Gaivališkasis Marinos Stepnovos „Sodas“
Su talentingos rusų rašytojos Marinos Stepnovos kūryba daugelis mūsų pirmą kartą susipažino 2013 metais, kai lietuvių kalba pasirodė jos garsioji šeimyninė saga „Lazario moterys“, sulaukusi itin palankių skaitytojų ir kritikų vertinimų bei pelniusi daugybę garbingų apdovanojimų. Nors pirmasis jos romanas „Chirurgas“ buvo išleistas dar 2005-aisiais metais, tačiau iki šiol jis nėra išverstas į lietuvių kalbą. 2016-aisiais dienos šviesą išvydo antrasis verstinis autorės kūrinys „Italų pamokos“, na, o šiemet Marina Stepnova mus nudžiugino savo kruopščiai išpuoselėtu „Sodu“. Neatsitiktinai rašau „išpuoselėtu“, nes skaitydamas šį romaną negali atsistebėti kaip ekspresyviai, gyvai ir vaizdingai autorė aprašo senąjį Boriatinskių dvaro sodą, apie kurį sukasi visas kūrinio veiksmas ir kuris su kiekvienu puslapiu tampa vis labiau įtraukiančiu šio pasakojimo dalyviu, o galiausiai ir audringų įvykių epicentru.
Marinos Stepnovos „Sodas“ – tai ne vien išlakios obelys ar pakumpusios kriaušės, mėlynuojančios slyvos ar kraujo karoliais nubarstytos vyšnios. Autorės nutapytas sodas – tai gyvas organizmas, žmogiškai reaguojantis į Boriatinskių sodybos gyventojų pakilimus ir nuosmukius, liūdesį ir skausmą. Džiaugsmo akimirką dosniai žarstantis savo sultingas rudens dovanas, o užklupus liūdesiui, svarinantis išklaipytas šakas ir barstantis lietingas skausmo ašaras.
„Aplink urduliavo šventė – amžina, dosni, džiūgaujanti. Iš visur laužėsi sodri, kone pirmykštė žaluma, garbanojosi, raitėsi kilpomis, nirtulingai šiaušėsi spurgais. Nadežda Aleksandrovna fiziškai jautė aplinkui tylų nepaliaujamą judėjimą: mieguistą bičių dūzgimą, uodų dejonę, syvų tekėjimą neregimose tvirtose gyslose, lapų šnarėjimą ir netgi laibutį alsų verčiančių žemę blyškių jaunų daigelių cypimą <…>, kuriuos nepadoriais išdrįstų pavadinti nebent beviltiškas davatka“. (p. 11-12)
Tačiau sodas neįsivaizduojamas be sodybos. Autorės aprašomas Boriatinskių dvaras – tai sumažintas to meto Rusijos modelis. Su tamsiais ir prietaringais valstiečiais, tuščiai laiką švaistančia aukštuomene ir Peterburge bręstančiais audringais įvykiais, kurie po trijų dešimtmečių duos pradžią monarchijos žlugimui Rusijoje.
Nors romane galima aptikti ir keletą tikrų istorinių faktų – 1887 m. gegužės 8 d. įvykusį pasikėsinimą į imperatorių Aleksandrą III-ąjį ar 1831-ųjų choleros epidemiją Peterburge – autorė vengia tuščios polemikos ir nesileidžia į kontraversiškas istorinių tiesų paieškas. Ji nesistengia tiksliai atkartoti to meto istorinių įvykių ir laisvai interpretuodama faktus sumaniai naudojasi jais tik kaip meninės išraiškos priemone. Tad tiek to meto įvykiai, tiek ir tikrovėje egzistavusios istorinės asmenybės, tokios kaip vyresnysis Lenino brolis Aleksandras Uljanovas ar gydytojas Matvejus Mudrovas, rašytojai pasitarnauja kaip autentiškas to meto fonas, kuriame ji genialiai konstruoja savo fikcinį siužetą.
Marinos Stepnovos pasakojimas mus nukelia į XIX a. vidurio Rusiją, į idiliškoje prabangoje skęstančią kunigaikščio Vladimiro Anatoljevičiaus Boriatinskio ir jo žmonos Nadeždos Aleksandrovnos, mergautine pavarde fon Stenbok, sodybą, kurioje saulėtomis dienomis po sodą oriai vaikšto baltais krinolinais pasipuošusios damos ir išdidūs elegantiški ponai, o greta mužikiškų keiksmų nevaržomai liejasi švelni prancūzų kalba. Kur prie stalo tyliai skimbčioja prabangus porcelianas, o į taures laisvai liejasi tirštas ir sodrus užjūrio vynas.
