Knygos recenzija: Christina Baker Kline – „Našlaičių traukinys“

Kiekvienos šalies istorijoje yra keletas gėdingų momentų, kuriuos dauguma jos piliečių bevelytų pamiršti. Arba apdairiai nutylėti. Ne išimtis ir Amerika. Kolonijinė politika indėnų atžvilgiu, garsieji eugenikos projektai, antrojo pasaulinio karo metais veikusios internuotų asmenų uždaro tipo stovyklos – tai tik maža dalis to, ką šios šalies piliečiai nuveikė vedini kuo doriausių ir kilniausių tikslų: plėsdami teritorijas, išgrynindami rasę ar saugodami savo tautiečius nuo menamų pavojų. O kur dar Vietnamas bei Hirosima su Nagasakiu? Visko ir nesuminėsi.

Amerikiečių rašytoja Christina Baker Kline atverčia dar vieną primirštą ir skaudų šio krašto istorijos puslapį – našlaičių traukinius, kursavusius iš šalies Rytinės pakrantės į Vidurio Vakarų lygumas ir per septyniasdešimt penkerius metus (1854-1929 m.) po visą Ameriką išbarsčiusius per 200 000 beglobių vaikų. Ir nors iš pažiūros šie ketinimai vėlgi buvo dori ir kilnūs – surasti našlaičiams naujus namus ir tėvus, kurie jais rūpintųsi – svajonės kaip visuomet ženkliai prasilenkdavo su tikrove. Nes retas kuris iš garbiųjų šio krašto piliečių ryždavosi tapti tokių nelaimėlių įtėviais. Dažniausiai našlaičiai tapdavo pigia darbo jėga namuose ar fermerių ūkiuose, kur plušėdami bekraščiuose laukuose bandydavo pelnyti kasdienį duonos kąsnį. Štai tokią atvirą ir nepagrąžintą istoriją mums ir pasakoja amerikiečių rašytoja Christina Baker Kline, apnuogindama išoriškai padorų to meto sustabarėjusios ir konservatyvios visuomenės veidą, kuri po dievobaimingumo ir dorybės kaukėmis slėpė savo beširdiškumą ir niekšingą prigimtį.

„Aš tikiu dvasiomis. Palikusios mus žemėje, jos vaidenasi mums“. Štai taip „aljendiškai“ savo penktąjį romaną „Našlaičių traukinys“ pradeda talentinga amerikiečių rašytoja Christina Baker Kline. Tačiau neapsigaukite perskaitę pirmąsias šio kūrinio eilutes: magiškasis realizmas jame baigiasi sulig pirmu knygos puslapiu. Nes visi likusieji priklauso gyvenimiškajam realizmui, kurio su nieku kitu nesupainiosi. Realizmui kupinam smurto ir apgaulės, abejingumo ir savanaudiškumo bei tyros pirmosios meilės, saugotos per ilgus dešimtmečius bei teikusios viltį tragiškiausiais gyvenimo momentais.

Romane pasakojama dviejų nepaprastai stiprių moterų istorija, kurios nepaisydamos joms tekusių skaudžių likimo smūgių, sugebėjo išsaugoti viltį, orumą bei tikėjimą gyvenimu. Kartu tai ir pasakojimas apie dvi likimo apdovanotas asmenybes, kurios atsitiktinai pažino viena kitą, o jų netikėtai užsimezgusi draugystė suteikė joms retą galimybę pradėti gyvenimą iš naujo. Ir nors jas skiria didelis amžiaus tarpsnis, skirtingi pomėgiai bei patirtis, abi jas sieja vienas bendras skausmas: tėvų netektis, aplinkinių abejingumas bei neįtikėtinas žmonių žiaurumas. Ir nors laikai keičiasi, skurdą keičia prabanga, dvasinis skurdas niekur nedingsta. Jis lyg piktžolė išlieka giliai įsišaknijęs kai kurių žmonių širdyse, apraizgęs jas painiais žiaurumo ir abejingumo pančiais.

Perskaitę knygos pavadinimą daugelis tikėsis dar vienos saldžios ir sentimentalios nuskriaustų našlaičių istorijos, kuriems likimas pagailėjo šviesesnės lemties ir nubloškė juos į pačius juodžiausius ir purviniausius gyvenimo užkaborius. Ir iš dalies jie bus teisūs. Bet tik ne dėl saldumo ir sentimentalumo. Nes stiprybės ir kovingumo herojams galėtų pavydėti ne vienas gyvenime vargo patyręs žmogus. O apie ašaras išvis net neverta kalbėti, nes koks nors empatiškesnis žmogus skaitydamas šį kūrinį jų išlies žymiai daugiau, nei visi knygos herojai kartu sudėjus. Bet ašaroms čia ne vieta. Jomis tu nieko nesugraudinsi ir sau nepadėsi. Čia išlieka tik užsigrūdinę kovotojai ir tvirtos asmenybės. Tokie kaip Nyva, Dorotė, Vivjena. Devynmetė mergaitė trimis vardais, baigianti pamiršti savo tikrąjį vardą, kurį savanaudiškais tikslais bando ištrinti nedori žmonės. Žmonės trokštantys sunaikinti mergaitės tapatybę bei nukirsti savasties šaknis, jungiančias ją su gimtine: vieninteliu brangiu dalyku, kuris jai dar liko. Įdomu, kiek žmogus turėtų pakeisti vardų, kad užmirštų savąjį?

