Karšta 2021-ųjų „Vasara su knyga“

Jei kalbėtume atvirai, tai 2021-ųjų vasara niekuo nesiskyrė nuo kitų prieš tai buvusių vasarų. Ta pati iš proto varanti šutra, tie patys dulkėti išdegusių javų laukai, tos pačios pakelėse snaudžiančios apatiškos karvės, uodegomis tingiai vaikančios juodus mašalų debesis. Kiek aprėpia akys be melancholiškų juodmargių ir įkyrių kraujasiurbių aplinkui nematyti nė gyvos dvasios. Rodos, visa pažangioji gyvastis sulindo į pačias tamsiausias pakampes vien tam, kad kažkokiu būdu sulauktų išganingojo vakaro, kuomet saulė išnaudojusi visą dienos šilumos racioną pagaliau teiksis užleisti vietą palaimingai nakties vėsai.

Sėdžiu susmukęs įdubusioje Melagėnų kaimo bibliotekos kėdėje ir iš paskutinių jėgų stengiuosi nusnausti. Tačiau šiems mano kilniems norams nelemta išsipildyti dėl vienos išprotėjusios musės, kuri vos man sumerkus akis stengiasi kuo kruopščiau ištyrinėti mano šlakuotą pakaušį. Prieš mane ant stalo guli jau aštuonios vietos laikraščiu „Bičiulis“ priplotos jos karingosios bičiulės, tačiau net toks parodomasis bausmės aktas, regis, nejaudina mano sparnuotosios prielipos, kuri dėl mokslui nežinomų priežasčių šiuo metu kaip tik bando patekti man į burną. Todėl net krūpteliu, kai aukštas skambus balselis pasisveikindamas it peiliu perskrodžia slopią Melagėnų bibliotekos tylą ir tarsi koks Kukutis įnirtingai pasirausęs patogiai įsitaiso mano dulkėtoje ausyje.

Pramerkęs nuo karščio sulipusius akių vokus, priešais regiu du geltonus kaspinus, kurie lyg pelės ausys išdidžiai stirkso virš mano popieriaus nukrauto stalo. Tokiais popierių kalnais aš visuomet stengiuosi sudaryti nuolat užimto ir darbais užversto darbuotojo įspūdį, tad bet koks vienetinių bibliotekos lankytojų pagalbos prašymas yra palydimas mano gilių atodūsių ir priekaištingo akių žvilgsnio. Skambus balselis pasisveikina antrą sykį, tad nenoromis pakėlęs savo apsunkusį nuo metų kūną, it bloga lemtis pakimbu virš pakrypusio stalo ir rūsčiai suraukęs brežnevinius antakius įdėmiai pažvelgiu žemyn.

Mane pasitinka dvi plačiai išplėstos ir kiek nustebusios akys, neabejotinai priklausančios lyg iš mergaitiško žurnalo nužengusiai mažei, kurios glotniai suglostytas gelsvų plaukų kaseles puošia du įspūdingi gelsvi kaspinai. Smulkiomis gėlytėmis nusėta gelsva suknutė, rožiniai sportukai ir boružės formos kuprinytė su kadaruojančiu pūkuotu karuliu užbaigia mažosios bibliotekos lankytojos portretą. Rankoje mergaitė laiko nugertą mažą vandens buteliuką, tačiau žvelgiant į ją susidaro įspūdis, jog alinanti kaitra jai nė motais. Aš taip pat atrodau pakankamai įspūdingai: platūs namudiniai ištampyti šortai ir ankšti „raumenų“ juostas ant pilvo išryškinantys nuskalbti marškinėliai, reklamuojantys seniai negaminamus vokiškus traktorius.

 – Klausau! – rikteliu per ilgus tarnybos metus ištobulintu amerikiečių seržanto balsu, visuomet darančiu bauginantį poveikį atsitiktiniams bibliotekos lankytojams. Bet ne mažei.