Pabėgę nuo alinančio Peterburgo šurmulio čia laikiną ramybę suranda vidutinio amžiaus krizę išgyvenantys Boriatinskiai. Vaikai jau užauginti, išsibarstę kas kur, tad nenuostabu, jog šeimyninis gyvenimas jiems jau seniai tapo kasdieniškai pilka ir įgrisusia rutina, kurią vieno žaismingo meilės pliūpsnio metu, dideliam kunigaikščio siaubui, o kunigaikštienės džiaugsmui, netikėtai praskaidrina neplanuotas Nadeždos Aleksandrovnos nėštumas, ateityje apversiantis Boriatinskių gyvenimą aukštyn kojom. Šeima sulaukia ne tik visuomenės, bet ir dviejų savo suaugusių vaikų – Lizos ir Nikolajaus, pasmerkimo. Mat to meto aukštuomenės nuomone, vėlyva motinystė – tai akivaizdus prasčiokiškumo požymis, kurį sau galėjo leisti tik tamsūs valstiečiai ar šiaip žemos kultūros žmonės. Ir didžiuliuose skausmuose gimusi mažoji Natalija, visų meiliai vadinama Tusia, netikėtai tampa rimtu išbandymu tolimesniems Boriatinskių santykiams, kurie iš pasakiškai idiliškų palengva virsta diplomatiškai šaltais.
Labiausiai įskaudintas jaučiasi kunigaikštis Boriatinskis, nes mažylė nuo gimimo nekalba. O tai, giliu jo įsitikinimu, baisi gėda, panieka bei nepelnytas likimo smūgis, su kuriuo jis nepajėgia susidoroti. Ir tik talentingas vokiečių kilmės gydytojas Grigorijus Ivanovičius Meizelis, savo atkaklumo ir kantrybės dėka, pagaliau prakalbina mergaitę, tuo pačiu tapdamas jos neoficialiu tėvu bei globėju ir pelnydamas jos begalinį prieraišumą ir pasitikėjimą. Ištikimasis Meizelis mergaitę auklėja laisva dvasia, o tai įžūlus ir netoleruotinas poelgis vyrų valdomame pasaulyje, kuriame net aukštuomenės moteriai neprieinamos žinios bei mokslas ir kur moters egzistencija privalo apsiriboti vien tik santuoka, vaikų gimdymu ir aklu paklusnumu sutuoktiniui. Tačiau auganti Tusia drąsiai laužo nusistovėjusias to meto normas, kurios itin atlaidžios vyrams ir itin griežtos moterims. Bręsdama mergina vadovaujasi dar vaikystėje jai įdiegtais laisvės principais ir šokiruodama aplinkinius gyvena pagal Meizelio sukurtus žmonių vertinimo bei pagarbos dėsnius.
„Spręsk apie žmones ne pagal luomą, ne pagal turtą, ne pagal ketinimus ar sumanymus. O tik pagal jų poelgius. Tikroji žmogaus vertė – jo elgesys, ne vardas“. (p.321)
Tusios nedomina nei tušti aukštuomenės pokyliai, nei aristokratiškas gyvenimas, nes visą savo meilę bei susižavėjimą ji skiria tik arkliams, kurių dėka sulaukusi penkerių ji ir ištaria savo pirmąjį žodį.
Romane autorė aiškiai brėžia dvi siužetines linijas, įtakojusias Tusios charakterio formavimuisi bei jos tolimesniam likimui. Pirmoji – tai jau minėto gydytojo Meizelio istorija. Jo kruopščiai slepiama asmeninė drama bei negyjančios sielos žaizdos, kurias jis patyrė nuo sužvėrėjusių riaušininkų choleros epidemijos metu Peterburge. Antroji – asmeninių baimių ir košmarų persekiojamo Viktoro Radovičiaus tragedija, kuris skaudžiai išgyvena savo geriausio draugo, vyresnio Lenino brolio Aleksandro Uljanovo, pakarto už pasikėsinimą į Rusijos imperatorių Aleksandrą III-ąjį, netektį. Šios dvi sužalotos asmenybės ir paskatina Tusią, nenorinčią plaukti senąja vaga, imtis ryžtingų permainų, kurios kūrinio pabaigoje išjudina idilišką Boriatinskių sodą iš sąstingio ir sustabarėjimo.