Skaitant šį romaną manęs neapleido viena įkyri mintis, tiksliau prieštaringas klausimas, kaskart išsiraitantis prieš akis tarsi gyvas priekaištas. O koks išgyvenimo variantas būtų pats priimtiniausias to meto našlaičiams? Ar geriau vagiliauti ir valkatauti Niujorko gatvėse, o žiemą praleisti vaikų prieglaudoje, ar vis tik sunkiai dirbti pas ūkininkus, kęsti pažeminimą ir fizinį smurtą, bet turėti nuolatinį duonos kąsnį ir stogą virš galvos? Ir ką galvoja pati knygos autorė šiuo klausimu? Kokia jos pilietinė pozicija? Tačiau ieškant objektyvių atsakymų vertėtų prisiminti to meto ekonomines sąlygas. O jos nebuvo itin džiuginančios.

Aprašomų įvykių metu šalyje siautėjo Didžioji ekonominė krizė, kitaip dar vadinama Didžiąja depresija – didžiausiu kapitalistinio ūkio nuosmukiu, vykusiu 1929-1933 metais ir apėmusiu visas ūkio šakas. Tad darant skubotas išvadas derėtų atsižvelgti ir į šį argumentą. Tačiau jeigu skaitydami šią knygą jūs tikitės rasti atsakymus į šiuos ar panašius klausimus, tai turiu jus didžiai nuvilti. Autorė neišsako savo asmeninės nuomonės ir nepateikia jokio konkretaus ar aptakaus atsakymo. Ji tarsi nešališkas stebėtojas tik fiksuoja ir pateikia įvykius, o išvadas palieka daryti patiems skaitytojams. Ir tai teisingas sprendimas, verčiantis skaitytoją mąstyti bei pačiam ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus, nelaukiant, kol kažkas ant blizgančio padėklo jam atneš išgrynintą tiesą.

Kiekvienas skaitytojas žino, kad knygos patrauklumą lemia daugybė kriterijų, apsprendžiančių jos sėkmę ar nesėkmę. Tai ir kūrinio meninis apipavidalinimas (apie kurį vėliau norėčiau tarti keltą žodžių), įtraukiantis siužetas bei įsimintini personažai, be kurių neįsivaizduojamas joks autorinės minties produktas. Šiame romane yra du pagrindiniai herojai, diriguojantys visam kūrinio veiksmui. Ir pirmoji, bet ne svarbiausioji šioje skausmingoje ir tragiškoje istorijoje – septyniolikmetė Molė Eijer.

Molė Eijer ženkliai skiriasi nuo kitų savo bendraamžių, besimokančių Sprus Harboro vidurinėje mokykloje. Ir ne tik tuo, kad ji pusiau indėnė ar prisidengusi gotišku įvaizdžiu tyliai slankioja mokyklos koridoriais. Molė – našlaitė ir priklauso taip vadinamai sudėtingo charakterio paauglių grupei. Tiesą sakant ji nėra visiška našlaitė ir jau tikrai ne agresyvi paauglė, šokanti visiems į akis. Prieš eilę metų jos tėvas žuvo autokatastrofoje, o motina, dvidešimt trejų metų moteris, po skaudžios netekties ėmė nesulaikomai ristis žemyn. Ir tebesirita iki šiol. Tad savo devintąjį gimtadienį Molė jau sutiko svetimoje šeimoje, o jos motina – kalėjime. Iš buvusio gyvenimo jai tebuvo likęs tik tėvo dovanotas vėrinys su ją saugančiais bei sėkmę nešančiais amuletais. Tačiau „per septyniolika Molės gyvenimo metų jai taip nesisekė, kad ji daugiau nieko nė nesitiki. O jei kas pasiseka, net nežino, ką ir manyti“.

Paauglė nesivaržydama kasdien visus stebina savo keistybėmis, „nes iš patirties žino, kad mokykloje kietas keistuolis mėgstamas labiau, negu nosį nukabinęs vargšiukas“. Ir nors jos gotiškas įvaizdis visus atstumia, o bendraamžiams kelia įtarumą ir nepasitikėjimą, Molė juo prisidengia kaip šarvais, saugančiais nuo galimų patyčių. Mergina kiek kitokia nei visi, nes ji mėgsta skaityti. Tačiau skaitymas, anot Molės, „tai tik mūsų ir knygų herojų reikalas“. Paauglė jau seniai išmoko tramdyti savo emocijas, tad niekada iki galo neišsiduoda. Savo krūtinę ji įsivaizduoja kaip didžiulę kabamąja spyna užrakinamą skrynią. Prireikus ją atvožia, sugrūda vidun neklusnius jausmus, užgaidų liūdesį ar apmaudą, ir užtrenkusi vėl užrakina. „Jau verčiau iš anksto manyti, kad žmonės nori tave įskaudinti, negu vėliau jais nusivilti“, – tvirtina Molė.

Labiausiai iš visos globėjystės sistemos ji nekenčia priklausomybės nuo beveik nepažįstamų žmonių ir nuo jų užgaidų. Ji išmoko nieko iš nieko nesitikėti ir tenkintis tuo, ką gauna, „o tai retai sutampa su tuo, ko būna prašiusi“. Molė Eijer – švaros maniakė. Ji mėgsta, kad viskas būtų sudėliota tvarkingai. Tai itin praverčia kilnojantis iš vienos vietos į kitą. O kilnotis Molei tenka dažnai. Per pastaruosius devynerius metus ji pakeitė per tuziną globėjų. „Per vieną dešimtmetį pasikeitė visas pasaulis, bet jis ne mano“, – atvirauja Molė. Ir tai gryna tiesa, nes tolesniu globėjystės optimizmu nespinduliuoja ir jos paskutinieji globėjai: Ralfas ir Dina, visaip varžantys Molę ir nesiskaitantys su jos teisėtais interesais.

