„Priglausk prie širdies margą raštą…“

„Kaip smėlio smiltelės teka laikas pro močiutės pirštus sukančius siūlą… Plonos gijelės jungiasi į juostų, staltiesių, „divonų“ pievas ir gula saulę palytėtos dainų… Tada gula ant medinio stalo po juoda duonos rieke… Paimk, priglausk prie širdies margą raštą ir būk kartu su savaisiais, kurie lyg ir čia, ir jau ten, anapus…“

Šiomis dienomis į rajono viešąją biblioteką užsukę skaitytojai bei lankytojai gali pasijusti lyg Rumšiškių etnografiniame liaudies buities muziejuje ar kokioje nors senovinėje gryčioje, nes čia Tautodailės metams skirtą etnografinę parodą surengė Alytaus „Sakalėlio“ pradinės mokyklos bendruomenė, panorusi pasidalinti jų auklėtinių šeimose išsaugotu turtingu senolių palikimu.

Šia paroda mokyklos bendruomenė mums siūlo prisiminti savo gimtąsias šaknis, pajusti senąją laikmečio dvasią bei per senuosius audinius ar buities daiktus sujungti dabartį su praeitimi, nes, anot mokyklos bendruomenės, „ta jungtis – tai širdžių šiluma įausta į mūsų bendrystę“. O neprarasti tos bendrystės itin svarbu šiame skaitmeniniame amžiuje, kuomet informacinės technologijos dažnai užgožia arba visai nutraukia tuos kartų saitus, kurių dėka bendruomenės visais laikais išlaikydavo glaudų ryšį tarp skirtingų amžiaus grupių.

Tuomet pasibaigus rudens darbams mūsų močiutės ausdavo, verpdavo, siuvinėdavo, senoliai žiesdavo puodus ar taisydavo tinklus, o aplink besisukinėjantys vaikai perimdavo tą gerąją patirtį klausydamiesi jų pasakojimų ar dainų, kurias drauge su patirtimi jau perduodavo sekančioms kartoms. Tas tęstinumas ypač stiprino bendruomeniškumą tarp skirtingų kartų atstovų, kurio mums taip trūksta šiame informacinių technologijų amžiuje.

Tad „Sakalėlio“ pradinės mokyklos bendruomenės surengta paroda „Iš močiutės skrynios“ – puikus bandymas prisiminti tuos „savuosius, kurie lyg ir čia, ir jau ten, anapus“ ir kurių dėka mes šiandien dar galime gėrėtis tiek margaspalviais audinių raštais, tiek ir ryškiaspalviais siuviniais. Ir ne tik. Nes, pasirodo, jog toje „močiutės skrynioje“ telpa tiek daug visokiausių grožybių, kad jų nei suskaičiuosi, nei rankom išmatuosi. Ir ko tik joje nėra. Ir margaspalvių audinių, ir nėrinių, pintų kryžių, įvairių „divonų“ bei „abrūsų“, ryškiaspalvių juostų bei siuvinėtų paveikslų, senų „liktarnų“ ir anglinių „prosų“. Netgi raguotas „krabas“ tyko po kėde susiraitęs!

O kur dar svarstyklės, įvairūs svareliai ir „vintažiniai“ batai, kuriuos viena Eglutė (ne žalčių karalienė!) jau bandė nesėkmingai „sunešioti“. Taip pat akį traukia ir įvairūs medžio drožiniai: paveikslas vienos lietuvių liaudies pasakos motyvais, padėklas, šaukštai ir kiti „paslaptingi“ buities rakandai, kuriuos be specialių žinių nei įvardinsi, nei jų paskirtį nusakysi. Nebent jūs iki lapkričio 4 d. atėję į biblioteką mums pagelbėtumėt.

Arnoldas Šatrauskas

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

•