Boso dienos proga bibliotekos direktoriui įteiktas medalis ir vertinga knyga

Su pilku kaip gyvenimas dangumi, įkyriai merkiančiu lietumi bei į pietus išskrendančiais paskutiniais vėjų nudraskytais medžių lapais mūsų rudeninę liūdesio paletę papildo dar viena neviltimi alsuojanti spalio šventė – Boso diena. Artėjant šiai dienai daugelio niūri nuotaika pastebimai paniūra dar keliais laipsniais, nes jau prieš gerą mėnesį visas kolektyvas pradeda sukti nuo mąstymo susisukusias galvas: o kuo gi dar būtų galima nustebinti mūsų bosą, širdyje respublikoną, veiksmais demokratą, žmogų pabuvojusį beveik visuose Žemės rutulio kampeliuose, išskyrus Antarktidą, Australiją, Naująją Zelandiją ir Ravalpindį. Čia toks miestas šiaurės Pakistane, Pandžabo provincijoje, jeigu ką.

Ir negali pasakyti, jog mes nesistengiame, nedemonstruojame išmonės bei sumanumo, sveikindami savo įnoringąjį ir išrankųjį šefą. Pamenu, vienais metais mes jam įteikėme legendinį Faberžė kiaušinį (pigi kiniška klastotė), o jau kitais metais jį nudžiuginome vardiniais Lionelio Messio marškinėliais su paties futbolo žvaigždės parašu (pigi rumuniška „padielka“, parašą suraitė už dokumentų klastojimą teistas vienas mūsų skaitytojų).

Dar kitais metais jam įteikėme dvi automobilio „Škoda“ padangas (vulkanizuotos senos), o visą apdovanojimų ceremoniją užbaigėme dovanodami kelionę į Škotiją, į pažintinį „The legendary Scotch whisky road“ turą, iš kurios pavėluotai grįžęs jis dar ilgai ir nerišliai kalbėjo apie grūdų salyklo fermentavimą, gauto skysčio distiliavimą ir ąžuolines statines.

Be jokios abejonės mes iš šios vadovo kelionės taip pat pasisėmėme daug mūsų darbui naudingų žinių. Sužinojome, kuo škotiškas viskis skiriasi nuo airiško, neakivaizdžiai susipažinome su Tenesio viskio filtravimo per medžio anglį ypatumais bei pasigėrėjome gausia vadovo ragauto viskio etikečių kolekcija, kurių priskaičiavome ne vieną šimtą.

Po legendinio viskio turo Škotijoje nusprendėme daugiau nerizikuoti, tad jau sekančiais metais bosui dovanojome kelionę į Miuncheną stebėti aukščiausios Vokietijos futbolo bundeslygos varžybų tarp Miuncheno „Bayern“ ir Dortmundo „Borussia“ ekipų. Grįžęs namo vadovas apie futbolą daug nekalbėjo, bet pasigyrė Miunchene „prie progos“ aplankęs garsiąją „Oktoberfest“ alaus šventę.

Vėlgi mes iš šios vadovo kelionės pasisėmėme daug mūsų darbui naudingų žinių. Sužinojome, jog šis alaus festivalis yra švenčiamas nuo 1810 metų, kad kasmet jis sutraukia daugiau nei šešis milijonus lankytojų, jog alus šioje šventėje pilstomas į litrinius bokalus, kurio vienas kainuoja net 12 €. Direktorius išsijuosęs gyrė vietinio alaus kokybę ir nenuoširdžiai piktinosi giliomis alų nešiojančių padavėjų iškirptėmis.

Supratę, jog savo dovanomis jau pasiekėme Maksimo Gorkio aprašytą dugną, šiais metais nusprendėme netampyti likimo už ausų, o grįžti prie dvasinių vertybių – prie knygų. Juk kas gali būti maloniau bibliotekos vadovui, nei profesinei karjerai naudinga ir vertinga knyga. Tiesa, vienais metais gerbiamam mūsų vadovui aš jau buvau dovanojęs savo ankstyvosios lyrikos rinktinę „Mano tėviškėlė“, bet kai užsukus į jo kabinetą jis su pašaipa mane nuolat pasitikdavo pirmosiomis mano titulinio eilėraščio eilutėmis („Mano tėviškėlė – melsvas upės vingis, reiktų eit į darbą, bet kad baisiai tingis“), aš pagrįstai suabejojau, ar ši mano poetinė auka išties buvo verta surambėjusios vadovo širdies.

Tad apsidrausdami nuo galimų netikėtumų bei siekdami išvengti vadovo veide nuolat sustingusios nepasitenkinimo išraiškos, šiemet tiesiai šviesiai (ir netiesiai tamsiai) paklausėme išrankaus šefo, kokios knygos jis pageidautų Boso dienos proga. Kiek pamąstęs išrankus bei priekabus vadovas pareiškė norįs šiais metais išleistos žmonių elgsenos specialisto, lyderystės trenerio Tomo Eriksono knygos, pasakojančios apie piktavalius manipuliatorius žmonėmis. Pasirodo, pirmąją šio autoriaus knygą jis nuo kažko jau buvo gavęs dovanų dar pernai, tad šiemet pageidaująs šio jam didelį įspūdį palikusio psichologinio bestselerio tęsinio.

Išklausę tokį boso pageidavimą nusprendėme daug negudrauti ir uoliai puolėme vykdyti jo pareikštą norą. Tad spalio 16 dieną įteikę specialų Sicilijos mafijos dvasia persmelktą medalį „Bosas numero uno!“ bei vertingą knygą, palinkėjome savo išrankiam vadovui tradicinės sveikatos ir netradicinės ištvermės, sprendžiant tarsi iš nebūties kylančius bibliotekinės veiklos klausimus. Regis, šiemet bosas liko patenkintas gautomis dovanomis, o labiausiai džiaugėsi knyga, kuriai (kratydamas ją mums prieš akis) negailėjo išankstinių pagyrų.

Tiesa, vos nepamiršau paminėti jam dovanotų knygų pavadinimų. Taigi dar pernai jam dovanota knyga vadinosi „Aplink mane – vien tik idiotai“, o šiemet jis netvėrė džiaugsmu gavęs šios knygos tęsinį „Aplink mane – vien tik psichopatai“. Na ką gi. Yra kaip yra. Ir nieko tu čia varganas žmogau nepadarysi.

Arnoldas Šatrauskas

P. S. Nuoširdi užuojauta sekretorei ir dėkui likimui, jog aš sėdžiu toliausiame nuo BOSSO bibliotekos kamputyje…