Knygos recenzija: Isabel Allende – „Žaidimas su mirtimi“

„Neįtikėtinai prastas“. „Intriguojantis“. „Didžiulis nusivylimas“. „Geras skaitalas“. „Esu nusivylusi“. „Tai ne tai, ko aš tikėjausi iš talentingos rašytojos“. „Netikiu, kad tai Allende darbas. Man atrodo, kad kažkas pasinaudojęs jos vardu parašė visą šį niekalą“. Tokiais prieštaringais skaitytojų vertinimais mirgėte mirga žinomiausias „Amazon“ elektroninės komercijos „gerų skaitinių“ internetinis portalas „Goodreads“, pristatydamas naujausią Isabelės Allende romaną „Skerdikas/„Ripper“ (liet. „Žaidimas su mirtimi“). Net 4.792 šios svetainės lankytojai šiam čiliečių-amerikiečių autorės kūriniui skyrė vos 3.22 žvaigždutes iš 5. Kodėl? Kuo nusivylė ištikimieji Isabelės Allende kūrybos gerbėjai, savo nepasitenkinimą išlieję knygų gurmanų portale „Goodreads“?

Atsakymas labai paprastas. Išleidusi savo pirmąjį detektyvinį romaną jų mylima rašytoja „išdavė“ ją taip išgarsinusį ir skaitytojų pamėgtą magiškojo realizmo žanrą. Tiesa, skaitydami šį kūrinį jūs nesunkiai atrasite keletą šiam žanrui būdingų epizodų, tačiau tai jau nebus visiems toks įprastas, magiškąja aura apgaubtas šios autorės pasakojimas, persmelktas senų laikų dvasia ir persipynęs įstabiomis bei nepakartojamomis istorijomis. Tai bus tik tolimas šlovingos praeities aidas, menantis senus gerus laikus, kuomet beveik kiekviena Allendės knyga tapdavo jei ne svarbiu literatūriniu įvykiu, tai bent jau karštu diskusijų objektu. Tačiau ne vien tik žanriniai pokyčiai lėmė tokį prieštaringą skaitytojų vertinimą. Bet apie viską iš eilės.

„Ši knyga gimė 2012 m. sausio 8 dieną, kai mano agentė Carmen Balcells mudviem su Willie Gordonu, mano vyru, pasiūlė keturiomis rankomis parašyti nusikaltimo istoriją. Pabandėme, bet po dvidešimt keturių valandų paaiškėjo, kad projektas baigsis skyrybomis, tad jis ėmėsi savo šešto detektyvo „Emma“, o aš kaip paprastai sėdau rašyti užsidariusi savo kambaryje“, – prisimena autorė romano atsiradimo aplinkybes.

Rašytoja bene pirmą kartą savo literatūrinėje karjeroje pabandė pražūtingą meilės istoriją supinti su serija žiaurių žmogžudysčių bei apjungti visa tai su grupele keistuolių paauglių, įnikusių į kompiuterinį vaidmenų žaidimą „Riperį”. Tačiau kartais per neapdairumą ar naivumą, riba tarp žaidimo ir realybės gali nepastebimai išnykti, ir tuomet nekalta vaikiška pramoga vieną dieną gali nelauktai virsti mirtinai pavojingu žaidimu. Žaidimu, kuriame nėra nugalėtojų.

Džeksonų moterys visuomet buvo susijusios glaudžiais tarpusavio ryšiais. Šie tamprūs draugystės saitai jungė dvi nepaprastai skirtingas kaip diena ir naktis moteris: motiną Indianą ir jos dukrą Amandą. Išvaizdi Indiana visuomet garsėjo savo laisva ir nepriklausoma dvasia bei bohemišku gyvenimo būdu. Seniai išsiskyrusi su dukters Amandos tėvu ji visiškai netroško iš naujo susisaistyti vedybiniais ryšiais su dviem jos rankos siekiančiais vyriškiais: elitinei San Fransisko šeimai priklausančiu didžiulių turtų paveldėtoju Alenu Keleriu ir mįslingu specialiųjų pajėgų „jūros ruoniu“ Rajanu Mileriu.

Ir jei Indiana žmonėse matė vien tik gera, Amanda, kaip ir jos tėvas, San Fransisko policijos departamento žmogžudysčių skyriaus pavaduotojas Bobas Martinas labiau domėjosi tamsiąja žmonijos puse. Patraukli, bet uždara Amanda, turi įgimtą seklės talentą, tad laisvalaikį ji dažniausiai leidžia skaitydama skandinaviškus trilerius bei su seneliu ir po visą pasaulį pasklidusiais draugais žaisdama kompiuterinį vaidmenų žaidimą „Riperį“.

