„Mano vaikystė prabėgo su knyga ir tarp knygų“, – teigia į užtarnautą poilsį išeinanti ilgametė Ąžuolinių bibliotekininkė

Daugelio mūsų gyvenime ateina vienų laukiamas, kitų nelaukiamas momentas, kuomet savo ilgamečiams kolegoms ištariame „sudie“, palinkime jiems tolesnės sėkmės ir visam laikui užveriame bibliotekos duris. Negailestingai bėgantis laikas ir „Sodra“ mums visuomet rūpestingai primena apie mūsų profesinės karjeros pabaigą, tad norime mes to ar ne, visiems vieną dieną tenka padėti riebų tašką savo darbinės biografijos paskutiniame puslapyje. Vieni išeiname kupini mielų ir šiltų prisiminimų apie nepastebimai prabėgusius metus, kiti širdyse išsinešame lengvą nuoskaudos kartėlį. Tačiau visas skriaudas dažniausiai sugeria mieli ir giedri prisiminimai bei mūsų profesiniame kelyje sutikti žmonės. Tokie, kaip Ąžuolinių bibliotekininkė Vida Rutkauskienė, kurią šiandien išlydėjome į užtarnautą poilsį ir kuri kilniai bibliotekininko misijai skyrė net 36 savo kruopštaus darbo metus.

„Į Ąžuolinius atsikėliau 1983 m., o jau po dviejų metų pradėjau dirbti vietos bibliotekoje. Tiesa, niekada nesvajojau tapti bibliotekininke, visada norėjau būti agronome, tačiau kai su drauge nuvežėme stojimo dokumentus į tuometį Daugų žemės ūkio technikumą, paaiškėjo, jog ši specialybė jau panaikinta. Tuomet nieko nelaukę kitą dieną nuvežėme dokumentus į Kapsuko kultūros mokyklą ir taip jau nutiko, jog 36 m. išdirbau Ąžuolinių bibliotekoje. Ir nors, kaip jau minėjau, bibliotekininkės profesija niekada nebuvo mano išsvajotų darbų sąraše, nuo mažens buvau knygų graužikė, nes tėvų namuose Buktininkų kaime buvo įkurtas Mergalaukio knygų išdavimo punktas. Tad nenuostabu, jog mano vaikystė prabėgo su knyga ir tarp knygų“, – prisimena Vida.

Visi bent kiek pažįstantys Vidą pasakys, kad niekas niekada jos nematė nukabinusios nosies. Ir ne todėl, kad visas jos gyvenimas būtų orchidėjomis klotas. Greičiau rožėmis, pilnomis aštrių spyglių. Buvo tų iššūkių, sunkių momentų, tačiau visus juos Vida iškentė oriai iškėlusi galvą, su šypsena veide ir nepamainoma saviironija, kuri jau seniai yra tapusi jos „firminiu“ ženklu. Kitaip ir negali būti, nes pats Vidos vardas ispaniškai reiškia „gyvenimą.“ Gyvenimą, kuriame būta ir stačių įkalnių, ir lengvai įveikiamų nuokalnių. Gyvenimą, kuriame didelį skausmą dažnai keitė žymiai didesnis džiaugsmas, ištrindamas nemalonius prisiminimus. Pasirodžius Vidai visų veiduose pražysdavo šypsenos, nes ji sugebėdavo ne tik mus pralinksminti netikėtu sąmoju, bet ir smagiu pasišaipymu iš savo vaikščiojimo su lazda bėdų.

O prakalbus apie jos kolekcionuojamas raganas, Vida tiesiog atgydavo: pasakojant apie neseniai įsigytą vieną ar kitą eksponatą, jos akyse imdavo smagiai trypti „basos raganaitės“, kurių prieš pora metų savo kolekcijoje ji turėjo bemaž šimtą. Įteikdamas dovaną ir padėkos diplomą „šia linksmai liūdna proga“, bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas palinkėjo Vidai sveikatos, laimės ir tolesnės sėkmės, patarė ir toliau „neišbarstyti“ savo puikaus jumoro jausmo ir visuomet rasti laiko aplankyti savo buvusius kolegas. „Taip lengvai manimi neatsikratysit!“, – išgirdusi direktoriaus žodžius juokiasi Vida.

Padėkojusi už nuoširdžius sveikinimus bei palinkėjimus, Vida sau būdingu stiliumi pastebėjo, jog nuo šiol ji gali bibliotekos vadovą vadinti ne direktoriumi, bet Aivaru. „Gerai, kad ne kokiu nors stipresniu žodeliu“, – atsakė taipogi jumoro nestokojantis bibliotekos vadovas. „Ir nebandykite mane sutikę pereiti į kitą gatvės pusę, rupūžiokai!“, – nugriaudėja linksmas Vidos juokas. Ir nors, gink Dieve, niekam nė nešauna į galvą tokia „nedraugiška“ mintis, šiuos žodžius visi priimame kaip subtilų perspėjimą, kaip „mielą“ priminimą. Nes niekas nenori visą likusį gyvenimą praleisti nerimastingai dairantis į dangų, ar tik „neatšvilpia“ mūsų pusėn pulkas įniršusių raganų iš Ąžuolinių…

Arnoldas Šatrauskas

• 

• 

• 

•