Paimta iš: Alytaus naujienos - 2004m. rugs. 3 d.
Henrikas RIMKUS
Šiandien sukaktų 70 metų iškiliam kūrėjui ir asmenybei, kurios nesame deramai įvertinę. Mūsų kraštietis Albertas Donatas Belevičius - vienas ryškiausių lietuvių skulptorių ir savitas poetas - gimė Meškasalio kaime kalvio šeimoje, augo Lizdų kaime, kurį 1944 m. per kraupiąsias Klepočių Kalėdas nusiaubė sovietiniai baudėjai, bet subręsti Dzūkijoje nespėjo.
1946 metų birželio 23-iosios rytą Ryliškius pažadino šūviai. Merkinės stribų pasaloje prie mokyklos žuvo mokytojas Zigmas Pocius, Klepočių kaimo gyventojas Julius Muzikevičius ir partizanų būrininkas Jonas Belevičius -Toleikis, garsiojo Adolfo Ramanausko - Vanago dėdė ir krikštatėvis partizanų gretose, dvi moterys buvo sužeistos. Dvylikametį Albertą išgamos visą dieną pralaikė pargriovę ant tėvo lavono, kol motina vargais negalais jį atėmė. Šamote modeliuotos žuvusiojo ranka ir antkapinė motinos skulptūra Meškasalio kapinėse vėliau taps vienais ryškiausių Alberto darbų.
Julė Belevičienė su trimis vaikais nuo tremties pabėgo į Liudvinavą. Mergautine Javaišytės pavarde prisiglaudusi pas seserį mokytoją Angelę Bereišienę - politinio kalinio žmoną, ji dirbo sanitare, o Albertas lankė progimnaziją. Į Kauno aukštesniąją meno mokyklą jį patraukė ne tiek menas, kiek tai, kad ten davė drabužį ir duoną. Nors nesoti buvo ta pokario duona su prastu margarinu, nuo kurio kuokštais slinko plaukai. Įpusėjus mokslus, ją pakeitė kareiviška košė, kurią Rusijoje kabino kartu su dabartiniu Alovės ir Ryliškių klebonu Stasiu Stankevičiumi. Grįžęs baigė mokyklą kaip dailiųjų medžio darbų meistras ir išvyko dirbti į tuometį Kapsuką. Ten mokytojaujant pabudo tikrasis pašaukimas, nuvedęs į Vilniaus dailės institutą (dabar - Dailės akademija), kur mokėsi pas skulptorius Juozą Mikėną ir Konstantiną Bogdaną. 1967 m. Plungėje palikęs savo diplominį darbą - paminklą fašizmo aukoms, jis pasirinko laisvo menininko kelią.
1946 metų birželio 23-iosios rytą Ryliškius pažadino šūviai. Merkinės stribų pasaloje prie mokyklos žuvo mokytojas Zigmas Pocius, Klepočių kaimo gyventojas Julius Muzikevičius ir partizanų būrininkas Jonas Belevičius -Toleikis, garsiojo Adolfo Ramanausko - Vanago dėdė ir krikštatėvis partizanų gretose, dvi moterys buvo sužeistos. Dvylikametį Albertą išgamos visą dieną pralaikė pargriovę ant tėvo lavono, kol motina vargais negalais jį atėmė. Šamote modeliuotos žuvusiojo ranka ir antkapinė motinos skulptūra Meškasalio kapinėse vėliau taps vienais ryškiausių Alberto darbų.
Julė Belevičienė su trimis vaikais nuo tremties pabėgo į Liudvinavą. Mergautine Javaišytės pavarde prisiglaudusi pas seserį mokytoją Angelę Bereišienę - politinio kalinio žmoną, ji dirbo sanitare, o Albertas lankė progimnaziją. Į Kauno aukštesniąją meno mokyklą jį patraukė ne tiek menas, kiek tai, kad ten davė drabužį ir duoną. Nors nesoti buvo ta pokario duona su prastu margarinu, nuo kurio kuokštais slinko plaukai. Įpusėjus mokslus, ją pakeitė kareiviška košė, kurią Rusijoje kabino kartu su dabartiniu Alovės ir Ryliškių klebonu Stasiu Stankevičiumi. Grįžęs baigė mokyklą kaip dailiųjų medžio darbų meistras ir išvyko dirbti į tuometį Kapsuką. Ten mokytojaujant pabudo tikrasis pašaukimas, nuvedęs į Vilniaus dailės institutą (dabar - Dailės akademija), kur mokėsi pas skulptorius Juozą Mikėną ir Konstantiną Bogdaną. 1967 m. Plungėje palikęs savo diplominį darbą - paminklą fašizmo aukoms, jis pasirinko laisvo menininko kelią.