Molė per savo trumpą gyvenimėlį spėjo patirti daugybę sielvarto ir išdavysčių. Tėvo mirtį. Motinos prasigėrimą. Bastymąsi iš vienos šeimos į kitą. Tad koks gi tai jausmas gyventi, kai esi nemylima ir amžinai atstumiama? Turbūt nekoks. Bet gyventi juk reikia. Ir nieko tu čia žmogau nepadarysi. Tačiau širdyje Molė geras žmogus ir tą puikiai supranta jos draugas Džekas, bandantis pagelbėti merginai vienoje keblioje situacijoje. Mat Molė iš mokyklos bibliotekos nugvelbė aplamdytą „Džeinės Eir“ egzempliorių ir dabar jos laukia du keliai: arba sunkių paauglių kolonija, kažkur tai Dievo „užpečkyje”, arba Džeko suorganizuota penkiasdešimties valandų darbinė prievolė pas devyniasdešimtmetę senolę, gyvenančią kažkur tai dvare prie jūros.

Darbas tarsi ir nesunkus – sutvarkyti apleistą palėpę: perkilnoti senus popierius, dėžes ir kitokį šlamštą. Ir nors pradžioje Molei atrodė, kad bendraudama su senole ji numirs iš nuobodulio, tačiau greitai jos nuomonė stipriai pasikeičia, nes dirbdama pas Vivjeną Deili, Molė ima jausti keistą ramybę. Būdama šalia jos ji jaučiasi kažkam reikalinga ir pirmą kartą, kiek prisimena, jos gyvenimas pradeda įgauti prasmę. Tai, kas iki tol atrodė atsitiktinė negandų grandinė, dabar jai matyti kaip būtini žingsniai į… „nušvitimas“ gal ir per stiprus žodis, bet yra kitų, ne tokių iškilmingų, pavyzdžiui „susitaikymas su savimi“ arba „viltis“. Ji niekada netikėjo likimu: būtų buvę liūdna žinoti, kad jos gyvenimas vyksta pagal kažkokį iš anksto nulemtą planą. Tačiau dabar ji jau abejoja. Jeigu nebūtų buvusi mėtoma iš vienų globėjų kitiems, nebūtų atsidūrusi šioje saloje – ir sutikusi Džeko, per jį ir Vivjenos. Ir kas svarbiausia – ji niekada nebūtų išgirdusi Vivjenos istorijos, tokios panašios į jos pačios. Ir nors Vivjena sakė norinti iškraustyti palėpę, Molei atrodo, kad iš tikrųjų ji norėjo paskutinį kartą pasižiūrėti, kas tose dėžėse. Ir prisiminti su tais daiktais susijusį gyvenimą.

„Devyniasdešimt vieneri metai – gražus amžius, tose dėžėse slypi ilga istorijos atkarpa, niekada nežinai, ką jose rasi“, – sako Molei antroji ir svarbiausioji šios istorijos veikėja Vivjena, žvelgdama į voratinkliais apkibusias dėžes, slepiančias ilgesį ir meilę, abejones ir viltį, begalinę neapykantą bei neišmatuojamą skausmą. Tačiau pats baisiausias Vivjenos vaikystės prisiminimas slypintis dulkėtose dėžėse – emigracija, įtraukusi jos artimuosius į skausmingiausių bei tragiškiausių įvykių sūkurį bei negailestingai suluošinusi visų šeimos narių likimus.

Emigracija – nesaldus dalykas, o tie, kurie teigia priešingai, dažnai yra neteisūs. Net ir sėdint ant didesnio pinigų kapšo – tėvynės ilgesio nenumalšinsi. Vivjenos tėvai išvyko iš Airijos tikėdamiesi šviesesnės ateities, bet bėgdami nuo vilko, užšoko ant meškos. Galbūt jie buvo silpni žmonės, nepritaikyti emigracijos sunkumams, pažeminimams ir kompromisams, konkurencijos, savidrausmės ir avantiūrizmo iššūkiams? O gal trūko artimų žmonių, padedančių atlaikyti skurdą ir vienatvę bei ginančių nuo svetimų?

„Kinvaroje nors ir buvome vargšai, niekada nežinojome kas mūsų laukia, tačiau bent jau turėjome netoliese šeimą mus pažįstančių žmonių. Su jais mus siejo tradicijos ir bendra pasaulėjauta. Tik išvykę supratome, kaip nevertinome šitų dalykų“, – prisipažįsta Vivjena.

Tikrovėje 1929-jų metų Niujorkas kaip diena ir naktis skyrėsi nuo tų naivių rožinių svajonių, kurios prieš išvykstant buvo stropiai puoselėjamos skurdo nustekentoje Pauerių šeimoje, o gyvenimas jame priminė kliūčių ruožą, kurį įveikti galėdavo tik patys stipriausi ir ištvermingiausi bėdžiai. „Mūsų gyvenimas Niujorke buvo toks nykus ir galintis lengvai išslysti iš rankų, jog abejoju, ar tėtis būtų norėjęs apie jį rašyti“, – prisimena Nyva. Iki gyvo kaulo besismelkianti drėgmė, skurdi ankšta trobelė, tėvo girtavimas, grasinantis kiekvienam išleistam pensui – visa tai teko iškęsti mažajai Nyvai ir jos šeimai, bandant kaip nors įsitverti į savo svajonių paukštę.

