VI-ojo literatūros festivalio „Laukinės vaivorykštės 2023“ geriausio debiutinio eilėraščio konkurso apžvalga, komisijos narių vertinimai bei jaunųjų poetų kūryba

Baigėsi gegužės 12 d. Dauguose vykęs VI-asis literatūros festivalis „Laukinės vaivorykštės 2023“, kuriame be pripažintų poezijos meistrų Vlado Braziūno, Rimvydo Stankevičiaus ir prozininko Herkaus Kunčiaus dalyvavo ir grupė jaunųjų Alytaus rajono poetų, nuo balandžio pradžios iki gegužės 5 d. siuntusių savo eilėraščius Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos paskelbtam geriausio debiutinio eilėraščio konkursui.

Priminsiu, jog geriausio debiutinio eilėraščio konkursas organizuojamas nuo 2017 m. Jo tikslas – populiarinti poeziją, atskleisti jaunimo poetinį talentą, skatinti jų kūrybiškumą ir meninę saviraišką. Jame galėjo dalyvauti visi poezijai neabejingi Alytaus rajono jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų.

Poetų darbus vertino Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos sudaryta komisija: poetai Vladas Braziūnas, Rimvydas Stankevičius ir prozininkas Herkus Kunčius, kuri ir išrinko trijų prizinių vietų laimėtojus. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog jaunųjų kūrėjų eilėraščius vertino du poetai, nes Herkus Kunčius, žinia, eilėraščių nerašo. „Labai sunku vertinti. Nesu poezijos specialistas. Man patiko „Mergaitės dienos“ (Akvilės Mikailionytės eilėraštis), nes ten yra šiokia tokia dramaturgija. Visa kita – įprastų romansų žanre“.

Pagrindiniai vertinimo kriterijai – kūrybiškumas ir originalumas bei kalbos turtingumas ir taisyklingumas. Pagal konkurso nuostatus geriausio debiutinio eilėraščio nugalėtojui atiteko literatūros festivalio „Laukinės vaivorykštės 2023“ skulptūrėlė „Geriausias debiutas“, o kiti konkurso dalyviai buvo apdovanoti poezijos almanachais bei padėkos raštais.

Konkursu susidomėjo ir organizatoriams savo septynis eilėraščius atsiuntė trys jaunosios ir viena vyresnio amžiaus poetė. Tai Daugų Vlado Mirono gimnazijos I g klasės moksleivė Mėta Raudonytė, konkursui atsiuntusi du savo eilėraščius „Blizgantys laidai“ ir „Energetinis laukas“, jos klasiokė Akvilė Mikailionytė, komisijai pateikusi eilėraščius „Mergaitės dienos“ ir „Jausmų takelis“, Simno gimnazijos 7 klasės mokinė Gabija Pavasarytė atsiuntusi eilėraščius „Pavasaris“ ir „Vasaros naktys“ bei jau minėta vyresnio amžiaus konkurso dalyvė Irma P. atsiuntusi eilėraštį „Ilgesys“.

Užbėgant įvykiams už akių būtų galima pridurti, jog apie geriausio eilėraščio konkursą jo nugalėtoja Mėta teigė sužinojusi iš savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Gitanos Ivanauskienės, o dalyvauti jame nusprendusi grįžusi iš jaunųjų filologų konkurso, kuriame įgijusi neįkainojamos patirties. „Todėl pamaniau, jog reikia eiti toliau ir siekti aukštumų.“     

Pasibaigus konkursui žiuri nariams buvo išsiųsti visų jaunųjų poetų darbai ir pirmasis jų kūrybinius bandymus įvertino poetas Rimvydas Stankevičius. Vėliau juos atsiuntė ir kitas poetinio žodžio meistras Vladas Braziūnas, kurio įžvalgas, patarimus ir pastebėjimus mes ir persiuntėme jauniesiems kūrėjams. Ir jeigu poeto Rimvydo Stankevičiaus vertinimai pasižymėjo nemenka kritikos doze, tai Vladas Braziūnas vertindamas jaunųjų poetų kūrinius buvo žymiai nuosaikesnis ir atlaidesnis. Tad žemiau pateiksime tik nuosaikesnius poeto Vlado Braziūno vertinimus, o kritiški poeto Rimvydo Stankevičiaus pamąstymai lai lieka festivalio istorijai. Kam skaudinti jaunas ir jautrias kūrėjų sielas, kuriose dar tik skleidžiasi pirmieji poetiniai žiedai!