Tad kai mieste pasipila serija mįslingų žmogžudysčių, Amanda visa galva pasineria į šiurpių nusikaltimų tyrimą, atrasdama tai, ko anksčiau nepastebėjo vietos policija: visi nužudymai tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Tačiau dingus mamai, tyrimas nelauktai tampa jos asmeniniu reikalu. Ar Indianos dingimas susijęs su serija mįslingų žmogžudysčių, sukrėtusių ūkanose skendintį miestą? O gal tai tik atsitiktinis nusikaltimas, neturintis nieko bendro su minėtomis žmogžudystėmis? Dabar kai Indianos gyvybė kabo ant plauko, jaunoji seklė privalo kuo skubiau išnarplioti pačią painiausią savo gyvenime mįslę, nes kiekviena uždelsta minutė jos motinai gali kainuoti gyvybę…

„Žaidimą su mirtimi“ priskirčiau Allendės amerikietiškajam triptikui, prasidėjusiam su romanais „Begalinis planas“ bei „Majos dienoraštis“. Šie kūriniai tarpusavyje nėra glaudžiai susiję, siužetine prasme jie skaitomi kaip visiškai atskiri kūriniai, tačiau juos vienija viena bendra, emigrantų gyvenimo Amerikoje tema. Ir jei kituose Allendės kūriniuose Čilė užimdavo pačią svarbiausią ir garbingiausią vietą rašytojos vertybių skalėje, tai „Begaliniame plane“ ir „Majos dienoraštyje“ ji pastebimai užleido savo pozicijas amerikietiškajam gyvenimo būdui, o „Žaidime su mirtimi“ čilietiškos magijos visiškai neliko. Šis romanas – tai autorės noras išbandyti save jai visiškai naujame ir svetimame detektyviniame žanre.

Pirmuosius žanrinio pasikeitimo požymius skaitytojai galėjo pajusti pasirodžius jos aštuonioliktajam romanui „Majos dienoraštis“, kuriame magiškasis realizmas iš pirmojo plano buvo subtiliai nustumtas į nuotykine detektyvine aistra alsuojančią oazę. Tačiau nuotykinis žanras niekuomet nebuvo palikęs kūrybinės Allende virtuvės, tad stebėtis tokiomis staigiomis žanrinėmis permainomis tikrai nevertėtų. Nuotykiai visuomet žengė darnia greta šalia magiškų istorijų, plevenančių vaiduoklių, mitų ir tikėjimų, susipynusių su senąja Čilės istorija ir dabartimi. Pakanka prisiminti tokius jos romanus kaip „Zoro jaunystė“, „Inesė“ ar „Fortūnos duktė“ ir tampa aišku, jog nuotykių dvasia visuomet glūdėjo maištingoje rašytojos prigimtyje. Tačiau detektyvinio romano autorės kūrybinėje biografijoje išties dar nebuvo. Tad kas nutiko, jog rašytoja „paniekinusi“ senąjį žanrą stačia galva metėsi į kriminalinę bedugnę ir su jai būdingu pietietišku užsidegimu ėmė kurpti vieną šiurpią istoriją po kitos?

Galbūt kūrinio atsiradimui įtakos turėjo dvidešimt šešeri metai praleisti Amerikoje, kurioje smurtas ir prievarta yra kasdienis reiškinys ir nuo kurio neįmanoma pasislėpti įkišus galvą į smėlį? Juk ne paslaptis, kad garsūs ir skandalingi nusikaltimai dažnam autoriui tampa kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Juo labiau, jei tas žmogus toks pastabus ir imlus įspūdžiams kaip Allende. O gal prie kūrinio atsiradimo prisidėjo jau seniai detektyvus rašantis autorės vyras Williamas C. Gordonas, kuriam rašytoja ir skiria šią knygą, pristatydama jį kaip savo „meilės ir nusikaltimo bendrininką“?

