Lapkričio pabaigoje minėsime Antano Škėmos 110-ąsias gimimo metines
Lapkričio 29 minėsime vieno žymiausių katastrofinio modernizmo atstovų bei vieno reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros novatorių Antano Škėmos 110-ąsias gimimo metines. Ta proga rajono viešojoje bibliotekoje parengta spaudinių bei knygų paroda, atskleidžianti svarbiausius žymaus išeivijos kūrėjo gyvenimo bei kūrybos faktus.
Priminsime, jog Antanas Škėma gimė 1910 m. (pagal gimimo liudijimą 1911 m.) lapkričio 29 d. Lodzėje, Lenkijoje, kur jo tėvas buvo išsiųstas mokytojauti. Iki pirmo pasaulinio karo šeima ten ir gyveno, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje, kur Škėma iš arti susidūrė su revoliucijos meto žiaurumais. 1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. Antanas Škėma mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Aušros gimnazijoje Kaune. 1929 m. būsimas literatas įstojo į Lietuvos universiteto medicinos fakultetą, o 1931 m. perėjo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultetą. 1935 m. įstojo į V.Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją. Dar būdamas joje, Škėma jau buvo priimtas į Kauno Valstybės teatrą. Ten vaidino nuo 1936 iki 1940 m., o 1940-1944 m. dirbo aktoriumi ir režisieriumi Vilniaus Valstybės teatre. A. Škėma vaidino beveik visuose tuo metu statytuose spektakliuose. 1944 m. rašytojas pasitraukė į Vakarus, kur dirbo įvairius fizinius darbus (fabriko darbininkas, lifto aptarnautojas), vaidino ir režisavo išeivijos teatrų trupėse, dalyvavo kultūriniuose sambūriuose, rašė meninę prozą, dramaturgiją bei literatūros kritiką. 1960-1961 m. dirbo „Vienybės“ redakcijoje. Antanas Škėma žuvo autokatastrofoje 1961 m.
Škėmos kūryba labai autobiografiška: pagrindiniuose jo kūrinių herojuose dažnai galima išvysti paties rašytojo bruožus, dažnai minimi Kaunas, Ukraina, kur A. Škėma praleido vaikystę ir jaunystę, vaizduojami miestai, kuriuose jis gyveno vėliau. „Baltos drobulės“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dirbo liftininku, kaip ir pats Škėma. Jo kūrybai būdinga ironija, autoironija, groteskas, siurrealistinė poetika (iracionalūs vaizdai, alogizmas, pasąmonės srautas su praeities fragmentais, vizijom, sapnais) rodo psichologinę ir filosofinę neviltį. Autorius atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų – aiškios išorinio ir vidinio pasaulio srities, laiko, erdvės, vientisumo, nuoseklaus siužeto. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jo gali pasirodyti tai tik neapgalvotas sąmonės srautas, valdomas atsitiktinių impulsų ir subjektyvių nuotaikų. Tačiau įsigilinus pastebimas apgalvotas planas, randamos nuorodos į kultūros ženklus, į Bibliją, mitologiją, filosofinius kūrinius. Todėl norint suprasti Antano Škėmos kūrybą, reikia nemenkos erudicijos. Rašytojo kūryboje jaučiama vakarų kultūros įtaka. Jis pats teigė, jog lietuvių meninis žodis turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja S. Freudo ir C. Jungo teorijos, I. Stravinskio ir B. Bartoko muzika, P. Picasso ir S .Dali tapyba, A. Rimbaud ir E. Poundo poezija, F. Kafkos ir A. Camus proza.
Įdomu tai, jog Škėmos knygos pirmiausia buvo išleistos Vakaruose, o tik daug vėliau Lietuvoje, nors pirmoji jo drama „Julijana“ buvo parašyta dar Vilniuje. Vienintelis romanas „Balta drobulė“ susilaukė didelio populiarumo jau šiais laikais.
Bibliografija:
„Nuodėguliai ir kibirkštys“: novelės. – Tübingen : Patria, 1947 (Kirchheim-Teck : A. Gottliebs a. J. Osswaldas Buchdruckereien). – 128 p.
„Šventoji Inga“. – Chicago : Terra, 1952. – 226 p.
„Žvakidė“ : dviejų veiksmų vaidinimas. – Brooklyn : Darbininkas, 1957. – 101 p.
„Balta drobulė“ : romanas. – London : Nida, 1958. – 192 p.
„Apokaliptinės variacijos“. – Čikaga, 1970. – 45 p.
„Raštai“. – Chicago : A. Škėmos raštų leidimo fondas, 1967-1985. – 3 t.
„Rinktiniai raštai“ / [parengė Algirdas Landsbergis… [et al.]. – Vilnius : Vaga, 1994. – 2 t.
„Saulėtos dienos“: [apysaka]. Vilnius: Baltos lankos, 2003. 92 p.
