Basic HTML Version
105
Šiemet švenčiame didelę Lietuvai sukaktį Pivašiūnų Marijos paveikslo vaini-
kavimo 25-metį. Anuomet, 1988 metais, ši diena buvo kupina ypatingo žmonių
džiugesio: juose brendo laisvos Lietuvos idėja, ir Jono Pauliaus II dėmesys Piva-
šiūnų šventovei šį jų širdžių siekį taikliai atliepė. Į vainikavimo iškilmę susirinko
daugybė žmonių, ir kiekvienas iš jų buvo labai skirtingai, labai įvairiai sovietų
režimo atitolintas nuo Bažnyčios. Tačiau tą dieną visų jų akyse degė išsivadavimo
viltis, skambėjo padėkos giesmės ir laisvės prašymai Marijai, net ir šiandien
sieloje gera prisiminus, kad tokia žmones suartinusi diena buvo ir kad lietuvių
maldavimai buvo išgirsti.
Pivašiūnai nuo seno lankoma, gausius piligrimų būrius sutraukianti šven-
tovė. Paveikslas garsėjo kaip dosnus malonėmis, todėl ir rinkosi žmonės šeimo-
mis, pėsti ir važiuoti, prie Švenčiausios Mergelės Marijos su Kūdikiu kojų. Ypač
daug tikinčiųjų suplūsdavo atlaidų švęsti. Prie šventovės išgarsinimo prisidėjo ir
žmonės. Pirmiausia benediktinų vienuoliai, atvykę čia XVII amžiaus pradžio-
je ir įkūrę parapiją. Mūsų laikais kardinolas Vincentas Sladkevičius, kuriam
prieš ketvirtį amžiaus teko garbinga Pivašiūnų Motinos su Kūdikiu vainikavimo
pareiga, kuris dažnai pabrėždavo, kad būtent Marijai turįs būti dėkingas už savo
gyvybę, už sveikatą ir ypač už kunigystės dovaną. Jis ragindavo melstis Marijai,
mėgdavo vadinti ją naujaip, netikėtai Negalimų dalykų Motina. Jis nesiliau-
davo kartojęs, kad nė vienam, kol jis dar gyvas, ne per vėlu atsigręžti į dangiškąją
Motiną: kaip anksčiau, taip ir dabar, kol yra žmonių šioje žemėje, tol jų sieloms
mons . V i ncas Baublys
Motina,
kuri laukia kiekvieno