Itin subtiliai ir ironiškai savo požiūrį į praeities kūrybą Isabelė Allende išreiškė pasinaudojusi vienu savo personažu, nevykėliu rašytoju Bleiku Džeksonu, kurio knygą kritikai negailestingai sutaršė, apkaltinę autorių piktnaudžiaujant magiškuoju realizmu, atgyvenusiu literatūros stiliumi. Ar magiškasis realizmas išties atgyvenęs stilius, ar tai tik autorės kandi saviironija – vienas Dievas težino. Ateitis parodys ar tai tik vienkartinis rašytojos noras išbandyti save naujame žanre, ar ilgalaikis kūrybinis posūkis, neapsiribosiantis vienu detektyvu. Galbūt Allendei reikėjo pasekti „Hario Poterio“ autorės Joanne K. Rowling pėdomis? Pastaroji irgi metė jai įprastą fantastikos žanrą ir parašė du detektyvus prisidengusi Roberto Galbraitho slapyvardžiu. Manau, kad perskaitę slapyvardžiu prisidengusios autorės detektyvą skaitytojai žymiau atlaidžiau vertintų šią knygą ir nepradėtų jos lyginti su ankstesne Allendės kūryba, kuri be jokios abejonės lenkia prisvilusį pirmąjį detektyvinį blyną.

Tačiau labiausiai skaitant šį romaną glumina ne žanrinės ypatybės, bet akivaizdus dėstomo dalyko neišmanymas ir logikos stoka, gadinanti šiaip jau neblogo kūrinio vaizdą. Štai keletas pavyzdžių. „Amanda Martin jau ne kartą įrodė išmananti daugiau nei jos tėvas, vyresnysis policijos inspektorius Bobas Martinas ir visi jo kolegos iš žmogžudysčių skyriaus“. Ar skaitytojai perskaitę šį sakinį turėtų patikėti, kad šešiolikmetė paauglė yra žymiai gudresnė ir išmanesnė nei visas San Fransisko žmogžudysčių skyrius? Skyrius, kurio žinioje specializuotos duomenų bazės, naujausi tyrimų metodai bei teismo medicinos ekspertai? Jūs tuo patikėtumėte? Aš – ne.

Dar vienas nesąmoningumo pavyzdys. Žaisdama su bendraamžiais „Riperį“, Amanda disponuoja itin slapta policijos tyrimo medžiaga, skrodimų protokolais ir įvykių vietos nuotraukomis, kurias jai geranoriškai ir sistemingai tiekia… jos tėvas, policijos inspektorius Bobas Martinas. Argi gaila? Juk savas vaikas. Nesvetimas. Geriau tegul sau žaidžia policijos inspektorę, nei su bendraamžiais smaginasi kvaišalais. Tačiau kiekvienas detektyvų skaitytojas žino, jog bet kuris nužudymą tiriantis inspektorius niekada ir niekam neatskleis jokios su byla susijusios tyrimo medžiagos. Nei savo šeimos nariams, nei juo labiau svetimiems žmonėms. Nes tą daryti draudžia griežti policijos įstatymai. Ir jau tikrai policija nesidalins su paaugliais specifinėmis, vien tik tyrėjams žinomomis bylos detalėmis, kurios jiems leidžia atskirti tikrąjį nusikaltėlį nuo apsišaukėlio.

Prieita net iki tokio absurdo, kad policijos inspektoriaus Bobo Martino dėka jo buvęs uošvis Bleikas Džeksonas gali sau laisvai kuistis po policijos archyvą it koks uolus FTB agentas. Negi gaila? Juk nesvetimas, o buvęs uošvis. Geriau tegul sau naršo po archyvą, nei mirksta kokiame nors prastos reputacijos bare. Gal ką nors atkapstęs pasidalins turima informacija ir su apkiautusia policija? Nes pastariesiems be Amandos ir vaistininko pagalbos, turbūt nė nešautų į galvą ieškoti bendrų sąsajų tarp kelių identišką braižą turinčių nusikaltimų. Absurdas ir tiek. Pati rašytoja visą šią nelogišką situaciją aiškina sekančiai.

