Velykiniame konkurse margučius nurungė simpatiškieji Oliziukai!

Sveiki, mieli kolegos! Kaip turbūt jau visi žinote, balandžio 15 d. baigėsi daugiau nei dvi savaites trukęs gražiausio ir originaliausio bibliotekos velykinio margučio konkursas, tad šiandien jau drąsiai galime skaičiuoti galutinius konkurso rezultatus. Tačiau pradžiai – truputis statistikos. Nors apie statistiką sklando daug sparnuotų frazių, tokių kaip – „yra melas, didelis melas ir statistika“ bei „tikiu tik ta statistika, kurią pats suklastoju“ – mes nesirengiame jums nei begėdiškai meluoti, nei kažką tai klastoti. Nes jūs patys galite mūsų bibliotekos „Facebook“ paskyroje visus rezultatus suskaičiuoti ir įsitikinti, kurie jūsų ar jūsų skaitytojų atsiųsti darbeliai sulaukė didžiausio bibliotekos lankytojų dėmesio. Priminsiu, jog konkursui buvo atsiųsta 17 darbų, tarp kurių buvo ne tik bibliotekos darbuotojų, bet ir jų vaikų bei filialų skaitytojų margučiai. O ir margučiai buvo ne įprasti, bet gintariniai, meduoliniai, popieriniai ar pagaminti iš baliono. Dėkojame visiems, kurie dalyvavo šiame konkurse bei skatino jame dalyvauti kitus. Tad suskaičiavus rezultatus paaiškėjo, jog pirmąsias tris vietas laimėjo šie konkurso dalyviai:

1. Daiva-Zenkevičiūtė Kalasauskienė ir jos simpatiškieji Oliziukai (Krokialaukio biblioteka) – 92 „patiktukai“

2. Sigutė Karčiauskienė ir jos saldusis velykinis tortas (Mergalaukio biblioteka) – 67 „patiktukai“

3. Silvijos, Simonos ir Nijolės Pocevičienės velykiniai kepiniai (Kumečių biblioteka) – 59 „patiktukai“

Sveikiname nugalėtojus! Be jokios abejonės joks konkursas neapsieina be kūrybinės paskatos – be prizų. Tad pirmąją vietą užėmusį laimėtoją bibliotekos direktorius žadėjo apdovanoti 50 vnt. vienkartinių medicininių kaukių pakuote, antrosios vietos nugalėtojas jau turėjo su draugais mėgautis litru dezinfekcinio skysčio, o trečiosios vietos nugalėtojas išdidžiai „marširuoti“ po Kumečius su autografu, paženklintu Seimo nario respiratoriumi. Tiesa, noriu jums priminti, jog šį konkursą skelbėme balandžio 1-ąją – Juokų ir melagių dieną. Tuomet minėjau, jog jūs patys turite nuspręsti, kuri šio konkurso dalis jums neabejotinai „kvepia apryliumi“. Taigi turiu jus „nudžiuginti“, jog toji „aprylinė“ dalis ir buvo mano išgalvotieji prizai. Tačiau dėl visa ko vis tik užsuku pas direktorių…

Vizitas pas direktorių

– Laba diena, gerb. direktoriau, – sakau nedrąsiai įėjęs į kabinetą. – Kaip laikotės, kaip sveikatėlė?
– Nesulauksit! – dusliai atšauna iš po medicininės kaukės, pridengtos apsauginiu veido skydu. Ant stalo guli praimta vienkartinių pirštinių pakuotė, o kampe išdidžiai pūpso melsvas deguonies balionas. „Tik dirbtinio plaučių ventiliavimo aparato betrūksta“, – niūriai pagalvoju, taisydamasis jau gerą savaitę nešiojamą vienkartinę kaukę.

– Šiaip atėjai ar su reikalu? – reikliai klausia vadovas ir spragtelėjęs kompiuterio pele sustabdo eilinę sovietinio animacinio filmuko „Na, palauk!“ seriją. Monitoriuje laikinai sustingsta vilkas, grobuoniškai iškėlęs letenas virš išsigandusio kiškio galvos.