 – Norėčiau dalyvauti skaitymo skatinimo akcijoje „Vasara su knyga“, – sklandžiai išpoškina mažoji, – ir pageidaučiau, jog jūs mane užregistruotumėte“.

„Oho! Kokie išsireiškimai! Skaitymo skatinimo akcija! Pageidaučiau! Užregistruotumėte! Dėl Dievo meilės! Iš kur mažė prisigraibė tokių žodžių“, – niūriai pagalvoju.

Tiems,  kurie apie šias varžytuves nieko nežino, arba ką tik grįžo iš tolimos emigracijos, priminsiu, jog ši keletą metų iš eilės vykstanti skaitymo skatinimo akcija atėjus vasarai sujaukdavo visų jau atostogų nuotaikomis alsuojančių bibliotekininkų protus. Birželio-rugpjūčio mėnesiais jie tapdavo itin lipšnūs bei įkyrūs ir raitydamiesi it žalčiai aiškinimais, įkalbinėjimais bei prašymais, stengdavosi privilioti kuo daugiau nuo kaitros apspangusių ir atsipalaidavusių tautiečių, kad pastarieji vietoj tupėjimo vėsioje kūdroje rinktųsi kokią nors apspurusią bibliotekos knygą. O dar geriau – visas penkias. Ir dar kad atlygis „už triūsą“ būtų kaip atlygis! Bet ne! Už visus „vargus“, geriausiu atveju, jiems švietėsi knygos skirtukas, o blogiausiu – riestainio skylė. O ir pagrindiniai prizai kažkodėl tai buvo skirstomi socialistiniu lygiavos principu, neatsižvelgiant į kiekvienos bibliotekos įdėtą triūsą. Vietoj to, kad trys pagrindiniai laimėjimai atitektų trims geriausius rezultatus parodžiusioms bibliotekoms, kurios pačios ir spręstų, kam atiteks pagrindiniai prizai, visi pagrindiniai laimėjimai šioje akcijoje būdavo metami į bendrą katilą, kur loterijos būdu ir būdavo išrenkamas atsitiktinis nugalėtojas. Tad nebuvo didelio skirtumo, kiek skaitytojų tu sudominsi šia akcija: tris šimtus ar tris. Pagrindinį prizą galėjo laimėti ir tik du skaitytojus užregistravusi biblioteka, nes visa akcijos prizinė sistema rėmėsi, kaip jau minėjau,  atsitiktiniu loterijos principu.

Net prunkštelėjau iš juoko pagalvojęs, koks būtų ištįsęs pirmą vietą užėmusio bėgiko veidas, jei pasibaigus varžyboms paaiškėtų, jog po organizatorių loterijos jo aukso medalis atiteks 18 vietą užėmusiam bėgikui. Žinoma, buvo galima išpūtus šnerves pakiliai dėstyti, jog tokiose akcijose svarbu ne kažkokie tai prizai, o skaitymo nauda, tačiau visi lyg susitarę pageidavo prizų. Ypač jų troško vaikai. Tad dabar išdygus mažei, aš visiškai netryškau perdėtu entuziazmu ką nors jai aiškinti ar patarinėti. Kurių galų man vargti dėstant akcijos taisykles, jei mano „šauktinių“ sąraše jau puikavosi keturi akcijos „savanoriai“, kurių man pilnai pakako varžantis dėl pagrindinio akcijos prizo. Juk niekad neaišku, koks išvirs laimingas skaičius: gal šeši, o gal pakaks ir vieno.

Tiesa, 2020-ųjų vasarą buvo kilusi audringa diskusija dėl prizų skirstymo sistemos. Ir nors mintyse aš palaikiau sukilusius „maištininkus“, širdyje dėkojau organizatoriams ir atsitiktinei loterijai, kurios dėka mano bamblys tais pačiais metais apsilankė Paryžiuje, Disneilende, nors tą vasarą buvau užregistravęs vos penkis skaitytojus. Tačiau prizai, kaip ir žaibas du kartus  į tą pačią vietą netrenkia, tad dabar daug nesvarstęs nusprendžiau atsikratyti įkyria maže ir skambiai pliaukštelėjęs delnais ėmiausi man jau įprastos atgrasymo taktikos.