Albertas Belevičius (kairėje) su Juozu Kaupiniu atidarant "Skausmo kalnelio" koplyčią Merkinėje 1994 m.
Brolių ČERNIAUSKŲ nuotr.
O šis nebuvo lengvas. Alberto neprotegavo valdžia, ant jo krito tėvo, lageriuose žuvusio dėdės Andriaus ir A.Ramanausko-Vanago šešėliai. Neturėdamas dirbtuvės, kūrė daugiau smulkius darbus - medalius ir plaketes iš metalų. Buvo vienas produktyviausių lietuviškosios medalistikos kūrėjų. Jo medaliai ir jų ciklai skynė prizus sąjunginėse ir tarptautinėse (1975 m. Krokuvoje ir 1977 m. Budapešte) parodose. Skulptūrinių kompozicijų tuomet sukūrė nedaug, ir jų formos nepajėgė išreikšti jo dvasios polėkio. O ta dvasia buvo barokiška, jausmais audringa ir mintimi sparnuota. Albertą, kaip ir jo draugą, žymų grafiką ir fotografą Rimantą Dichavičių, traukė amžinosios, bendražmogiškos temos: moters grožis, motinystė, draugystė, kūryba, darbas... Įprastos schemos varžė jo išraišką, ir 1972 m. pagaliau įsitaisęs dirbtuvę, Albertas ryžosi jas laužyti. Jis "...vienas iš pirmųjų pradeda sąmoningai "laužyti" tradicinę, apibendrintą skulptūros formą. Jausminė menininko prigimtis lemia banguotą, lankstytą liniją, jo darbuose suskamba baroko atgarsiai. Dinamiškame masių išdėstyme, virpančiame jų ritme juntama vidinė įtampa", - pastebi menotyrininkė Liudvika Žeruolytė. Dažnai kompozicijose kelios figūros savitai susipina, išreikšdamos minties polėkį. Kūrinių linijos ir masės spinduliuoja, banguoja, neramiais akordais rezonuoja sieloje ir ją užvaldo.
Dvasios vulkanas galingai išsiveržė menu, ir jo "lava" sustingo dešimtimis kūrinių: tai "Vydūnas", "Žemaitis", "Motina", daug muzikų ir poetų portretų, kompozicijos jų kūrybos temomis. Skulptorius nelaukdavo įkvėpimo, dirbtuvėje leido ištisas dienas ("nedirbsiu - negyvensiu nė dienos!"). Greita ir tiksli Alberto ranka puikiai įvaldė tiek apvaliosios, tiek bareljefinės ir horeljefinės skulptūros plastiką, jai pakluso ir medis, ir akmuo, ir metalai. Tačiau spontanišką jo veržlumą geriausiai atitiko šamotas - karščiui atsparus grublėtas molis, kurį 1967 m. "atrado" Jūrmaloje ir kuris tiesiogiai, be eskizo, "pagaudavo" pirminį impulsą. Iš jo radosi dekoratyviniai pano Molėtų, Šalčininkų, Jiezno kavinėse ir kitose įstaigose, skulptūros "Melodija", "Ateitis" ir daug kitų. Pajūriui (ne tik Jūrmalai) "Plekšnės" menininkų klubo narys Albertas kūrė daug - ir Palangai skyrė "Jūros mergą". Nors savo "aikštine" skulptūra ("K.Donelaitis" ir "Birutė" Birštone, "Šv.Antanas" Kalviuose) jis pelnė ir kolegų kritikos, kurią skaudžiai išgyveno ir dar giliau niro kamerinės kūrybos stichijon.