Tačiau vyrai, formuojantys pagrindinės herojės charakterį, dažniausiai yra silpni, kankinami vidinių demonų, nepasitikėjimo ir abejonių. Jų vienintelis tikslas – tylioje Boriatinskių sodyboje „išsilaižyti“ savo sielos žaizdas ir ramiai sulaukti senatvės. Bet šioje tylos ir ramybės oazėje jie neranda nei išganingo išsigelbėjimo, nei atleidimo ir tyliai vegetuodami pasyviai stebi gyvenimo aistra spinduliuojančią ir esminiams pokyčiams pribrendusią Tusią, pasirengusią keisti savo gyvenimą iš esmės. Tačiau Tusia supranta, jog ją supančiame patriarchaliniame pasaulyje jai nėra vietos. Ir nors ji – maištinga asmenybė, mergina nesirengia protestuoti, bandydama galva pramušti vyrų sumūrytą sieną. Suvokdama tai, Tusia mėgina kurti savo naują pasaulį: su plačiomis ganyklomis, pačios išvestomis žirgų veislėmis bei erdviomis arklidėmis. Tačiau konstruodama savo naujo gyvenimo modelį, ji nepastebi, jog ankstesnio gyvenimo griuvėsiai sunkia našta prislegia ir jai brangius bei artimus žmones, kurių kiekvienas kūrinio pabaigoje sumoka didelę kainą.
Marinos Stepnovos „Sodas“ – tai himnas ne tik moterų laisvei ar jų stiprybei, bet ir autorės duoklė klasikinei rusų literatūrai: Tolstojui, Čechovui, Turgenevui. Neabejotinai autorė įdėjo daug pastangų ir kantrybės norėdama „atkurti“ archajinę rusų kalbą, kuria žmonės šnekėjo XIX amžiuje. O ir užduotis turėjo būti ne iš lengvųjų: nes vienaip kalbėjo to meto aukštuomenė, besigardžiuojanti prancūziškais žodelyčiais, o dar kitaip – paprasti valstiečiai, nevengiantys vieno kito riebesnio žodžio. Tad skaitydamas negali nesižavėti rašytojos pagarba ir meile gimtajai kalbai ar netikėtiems vaizdingiems palyginimams, kurie ženkliai skiriasi nuo mums tradiciškai jau įprastų kalbinių šablonų, dažnai sutinkamų šiuolaikinių autorių kūriniuose.
Autorė verta pagarbos ir už teisingai bei objektyviai vaizduojamą to meto Rusiją: su vagiliaujančiais ir prietaringais valstiečiais, purvu ir neišbrendamais keliais, su progresuojančia aukštuomenės degeneracija, žmonių nešvara bei tamsybe, stora marška užklojusia bemaž visus visuomenės sluoksnius; išskyrus atskirus, pažangos siekiančius individus. Panašiai Rusiją vaizduoja ir Kristina Sabaliauskaitė savo naujausiame romane „Petro imperatorė“, kuris atskirais atvejais – stiliumi, tema, istorine aplinka – turi tam tikrų sąlyčio taškų su šiuo Stepnovos kūriniu.
Užvertus paskutinį šios knygos puslapį lieka kažkoks tai neišbaigtumo jausmas ir kyla natūralus žmogiškas klausimas: o kas toliau? Kiek daugtaškių, klaustukų ar šauktukų likimas dar yra numatęs romano herojams? Nors Marina Stepnova yra griežtai nusistačiusi prieš visokius tęsinius, viename interviu ji paminėjo, jog planuoja parašyti ne šio kūrinio pratęsimą, o atskirą knygą su mums jau gerai pažįstamais veikėjais. Ir tada, anot rašytojos, „visi ant sienų sukabinti šautuvai pagaliau iššaus“. Tikėkimės, jog tą „šūvį“ išgirs ir mūsų leidėjai, ir skaitytojai.
Arnoldas Šatrauskas
Alytaus naujienos Nr. 105 (13481) 2020 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis, p. 10
https://www.tytoalba.lt/gaivaliskasis-marinos-stepnovos-sodas