„Ši knyga – tai savotiškas pokštas. Lengvas pašmaikštavimas detektyvine tema. Tad jokiu būdu nereikėtų jos priimti už gryną pinigą. Ironiška tai, kad aš nesu detektyvų mėgėja. Tad prieš pasiryždama šiam detektyviniam eksperimentui, pradėjau skaityti pastarųjų metų sėkmingiausius šio žanro kūrinius. Nes paskutinė mano pažintis su tokio pobūdžio knygomis baigėsi dar vaikystėje, skaitant Aghatą Cristie ir Arthurą Conan Doyle‘į. Tačiau baigusi nagrinėti pasirinktus kūrinius, supratau, kad niekada negalėsiu parašyti tradicinio detektyvo. Kupino tamsos ir prievartos, žiaurumo ir košmarų, kuriame nėra vietos atgailai. Nes dauguma veikėjų detektyvuose yra siaubingi. Blogi žmonės. Labai įdomūs, bet siaubingi tipai. Taigi aš pagalvojau: padarysiu tai, ko paprastai iš detektyvų kūrėjų tikisi visi skaitytojai. Parašysiu kūrinį atitinkantį visus detektyvinio žanro dėsnius. Bet su viena maža išimtimi. Tai bus savotiškas pokštas. Mano seklys bus ne gražuolis inspektorius, žurnalistas, policininkas, ar dar kas nors, bet jauna šešiolikmetė paauglė. Ir pagrindinė veikėja bus ne aukšta, tamsiaplaukė, iš koto verčianti gražuolė, o apkūni, šviesiaplaukė sveikatos specialistė”.

Po šių rašytojos žodžių skaitytojams turėtų pasidaryti šiek tiek lengviau, bet manęs palengvėjimo jausmas kažkodėl tai neaplanko. Būtų žymiai geriau, jei detektyvinius romanus rašytų nusikalstamas peripetijas bei policijos amato gudrybes gerai išmanantys žmonės, turintys tinkamą kvalifikaciją, žinių bagažą bei gerai išstudijavę visas šio žanro subtilybes. Nes kitu atveju visa tai kvepia naiviu mėgėjiškumu, nuo kurio kenčia tiek pats autorius, tiek ir skaitytojas, bandantis suvokti nesuvokiamus dalykus.

Savo supaprastintą požiūrį į detektyvus autorė išreiškia pasitelkusi ir romano heroję Amandą, bandančią išdėstyti seneliui Bleikui detektyvų rašymo schemą. „Blogis įsikūnijęs į nusikaltėlį, kuris meta iššūkį teisingumui, pralaimi, būna nubaudžiamas, ir nugali gėris, tada visi džiaugiasi patenkinti“. Štai taip. Trumpai ir aiškiai. Ir nereikia ten jokių psichologinių ar filosofinių nukrypimų, antraip detektyvas gali nelauktai išvirsti į nenuspėjamą dramą.

Detektyvus autorė prilygina misterijoms, didaktinių alegorijų kupinom viduramžių dramoms, kuriose vaizduojama nuolatinė gėrio ir blogio kova. Ir nors jose visada nugali gėris, tačiau „blogis įdomesnis, nes, jei nebūtų ydų, nuodėmių ir blogio, misterijos niekada nesutrauktų tiek daug žiūrovų“. Rašytoją būtų galima pagirti bent už tai, kad kurdama pagrindinį „blogiuką“, ji neapsiribojo įprastinėmis klišėmis ir sukūrė išties neįprastą, daugiaplanį personažą. Jos žudikas – „nepaprastai protingas psichopatas, nuoširdus ir negailestingas, vienas tų ypatingų šėtoniškų nusikaltėlių, su kuriais kada nors buvo tekę susidurti Bobui Martinui“. Tačiau to neužtenka, kad tariamas detektyvas virstų tikru detektyvu ir kad skaitytojas išties patikėtų tuo, ką jam bando įteigti autorius. Tam reikalingas ne tik talentas, bet ir specifinės žinios, kurių Allendė gavo lankydama specialius užsiėmimus, skirtus detektyvus rašantiems žmonėms.

„Nuvykusi į detektyvus rašančių autorių konferenciją, aš daug ko išmokau. Ne tik iš paskaitas mums skaičiusių dėstytojų: teismo medicinos antropologų, inspektorių, policininkų, ginklų ekspertų ir t.t. – bet ir iš dalyvių, uždavinėjusių gan keistus klausimus. Štai vienas jų. Jei savo aukai į kūną įšvirkščiau krešumą mažinančių vaistų ir švirkštu jai smeigčiau trylika kartų, o po to duše pakabinčiau žemyn galva: ar varvantis kraujas sukrešėtų vonioje, ar ne? Man niekada nė nešautų į galvą toks klausimas, juo labiau neįsivaizduočiau net tokios situacijos. Bet jei paklaustumėt manęs dabar… Taaaip. Dabar aš esu tokių dalykų ekspertė. Galėčiau bet ką nužudyti ir manęs niekas nesugautų“.