„Jau tie airiai! Amžinai per daug vaikų ir per mažai vietos”, – replikuoja abejingi kaimynai, žvelgdami į juos įsmeigtas alkanas akis. O čia dar tas nelemtas gaisras, atėmęs iš Nyvos visus artimuosius ir akimirksniu pavertęs mergaitę visiška našlaite svetimame krašte. Ir nors Ponia Skečerd ir ponas Karenas iš Pagalbos vaikams draugijos piešia pasakišką ateitį, tvirtindami, surasiantys mergaitei naujus namus ir įtėvius, visiems puikiai žinoma, jog pasakos dažnai neatitinka tikrovės. Todėl jos ir yra pasakos.

Greitai mažoji Nyva su kitais likimo bendrais atsiduria liūdnai pagarsėjusiame našlaičių traukinyje ir kankinama nerimo bei baimės išvyksta į tariamą rojų. „Jūs paliekate blogio miestą, sklidiną tamsumo, blogio ir ydų, o jūsų laukia taurus kaimo gyvenimas“, – pakiliai dėsto ponia Skečerd, siūlydama vaikams būti pagarbiems ir mandagiems bei pasikliauti Dievu, kad abejonės akimirką Jis parodytų jiems kelią. Na, o nepaklusniųjų, kaip jau įprasta, laukia neišvengiama Visagalio bausmė. Tačiau našlaičių gyvenimas ir taip jau  bausmė: be šeimos ir tapatybės, maitinami pusbadžiu, jie priversti sėdėti ant kietų medinių suolų, kol, pasak Seiladrykos Džeko, bus parduoti į vergiją. „Mes keliaujame į nežinią, neturėdami kito pasirinkimo, kaip tyliai sėdėti ant šitų kietų suolų ir laukti, kol traukinys mus nuneš į ją“. Ir tik vienas Dievas žino kaip bus, bet jis kaip visada tyli.

„Maitino šykščiai, bijodami pristigti maisto ar manydami, jog taip grūdina mūsų moralę“, – košmarišką kelionę prisimena Nyva, net nenutuokdama, jog toks spartietiškas maisto racionas ateityje bus tikra prabanga, palyginus su jos laukiančiomis būsimų globėjų „vaišėmis“. Tačiau labiau nei alkis mažąją Nyvą graužia nerimas dėl jos miglotos ateities, dėl būsimų įtėvių bei galimybės būti įvaikintai, nes „paskiausiai iškeliauja mergaitės kaip aš – per didelės, kad iš jų padarytum damas, per mažos padėti namuose, nenaudingos laukuose.“ Paprastai „tėvai“ ieško sveikų, tvirtų berniukų darbui ūkyje, nes „kaip žinome sunkus darbas vaikams tik į sveikatą.“

Čikagą keičia Milvokis, pastarąjį Olbansas, našlaičių traukinys pastebimai tuštėja ir pagaliau Nyva sulaukia savosios stotelės: ašutinio čiužinio pamesto koridoriuje, spynos ant šaldytuvo durų bei daug žadančio kryžiuku siuvinėto posakio ant ponų Bernų siuvyklos sienos: „Noriu plušėti kaip bitutė.“ Subadytais nuo siuvimo ir adymo pirštais „bitutė“ pluša kiek išgalėdama, tačiau tai negelbsti siuvyklos nuo žlugimo. Tad sekanti jaunosios siuvėjėlės stotelė – voverėmis mintantys ir gimtadienių nepripažįstantys „ponai“ Groutai, kurių namuose nėra nei vandentiekio, nei elektros, nei kanalizacijos, o viešpataujanti neviltis, rodos, įsigėrusi į kiekvieną nutriušusios trobos sienojų. „Jaučiuosi apleista ir pamiršta, įmesta į vargą, dar niūresnį nei mano, o Groutų vargas tik dar labiau pabrėžė manąjį.“ Tačiau labiausiai mergaitę skaudina ne žmonių nemeilė ar brutalumas, bet atimta vaikystė, kuri kiekvienam mažam žmogučiui dažniausiai asocijuojasi su nerūpestingu džiugesiu ir begaline tėvų meile.

„Kokia čia vaikystė, kai žinai, kad niekas tavęs nemyli ir tu niekam nerūpi, kai visada tartum būni lauke ir pavydžiai žiūri pro svetimą langą į vidų. Jaučiuosi dešimčia metų vyresnė negu iš tikrųjų: aš per daug žinau, esu mačiusi blogiausią, baisiausią ir savanaudiškiausią žmonių pusę, ir šis žinojimas verčia mane būti budrią. Taigi mokausi apsimesti, šypsotis ir linkčioti, rodyti užuojautą, nors jos nejaučiu. Mokausi atitikti reikalavimus, atrodyti kaip visi, nors širdis plyšta iš skausmo“.