Dvasios vulkanas galingai išsiveržė menu, ir jo "lava" sustingo dešimtimis kūrinių: tai "Vydūnas", "Žemaitis", "Motina", daug muzikų ir poetų portretų, kompozicijos jų kūrybos temomis. Skulptorius nelaukdavo įkvėpimo, dirbtuvėje leido ištisas dienas ("nedirbsiu - negyvensiu nė dienos!"). Greita ir tiksli Alberto ranka puikiai įvaldė tiek apvaliosios, tiek bareljefinės ir horeljefinės skulptūros plastiką, jai pakluso ir medis, ir akmuo, ir metalai. Tačiau spontanišką jo veržlumą geriausiai atitiko šamotas - karščiui atsparus grublėtas molis, kurį 1967 m. "atrado" Jūrmaloje ir kuris tiesiogiai, be eskizo, "pagaudavo" pirminį impulsą. Iš jo radosi dekoratyviniai pano Molėtų, Šalčininkų, Jiezno kavinėse ir kitose įstaigose, skulptūros "Melodija", "Ateitis" ir daug kitų. Pajūriui (ne tik Jūrmalai) "Plekšnės" menininkų klubo narys Albertas kūrė daug - ir Palangai skyrė "Jūros mergą". Nors savo "aikštine" skulptūra ("K.Donelaitis" ir "Birutė" Birštone, "Šv.Antanas" Kalviuose) jis pelnė ir kolegų kritikos, kurią skaudžiai išgyveno ir dar giliau niro kamerinės kūrybos stichijon.
"Pieta" Ryliškių Šv.Monikos bažnyčios altoriuje.
Bene 1976 m. jam pakliuvo partija brokuoto raudonmedžio, kurį nurašė Klaipėdos baldų kombinatas, - ir tas laužas pavirto serija įstabių kūrinių, tarp kurių - savitai modeliuoti kryžiai ir gal dešimties "Sirenų" serija, kurią skulptorius itin brangino ir pasiliko. Tai mitologinės būtybės schematiškais paukščių kūnais ir moteriškais dvasingais, tarsi nežemiškais veidais, - graži klasikos išraiška modernia forma. A.Belevičius buvo ne tik meno kūrėjas, bet ir teoretikas bei propaguotojas, daug rašęs spaudoje, skaitęs pranešimus Lietuvoje ir užsienyje.
Smarkus dirbtuvėje, veržlus jis buvo ir viešumoje. Turėjo daug draugų, žėrėjo visose kompanijose. Galantiškas ir iškalbus, puikus eilių (savų ir svetimų) skaitovas ir muzikantas (senu žydo smuikeliu griežė "Kadagio", "Krivūlės" ir "Ūlos" etnografiniuose ansambliuose).
Smarkus dirbtuvėje, veržlus jis buvo ir viešumoje. Turėjo daug draugų, žėrėjo visose kompanijose. Galantiškas ir iškalbus, puikus eilių (savų ir svetimų) skaitovas ir muzikantas (senu žydo smuikeliu griežė "Kadagio", "Krivūlės" ir "Ūlos" etnografiniuose ansambliuose).
Antkapis motinai Meškasalio kapinėse
Ta siaučianti dvasios liepsna menininkui ir širdį pradegino, - ši sutriko, "šturmuojant" kolūkiui skulptūrą "Paukštė", ir vis labiau silpo. Audrino ją ir įvykiai, susiję su Lietuvos Sąjūdžio veikla, į kurią Albertas paniro lig ausų. Merkinėje jiedu su šviesaus atminimo Juozu Kaupiniu sunkiausiomis sąlygomis sukūrė didžiausią Lietuvoje "Skausmo kalnelio" ansamblį žuvusiems rezistentams, suprojektavo ir įrengė koplyčią bei muziejų, kuriame atsidūrė ir garsioji žuvusio tėvo "Ranka". Ten paliko kone dešimtį darbų. Daug širdies įdėjo kurdamas bičiulio kunigo S.Stankevičiaus statomos Ryliškių Šv.Monikos bažnyčios (pašventintos 1993 m.) altorių ir kitas interjero detales. Šį kraštą jis mylėjo, su šeima vasarodavo Lizduose, kur buvo įsirengę gražią sodybą - "Rojų" su romantišku tvenkiniu, kur po įstabų vandens lelijų kilimą nardė prijaukinti žalčiai. Čia jo širdis ir sudužo 2002 m. rugpjūčio 18-ąją.
Albertas su smuiku ir anūke.
Iškilo kapo kauburėlis Vilniuje, Sudervės kapinėse. Liko didžiulis kūrybinis palikimas. 112 autorinių kūrinių sąrašas - anaiptol nepilnas, nes kai kurios jo grafos slepia ištisus ciklus. Dviejose poezijos knygose - "Kelias" (1998) ir "Iš nakties akių" (2000) - kone trys šimtai eilėraščių, įdomus dienoraštis. Dirbtuvė, kurioje velionio našlė Birutė ir sūnus Rytas (beje, taip pat žinomas skulptorius) ketina įrengti muziejų.