 – Ar žinai akcijos taisykles, jaunoji ledi? – išrietęs kairį antakį paklausiau mažės.

 – Ne, – liūdnai papurtė galvą mažoji.

 – Puikumėlis! – netverdamas džiaugsmu patryniau rankomis ir paklausiau:

 – Ar turi kuo užsirašyti?

Mažė it kareivėlis mikliai nusimetė kuprinytę ir vikriai ištraukusi rožinį mobiliuką atkišo jį mano pusėn.

 – Įsirašysiu į mobilųjį.

 – Labai gerai, labai gerai. Dabar atidžiai klausyk. Jei nori laimėti pagrindinį prizą ar bet kokį menkiausią prizelį prizeliūkštį, tu privalai perskaityti bent penkias knygas. Bet nepaprastas knygas, o ypatinnngasss…“

– Ypatingas? – suraukusi kaktą paklausė mažė. – O kuo jos ypatingos?

– Kantrybės, jaunoji dama, kantrybės. Tuojau paaiškinsiu. Ar viską rašai?

– Taip! – sušuko mažoji iškėlusi į viršų mobiliuką.

– Labai gerai, labai gerai. Pirmiausia tu turėsi perskaityti Lietuvai itin svarbią ir reikšmingą trilogiją…

– O kas yra trilogija? – guviai paklausė mažoji.

– Ėėė…hmmm… Naaa, tai tokia knyga… tokia knyga… Žodžiu… trys vienoje… Ar aišku? – klausiu į mažąją įbedęs prieštarauti neleidžiantį žvilgsnį.

– Lyg ir aišku, – gūžtelėjusi pečiais atsidūsta mažė.

– Lyg ir aišku? – sušunku netekęs kantrybės ir demonstratyviai užverčiu akis į voratinkliais apkibusias lubas, tarsi ant jų galėčiau rasti vorų išaustus atsakymus. – Geriau atidžiau klausyk! – Pradžioje tu turėsi perskaityti knygą „Nustokim krūpčiot!“ Ties šiais mano žodžiais mergaitė krūpteli. – Vėliau skaitysi knygą „Nustokim kūkčiot!“ Mažės apatinė lūpa pradeda virpėti. – Ir galiausiai pirmą užduotį baigsi knyga „Nustokim tūpčiot!“ Mergaitė lengvai tūpteli.

– Tačiau tai dar ne viskas, – nusikvatoju it pasakų piktadarys, matydamas mergaitės sutrikimą. – Antroji užduotis yra žymiai sudėtingesnė.

Nespėju mažylei paaiškinti antros užduoties, nes tuo metu girgždėdamos virsteli bibliotekos durys ir į vidų galvą kyšteli nuolatinė bibliotekos skaitytoja aštuoniasdešimtmetė Serapina. „Tik to dar betrūko!”– pagalvojau žvelgdamas į susikūprinusią senolę, kuri pastaruoju metu pabudus antrai jaunystei it viesulas įsisuko į bibliotekoje esančius erotinius romanus.

– Ar jau pariajo mano „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“? – it paukštis pakreipusi galvą klusteli senoji.

– Dar nepariajo! – garsiai sušunku į ausį priekurtei senutei ir atsargiai paėmęs ją už rankos apsuku nelauktą viešnią durų link. – Kap pareis, informuosiu i-meilu, – patikinu „erotomanę“, tuo pačiu mėgindamas šalin nuvyti prieš akis iškilusį košmarišką vaizdinį, kur senoji įsispraudusi į latekso rūbelius negailestingai čaižo vadelėmis prie lovos antrankiais prirakintą savo senį.

Išlydėjęs senutę grįžtu pas jaunąją viešnią, kuri mane užklumpa netikėtu klausimu.

– O „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ gera knyga? Man reikės ją perskaityti?