Tačiau gyvenimas ne vien aštriais dygliais klotas. Kartais nelaimėliams likimas pabarsto ir rožinių žiedlapių. Mokytoja panelė Larsen, Hemingfordo merginų pensiono savininkė ponia Merfi, universalinės parduotuvės savininkai ponai Nilsenai – tai žmonės padėję mergaitei išsiropšti iš purvo ir skausmo bedugnės bei pirmą kartą leidę patikėti žmonių geranoriškumu ir nesavanaudiškumu. Būtent jie įžvelgė mergaitėje tuos gerumo ir tikėjimo daigus, kuriuos taip negailestingai bandė išrauti jos ankstesni „globėjai“. Tačiau vaikystėje patirtos traumos nepraeina be pasekmių. Net ir suradusi namus bei įtėvius, mergaitė jaučia nuolatinę baimę ir įtampą, jog vieną dieną visa tai netikėtai baigsis ir, kad tai tik nerealus, bet mielas sapnas, išnyksiantis kaip dūmas vos tik nubudus.

„Taip ir neatsikratau baimės, kad kurią dieną ponas Sorensonas gali atvažiuoti ir pranešti Nilsenus nusprendus, jog aš per brangiai atsieinu, keliu per daug rūpesčių, o gal ir nusivylimo, ir jie nutarę manęs nebelaikyti. Naktimis sapnuoju, kaip vienui viena važiuoju traukiniu nežinia kur. Arba klaidžioju po šieno kaugių labirintą. Arba einu didmiesčio gatvėmis žvalgydamasi pro langus, bet už jų niekur nematau savo šeimos“.

Aprašydama to meto našlaičių gyvenimus autorė mėgina atskleisti ne tik išorines priežastis, lėmusias tragiškus kai kurių vaikų likimus, bet kartu panagrinėti ir vidinius veiksnius, žalojusius vaikų psichiką bei kėlusius vidinę sumaištį, trukdžiusią adekvačiai reaguoti į netikėtus gyvenimo iššūkius. Ką jauti, kai esi priklausoma nuo svetimų žmonių malonės? Ką reiškia nuslopinti įgimtus polinkius, prisiversti šypsotis, kai siela sustingusi? Po kiek laiko pradedi nebesuprasti, ko tau iš tikrųjų reikia? Paprastai toks žmogus yra dėkingas už menkiausią palankumą, bet bėgant metams jam viskas ima kelti įtarimą. Kodėl kas nors turėtų daryti tau ką nors gero už tai nesitikėdamas atlygio? Beje, dažniausiai ir nedaro. Tuomet dažniau matai blogąją, o ne gerąją žmonių pusę. Ir tuomet išmoksti nebūti savimi bei apsimetinėti.

„Sužinai, kad daugelis suaugusiųjų meluoja. Daugelis rūpinasi tik savimi. O tu esi tiek įdomi, kiek naudinga. Šitaip susiformuoja tavo asmenybė. Tu žinai per daug, ir šis žinojimas skatina nepatiklumą. Tampi baili ir įtari. Atpranti atvirai reikšti emocijas, tada pradedi jas vaidinti. Apsimetinėti. Rodyti užuojautą, kurios iš tiesų nejauti. Pamažu išmoksti, jeigu pasiseka, atrodyti kaip visi, nors širdį gelia“.

„Sąžiningumas ir teisingumas – dorumo laidas“. Taip pompastiškai skelbia nedrąsia ranka išvedžiotas užrašas ant prieglaudos sienos. Tačiau kur slepiasi tas deklaratyvus sąžiningumas ir teisingumas? Jo paprasčiausiai nėra. Jis kaip visuomet tūno už veidmainystės ir abejingumo širmos. Net ir sulaukusi garbaus amžiaus Vivjena niekam nebuvo pasakojusi apie savo kelionę našlaičių traukiniu ir kaip įmanydama stengėsi visus prisiminimus nustumti į pačius tolimiausius atminties užkaborius.

„Gėda, – sako ji. Per daug būtų reikėję aiškinti, vargu ar kas būtų patikėjęs. Šitiek vaikų išvežta traukiniais į Vidurio Vakarus – surinktų Niujorko gatvėse lyg šiukšlės, kurios paskui sumetamos į baržą, turinčią išgabenti jas kuo toliau nuo žmonių akių. Tačiau mano gyvenime buvo tiek daug skausmo, kad nenorėjau savo prisiminimais nieko apsunkinti. Juk kai kada lengviau viską užmiršti“.

Tačiau kiekviena atverta dėžė pažadina kurį nors Vivjenos atminties lauką ir viena istorija apsukusi ratą nenumaldomai grįžta prie kitos. „Tarsi jungdama audeklo skiautes, kad išeitų antklodė, Molė deda tas istorijas eilės tvarka ir susieja sukurdama raštą, kurio negalėjai net įsivaizduoti, kai skiautelės buvo palaidos“. Nugyvenusi gražų amžiaus tarpsnį Vivjena teigia seniai patyrusi, kad netektis ne tik galima, bet ir neišvengiama. Ji žino, ką reiškia prarasti viską, palikti vieną gyvenimą ir pradėti kitą. Ir tik dabar ji pajunta keistą, bet tvirtą įsitikinimą, kad jos dalia gyvenime – vis kartoti šią pamoką.

Bet iš visų dulkėtų senųjų prisiminimų jai pats svarbiausias ir brangiausias – airiškas kladahas: ant sidabrinės grandinėlės užvertas sėkmės amuletas. Mažytės rankos, laikančios karūnuotą širdį, simbolizuojančios meilę, ištikimybę, draugystę ir niekada nesibaigiantį kelią, kuris išveda iš namų, bet apsukęs ratą visuomet parveda atgal. Ilga ir skausminga buvo Vivjenos ir pakabučio kelionė, tačiau praėjus beveik šimtmečiui ji baigiasi seno namo verandoje Meino valstijoje, kur Nyva-Dorotė-Vivjena pagaliau suranda jos taip trokštamą ramybę. Galbūt apgaulingą ir trumpą, bet taip ilgai lauktą ir brangintą.

