Savamokslei dailininkei kūrybos šaltiniu tampa ir perskaitytų knygų herojai

Kiekvieną dieną rajono viešąją biblioteką aplanko nemažas būrys skaitytojų, apie kuriuos bibliotekininkai mažai ką težino. Žinoma, išskyrus tai, ką vienas ar kitas lankytojas mėgsta skaityti. Tačiau ilgainiui tie pažinties saitai ima stiprėti, o atsiradus abipusiam pasitikėjimui, tarpusavio santykiai neretai tampa itin draugiški ir atviri. Tuomet skaitytojai geranoriškai praskleidžia savo asmeninio gyvenimo šydą ir pasidalija su darbuotojais savo džiaugsmais bei rūpesčiais ar papasakoja apie savo laisvalaikio hobius bei pomėgius.

Taip nutiko ir su mūsų ilgamete skaitytoja Birute Bobkova, rajono bibliotekoje skaitančia jau per 30 metų. Senieji bibliotekos darbuotojai Birutę dar pamena iš „ligoninės“ laikų, kuomet tuometė biblioteka buvo įsikūrusi pačiame miesto centre, Ligoninės gatvėje ir kurioje Birutė buvo dažna bei laukiama viešnia. Pasirodo, laisvalaikiu Birutė itin mėgsta piešti, tad bibliotekos darbuotojams pasiūlius, ji noriai sutiko rajono viešojoje bibliotekoje surengti savo piešinių parodą.

Kaip prisipažįsta pati Birutė, ji piešianti nuo pat vaikystės. „Gyvenime taip susiklostė, jog užaugau valdiškuose namuose. Gyvendama ten kartą stebėjau, kaip vyresnė už mane mergaitė nesėkmingai bandė nupiešti vieną berniuką. Pasisiūliau jai padėti ir greitai nupiešiau to berniuko portretą. Keisčiausia tai, jog prieš tai nebuvau rimtai piešusi. Viskas gavosi tarsi savaime. Lyg mano viduje būtų glūdėjusi kažkokia tai kūrybinė dvasia, kuri vieną dieną ėmė ir išsiveržė į laisvę“, – prisimena Birutė.

Žvelgiant į paprastu pieštuku nupieštus Birutės piešinius, nejučia kyla klausimas: o kur parodos autorė mokėsi piešimo pagrindų? Kas buvo tas žmogus, parodęs jai kaip škicuoti, taisyklingai perteikti objektų proporcijas ar tiesiog kaip piešinyje kuo įtaigiau pavaizduoti šviesos ir šešėlių žaismą? Pasirodo, jog Birutė yra savamokslė menininkė ir jokių dailės mokslų nėra ragavusi. Tiesa, kartą draugų ir artimųjų įkalbėta ji nusiuntė savo darbus tuomečiam Vilniaus Dailės instituto dėstytojui Broniui Grušui, kuris pagyręs Birutės piešinius pasiūlė gabiai merginai pradžioje pasimokyti Telšių taikomosios dailės technikume, o vėliau stoti į Dailės institutą. „Tačiau vėliau ištekėjau, gimė sūnus, tad natūralu, jog šeimyniniai rūpesčiai piešimą nustūmė į antrą planą. O ir materialinė padėtis nebuvo iš lengvųjų“, – atvirauja Birutė. „Tačiau aš nesiskundžiu. Yra kaip yra“.

Žvelgiant į Birutės piešinius nesunku pastebėti, jog jai labiausiai patinka piešti žmonių portretus. Tą patvirtina ir pati parodos autorė, prisipažinusi, jog dažniausiai žmonių portretus ji piešianti iš senų nuotraukų ar atvirukų. „Esu piešusi ir iš natūros, tačiau daugelis pozuotojų arba neturi laiko, arba kantrybės, o aš vieną portretą su pertraukom vidutiniškai piešiu dvi dienas. Galima ir per vieną, bet tuomet reikia dirbti išsijuosus“, – juokiasi Birutė.

Birutė prisipažįsta, jog jos kūrybinio įkvėpimo šaltiniu dažnai būna ir perskaitytų literatūros kūrinių herojai bei krinolinuose paskendusios praėjusių amžių damos. Taip jos piešiniuose gimė Džeinės Eir veikėjai bei garsaus rusų poeto Aleksandro Puškino žmonos portretas. Paklausta, ar niekada nebandė pieštuko išmainyti į teptuką, Birutė prisipažįsta, jog tapyti pradėjo prieš penkiolika metų. „Išbandžiau ir aliejinius dažus, ir guašą, tačiau su guašu man sunkiau sekasi daryti šešėlius, kurie darbams visuomet suteikia daugiau tikroviškumo ir natūralumo“, – dailės technikos subtilumais dalijasi parodos autorė.

Į klausimą, ar daug laiko skirianti savo pomėgiui, Birutė atsakė, jog ji piešianti „bangomis“. „Kartais kūrybinės tylos periodas gali trukti ir kelis mėnesius, tačiau kilus kokiai nors meninei idėjai aš su kaupu atsigriebiu piešdama ištisomis dienomis“, – teigia smagiai nusiteikusi Birutė ir visus maloniai kviečia aplankyti jos piešinių parodą rajono viešojoje bibliotekoje.

Arnoldas Šatrauskas