Pateiksime tik Rimvydo pateiktą konkurso nugalėtojos Mėtos Raudonytės eilėraščių vertinimą, nes  kritiniai pastebėjimai iš pripažinto poetinio žodžio meistro lūpų, galbūt, tinkamai pasitarnaus jos tolesnėje kūrybinėje veikloje ir leis išvengti klaidų ateityje. Tad jūsų dėmesiui – konkursiniai poečių eilėraščiai bei jų įvertinimai.

Mėta Raudonytė (I vieta)
Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazija, Ig kl.

„Blizgantys laidai”

Mes gyvi fovizmu.

Vakar tu verkei už ekrano,
o aš išsiaiškinau pasaulį
ir kaip jį pakeisiu.

Mano mintys tada
mezgė ryšius su žvaigždynais,
juk tamsiausia vasaros naktis –
persipina amžinybė ir rugpjūtis.

Beveik ruduo,
beveik Atėnai,
mano realybė
beveik sugriūna
tokiu metu.

Tu – inkliuzas mano riksmuose!

„Energetinis laukas”

Aš buvau menas,
dabar esu niekas –
deguonį švaistau,
tikiuosi per daug,
draskausi su vizijom,
piešiu pėdsakus savus,
stiklu
pažymėtus,
pasimetu ten,
kur nėra
nieko
ir mano žingsniai
žemėlapius atspindi,
atspindi teisę
į nuosavybę,
identiteto paiešką
dykumoje.

Poeto Rimvydo Stankevičiaus vertinimas: „Rinktis, tiesą sakant, nelabai yra iš ko – vienintelė autorė, kurios kūryboje pastebėjau poezijos užuomazgą – Mėta Raudonytė, todėl apdovanoti siūlau jos eilėraštį „Blizgantys laidai”, kad ir už šias eilutes, kuriose gyvena poezija: 

Mano mintys tada
mezgė ryšius su žvaigždynais,
juk tamsiausia vasaros naktis –
persipina amžinybė ir rugpjūtis.

Jos eilėraščiai nėra aukšto lygio. Tokios eilutės, kaip: „mes gyvi fovizmu“, „drąskausi su vizijomis“, „mano žingsniai atspindi teisę į nuosavybę” – sakyčiau, visiškai nereikalingos, bet bent jau yra akivaizdi pastanga savarankiškai mąstyti ir ieškoti autentiško santykio su žodžiu, o ne riedėti iki koktumo kitų išvažinėtomis vėžėmis“.

Poeto Vlado Braziūno bendros pastabos, skirtos visoms keturioms konkurso autorėms:

„Gražu matyti aiškias pastangas ieškoti savo balso. Juolab, kad kai kada savų to balso intonacijų net randama. Linkėčiau kiekvienai savo pačių savitumą atpažinti, ugdyti jį, juo remtis. Čia nemažai galėtų padėti lektūra, pirmiausia šiuolaikinių lietuvių poetų kūryba (bet ne tik ji!) – kiekvienai pagal savo skonį. Tik ginkdie nemėgdžiojant. Ypač linkėčiau vengti poetinių bendrybių, virstančių klišėmis: kas visiems „gražu“, poezijai yra kenksminga. Kitaip sakant, kas visų, tas ne mano. Svarbi atrama yra pati kalba, jos gyvybė, jos ištekliai. Kalbą tiesiog būtina girdėti, jausti jos tėkmę ir galią, mokytis jos ir iš jos, geros poezijos mokytojos. Atsirinkti, kas tinkama vien tik man.