„Suausti šio romano gijas – Minesotą, Meiną ir Airiją – man padėjo daugybė žmonių. Prieš kiek metų lankydamasi pas vyro motiną Carole Kline, gyvenančią Farge, Šiaurės Dakotoje, perskaičiau jos tėvo istoriją, išspausdintą Jameso Smorados ir Lois Forrest sudarytoje knygoje „Century of stories: Jamestone, North Dakota, 1883 – 1983. Skyriuje „Traukinys vadintas našlaičių traukiniu. Prerijose daugybė vaikų rado namus“ aprašyti Frankas ir keturi našlaičiai jo broliai ir seserys, Džeimstaune atiduoti globėjams, vėliau juos visus įvaikino viena šeima. Nors jie nebuvo iš našlaičių traukinio, mane suėmė smalsumas. Apstulbau sužinojusi, kokio masto buvo našlaičių traukinių sąjūdis: 1854 – 1929 metais iš Rytinės pakrantės į Vidurio Vakarus buvo išvežta du šimtai tūkstančių vaikų“, – prisimena rašytoja romano atsiradimo aplinkybes.

„Našlaičių traukinio“ siužetas padalintas į dvi pagrindines, tarpusavyje glaudžiai susijusias dalis: dabartį ir praeitį. Dabartis – tai 2011-ųjų metų Sprus Harboras, Meino valstija, praeitis – kiek platesnis istorinis laikotarpis: 1929 – 1943-iųjų metų Amerikos Vidurio Vakarai. Autorė nesilaiko griežtos įvykių chronologijos ir tarsi laiko mašina kiloja skaitytojus iš dabarties į praeitį ir atvirkščiai. Be jokios abejonės visą savo išmonę, meilę ir šilumą rašytoja skiria netolimai praeičiai ir tą skaitant nesunku pajusti.

Skrupulingai išstudijavusi to meto žmonių aprangos detales, prekių kainas, žetonų sistemą, karo metų prekių talonus, iškabų ir vitrinų užrašus, autorė kuria autentišką to meto atmosferą, leidžiančią skaitytojui visa galva panirti į praėjusio amžiaus istorines peripetijas ir pajusti tai, ką teko iškęsti jos pasakojamos istorijos herojams. Tačiau šios knygos nebūtų buvę be pačių traukinių keleivių. Rašytoja turėjo garbės susipažinti su šešiais iš jų (nuo devyniasdešimties iki šimto metų) ir perskaityti šimtus tų žmonių pasakojimų. Ją sužavėjo jų narsa, dvasios tvirtumas ir požiūris į šį keistą ir menkai žinomą Amerikos istorijos puslapį.

Nemažai informacijos rašytoja pateikia ir apie Minesotą, jos gamtinius išteklius, eksportuojamas prekes, klimatinius ypatumus. Kelios eilutės skirtos ir Amerikos istorijai bei seniesiems žemyno gyventojams indėnams vabanakiams, jų legendoms ir papročiams, jų lingvistiniams ypatumams. Ne paslaptis jog daug indėniškų žodžių pateko į Amerikos anglų kalbą, o gausybė dabartinių vietovardžių pavadinimų neabejotinai byloja apie jų indėnišką kilmę. Visa tai autorė meistriškai įpina į pasakojamos istorijos giją, sumaniai išvengdama enciklopedinio sausumo bei nuobodaus faktiškumo.

Keletas žodžių apie knygos meninį apipavidalinimą. Tiksliau apie jos viršelį. Atmetus kai kurias istorinės tikrovės neatitinkančias detales (į senovinį vagoną dirbtinai įkelta šiuolaikiškai atrodanti puošni mergaitė, užlaužtose rankose laikanti modernų lagaminą) jis tarsi ir nekliūva už akių, kol nepamatai originalaus knygos viršelio, kurį, beje, pasirinko ir Vokietijos leidėjai. Pastarajame pavaizduota prie senovinio vagono lango stovinti susimąsčiusi mergaitė, kurios liūdname žvilgsnyje atsispindi visą jausmų gama: nerimas sumišęs su abejonėmis, ilgesys su nežinomybe, skausmas su viltingu laukimu, kuris neabejotinai jos laukia kažkur tai priekyje. Suprantama, autorinis darbas kainuoja nemažus pinigus, tad pasirinkus originalų meninį sprendimą knygos kaina automatiškai išaugtų keliais papildomais litais. Tačiau kartais verta sumokėti didesnę sumą už originalų, menišką viršelį, nei tenkintis tikrovės neatitinkančiu lietuvišku subproduktu.

Vis dėlto patarlė sako, kad žmogų sutinkame pagal rūbą, o palydime pagal protą. Šiuo atveju knygos turinys, išskyrus saldų holivudinį finalą, išties vertas skaitytojų dėmesio. Ir ne vien tik už autorės įdėtą triūsą, kuriant gan tikrovišką praėjusio amžiaus trečio ir ketvirto dešimtmečių atmosferą, kuria alsavo ekonominės depresijos krizę išgyvenanti Amerika, bet ir už įsimintinus personažus, kurie klysdami, kentėdami ir mylėdami, stengiasi išbristi iš juos klampinančio skurdo ir purvo liūno.