Skaitytojai jau seniai pastebėjo, kad Allendė turi retą pasakotojos talentą ir pastabios stebėtojos dovaną, kurios dėka ji gali kurti itin spalvingus bei keistus personažus. Tačiau jos bandymai „pritemti“ kai kuriuos savo naujausio romano herojus prie senų ir šlovingųjų laikų veikėjų lygio, baigiasi mažyte nesėkme. Nes visi personažai čia atrodo truputėlį neišbaigti ir išsivadėję. Tarsi nugertas ir pamirštas šampano butelis po Naujųjų sutikimo.

Romanas „Žaidimas su mirtimi“ stebina herojų gausa, nusileidžiančia nebent George R. Martino „Ledo ir ugnies giesmės“ ciklui. Daugelis rašytojų norėdami išvengti vardinės maišaties paprastai apsiriboja vien profesiniais kai kurių šalutinių herojų pavadinimais: padavėjas, fotografė ir pan. Bet tik ne Allende. Jos nieko nelemiantys antraplaniai herojai, po kelių puslapių išnykstantys kaip dūmai vėjyje, čia pristatomi su visomis „regalijomis“ ir privaloma maža istorija, kuri, nepaisant kai kurių bambeklių nepasitenkinimo, tik pagyvina patį pasakojimą.

Tai ir Kerolė Andevoter – moteris serganti agresyviuoju vėžiu, senučiukė Lulu Gardner – oficiali Nort Bičo gyvenimo fotografė, padavėjas Denis D‘Andželas – transvestitas ir gėjus, Selestė Roko – garsioji Kalifornijos pranašė astrologė. Visi jie šioje istorijoje suvaidins savo mažyčius epizodinius vaidmenis vien tam, kad paslaugiai užleistų vietą žymiai reikšmingesniems ir svarbesniems šio pasakojimo herojams. Tokiems kaip urugvajiečiui ir buvusiam partizanui Pedrui Alarkonui, ar skeptikui farmacininkui bei „nuobodžiausiam našliui pasaulyje“ Bleikui Džeksonui. Tačiau pagrindiniai šio romano herojai visai ne jie, o skirtingo amžiaus, socialinio sluoksnio ir keisčiausių profesijų atstovai, diriguojantys viso kūrinio veiksmui, ir pastoviai įsipainiojantys į painias bei pavojingas situacijas.

Viena jų – sveikatos specialistė bei deivės Šakti garbintoja Indiana Džekson, dirbanti Nort Bičo holistinėje klinikoje. Joje moteris užsiima intuityviuoju masažu, reiki, magnetais, kristalais bei aromaterapija, slopina ligos požymius, maldo skausmą, šalina neigiamą energiją ir stengiasi suteikti jėgų ligų kamuojamiems pacientams. „Aukšta, putli, šviesiaplaukė, pripučiamos lėlytės veideliu mergina, šiek tiek primenanti komiškai geidulingas septintojo dešimtmečio kino filmų Čikagos gangsterių meilužes, anaiptol nebuvo dar viena Naujojo amžiaus pusprotė, o moteris iš tikrųjų turinti dievo dovaną“. Pacientai jai mokėdavo pinigus ne už abejotinus gydymo metodus, bet už troškimą pabūti su ja. Linkusi į ezoterinę veiklą ji nesutramdomai skubėdavo į pagalbą visiems jos kelyje pasitaikantiems nelaimėliams, netgi tiems, kurie jos neprašydavo ir už ją nepadėkodavo. Indiana net ir praslinkus pusei šimtmečio po hipių epochos skrajojo padebesiais, skelbdama taiką ir meilę visam pasauliui, tačiau net ir tai neatbaidydavo jos ištikimų ir įkyrių gerbėjų: amžino pesimisto Bredžio bei brazilų kilmės dailininko Matėjaus Pereiros. Tačiau tikrieji Indianos serenadų „giedotojai” buvo du: Alenas Keleris ir Rajanas Mileris.

Alenas Keleris – Indianos „slapukas meilužis“, žavėjosi jos dorumu ir sąžiningumu, bet pyko jausdamasis esąs jai nereikalingas, menkas ir niekingas, „palyginti su ta moterimi, nusistačiusia veikiau duoti, nei imti“. Turtuolis Keleris suprato kokia bedugnė juodu skiria: ji priklausė žemiausiam visuomenės sluoksniui, o jis – išprusęs, anglų aristokratų išvaizdos salonų liūtas buvo bene pats geidžiamiausias San Fransisko jaunikis, masinantis ne tik savo žavesiu, bet ir turtais. Tačiau turtai turi vieną bjaurią savybę – vieną dieną jie netikėtai baigiasi, o pasibaigę sukelia aibę nepamatuotų rūpesčių, kurių anksčiau tarsi ir nebuvo.

