Skaudu, kai išeina geriausi…

Dainuoja prie kelio akmuo,
Įaugęs į pilką šilainę.
Pareina jau žemė namo,
O mes iš namų tų išeinam…

(A. Šarkelė)

2020 m. lapkričio 25-ją į Amžinybę išėjo mūsų mylimas poetas, publicistas Antanas Šarkelė. Tikras dzūkas, gimęs 1935 m. Lazdijų rajone, Mikyčių kaime, 1958 m. baigė Šventežerio vidutinę mokyklą, 1961m. – Daugų žemės ūkio technikumą, 1961-1965 m. dirbo Alytaus r. Miroslavo ir Santaikos kolūkiuose, o 1966 m. atvyko į Punią ir čia pasiliko visam laikui. Kaip sakė pats poetas: „Visą gyvenimą susiejęs su žeme. Niekur nedingęs sodybų tuštėjimo metais. Ilgai valgiau nelabai skanią žemės ūkio specialisto duoną.“

Pirmasis A. Šarkelės eilėraštis buvo išspausdintas 1958 m. Alytaus rajono laikraštyje. „Ir po to kasmet jie tūpė ir tūpė lyg praskrendantys paukščiai į rajoninio laikraščio literatūrinius puslapius. Vieni iš jų taip ir nepakilo tolimesniam skrydžiui, o kiti perskrido į respublikinių laikraščių ir žurnalų puslapius. Kelios dešimtys įstrigo literatūrinių almanachų ir rinkinių puslapiuose. Ir gyvena. Tai almanachai: „Jaunieji“, „Poezijos pavasaris“, „Krintantis lapas“, „Eiliavimai“, „Tėkmė“, „100 meilės eilėraščių“, – taip kalbėjo poetas apie savo kūrybinį kelią.

Pačius brandžiausius savo eilėraščius A. Šarkelė suguldė į poezijos rinkinius „Prie žemės stalo“ (1994 m.), „Širdis ant ramentų“ (1999 m.), „Matadoras“ (vaikams, 2001 m.), „Po savo kryžium“ (2007 m.).

„Poezijos paukštė pragydo mano lūpomis dar mokantis Šventežerio vidurinėje mokykloje. Kartu su manimi ji ir dabar. Ne tik tarp gegužės žiedų, bet ir po pilku ir šaltu rudenio dangumi. Ant pilkų arimų, kartu su artojais“, – rašė 1-osios knygos „Prie žemės stalo“ pratarmėje autorius.

Ant žalio pavasario rašto,
Ant pilko gyvenimo krašto
Į žolę, tarytum į kėdę,
Pavargęs žmogus atsisėda…

O prozininkas, žurnalistas Petras Naraškevičius (dabar jau a. a.) 1994 m. straipsnyje laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ apie šią A. Šarkelės knygą rašė: „Visi Antano Šarkelės eilėraščiai nuoširdūs, be pretenzingo įmantrumo. Nerasi rinkinyje beprasmio eilėraščio, parašyto vardan to, kad būtų galima pažaisti gražiai skambančiu žodžiu… Daugelyje skamba skausmingas susimąstymas apie kaimo žmogaus kelią per didžiuosius pasaulio sukrėtimus, apie žmogaus ir žemės likimą.“

Dažnai, kai naktys tamsios
Prisiglaudžia prie kojų –
Lyg rudenį vėlyvą
Pašiurpusi katė, –
Rausiuos savy per naktį
Ir įvykius dėlioju,
Atsakymo vis ieškau
Į tūkstantį „Kodėl?“

Išleidęs 2-ją savo poezijos knygą 1999 m. A. Šarkelė rašė:

„Visada rašiau žmogui, gyvam, nuodėmingam ir klystančiam. Kartais ieškančiam to, į ką būtų galima atsiremti. Kartais žvelgiau į tą žmogų su švelnia ironiška šypsenėle. Būsiu laimingas, jei tas žodis pasieks žmogų, pakiš jam, svyrančiam, savo petį, paims už rankos, nukels jo širdį, kažkieno užkeltą ant ramentų. Tai ir visa mano poezijos esmė.“