Rašyti poeziją (kad ir eilėraščių) yra sunkus pasirinkimas ir rizikingas pasirinkimas stačia galva nerti į nežinią. Reikia drąsos, kantrybės, daugybės bandymų, kol retkarčiais gal ir pajusi, kad šįkart kažkas esminga užgriebta, priartėta prie paslapties, man itin svarbios. Viliantis, kad ne tik man“.

Poeto Vlado Braziūno pastabos perskaičius Mėtos Raudonytės eilėraščius:

„Paslaptingi ir saviti. Verčiantys suklusti, šokinėjantys lyg nuo viena prie kita, fragmentiški, trupantys ir lyg vėl bandantys susieiti į viena. Tikri ir skaudūs, ieškantys, nerandantys (ar randantys?), bet įtraukiantys, nusivedantys… Nežinau, ar šioji identiteto paieška dykumoje bus vaisinga, bet autorei labai linkėčiau nepavargti ir rizikuoti. Yra dėl ko!“

Akvilė Mikailionytė (II vieta)

Alytaus rajono Daugų Vlado Mirono gimnazijos I g klasės mokinė

Mergaitės dienos

Atrodo visai nesenai
Ta maža mergyte buvai
Linksmai leidai dienas
Negalvodama aplink jas…

O dabar tu užaugai
Nuo pavojų visų saugai
Ne save, o kitus
Ir skaičiuoji metus
Įdomu net kokius…

Sužinojus baisu
Kad mergytė jauna
Išgyvena lengvai
Tuos žodžius ir veiksmus…

Kur tėvai jai pasakė
Nesvarbu ar jie matė
Kaip ji jautės tada
Jau nužudžius save…

Jausmų takelis.

Mes susitikom saulei besileidžiant.
Tu kaip visada elgeisi egoistiškai,
O aš vėl pasakojau ką tau jaučiu.
Tik kaip visada…beviltiškai.

Ir vėl kaip visad vaikštom tuo keliu
Kur kadais buvo didžiausios pievos.
Tik dabar yra mūsų nuvaikščiotas takelis
Atrodantis kaip labirintas tik dar didesnėje pievoje.

Tas labirintas toks painus, jog atrodo, kad tai būtų tavo jausmai.
Jie taip netikėtai pasiklysta kaip tie du visai jauni vaikai
Bėgioja radę mūsų ilgai nuvaikščiotus Jausmų takus.

Gaila jie nesupranta, kad jų laukia tas pats kas ir mūsų.
Jie susiras kitą pievą ir nuvaikščios kitą jausmų taką.
Tik turės laimingesnę istoriją nei mūsų. Nors vis tiek susitiks saulei besileidžiant…

Poeto Vlado Braziūno pastabos perskaičius Akvilės Mikailionytės eilėraščius:

„Du tarpusavyje susiję eilėraščiai pulsuoja vidine įtampa. Ne tiesioginiu išsipasakojimu ir kokiu paaimanavimu, o priartėjimu prie svarbios paslapties ir vis dėlto paliekant ją tik numanomą, neišsakytą, užsklęstą, intriguojančią. Atvertą užsklendžiant, užsklęsta atveriant. Skaudžią, bet kupiną vilties. Pasiliktą sau, bet tarsi pamokomą. Nors skaitytojui ir suvokiant, kad mokomasi tik iš savo pačių patirties, savo nusivylimų ir klaidų. Šitaip stiprėjant.

Dėl kai kurių „smulkmenų“:

„Linksmai leidai dienas / Negalvodama aplink jas…“. Jei būtų kitas kontekstas, dėl to „aplink“, kaip tarminio žodžio, gal pasidžiaugčiau. Deja, čia jis vienišas, patekęs ne savo vieton, per daug atkreipiantis dėmesį savo išskirtinumu. Ir eilėraščio, ir bet koks kitas pavadinimas rašoma be taško pabaigoje. Ypač antrame eilėrašty gal kiek per daug abstrakčių sąvokų („Jausmų takai“, dar „Jausmų“ didžiąja raide…). Gal įtaigiau būtų pabandyt tą patį pasakyti kokiomis raiškesnėmis detalėmis, originalesniais vaizdiniais“.