– Apsaugok, Viešpatie! Ne! Tai knyga ne vaikams! Ji… ėėė… ji apie dailę. Jei tiksliau – apie įvairias dailės technikas… Na, žinai, škicavimas, šešėliavimas ir panašiai. Žodžiu, tai techninė knyga didelėms mergaitėms.

– Aišku, – atsidūsta mažoji ir pasikasiusi nosį klausiamai žvelgia į mane. – Taigi, kokia antroji užduotis?

– Antroji užduotis – perskaityti mėgstamiausią antrojo tarpukario Lietuvos prezidento vaikystės knygą.

– Oho! – nustemba mažė. – O koks tai prezidentas ir kokia knyga?

– O čia jau, miela dama, turėsi pati susirasti. Niekas tau ant lėkštutės „gatavų“ atsakymų neatneš. Pavartyk istorines knygas, paklausinėk mokytojų, pasirausk istoriniuose archyvuose, gal ką nors ir rasi, – murkiu sutrikusiai mažei. – Žinoma, visada gali atsisakyti dalyvavimo akcijoje ir vietoj to pažaisti su draugėmis barbėmis ar tiesiog nueiti į kiną, – pasmailinęs liežuvį bandau atkalbėti mažylę nuo „beprotiškos avantiūros“.

– Ne, ne, aš bandysiu paieškoti, – patikina mažoji. – O barbės man nepatinka.

– Na, ką gi, sėkmės, – ironiškai tariu ir Sotbio aukcionieriaus balsu iškilmingi paskelbiu trečiąją užduotį.

– Trečioji užduotis! Perskaityti knygą, kurioje minimas ra-bar-ba-ras, – linksmai išskiemenuoju.

– Čipolinas! – džiugiai šūkteli mažoji suplodama delniukais. – Toje knygoje visi veikėjai yra daržovės. Gal tarp jų bus ir rabarabaras? – iš apačios viltingai į mane žiūri klausiančios akys.

– Rabarbaras! – pataisau mažę. – Galbūt, galbūt, – mykiu nusivylęs, jog mažoji taip greitai susitvarkė su užduotimi ir neleidęs jai pasidžiaugti mažyte pergale netikėtai užriaumoju:

– Ketvirtoji užduotis! Perskaityti knygą, kuri kainuoja 13 eurų ir 62 centus.

– 13 eurų ir 62 centus? Mergaitės kaktoje iškyla raukšlė, primenanti didelį klaustuką.

– Ar „mums“ su klausa negerai? – pridėjęs delną prie ausies ironiškai klausiu mažės. – Galiu pakartoti. „Mums“ nesunku. Tu turi perskaityti knygą, kuri kainuoja 13 eurų ir 62 centus. Ir neklausk, kaip sužinoti knygos kainą. Esi kiborgų kartos vaikas, naudojiesi internetu, panaršyk po knygomis prekiaujančias svetaines ir surasi reikiamą leidinį.

– O jei nerasiu? – visai sutrikusi klausia mergaitė.

– Na, jei nerasi tokia suma įkainoto leidinio, tuomet pasirink truputį didesne kaina parduodamą knygą ir kantriai lauk kokios nors akcijos ar išpardavimo, kol knygos kaina atitiks užduotyje numatytą sumą. Žiūrėk, gal ir pasiseks. Juk vasara ilga, net trys mėnesiai, – geranoriškai paaiškinu galutinai ūpą praradusiai mažei.

Mergaitė giliai atsiduso ir pasitaisiusi kuprinės dirželius lėtai vilkdama kojas patraukė durų link.

– Jau išeini? – truputį nusivylęs paklausiau mažės, kuri taip greitai sudėjo ginklus. – Ar nenorėtum sužinoti penktosios, paskutinės skaitymo akcijos užduoties?

Mažoji lėtai papurtė galvą ir suėmusi durų rankeną liūdnai tarė:

– O man tėvelis sakė, jog užduotys gana lengvos ir įveikiamos net mažiems vaikams. Žadėjo man paaiškinti, bet turbūt pamiršo.  Aš atostogauju kaime pas močiutę, o ji kompiuterio neturi. Tad pagalvojau, užsuksiu pas jus ir sužinosiu, kas ir kaip, – paaiškino mažoji.