Nesulaukus žodžio sakramentų,
Neišspaudus lūpom atgailos,
Supasi širdis vėl ant ramentų
Virš pilkos kasdieniškos tylos…

A. Šarkelė rašė ir vaikams. Šie eilėraščiai 2001 m. sugulė į knygelę „Matadoras“, kurioje žaismingai perteiktas kaimo vaikų, miško bei naminių gyvūnėlių gyvenimas, jų charakteriai, išskirtiniai gabumai.

„Kriuksintis plūgas“

Gal, sakau, paskui užsuksi –
Aš turiu paršiuką Kriuksį.
Pamatysi – aria nosim.
Visą kiemą suvagosim
Palei beržą, svirties kartį…
Kai pareisi eisim arti.
Versim vagą be norago,
Be vadelių, be botago.
Paklausyk, jisai jau kriuksi,
Pažadėki, kad užsuksi…

2007 m. išėjo 3-oji A. Šarkelės poezijos knyga „Po savo kryžium“, kurioje poetas vėl kalba apie savo kartą, apie žemę ir žmogų, gražų, kuriantį, kartais klystantį ir klumpantį po savo kryžium.

Įpilkit man saują ryžių.
Įmeskit kepurėn metalo…
Aš stoviu su savo kryžium
Prie didelio dulkančio kelio
Iš Azijos į Europą.
Gal eiti reikėtų, bet stoviu
Prie dvarviečių, pilkapių, kopų,
Prie smingančių žemėn tvirtovių.

Antano Šarkelės poezija buvo įvertinta ir respublikiniu mastu: 2004 m. jis tapo poezijos konkurso „Žydinti vyšnios šakelė“ nugalėtoju, laimėjo geriausio straipsnio apie kaimo aktualijas internetinėje žiniasklaidoje konkursą, o 2005 m. tapo XIII „Poezijos pavasarėlio“ laureatu.

Antanas Šarkelė buvo ne tik puikus poetas, bet ir puikus publicistas, rašė straipsnius įvairiomis temomis, ne tik apie kaimo problemas, bet ir visos šalies aktualijas. 2011m. „Alytaus naujienose“ buvo spausdinamas A. Šarkelės straipsnių ciklas „Pasibraidžiojimas po parudusias atminties pievas, arba Vieno kaimo gyvenimo fragmentai“, 2015 m. tęsinys – „Antras pasibraidžiojimas po parudusias atminties pievas, arba Ilgoji kelionė iš baltosios Lietuvos į raudonąją Lietuvą“. Tai prisiminimai apie savo gimtąjį kaimą, jo žmones, karo ir pokario metus, partizaninį judėjimą, baisų okupacijos laikotarpį, sulaužiusį daugybės žmonių likimus.

Šaukiu po rudenio dangum:
– Žmogau, ar moki būt žmogum?!
Rašau mokyklinėj lentoj:
– Jau šiandien būk juo, ne rytoj.
Šnabždu visiems lyg giminėms:
– Išmokit, žmonės, būt žmonėm…

A. Šarkelė neįsivaizdavo savo gyvenimo be spausdinto žodžio, buvo nuolatinis Punios bibliotekos lankytojas, užsukantis susipažinti su naujausia spauda 2-3 kartus per savaitę. Ir nesitiki, kad jau nėra šio šilto žmogaus, kad nepaspausim vienas kitam rankos, neapsikabinsim sveikindami vienas kitą su gimtadieniu…   

Pasitrauk nuo lango šiek tiek,
Pasislink šiek tiek į šoną,
Nes atėjo vienatvė
Ir nori kartu pastovėti.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Punios filialo vyresn. bibliotekininkė
Irena Kaškonienė

• 

• 

• 

• 

•