Rajono bibliotekininkai rugsėjį palydi keliaudami

Jau eilę metų besibaigiant rugsėjui rajono bibliotekininkai vyksta į dienos kelionę po gimtąją Lietuvą. Aplankyta Zarasai, Anykščiai, Varėnos rajonas, Suvalkijos dvarai. Na, o šiemet susigundėme aplankyti gėlių festivalį „Vasarvidžio nakties sapnas“ Pakruojo dvare. Kad tolimas kelias neprailgtų, kelionės organizatorė skaitytojų aptarnavimo-informacijos skyriaus vyresn. bibliotekininkė Daiva Balionienė numatė porą tarpinių stotelių.

Pirmoji – naujasis Birštono apžvalgos bokštas, primenantis senųjų medinių pilių bokštų formą ar bažnyčios varpinę. Jį pasiekėme dar prieš 9 valandą, tad tie 300 laiptelių iki apžvalgos aikštelės 45 metrų aukštyje buvo puiki rytinė mankšta. Pasigėrėję iš abiejų pusių kilpomis besiraitančiu Nemunu bei Birštono panorama, skubėjome tęsti kelionę.

Antrasis sustojimas – pačiame Lietuvos viduryje įsikūrę Kėdainiai. Čia turėjome gerą valandą apžiūrėti unikalų senamiestį, kuris yra valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas. Jame išlikę senasis gatvių tinklas, prekybos aikštės, XVI – XIX a. sakraliniai, gyvenamieji, visuomeniniai pastatai. Ypač sužavėjo paveldui neabejingų miesto menininkų projektas, apleistą škoto Šiglio namą pavertęs traukos objektu. Senojoje gatvėje stovintis pastato fasadas jau aštuonetą metų puošiamas meninėmis instaliacijomis. Paskutinioji – menininko Felikso Paulausko kurtas „Aukso amžiaus sapnas“. Tai – namo langus ir duris puošiančios fotografijos, iš kurių šypsosi dabartiniai Kėdainių gyventojai, pasipuošę viduramžių drabužiais. Vaizduojami žmonės atspindi prieš 400 metų Kėdainiuose buvusį menų, kultūros, amatų, prekybos suklestėjimą.

Dar ilgai būtų galima klaidžioti vingiuotomis Kėdainių senamiesčio gatvelėmis ir gėrėtis skirtingų kultūrų architektūra, bet jau reikėjo grįžti į autobusą – juk dar laukė galutinis kelionės tikslas. Linksmai besišnekučiuodami su kolegomis, besigėrėdami spalvotais rudens peizažais ir džiaugdamiesi kaip pagal užsakymą pasitaikiusiu oru, nejučia nuriedėjome paskutinį 100 kilometrų.

Ir štai pagaliau mes Pakruojo dvare – didžiausiame iki šių dienų Lietuvoje išlikusiame dvaro pastatų komplekse, įtrauktame į kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytame į Lietuvos rekordų knygą, kaip didžiausia saugoma paminklosauginė dvaro sodyba.

Perkame bilietus ir skubame į alaus degustaciją autentiškame XIX a. dvaro bravore. Prie durų pasitinka pats Žaldokas su „armoška“ – jau aišku, kad „Alaus kelio pažinimas“ bus linksmas.

Ir tikrai, nuobodžiauti nebuvo kada: ragaudami įvairaus stiprumo alų („pirmoką“, „antroką“ ir „trečioką“), klausėmės nuotaikingų Žaldoko dainų ir pasakojimų, susipažinome su senoviniu alaus gamybos procesu, vaišinomės ne tik įprastais prie alaus patiekiamais užkandžiais, bet ir bravoro krosnyje Žaldokienės iš salyklo keptais blynais pagardintais kanapėmis.

Atsisveikinę su svetingaisiais aludariais, patraukėme į puošnius dviaukščius dvaro rūmus, kur mūsų laukė pati „Baronaitė“ pasiruošusi aprodyti dvarą ir papasakoti jo istoriją.

Pakruojo dvarvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1531 m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius. Vėliau dvarą valdė didikai Zabielos, grafai Miunsteriai.

Grafaitei Aleksandrai Miunsterytei apie 1780 m. ištekėjus už Vilhelmo fon Ropo, dvaras kaip kraitis tapo Ropų giminės nuosavybe. Vilhelmas ir jo sūnus Teodoras fon Ropas suprojektavo ir pastatė dvaro statinius, kurie išliko iki šių dienų. Pirmieji pastatai statyti 1820 m., kiti – iki 1840 m.

Pakruojo dvaras – vėlyvojo klasicizmo architektūros pavyzdys. Seniausi dvaro pastatai – užeiga, spirito ir alaus daryklos. Dauguma dvaro pastatų yra XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios. 48,2 ha plotą užimančioje dvaro teritorijoje yra 43 statiniai, apjuosti 1840 m. mūryta tvora ir daugiau nei 150 metų senumo parkas, kuriame auga apie 26 rūšių medžių.

Pasivaikščioję po dvarą, pasigrožėję puošniu reprezentacinių patalpų dekoru, pagaliau išėjome į dvaro parką, kur visą vasarą ir visą rudenį iki kol užklups šalnos, kviečia gėlių festivalis, įkvėptas Viljamo Šekspyro pjesės „Vasarvidžio nakties sapnas“. Stebėjomės 2-8 metrų dydžio gėlių skulptūromis ir pasakų personažais, sukurtais žinomiausių lietuvių floristų iš bene pusės milijono vasarinių gėlių, grožėjomės margais gėlių kilimais, įvairiomis floristinėmis kompozicijomis ir, žinoma, fotografavomės atsiminimui.

Į Alytų grįžome kupini įspūdžių ir idėjų naujoms kelionėms, nes dar tiek daug nepamatyta čia – Lietuvoje.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Punios filialo vyresnioji bibliotekininkė
Irena Kaškonienė