Antrasis „dūsautojas“ – „jūrų ruonis“, JAV specialiosios paskirties pajėgų karys Rajanas Mileris. Mūšyje netekęs kojos ir „besipuikuojantis“ lengvu anglies pluošto kojos protezu, civiliniame gyvenime Mileris jautėsi nedrąsiai, nes nemokėjo palaikyti paprasčiausio pokalbio, ir tie, kurie nuolat jį pažinojo, įsižeisdavo neišgirsdami iš jo nė vieno žodžio. Jo gyvenimo būdas – nuolatinės grumtynės su mirtimi – nedavė pagrindo užmegzti pastovesnių santykių ir juo labiau vesti bei susilaukti vaikų. Jo gyvenimas – tai karas su priešais, kartais tikrais, kartais tariamais. Tad vieninteliai jo draugai – kurčias, sprogmenų subjaurotas šuo Atila, urugvajietis Pedras Alarkonas ir Indianos dukra Amanda.

Amanda Martin būdama keturiolikos atrodė ne vyresnė kaip dešimties. Sudžiūvusi, negraži, su akinukais, ir dantų plokštelėmis, ji užsileisdavo ant veido plaukus arba užsismaukdavo gobtuvą, ir tokiu būdu gindavosi nuo nepakenčiamo triukšmo ir negailestingos pasaulio šviesos. Paauglė buvo tokia nepanaši į apkūnią motiną, kad žmonės dažnai klausinėdavo ar ji neįvaikinta. Amanda – apsigimusi atsiskyrėlė, viso labo turėjusi tris bičiulius, nes „Riperio“ žaidimo dalyviai nedraugaudavo, bet bendraudavo aiškindami nusikaltimą. Anot senelio, Amanda buvo keistuoliškos išvaizdos, drovaus būdo ir buklaus proto. Tai vienturtė, labai išpaikinta vegetarė, ja tapusi ne dėl kažkokių tai moralinių įsitikinimų, o dėl paprasčiausio nenoro gaminti. Tad ką ji veikdavo laisvalaikiu, pamokoms pasibaigus? Kokie asmeniniai pomėgiai praskaidrindavo jos gana asketišką ir vienišą gyvenimo būdą?

„Nuo mažens ryte rijo knygas, nepaisydama to įpročio keliamų pavojų. Ji per daug skaitė skandinavų autorių detektyvų su tokiu užsidegimu, kad jai išsivystė liguistas domėjimasis blogiu apskritai ir ypač tyčinėmis žmogžudystėmis. Ji nebūtų į jas taip įsmilusi, tad jeigu nusikaltimai įvyksta tokiose civilizuotose šalyse kaip Švedija ar Norvegija tai kodėl to negalima tikėtis idiliškame San Fransiske, įkurtame godžių aukso ieškotojų ir dora prekiaujančių moterų, aukso karštligės priviliotų XIX amžiaus vidury. Štai kodėl Amanda taip liguistai dėmėjosi ginklais, narkotikais, nuodais, skrodimu, įvairiais kankinimo būdais ir lavonų paieška“.

Amanda išsiugdė įprotį nuspėti laiką, apskaičiuoti oro temperatūrą ir atstumą, taipogi išmoko gomuriu pajusti įvairius įtartinus valgio ingredientus, o žmones rūšiavo pagal kvapą. Ji buvo tarsi koks eksperimentinis antžmogus, sukurtas slaptoje mokslinių tyrimų laboratorijoje, gebantis veikti ir išlikti bet kokiomis sąlygomis. Ateityje šie gebėjimai jai itin pravers stojus į nelygią kovą su klastingu serijiniu žudiku, o dabar ji gali džiaugtis begaline artimųjų meile, kurią jai spinduliuoja mama Indiana ir ypač senelis Bleikas. Kitaip ir negali būti, nes Amanda sanskrito kalba – „toji, kurią dera mylėti“.