– O iš kur tavo tėtis žino, jog užduotys lengvos ir įveikiamos net mažiems vaikams? – paklausiau smalsumo vedinas.

– Žino, – nutęsė mažoji. – Jis viską žino. Juk jis bibliotekos direktorius…

– ???????????????? ! ! ! ! ! ! ! ! ! ! ! ! ! ! !

– Paklausyk, – nervingai apsidairęs aplink mikliai aplaižau staiga pradėjusias džiūti lūpas. – Įvyko didelis nesusipratimas. Viskas, ką aš tau šiandien papasakojau, yra netiesa. Man buvo liūdna ir nuobodu, tad nusprendžiau truputį su tavimi papokštauti. Tikiuosi tu nesupykai? Juk tu mėgsti juokus, „džoukus“ ar, kaip jūs ten sakote, linksmus „prikolus?“

– Mėgstu geranoriškus pokštus, bet nemėgstu kaip man kas nors meluoja, – nesutrikusi atsakė mažoji.

– Tai nebuvo melas. Tai buvo netiesa.

– Tai vienas ir tas pats. Melas yra melas, – nė per nago juodumą nenusileido gudri mažė mano įmantriems išsisukinėjimams.

– Gerai. Sutinku. Tu teisi. Aš melavau, dėl ko dabar labai gailiuosi ir noriu nuoširdžiai tavęs atsiprašyti. Ar tu atleidi man?

– Taip, – maktelėjo galva mažoji, – bet tik su viena sąlyga.

– Kokia? – suklusau it kiškis patekęs į prožektoriaus šviesą.

– Jūs turite iškilmingai prisiekti, jog daugiau niekada nieko neapgaudinėsite. Ypač vaikų.

– Sutinku. Ką turiu sakyti? – sumurmėjau galutinai palaužtas.

– Priesaika bus labai paprasta. Sekite paskui mane, – iškilmingai tarė mažė ir užsimerkusi uždėjo ranką ant savo širdelės. – Iškilmingai pasižadu ateityje daugiau niekada nemeluoti ir nieko apgaudinėti. Jei sulaužysiu šią priesaiką, lai mane sugelia šimtas uodų ir dešimt širšių. – Kartokite! – tarė ji plačiai atsimerkusi.

– Iškilmingai pasižadu ateityje daugiau niekada nemeluoti ir nieko apgaudinėti. Jei sulaužysiu šią priesaiką, lai mane sugelia šimtas uodų ir dvidešimt širšių. – Dešimt „dryžuotojų“ pridėjau nuo savęs, kad priesaika būtų tvirtesnė. Tikiuosi, tu nieko prieš? – paaiškinu suklususiai mažei.

 – Ne. Aš neprieštarauju. Priesaika priimta, – linksmai nusijuokė mergaitė.

 – Ką gi. O dabar, kai viską išsiaiškinome, gal pradėkime viską nuo pradžių. Taigi tu nori dalyvauti skaitymo skatinimo akcijoje „Vasara su knyga“, susipažinti su taisyklėmis ir pageidauji, jog aš tave užregistruočiau. Ar aš nieko nepraleidau?

– Ne, – džiugiai maktelėjo galva mažoji.

– Ar mes pasiryžę išgirsti tiesą, vien tik tiesą ir nieko išskyrus tiesą? – pakiliu teisėjo balsu iškilmingai sududenau įsmeigęs kiaurai veriantį žvilgsnį į krizenančią mažę.

– Taip! – įsitraukusi į žaidimą sušuko mažoji.

– Ar jaunoji panelė turi kuo užsirašyti?

– Taip! – virš galvos kratydama savo rožinį mobiliuką patvirtino mergaitė ir nuo jos plačios šypsenos biblioteka nušvito tūkstančiu mažų saulučių…

Arnoldas Šatrauskas