Alytaus rajono viešoji biblioteka

Exact matches only
Search in title
Search in content
Search in posts
Search in pages
Filter by Categories
Grožinė literatūra
Jaunimo garantijos
Knygų recenzijos
Literatūra vaikams
Naujienos
Naujos knygos
Parodos
Renginiai
Šakinė literatūra
final-logo

„Boružėlės“ pelėdžiukai rudenį „užkonservavo“… stiklainyje

Spausdinti

Ne paslaptis, jog ruduo – ne tik poetinio įkvėpimo ar estetinio pasigėrėjimo, bet ir dosnaus derliaus metas. Tuo metu, kai poetai it pašėlę beria eiliuotus ditirambus neblėstančiam ausinio rudens grožiui, visus metus uoliai triūsę sodininkai-daržininkai pagaliau gali mėgautis savo sunkaus triūso vaisiais: rausvašoniais obuoliukais, baltagalviais kopūstais ar dirižablio dydžio oranžiniais moliūgais. Tad kol vieni smaguriai linksmai sau triauškia rudens gėrybes tamsiais rudens vakarais, kiti gi toliaregiai jas apdairiai taupo žiemai: užšaldo, konservuoja ar marinuoja.

Tačiau laikas negailestingas: rodos, dar tik vakar džiaugėmės ko ne vasariška šiluma ir vertėme pirmuosius rudens kalendoriaus lapus, o šiandien jau pajutome artėjančios žiemos dvelksmą. Tačiau ar kas nors bandė bent akimirkai sustabdyti tą laukinį rudens grožį, išsaugoti tas įstabias akimirkas, kuomet braidėme po auksinių lapų lietų, delne spausdami glotniašonius kaštonus? Ar kas nors bandė apgauti laiką ir trumpam sustabdyti rudenį, nedrąsiai žengiantį šarmotų durų link? Sakote tai neįmanoma? Gyvenime taip nebūna? Pasirodo būna! Puikus to pavyzdys – Alytaus lopšelio-darželio „Boružėlė“ mažųjų „Pelėdžiukų“ grupės vaikučių, jų tėvelių ir auklyčių darbelių paroda „Ruduo stiklainyje“, šiuo metu eksponuojama rajono viešojoje bibliotekoje.

Mažieji daug negudravo ir sumaniai pasinaudojo gerąja sodininkų-daržininkų patirtimi. Jei pastarieji gali rudens gėrybes sandariai užkonservuoti stiklainyje, tai kodėl to paties negalima padaryti ir su pačiu rudeniu? Kaip tarė, taip ir padarė.

Vieni vaikai savo užmačioms įgyvendinti pasirinko mažesnės talpos stiklainius, kiti gi į pagalbą pasitelkė „sunkiąją artileriją“ – trilitrinius. O ir stiklinius indus meninėms fantazijoms įgyvendinti mažieji parinko pačius įvairiausius: nuo stiklinių vazelių iki pūstažandžių akvariumų, nuo susmauktų indelių iki apvalainų stiklinių formų. Viskas vardan to meno. Viskas vardan grožio. Smagu, jog vaikai nepasitenkino aklai sumesdami giles, kaštonus ar kankorėžius į stiklainius, o pasistengė sukurti impozantiškus mini kūrinėlius, traukiančius akį savo išmone ir netikėtais sprendimais.

Štai Saulė rausvus obuoliukus apgyvendino mažame namelyje. Rūpestingai suguldė juos rudeninių lapų patale, o ant viršaus užkėlė stogą, kad pastarieji nuo lietaus nesupūtų. Mažo to, mergaitė ant stogo pritvirtino ir kopėčias, kad stogdengys užsirabaždinęs taisyti skylių turėtų į ką saugiai įsitverti.

Jokūbas savo pūstažandžiame stiklainyje kartu su gilėmis ir margais lapais apgyvendino poną Cibulinį: apatinė svogūno dalis pamėlusi nuo rudeninio šalčio, tačiau viršutinė dalis, galva, iš tolo šviečia ryškiu svogūno geltoniu. Jau nekalbu apie plačiai atmerktas jo akis su išraiškingai išpieštomis blakstienomis.

O štai Arijaus darbelis itin tiktų paminėti amžinybėn išėjusius artimuosius. Berniukas stiklainyje į smėlį įsmeigė žvakę, o ją supančią erdvę papuošė gilėmis, lapeliais bei rausvais gėlių žiedais. Viskas viename: ir gėlės, ir žvakelė. Kompaktiška, gražu, patogu.

Žvelgiant į Augustės darbelį mintimis nejučia nuklysti į vaikystėje skaitytą Žiulio Verno romaną „20 000 mylių po vandeniu“, kuriame įstabiai aprašytas paslaptingas povandenis pasaulis. Regis mergaitė itin myli akvariumines žuvytes, nes jos pūstame stiklainyje tarp gilių ir kaštonų ramiai sau plaukioja žalsva cukininė žuvytė.

Jolita savo stiklainyje tarsi kokį bonsą tarp kriauklelių „išaugino“ medį, o Pijus stikliniame inde galbūt paslėpė keletą kiškių, kurių tik kankorėžinės ausys išdavikiškai stirkso.

Izabela, be jokios abejonės, laisvos natūros menininkė, kuriai negalioja jokie griežti apribojimai. Mergaitė savo darbelio nepatalpino stiklainyje, o visas kūrybines idėjas išmaniai suprojektavo vienoje meninėje plokštumoje, kurioje atsirado vietos ir tingioms sraigėms, ir smalsiems kaštoniniams ežiukams. Su spygliais iš degtukų.

Beje, jei jau prakalbome apie ežius. Žvelgiant į vaikų sukurtus darbelius mano žvilgsnis nejučia užkliuvo už įdomaus Mato J. meninio sprendimo. Tiksliau už jo sukurto keisto ežio. Tad savaime suprantama, jog mano galvoje ėmė nepaliaujamai kirbėti viena ramybės neduodanti mintis: ir kur aš jį mačiau? Staiga prisiminiau, jog prieš keletą dienų bibliotekos facebook‘o paskyroje rašiau apie Rimėnų bibliotekoje apsigyvenusį mūsų kraštuose itin retą svečią – ilgasnukį butelinį ežį (lot. butelatus ilgomordus). Tad koks buvo mano nustebimas, kai šioje parodėlėje pamačiau jo antrininką, tiksliau antrininkę, nes Rimėnuose gyvenantis patinėlis turėjo į šonus stirksančius žalius ūsus, o šios parodos ežienė jais pasigirti negalėjo. Gal progai pasitaikius reikėtų juos supažindinti, kad nesijaustų tokie liūdni ir vieniši?

Įdomus ir Eimantės darbelis. Savo stiklainyje mergaitė… ėėė… ką sakote? Sakote pakaks? Ateisime ir patys viską apžiūrėsime? Ką gi. Jūsų valia. Na o aš naudodamasis proga dar kartą įkišu nosį į stiklainį ir giliai įtraukiu svaiginančius besibaigiančio rudens kvapus, kurių tikrai su niekuo nesumaišysi. Ateikite ir jūs, kol vaikai dar nesugalvojo sandariai užsukti dangtelių ir galutinai „užkonservavę“ neišsiųstų šių rudeninių tėviškės kvapų nostalgijos kamuojamiems tautiečiams užsienyje.

Arnoldas Šatrauskas