Žinoma, ją myli ir tėvas, 36-erių metų policijos inspektorius Bobas Martinas, žmogus gimęs vilkėti uniformą, nešioti ginklą ir mėgautis galia. Tai drausmingas, nepaperkamas, drąsus ir užsispyręs policininkas, turintis ganėtinai jėgų, bet kuriam nusikaltėliui įbauginti bei garsėjantis tvirta ištikimybe policijos skyriui bei savo kolegoms. Iš pažiūros Bobas tarsi koks pavyzdinis teisėsaugininko etalonas, nužengęs tiesiai iš policijos reklaminių plakatų. Tačiau viduje Martinas – abejojantis tipas, nerandantis pastovios šeimyninės laimės ir besiblaškantis tarp savo neįgyvendinamų svajonių bei nepamatuotų troškimų.

Itin įdomus autorės sprendimas fiktyvių veikėjų galeriją paįvairinti realiai egzistuojančiais asmenimis ar jų kūrybos vaisiais. Viena jų –  nužudyto psichiatro Ričardo Aštono žmona, etiopietė modelis Ajanė, vaikystėje patyrusi genitalijų apipjaustymą – ryški aliuziją į sukrečiančio autobiografinio romano „Dykumų gėlė“ pagrindinę heroję Waris Dirie. Kitas antraeilis personažas – Samuelis Hamiltonas jaunesnysis, pavyduolio Aleno Kelerio nusamdytas sekti Indianą, šiame romane skaito Isabelės Allende vyro Viljamo C. Gordono parašytą detektyvą. Paminėtas ir garsus erotinis romanas, kurio „antraštėje minimi lyg gelsvos, lyg pilkšvos spalvos atspalviai“, kurį „jūros ruoniui“ Rajanui Mileriui įbruka skaityti jo buvusi meilužė, sadomazochistinių „žaidimų“ gerbėja Dženiferė Jang. Ir jei Rajanas turi vargti su kažkokiais ten blankios spalvos atspalviais, tai Amanda Martin neatsiplėšdama „kremta“ „Millennium“ trilogiją, kuria ir mus savo laiku džiugino švedų rašytojas Stiegas Larssonas.

Rašydamas romaną autorius tiksliai žino, kokiai skaitytojų grupei jis bus skirtas. Šį sykį Allende savo kūriniu nusprendė pradžiuginti tiek jaunesniąją, tiek ir vyresniąją skaitytojų auditoriją. Nesiimu spręsti, ar tinkamos jaunimui kai kurios brutalumu paženklintos šio kūrinio scenos, tačiau penki paaugliai žaidžiantys kompiuterinį vaidmenų žaidimą „Riperį“ ir medžiojantys paslaptingąjį žudiką, neabejotinai pelnys ne vieno jaunesnio skaitytojo simpatijas. Sunkiau žanrinius pokyčius priims vyresni skaitytojai, kuriems Allendė visuomet asocijavosi ne su šiurpiomis žmogžudystėmis, o su magiškuoju realizmu. Su užkeikimais ir burtais, vaiduokliais ir pamokslininkais bei prekiautojais viltimi, iš kurių ir aš nusipirkčiau vieną mažą viltį, kad sekanti rašytojos knyga mus vėl sugrąžintų į dvasiomis alsuojančią Čilę…

Arnoldas Šatrauskas

 

– Ar myli mane, seneli?
– Ne.
– Ir aš tavęs nemyliu, – tarė ji ir puolė jam ant kaklo.

 

„Neįtikėtinai prastas“. „Intriguojantis“. „Didžiulis nusivylimas“. „Geras skaitalas“. „Esu nusivylusi“. „Tai ne tai, ko aš tikėjausi iš talentingos rašytojos“. „Netikiu, kad tai Allende darbas. Man atrodo, kad kažkas pasinaudojęs jos vardu parašė visą šį niekalą“. Tokiais prieštaringais skaitytojų vertinimais mirgėte mirga žinomiausias „Amazon“ kompanijos „gerų skaitinių“ internetinis portalas „Goodreads“, pristatydamas naujausią Isabelės Allende romaną „Skerdikas/„Ripper“ (liet. „Žaidimas su mirtimi“).

„Ši knyga gimė 2012 m. sausio 8 dieną, kai mano agentė Carmen Balcells mudviem su Willie Gordonu, mano vyru, pasiūlė keturiomis rankomis parašyti nusikaltimo istoriją. Pabandėme, bet po dvidešimt keturių valandų paaiškėjo, kad projektas baigsis skyrybomis, tad jis ėmėsi savo šešto detektyvo „Emma“, o aš kaip paprastai sėdau rašyti užsidariusi savo kambaryje“, – prisimena rašytoja romano atsiradimo aplinkybes.