– Aš dėl tų prizų, kuriuos žadėjote konkurso laimėtojams, – nedrąsiai mykiu.

– Kokio konkurso? Kokie čia dar prizai maro metu?    

– Na, jūs žadėjote apdovanoti velykinio margučių konkurso nugalėtoją vienkartinių medicininių kaukių pakuote, antros vietos laimėtoją litru dezinfekcinio skysčio, – skubiai beriu žodžius.

– Palauk, palauk, neskubėk, — pertraukia mane direktorius. – Nepamenu, jog kada nors, kam nors, ką nors būčiau žadėjęs, – sako vartydamas ant stalo paskleistą dokumentų šūsnį.

Vadovas garsėjo tuo, jog visą svarbią informaciją žymėjosi ne elektroninėje užrašinėje, o  popieriuje.   

   – Žadėjot, tikrai žadėjot, – begėdiškai meluoju už nugaros sukryžiavęs pirštus.

– Šiaip jau aš viską užsirašau, – mykia šnarindamas ant stalo paskleistą ir su kiekviena diena vis augančią  popierių kaugę. – Gal Eglė kur padėjo? – viltingai klausia manęs.

– Jo. Turbūt bus kur nors nukišusi, – metu jo atminčiai „gelbėjimo“ ratą, o tai pagalvos, jog jau Alzheimeris į sprandą alsuoja.

– Na, ir kokia biblioteka laimėjo tą konkursą? – smalsiai klausia, praradęs viltį savo „archyve“ rasti neegzistuojantį priminimą. 

– Krokialaukio filialas, – paslaugiai atsakau.

– Aišku. Zenkevičiūtė ir Kalasauskienė… Šaunuolės! – džiugiai kinkuoja galvą bosas.

– Ėėė…. Čia vienas ir tas pats asmuo. Zenkevičiūtė-Kalasauskienė, – toliau trykštu paslaugumu.

– Vienas ir tas pats asmuo? – nustebęs perklausia bosas ir dar įnirtingiau ima šiurenti popieriais. – Tiksliai, – sušunka radęs reikiamą popiergalį su darbuotojų sąrašu ir smagiai sau delnu vožia į skydu pridengtą kaktą. Skydas pavojingai sudreba, bet „ataką“ atlaiko. „Turbūt gamyklinis, ne bibliotekoje darytas“, –  pagalvoju.

– Ten gi dar Jolita dirba, – prisimena nudžiugęs. – O ji kiaušinių atsiuntė?

– Ne, neatsiuntė, – sakau atsidusęs.

– Kodėl? – toliau teiraujasi vadovas.

– Nežinau… Matyt, kiaušinių neturi, – skėsteliu rankomis.

– Neturi kiaušinių, – liūdnai konstatuoja šį tragišką faktą vadovas, įsmeigęs padūmavusį žvilgsnį į tolį. – Gerai. Padarysime šitaip. Dabar sunkus metas, šalis pavojuje, tad visokie ten prizai būtų lyg puota maro metu. Mes gi ne Seimo nariai, kad „taškytumėmės“ suvenyrais ar saldainiais. Apsiribosime tradiciniais garbės raštais. Štai aš pamenu, kaip vaikystėje stovyklaudamas Nemunaičio pionierių stovykloje gavau garbės raštą už toliausiai numestą kamuoliuką, – dosniai dalijasi saulėtais prisiminimais vadovas ir pasisukęs pradeda įnirtingai kuistis popierių ir aplankų prigrūstuose stalčiuose.

Toliau nesiklausau ir pasinaudojęs proga tyliai išslenku pro praviras duris, nes istoriją apie toliausiai nusviestą kamuoliuką jau buvau girdėjęs kone dvylika kartų. Ką gi, teks tenkintis tradiciniais garbės raštais, kurie geriausiu atveju bus įteikti šių metų gruodį, o blogiausiu – kitų metų kovą. Yra, kaip yra. Ir nieko tu čia, „biednas“ žmogau, nepadarysi. O kol kas mūsų laukia naujas konkursas. Bet apie tai – kiek vėliau!

Arnoldas Šatrauskas

• 

• 

•