Kaip mes (ne)dirbome… (VI) – Wild West Story

Šis išgalvotas pasakojimas, su įpinta archyvine laikraščio „Tarybinė Dzūkija“ tiesos kruopele, tai nedidelė duoklė vesternui: ne tik kino, bet ir vienam iš nuotykinės literatūros žanrų, kuris nepaisant didelio populiarumo visame pasaulyje, o ypač – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvos knygų leidėjų yra visiškai pamirštas. Nors manoji karta užaugo drauge su romantiškais Džeimso Fenimoro Kuperio, Tomo Main Rido ar Karlo Majaus kūriniais, dabartiniams šio žanro gerbėjams belieka tik skaityti seniau išleistas šių autorių knygas ar ieškoti panašaus pobūdžio kūrinių užsienio kalba.  

O juk vesternas – tai ne tik laukinių vakarų legendomis apipinti blogi ir įžūlūs vyrukai, plėšiantys bankus, traukinius ar pašto karietas. Tai meilė ir neapykanta, atleidimas ir kerštas, ištikimybė ir išdavystė, darniai šuoliuojanti greta. Tai išdidūs indėnai, bekraštės prerijos ir rūsti gamta, kurios akivaizdoje žmogus arba nuleidžia galvą, arba drąsiai žvelgia į priekį. Ten, kur rusvos kalnų viršūnės susilieja su akinamai žydru dangumi. Ten, kur vienišo raitelio laukia nežinomybė, o galbūt ir mirtis. Nes čia išlieka tik patys stipriausi, patys sumaniausi laimės ieškotojai. Tie, kuriems laisvė brangesnė už mirtį. Tie, kurie kartą davę žodį, bet kokia kaina stengsis jį ištesėti. Net jei tai būtų jų paskutinis pažadas, duotas nuo banditų įbaugintiems miestelio gyventojams ar vietos šerifui, kažkokiame tai viskiu bei tabako dūmais pradvisusiame salūne.

Tačiau vesternas – tai ne tik narsūs sėkmės lydimi nutrūktgalviai, kurie vardan kilnių tikslų pabaigoje raiti ant žirgų lėtai nurisnoja į besileidžiančią saulę, bet ir tie nelaimėliai, kurių žirgai pabaigoje panarinę galvas taip ir lieka rymoti prie nejudrių šeimininkų kūnų prarastų iliuzijų lauke…

 „Trys gali išsaugoti paslaptį, jei du iš jų mirę…“ /Bendžaminas Franklinas/

Pirmiausia jis pajuto kvapą. Su niekuo nesumaišomas šleikščiai saldus dvėselienos dvokas drėgna marška užgulė jo nosį, akis, ausis ir įsiskverbęs į kiekvieną neapsaugotos odos lopinėlį leido aiškiai suprasti, jog kažkur visai greta puotauja alkana mirtis. Regis, kažkas visai neseniai išleido paskutinį kvapą ir tokiu būdu leido suprasti, jog nuo šiol žemėje yra viena gyvybe mažiau. Raitelis užsitraukė dulkėtą kaklaskarę ant veido ir nuo kalvos viršūnės atidžiai nužvelgė priešais plytintį horizontą, nubarstytą skurdžiais saulėje išdegusiais krūmokšniais su tolumoje stūksančiu padūmavusiu kalnu, kurio papėdėje tingius ratus suko keli grifai.

Šešios dienos kelyje praslinko be didesnių nuotykių, neskaitant naktimis kaukiančių kojotų ir kartą ryte netoli laužavietės, prie kurios jis miegojo, aptiktų giliai įspaustų grizlio pėdsakų. Tiesa, trečią kelionės dieną raitelis tolumoje ant kalvos pastebėjo vienišą indėno figūrėlę. Apžergęs obuolmušį žirgą raudonodis kurį tai laiką atidžiai stebėjo keliaujantį raitelį, tačiau kai pastarasis vėl pakėlė akis į kalvą indėnas jau buvo dingęs. Iš toli raitelis neįžvelgė, kokiai genčiai priklausė indėnų žvalgas, tačiau išties tai nebuvo taip jau svarbu, nes bet koks susidūrimas su raudonodžiais jam galėjo būti paskutinis.

Raitelis sudavė kulnais į arklio šonus ir timptelėjęs pavadį ėmė atsargiai leistis kalvos šlaitu žemyn. Pasiekęs lygumą jis pasuko į rytus, kalno link, ir ilgai nedvejojęs paleido arklį šuoliais. Po kelių minučių pasiekęs kalno šlaitą skeliantį tarpeklį jis sustabdė žirgą ir iš odinio dėklo išsitraukęs .22 kalibro vinčesterį lėtai pajudėjo tarpeklio link. Pasiekęs išgraužą raitelis paleido arklį lėta žingine, atidžiai stebėdamas tarpeklio šlaitus. Skubėti nevertėjo, nes bet kurią akimirką jį galėjo „pasveikinti“ iš viršaus pasipylusi akmenų, strėlių ar kulkų kruša.

