Alytaus rajono viešoji biblioteka

Exact matches only
Search in title
Search in content
Search in posts
Search in pages
Filter by Categories
Grožinė literatūra
Jaunimo garantijos
Knygų recenzijos
Literatūra vaikams
Naujienos
Naujos knygos
Parodos
Renginiai
Šakinė literatūra
final-logo

„O širdis tartum paukštė plazdės…“, arba rekviem išėjusiam kūrėjui…

Spausdinti

Jis – lyg iš Žmuidzinavičiaus paveikslo. Tas paprastas Dzūkijos kaimas, su šiaudiniais stogais, su išraižytomis langinėmis, su vinguriuojančiu mažyčiu Alovėlės upeliuku. Mano kaimo senųjų gyventojų jau seniai nebėra, o jaunimas išskrido lyg paukščiai… Tas senasis Švobiškių kaimas, su jo gyventojais, su molingais arimais, liko mano širdyje lyg šviesus prisiminimas.“

Tai eilutės iš Aldonos Sabonytės-Kazlauskienės knygos „Mano vaikystės pieva“, kurioje ne tik eilėraščiai, bet ir prisiminimai apie gimtąjį kaimą , mokyklą, mokytojus.

Šiemet gruodžio 2-ąją dieną sukaktų 85 metai, kai gimė pedagogė, poetė Aldona Sabonytė-Kazlauskienė (1935-2018). Gimė poetė Švobiškių kaime, Alovės valsčiuje. Dar gyva būdama amžino poilsio vieta pasirinko gimtojo kaimo kapinaites, kur kaip sakė „…kad visus nuo kalnelio matyčiau“.

Vartydama bibliotekoje saugomas poetės eilėraščių knygas, rankraščius, laiškus, fotografijas, jaučiu pareigą priminti, kad poetė mokėsi ir 1955 metais baigė Alovės vidurinę mokyklą, tais metais įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, Lietuvių kalbos fakultetą. Baigusi studijas dirbo Rusnės pagalbinėje mokykloje-internate (dabar specialioji internatinė mokykla).

Dirbdama pedagoginį darbą kartu su Rapolu Rimašausku parašė „Lietuvių kalbos vadovėlį“ (pagalbinių mokyklų 8 klasei). Jau nuo 1960 metų Aldonos Sabonytės eilėraščiai buvo spausdinami periodiniuose leidiniuose, o pirmoji jos eilėraščių knyga „Kryžkelės dangus“ skaitytojus pasiekė 1999 m. Vėliau išleido dar vienuolika poezijos knygų: „Malda žemei“, „Nerimo styga“, „Dzūkijos kalnelių aidai“, „Pilki tėviškės akmenys“ ir kt. Poetės eilės išspausdintos Mokytojų poezijos rinktinėje „Pabūk džiaugsmu“, poezijos rinktinėje „Eiliavimai“, Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ rinkiniuose.

Iš Rusnės sugrįžusi gyventi į Dzūkiją – Daugus, tapo Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ nare, buvo Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos nare, dalyvavo poezijos šventėse, susitikimuose mokyklose, skaitė savo eiles poezijos mylėtojams. Buvo aktyvi saviveiklininkė: dainavo Daugų moterų ansamblyje, o gyvendama Žemaitijoje dainavo Salos tremtinių chore, ansamblyje „Rusniškiai“. Susitikimuose, šventėse visada mielai įsijungdavo į dainuojančių būrį…

Ne vienas jos eilėraštis virto dainomis, o šviesaus, jautraus, nuoširdaus ir skambaus poetinio žodžio ir dabar prireikia renginiuose, kur jis skamba „su dzūkišku nuoširdumu ir meile“. Ne tik knygos, bet ir dailyraščiu parašyti laiškai byloja apie gimtinės trauką: „Pasiilgau to krašto. Ir kai negalvoju, lyg ir nieko, o kai mintimis nuklystu ten, tai krūtinę užgula kažkoks keistas sunkumas…“  Gal iš to sunkumo ir gimė ne vienas posmas:

O širdis tartum paukštė plazdės,
     Atminimų skraiste apsiklojus.
     Aš taip pat iš anos parugės,
     O širdis tartum paukštė plazdės
     Ir vis kvies į Dzūkijos šilojus.

Aloviškiai pažinojo kūrėją, dalyvavo jos knygų pristatymuose. Ji ir čia turėjo ištikimų bičiulių, kuriuos brangino ir kuriems dedikavo gražiausius posmus.

Susitikimai, kaip ir laiškai, ne visada buvo džiugūs, kartais buvo ir liūdni, pažymėti netektimis, išsiskyrimo nuojautomis, bet visada prasmingi, nuoširdūs, o kartais ir pamokantys: „Žmogus dažnai nesi pats sau šeimininkas – protas diktuoja vienaip, širdis šneka kitaip, o mintys dar kitur nubėga. Ir sustoji kelių kryžkelėje, ir nesupranti į kurią pusę pasukti. Ir tenka susitaikyti. Tik tas susitaikymas niekada nebūna tikras… Juk kiekvienas žmogus individualybė ir neprivalo daryti taip, kad kitiems patiktų, o į žmonių kūrybą aš žiūriu labai atlaidžiai, juk kiekviename kūrinyje yra dalelė širdies, o širdies reikėtų neliesti.“

Ir paskutinį mūsų susitikimą 2017 m. gegužę Dauguose lydėjo Poezijos paukštė. Šiek tiek prisiminimų, vienas kitas poezijos posmas ir žodžiai: „Nereikia niekada vėluoti. Man tokių pavėlavimų jau buvo, prisibijau aš jų, o ką žmogus žinai, kur sustosi… Jaunam žmogui gal kitaip atrodo, o kai perkopi per šešiasdešimtą kalną, tai viskas atrodo kitaip. Ir ta realybė kitokia. Ir dėkoju DIEVUI, kad nemoku žmonėms pavydėti, nesugebu su jais pyktis. Jei kas ne prie širdies, apeinu tyliai ir tiek.“

Negali žinoti, kada ir koks tavo ištartas žodis liks klausančiųjų širdyse ir bus cituojamas. Juolab poeto žodis:

Keliai, keliai… išvedę ir parvedę,
         Lyg semaforai, tolstantys į naktį.
         Į ateitį, į praeitį bežadę.
         Kai mes pareinam ir praradę,
         Kai mes sugrįžtam paskutinį kartą
         Parimt beržais prie savo kiemo vartų…

                                        
                                        Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
                                                    Alovės filialo vyresn. bibliotekininkė
                                                               Birutė Jarusevičienė