Ulos „Žodžiai“ rado atgarsį kiekvieno „sakalėlio“ širdyje

Tarsi roko žvaigždė išsirengusi į pasaulinį koncertinį turą žinoma dailininkė, dizainerė, rašytoja ir knygų iliustruotoja Ula Šimulynaitė su savo kūrybinėmis dirbtuvėmis per kelerius metus it viesulas praūžė po septynias Alytaus rajono bibliotekas, dovanodama jauniesiems „rembrantams“ savo žinias, šilumą ir dėmesį. Paskutinė „koncertinė“ stotelė jos šiemečiame „ture“ buvo Alytus, kur gruodžio 6 d. rajono viešojoje bibliotekoje jos nekantriai laukė 20 nenustygstančių Alytaus „Sakalėlio“ pradinės mokyklos antrokėlių, atlydėtų rūpestingos mokytojos Vilmos Žilionienės. Nes kas gi nenorėtų tiesiogiai pabendrauti su tikrų tikriausia dailininke!

O dailininkė atvyko ne viena, bet kaip žvaigždėms ir priklauso su savo „turo menedžere“ – VšĮ „Kūrybinės idėjos“ vadove Regina Šimulyniene, kuri pradinukams ir pristatė Ulą, „šimto amatų meistrę“ bei trumpai papasakojo apie jos kūrybinę veiklą. O jos būta išties nemažos. Be gausybės parodų Lietuvoje ir užsienyje, projektų rašymų, knygų iliustravimų, buvo paminėtas ir jos, kaip vaikų rašytojos indėlis, kuriant linksmas ir nuotaikingas istorijas su laiminga ir pamokančia pabaiga. Štai šiemet pasirodys jau net ketvirtoji Ulos „Privataus vaiduoklio“ serijos knygelė „Privatus vaiduoklis ir kaimynai“. Tačiau kodėl dailininkę taip traukia vaiduokliai – nepaaiškėjo. Norėjosi paklausti, bet kas žino, ar dėl perdėto smalsumo vėliau nebūtų tekę gailėtis, naktį palubėje išvydus skrajojantį baubą!

Per šešerius kelionių po Lietuvą metus dailininkė paruošė ne vieną edukacinę programėlę, tad šiemet I-IV klasių moksleiviai turėjo galimybę susipažinti su jos naujai parengta programa – „Žodžiai“, kurioje daug dėmesio yra skiriama emocijoms bei jų išraiškų būdams. Šiais metais vaikai galėjo klausytis net keleto jos sukurtų interaktyvių pasakų apie Privataus vaiduoklio nuotykius negyvenamoje saloje, vijoklinius rabarbarus ar sužvėrėjusio Žiurkio siautulį. Nenaudėlis Žiurkius šį kartą buvo paliktas ramybėje, tad jaunieji „sakalėliai“ buvo supažindinti su bazilikų auginimo ypatumais, smagioje Ulos Šimulynaitės pasakoje – „Kaip kengūra bazilikus augino“.

Pradžioje vaikai sužinojo, jog bazilikas – tai ne gyvūnas, o prieskoninis augalas, neturintis nieko bendro su didinga bazilika. Vėliau visiems teko „ieškoti“ tolimosios Australijos, kengūrų gimtinės, kuri pasirodo yra visai ne prie Antarktidos, o kažkur tai apačioje, pietuose, pačiame pasaulio dugne. Tarsi to dar būtų negana, skaitomame tekste netikėtai išdygo dar vienas paslaptingas žodis – „eksportas“, anot vaikų, turintis ryšį su sportu, bet neturintis nieko bendro su eskortu. Tačiau po Ulos paaiškinimų viskas greitai stojo į savo vietas. Tad pamiršę geografinius lingvistinius keblumus vaikai jau netrukus garsiai kvatojo, klausydamiesi smagios, bazilikais pagardintos Ulos istorijos, kurioje darbšti kengūra drauge su Vaiduokliu kovojo su jos prieskonius niokojančiomis sraigėmis.

Dailininkė interaktyvią pasaką pristatė ne sausai berdama iš anksto parengtą tekstą, bet naudodama garsinę ir vaizdinę medžiagą. Sumaniai apjungusi vaizdą ir garsą knygelės autorė lengvai pasiekė norimą efektą: klausytojai geriau įsisąmonino skaitomą tekstą, gyvai reagavo į siužetinius vingius, sugebėjo sutelkti dėmesį į prieš jų akis besirutuliojantį veiksmą. Įdomu tai, jog šiai edukacijai skirta knygutė-žaidimas „Žodžiai“ buvo atspausdinta ant ekologiško popieriaus, naudojant sojos dažus. Kodėl ant ekologiško popieriaus? Kodėl ne įprasti, o sojos dažai? Atsakymas labai paprastas. Juk niekas, net ir Ula, nenorėtų dar kartą išvysti piktai suraukto Gretos Thunberg veido!

Meninės risografijos technika sukurtoje knygelėje dailininkė nupiešė įvairius vaiduokliukų kontūrus su, visai kaip komiksuose, tuščiais debesėliais tekstams. Juose vaikai turėjo įrašyti savo replikas ar pastebėjimus, o tuščiuose vaiduoklių veiduose nupiešti savo pasirinktas emocijas, kurias prieš tai detaliai aptarė ir gyvai pavaizdavo su dailininke. Tokiu būdu vaikai prisidėjo prie dar vieno Privataus vaiduoklio gyvenimo epizodo ir geriau išreiškė įvairias, tame tarpe ir savo emocijas, iš kurių jiems sudėtingiausia pasirodė piktdžiuga ir melancholija.

Pradinukai taip emocingai pasinėrė į kūrybinius ieškojimus, jog nė nepastebėjo, kaip nepastebimai prabėgo užsiėmimams skirta valanda, po kurios jų laukė siurprizas – knygučių loterija. Burtų keliu buvo išrinktos trys nugalėtojos, kurioms ir atiteko Ulos parašytos ir iliustruotos knygelės. Tad Lėjai atiteko knygelė „Privatus vaiduoklis keliauja“, Gerdai –  „Privatus vaiduoklis atostogauja“, na, o Emilija galės artimiau susipažinti su „Privataus vaiduoklio gyvenimu“. Knygelių negavę vaikai nenusiminė, nes apdovanotieji pažadėjo duoti ir jiems knygeles paskaityti, juolab, jog ir mokytoja Vilma Žilionienė iš bibliotekos neišėjo tuščiomis rankomis. Jai dailininkė padovanojo knygelę „Privatus vaiduoklis keliauja“, kurią mokytoja artimiausiu metu pažadėjo su vaikais drauge paskaityti.

Pasisėmę naujų įspūdžių ir kūrybinės energijos, jaunieji „sakalėliai“ nešini knygelėmis „išskrido“ namo. Ir jei prieš užsėmimus vienuolika pradinukų užaugę norėjo būti dailininkais, du astronautais, trys policininkais ir keturi ugniagesiais, tai po edukacijų, kaip nebūtų gaila, beliko tik vienas ugniagesys. Gal ir gerai, kad liko. Juk reikia kam nors ir padangų gaisrus gesinti…

Arnoldas Šatrauskas
Nuotr. autoriaus

Daugiau susitikimo su dailininke Ula Šimulynaite ir „Sakalėlio“ pradinukais nuotraukų rasite bibliotekos Facebook’o paskyroje, adresu:
https://www.facebook.com/AlytausRSVB/photos/a.2788273117859658/2788280377858932/?type=3&theater