Christina Baker Kline – ne naujokė literatūros pasaulyje. Ji yra penkių romanų autorė. Rašytojos plunksnai priklauso ir penki ne grožinės literatūros kūriniai, pasakojantys apie šiuolaikinį feminizmą, kūdikių auginimą bei psichologinės pagalbos teikimą tėvų netektį išgyvenantiems vaikams. Autorė yra baigusi tris garsius ir prestižinius universitetus, kuriuose vėliau vedė kūrybinio raštingumo kursus. Jeilio ir Kembridžo universitetuose autorė įgijo anglų kalbos bakalauro ir literatūros magistro laipsnius, tad nenuostabu, jog ji puikiai žino, kaip konstruoti įtraukiantį siužetą, megzti intrigą ar reikiamu momentu užgauti jautriausias skaitytojų stygas.

Puikus romanas, apie vieną užmirštą ir skausmingą praėjusio amžiaus Amerikos istorijos puslapių. Apie gėdingus našlaičių traukinius, savo laiku išbarsčiusius po Vidurio Vakarų lygumas tūkstančius beglobių vaikų, naiviai tikėjusių suaugusių dorumu bei gailestingumu. Kartu tai ir istorija apie mus, žmones, skendinčius abejingumo ir savanaudiškumo liūne, kuris nepaisant praėjusių amžių sandūros  išlieka toks pat klampus ir negailestingas, kaip ir prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Žinoma, tai ir pasakojimas apie draugystę ir meilę, užgimusią sunkiu metu bei žmones, pasiklydusius tarp širdies ir proto, kurių keisti sprendimai vėliau tampa gilia ir skausminga žaizda, negyjančia net ir praėjus šimtui metų. Bet toks jau tas gyvenimas: su savais džiaugsmais ir rūpesčiais, su pakilimais ir nuopuoliais, su tiesa ir melu, su meile ir neapykanta. O juk gerai pagalvojus – gyvenimas – tai tik laikina būties užuovėja, nes „visi mes vienaip ar kitaip gyvename pramanyta dingstimi“…

Arnoldas Šatrauskas

 – Kas, jeigu manęs niekas nenorės? – klausia vienas berniukas, ir visas vagonas sulaiko kvapą. Šis klausimas visiems neduoda ramybės, bet nė vienas nenori sužinoti atsakymo.

Amerikiečių rašytoja Christina Baker Kline (1964) gimė ir augo Anglijoje, Kembridže, tačiau vėlesni jos metai prabėgo Amerikos pietuose ir Meino valstijoje.

Autorė yra baigusi du garsius bei prestižinius Jeilio ir Kembridžo universitetus. Juose ji įgijo anglų kalbos bakalauro ir literatūros magistro laipsnius. Vėliau mokslus tęsė Virdžinijos universitete, kurį baigusi gavo vizualiųjų menų magistro laipsnį.

Besimokydama šiame universitete būsima rašytoja aktyviai lankė kūrybinio rašymo kursus bei priklausė žymiajai Henrio Hoynso grožinės literatūros kūrėjų draugijai. Jos trumpi apsakymai, esė ir straipsniai buvo spausdinami tokiuose leidiniuose, kaip „San Francisco Chronicle”, „Star-Ledger”, „The Literarian”, „Psychology Today”, „Portland Monthly Magazine”, „Coastal Living”, „More”, „Inside Jersey”, „Yale Alumni Magazine” bei kituose.

Nuo 2007-ųjų iki 2011-ųjų metų rašytoja dėstė literatūrą bei kūrybinį raštingumą Fordhamo universiteto baigiamojo kurso studentams. Tą patį mokomąjį kursą vėliau ji dėstė Londono, Jeilio, Niujorko, Virdžinijos, Driu universitetų, Heythropo koledžo bei Virdžinijos vizualiųjų menų centro studentams.

Autorė yra parašiusi penkis romanus: „Svit Voteris“/„Sweet Water” (1993),

 „Troškimų linijos”/„Desire lines”(1999),

 „Gyvenimo kelias”/„The way life should be” (2007),

 bei „Paukštis rankoje”/„Bird in hand”(2009).

2013-aisiais metais pasirodęs jos naujausias romanas „Našlaičių traukinys“/„Orphan train“ jau spėjo pabuvoti visuose JAV nacionalinių bestselerių sąrašuose ir daugiau nei metus karaliavo dienraščio „New York Times“ populiariausių kūrinių sąrašo viršūnėje.

Kūrinio autorinės teisės buvo parduotos daugiau nei į dvidešimt užsienio šalių. Dabartiniu metu parduota 1,2 mln. šios knygos egzempliorių.

Rašytojos plunksnai priklauso ir penki ne grožinės literatūros kūriniai pasakojantys apie šiuolaikinį feminizmą, kūdikių auginimą bei psichologinės pagalbos teikimą tėvų netektį išgyvenantiems vaikams.

Kartu su Anne Burt ršytoja yra išleidusi knygą „Apie veidą: Moterys rašo apie tai, ką mato žvelgdamos į veidrodį“/ „About Face: Women Write about What They See When They Look in the Mirror” (2008).

Autorė yra gavusi keletą Geraldinos R. Dodge fondo draugijos įsteigtų premijų bei eilę kitų apdovanojimų.