Rašytoja bene pirmą kartą savo karjeroje pabandė pražūtingą meilės istoriją supinti su serija žiaurių žmogžudysčių bei apjungti visa tai su grupele keistuolių paauglių, įnikusių į kompiuterinį vaidmenų žaidimą „Riperį”.

Romanas „Žaidimas su mirtimi“ – tai autorės noras išbandyti save jai visiškai naujame ir svetimame detektyviniame žanre.

„Ši knyga – tai savotiškas pokštas. Lengvas pašmaikštavimas detektyvine tema. Tad jokiu būdu nereikėtų jos priimti už gryną pinigą”, – teigia rašytoja.

„Ironiška tai, kad aš nesu detektyvų mėgėja. Tad prieš pasiryždama šiam detektyviniam eksperimentui ėmiau skaityti sėkmingiausius  pastarųjų metų šio žanro kūrinius. Nes paskutinė mano pažintis su tokio pobūdžio knygomis baigėsi dar vaikystėje, skaitant Aghatą Cristie ir Arthurą Conan Doyle‘į”.

„Tačiau baigusi nagrinėti pasirinktus kūrinius, supratau, kad niekada negalėsiu parašyti tradicinio detektyvo. Kupino tamsos ir prievartos, žiaurumo ir košmarų, kuriame nėra vietos atgailai”.

„Taigi aš pagalvojau: padarysiu tai, ko paprastai iš detektyvų kūrėjų tikisi visi skaitytojai. Parašysiu kūrinį, atitinkantį visus detektyvinio žanro dėsnius. Bet su viena mažyte išimtimi. Tai bus savotiškas pokštas”.

Detektyvus autorė prilygina misterijoms, didaktinių alegorijų kupinom viduramžių dramoms, kuriose vaizduojama nuolatinė gėrio ir blogio kova. Ir nors jose visada nugali gėris, tačiau „blogis įdomesnis, nes, jei nebūtų ydų, nuodėmių ir blogio, misterijos niekada nesutrauktų tiek daug žiūrovų“.

Daug romanui reikalingos medžiagos rašytoja gavo lankydama specialius užsiėmimus, skirtus detektyvus rašantiems žmonėms, po kurių Allendė, anot jos, tapo tikra nusikalstamų dalykų eksperte.

Savo supaprastintą požiūrį į detektyvus, autorė išreiškia pasitelkusi romano heroję Amandą, bandančią išdėstyti seneliui Bleikui detektyvų rašymo schemą. „Blogis įsikūnijęs į nusikaltėlį, kuris meta iššūkį teisingumui, pralaimi, būna nubaudžiamas, ir nugali gėris, tada visi džiaugiasi patenkinti“.

Atrodo, kad toks primityvus Allendės požiūris į detektyvus  itin nustebino garsųjį seklį Šerloką Holmsą.

Rašydamas romaną autorius tiksliai žino, kokiai skaitytojų grupei jis bus skirtas. Šį sykį Allende savo kūriniu nusprendė pradžiuginti tiek jaunesniąją, tiek ir vyresniąją skaitytojų auditoriją. Nesiimu spręsti, ar tinkamos jaunimui kai kurios brutalumu paženklintos šio kūrinio scenos, tačiau penki paaugliai žaidžiantys kompiuterinį vaidmenų žaidimą „Riperį“ ir medžiojantys paslaptingąjį žudiką, neabejotinai pelnys ne vieno jaunesnio skaitytojo simpatijas.

Sunkiau žanrinius pokyčius priims vyresni skaitytojai, kuriems Allendė visuomet asocijavosi ne su šiurpiomis žmogžudystėmis, o su magiškuoju realizmu. Su užkeikimais ir burtais, vaiduokliais ir pamokslininkais bei prekiautojais viltimi, iš kurių ir aš nusipirkčiau vieną mažą viltį, kad sekanti rašytojos knyga mus vėl sugrąžintų į dvasiomis alsuojančią Čilę…

 

 

Daugiau apie čiliečių – amerikiečių rašytoją Isabelę Allende bei jos kūrybą galite paskaityti paspaudę šias nuorodas:

https://www.alytus.rvb.lt/?p=7919     „Majos dienoraštis“

https://www.alytus.rvb.lt/?p=3457     „Begalinis planas“

https://www.alytus.rvb.lt/?p=1916     „Mano išgalvota šalis“