Gabija Pavasarytė (III vieta)
7 kl., Alytaus r. Simno gimnazija

Pavasaris

Tu ateini, pavasari mielas,
šiltas, gaivus ir saulėtas.

Įžengi per žiemos vartus,
gėlėtas ir laisvas.

Paskleidi savo žiedus ore –
ir žemė atgyja.

Gyvybė sugrįžta,
gyvenimas atgimsta širdyse.

Gėlių žiedai išsprogsta,
medžiai sužaliuoja.

Širdys sušyla,
jausmai atgyja.

Vasaros naktys

Šiltas oras gaubia mintis
jo lengvas dvelkimas kedena plaukus,
ir liečia širdies stygas.

O vasara, kokia tu gaivi!
Nežinau, ką darysiu, kai ateis pabaiga…
Kas kedens mano plaukus!?
Kas kuždės žemės paslaptis gražias?

Nors minutėlę ilgiau
pasilik tu čia, kartu su manimi,
pabūk dar truputį
ir palepink mane savo meile švelnia!

Poeto Vlado Braziūno pastabos perskaičius Gabijos Pavasarytės eilėraščius:

„Pavasariškąjį eilėraštį galėtum skaityti kaip etnologinį, etnomitologinį ar fenologinį… Kalbama apie tradicinę lietuvio, nuo gamtos nenutolusio, pasaulėjautą, žemės (ar visatos) ir žmogaus atgimimo, prasiskleidimo, sužydėjimo laiką. Tik gal kiek per daug apibendrinamai. Pasigesčiau kokios asmeniškesnės detalės.

Taip, vasaros laikas juntamas jau kur kas asmeniškiau.

Vis dėlto abu eilėraščiai gaivūs, tikri. Ir lieka viltis, kad jauniausia autorė, jei tik rašys ir toliau, atras ir netikėtesnių, originalesnių įvaizdžių savo jausenoms išreikšti. Suprantu, kad su metais jos pasaulėvaizdyje rasis ir įvairesnių spalvų, bet labai linkėčiau tyrą džiugų šių eilėraščių žvilgsnį ir toliau išlaikyti. Kad ir nelengvomis pastangomis“.

Irma P. (IV vieta)

„Ilgesys“

Už lango snaigės šoka valsą,
Tylu aplink, niūru…
Žiūrėdama į pilką dangų
Aš laukiu…
Gal sugrįši tu?
Atvėrusi ir vėl aš langą,
Rėkiu tuščiu šaltu žvilgsniu.
Kol snaigės šoka gražų valsą,
Aš vis tikiu, kad grįši tu.

Aš pasiilgau vėjo gūsio,
Kuris kedendavo kasas.
Prisilietimo šilto saulės,
Kuris man primena tave.
Bet vėl sugrįžusi prie lango,
Matau tik šokančias snaiges,
Ir nebedžiugina šis valsas,
Nes jis man primena tave…

Poeto Vlado Braziūno pastabos perskaičius Irmos P. eilėraščius:

„Taip, autorė teisi. Čia nuoširdžiai sueiliuota „mintys“ ar veikiau pasiilgimo, ilgesio būsena, nuotaika. Eilėraščio forma yra, o va dėl poezijos paslapties tose eilutėse… nežinau, nesugebėjau jos rasti. Manau, čia tiktų kad ir tos bendresnės mano pastabos“.

Tad tiek informacijos apie konkursui atsiųstą jaunųjų poetų kūrybą bei festivalyje dalyvavusių poetinio žodžio meistrų vertinimus.  Baigiant norėčiau padėkoti  jauniesiems kūrėjams už jų entuziazmą ir kūrybiškumą. Ir, žinoma, už tai, jog nepabūgo dalyvauti šiame konkurse bei pasidalinti savo kūrybos vaisiais prieš susirinkusią auditoriją. Sėkmės Jums!

Arnoldas Šatrauskas
Nuotr. Auksės Čyžiūtės