Rašytojos vyras Davidas Kline dirba CBS kompanijai priklausiančioje privačioje kabelinės televizijos bendrovėje „Showtime Networks“. Jų sūnūs Haydenas ir Willis mokosi Jeilio ir Diuko universitetuose, o dukra Eli yra Montkleiro aukštosios mokyklos studentė.

Amerikiečių rašytoja Christina Baker Kline atverčia dar vieną pamirštą ir skaudų šio krašto istorijos puslapį – našlaičių traukinius, kursavusius iš šalies Rytinės pakrantės į Vidurio Vakarų lygumas ir per septyniasdešimt penkerius metus (1854-1929 m.) po visą Ameriką išbarsčiusius per 200 000 beglobių vaikų.

Dažniausiai našlaičiai tapdavo pigia darbo jėga namuose ar fermerių ūkiuose, kur plušėdami bekraščiuose laukuose bandydavo pelnyti kasdienį duonos kąsnį.

Romane aprašomų įvykių metu šalyje siautėjo Didžioji ekonominė krizė, kitaip dar vadinama Didžiąja depresija – didžiausiu kapitalistinio ūkio nuosmukiu, vykusiu 1929-1933 metais ir apėmusiu visas ūkio šakas. Jos dėka šalies našlaitynai negalėdavo skųstis globotinių stygiumi.

Tokie plakatai apie našlaičius, ieškančius naujų namų ir įtėvių buvo klijuojami stotyse, pro kurias nusidriekdavo našlaičių traukinių maršrutai.

„Devyniasdešimtmetė Mimi Veddel, patyrusi našlaičių traukinių „egzotiką”, inspiravo mano personažo Vivjenos energiją ir gyvybingumą”, – teigia knygos autorė.

Taip atrodė Elizabeth gatvė 1929 -ųjų Niujorke, kuriame autorė „apgyvendino”vieną savo knygos herojų – mažąją Nyvą.

Ši senovinė našlaitės nuotrauka paakino rašytoją įdarbinti Dorotę (buvusią Nyvą) ponų Bernsų siuvykloje.

Airiškas kladahas – dvi rankos laikančios karūnuotą širdį, simbolizuoja meilę, ištikimybę, draugystę ir niekada nesibaigiantį kelią, kuris išveda iš namų, bet apsukęs ratą visuomet parveda atgal. Jį pasikabinusi ant kaklo nešiojo romano herojė Nyva – Dorotė – Vivjena.

Nacionalinis našlaičių traukinių muziejus, kuriame surinkta visa medžiaga apie vieną iš kontroversiškiausių Amerikos istorijos puslapių.

Knygos patrauklumą lemia daugybė kriterijų. Vienas jų – leidinio meninis apipavidalinimas. Originaliame knygos viršelyje pavaizduota prie senovinio vagono lango stovinti susimąsčiusi mergaitė, kurios liūdname žvilgsnyje atsispindi visa jausmų gama: nerimas sumišęs su abejonėmis, ilgesys su nežinomybe, skausmas su viltingu laukimu, kuris neabejotinai jos laukia kažkur tai priekyje…

… na, o lietuviškame variante mus stebina į senovinį vagoną dirbtinai įkelta šiuolaikiškai atrodanti puošni mergaitė, užlaužtose rankose laikanti modernų lagaminą.

„Suausti šio romano gijas – Minesotą, Meiną ir Airiją – man padėjo daugybė žmonių. Prieš kiek metų lankydamasi pas vyro motiną Carole Kline, gyvenančią Farge, Šiaurės Dakotoje, perskaičiau jos tėvo istoriją, išspausdintą Jameso Smorados ir Lois Forrest sudarytoje knygoje „Century of stories: Jamestone, North Dakota, 1883 – 1983″, – teigia autorė.

„Skyriuje „Traukinys vadintas našlaičių traukiniu. Prerijose daugybė vaikų rado namus“ aprašyti Frankas ir keturi našlaičiai jo broliai ir seserys, Džeimstaune atiduoti globėjams, vėliau juos visus įvaikino viena šeima. Nors jie nebuvo iš našlaičių traukinio, mane suėmė smalsumas. Apstulbau sužinojusi, kokio masto buvo našlaičių traukinių sąjūdis: 1854 – 1929 metais iš Rytinės pakrantės į Vidurio Vakarus buvo išvežta du šimtai tūkstančių vaikų“, – prisimena rašytoja romano atsiradimo aplinkybes.

Puikus romanas, apie vieną užmirštą ir skausmingą praėjusio amžiaus Amerikos istorijos puslapių. Apie gėdingus našlaičių traukinius, savo laiku išbarsčiusius po Vidurio Vakarų lygumas tūkstančius beglobių vaikų, naiviai tikėjusių suaugusiųjų dorumu bei gailestingumu. Kartu tai ir istorija apie mus, žmones, skendinčius abejingumo ir savanaudiškumo liūne.

Šiame romane be našlaičių temos paliesta dar viena svarbi ir aktuali tiek praėjusio amžiaus Airijai, tiek ir dabartinei Lietuvai – emigracijos tema. 1996 m. britų progresyviojo roko grupė „Camel” išleido konceptualų albumą „Ašarų uostas”/”Harbour of tears”, skirtą masinei airių emigracijai į Jungtines Amerikos Valstijas. Tai nėra, bet galėtų būti muzikinė šio romano iliustracija, kurioje jūs pajusite visą žodžio ir muzikos sintezę. Nuoširdžiai rekomenduoju.