Europos kalbų diena: Prancūzija. Paryžius
Rugsėjo 26 d. minima Europos kalbų diena, pirmą kartą švęsta 2001 metais. Taigi, šiemet minime 20-tį. Jos metu Europos valstybėse organizuojami įvairūs renginiai, siekiant paskatinti kalbų mokymąsi, ugdyti pagarbą visoms Europos kalboms. Tik dvi kalbos – anglų ir prancūzų – yra vartojamos visuose 5 kontinentuose. Vis labiau plintant anglų kalbai, noriu sustoti prie prancūzų kalbos ir pačios Prancūzijos, o dar tiksliau – Paryžiaus. Tai, ką mačiau savo akimis.
Mokantis baigiamojoje vidurinės mokyklos klasėje, klausant šviesios atminties prancūzų kalbos mokytojos Matildos Raičinskienės pasakojimų apie Prancūziją (mokytoja studijavo Sorbonos universitete), šmėstelėjo mintis, kaip būtų gerai nors akies krašteliu gyvai tai pamatyti. Sakoma, „svajok atsargiai, nes svajonės pildosi“. Ši mano svajonė išsipildė tada, kai jau net nebuvo svajonė, nors… giliai širdyje vis dar ruseno viltis.
Dabar aš jau daugiau nei dešimt metų, beveik kiekvienais metais lankausi Prancūzijoje, Paryžiuje. Pagalvojusi, kaip galėčiau apibūdinti šią šalį ir šį miestą, rodosi, nerandu nė vieno tinkamo žodžio – visi atrodo menki ir tikrai nenusakys to, ką matau ir jaučiu būdama ten. Galbūt – didybė? Pasijunti tokiu mažu ir menku žmogeliu pirmą kartą eidamas Paryžiaus gatvėmis, kur kiekvienas namas, kiekviena gatvė – istorija. Kažkas yra tokio, kas tave traukia vėl ir vėl apsilankyti, nes kiek bevaikščiotum ir pamatytum, visko tikrai neįmanoma aprėpti. Suprantu, kad ta didybė (Luvras, Paryžiaus katedra, Versalio rūmai, Triumfo arka ir daug kitų statinių) pasiekta sunkiu, alinančiu darbu, pareikalavo ne vieno tūkstančio gyvybių, tačiau jie nepalieka abejingų. Atskirai reikėtų kalbėti apie Prancūzijos kultūrą – kiną, dailę, skulptūrą, literatūrą, – nes tai viena įtakingiausių Europos kultūrų.
Prancūzijoje apie Lietuvą žinoma nedaug, tačiau Paryžiuje kartais rengiamos lietuvių dailės parodos, čia labai mylimas mūsų kino režisierius Šarūnas Bartas, žinomi mūsų krepšininkai. Paryžiuje veikia lietuvių bendruomenė, lietuvių mokyklėlė. Tai neleidžia čia gyvenantiems ir jau čia gimusiems lietuviams užmiršti savo kalbos, papročių, o jie savo ruožtu pasakoja apie Lietuvą. Sunkumų kyla tada, kai pajunti, jog trūksta kalbos mokėjimo. Prancūzai geranoriškai stengiasi suprasti ir paaiškinti, jeigu bent kelis žodžius ištari jų gimtąja kalba. Dabar jau galima susikalbėti ir anglų kalba, nors raginčiau vis tik mokytis šią diplomatų kalbą.
Žinoma, „už kadro“ lieka ne visada išvalytos gatvės, daugybė benamių, Senos pakrantėse kartais prabėgančios žiurkės, nešvarus Senos vanduo, tvyrantis smogas… Aš tai mačiau, bet juk kiekviena šalis turi savo juodą ir baltą puses. Myliu tave, Paryžiau, tokį, koks esi.
Norėčiau, kad visi apsilankę Paryžiuje, pajustų tą nepakartojamą aurą, kuri apgaubia tave ir nepaleidžia.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Pivašiūnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Marytė Burneikienė