Sėkmingai įveikęs tarpeklį raitelis prijojo proskyną, kurios viduryje ant žalios paklotės, lyg ant pirmykščio aukuro, gulėjo tai, kas kitados buvo gyvas žmogus, o dabar – tik netvarkingai išmėtyta skudurų krūva. Šalia jos lyg juodi mirties pranašai strikinėjo du pasišiaušę grifai, bandydami paveržti vienas kitam iš snapo kažkokį tai mėsgalį. Raitelis įkišo vinčesterį į dėklą, nulipo nuo arklio ir sugriebęs ant žemės gulintį pagalį sviedė jį puotaujančių grifų pusėn. Sušnypštę maitvanagiai žeme vilkdami dulkėtus sparnus nenoriai stryktelėjo į šalį ir ištempę plikus kaklus ėmė įdėmiai tyrinėti nelauktą įsibrovėlį. Ištrypta laukymė bei išlaužyti krūmai liudijo apie prieš kurį tai laiką čia vykusią nuožmią kovą, pasibaigusią, deja, ne „skudurų krūvos“ naudai. Nenorėdamas sutrypti greta esančių pėdsakų raitelis atsargiai prisiartino prie tragedijos vietos ir ranka vaikydamas muses pasilenkė prie išdrikusio kūno.

Nuo karščio išpampęs nelaimėlis priminė violetinį baklažaną, o grubiai nurėžtas skalpas ir trys strėlės, styrančios mirusiojo krūtinėje, leido suprasti, jog tai ne Amūro darbas. Raitelis atidžiai nužvelgė greta kūno mustangų ištryptą laukymę ir atsargiai pirštais palietė dirvoje įspaustą laukinio arklio kanopos pėdsaką. Žemėje likęs įspaudas lengvai subyrėjo tarp raitelio pirštų. Regis, indėnai laukymę paliko maždaug prieš gerą valandą, tačiau gali būti, jog jie toli nenujojo ir dabar kur nors sukinėjasi netoliese.

Raitelis nusivožė plačiabrylę skrybėlę ir marškinių rankove nubraukė suprakaitavusią kaktą. Artėjo vidurdienis, tad saulė pakibusi aukščiausiame taške negailestingai kepino ir taip jau išdegusias prerijas. Reikėjo joti toliau, nes čia jis jau niekam negalėjo padėti. Pasukęs žirgo link raitelis metė paskutinį žvilgsnį į nuskalpuotąjį ir sustojo: iš pastarojo krauju permerkto apsiausto kišenės kažkas tai kyšojo. Smalsumas paėmė viršų, tad grįžęs prie kūno jis pasilenkė ir iš negyvėlio apsiausto kišenės ištraukė odinę tūtą, į kurią įprastai keliautojai saugodami nuo drėgmės sukišdavo susuktus žemėlapius. Tačiau nuėmus tūtos dangtį svajos apie galbūt žemėlapyje pažymėtas auksingas vietas greitai subliuško: viduje buvo paprasčiausias laikraštis.

Jis atsargiai išskleidė susuktą laikraštį ir įdėmiai nužvelgė antraštėje išraitytą pavadinimą. Grėsmingos juodos raidės skelbė, jog tai „Tarybinė Dzūkija“. Nepaisant tragiškos situacijos raitelis garsiai nusikvatojo. Tai buvo lietuviškas laikraštis, netikėtai atgaivinęs kažkur pasąmonės gelmėse glūdinčias miglotas prisiminimų nuotrupas… Nerūpestinga, bet skurdi vaikystė. Tingios vasaros popietės Ajovoje. Nesibaigiantys žemės darbai pliaupiant įkyriam rudens lietui. Ir jo miela lietuvė močiutė, kantriai mokiusi išdykėlį anūką savo gimtosios kalbos. „Žemė kėlė žolę. Žolė kėlė rasą. Rasa kėlė pasagėlę. Pasagėlė – žirgą“, – dainingu balsu skiemenuodavo prie jo peties palinkusi senelė, gumbuotu pirštu vedžiodama tuomet jam visiškai nesuprantamą, bet greičiausiai dėl to žirgo širdžiai mielą tekstą.

Visa tai galinga prisiminimų banga staiga užplūdo raitelį, žvelgiant į gerokai primirštas lietuviškas raides, kurios nepaisant užmaršties, dabar nelauktai atgijo, jungėsi į žodžius bei sakinius ir lyg senos geros draugės mojavo jam savo linksmomis varnelėmis bei nosinėlėmis. Laikraštis buvo pusmečio senumo, tačiau labiausiai raitelį nustebimo ne jo pavėluotas pristatymas kvapą išleidusiam adresatui, o jo leidimo metai. Regis, spaustuvėje dirbantys raidžių surinkėjai supainiojo skaičius, ar padauginę burbono „šovė“ visu šimtu metų į priekį ir vietoje dabartinių 1848-ųjų surinko 1948-tuosius metus.

Raitelis atsargiai vertė lapą po lapo, sustodamas tik ties paišinais darbininkų veidais ir pavargusiom valstietėm, tačiau be nerealių pieno primilžio planų ir pakilaus eilėraščio kažkokiam tai Stalinui, daugiau nieko įdomaus jame neaptiko. Tiesa, ketvirtame laikraščio lape, rubrikoje „Mums rašo“, buvo patalpinta nedidelės apimties žinutė, kurią jis neabejotinai būtų praleidęs, jei ji nebūtų keletą kartų apvesta ryškiu juodu pieštuku. Kuklus straipsnelis, kurį parašė kažkoks tai Gervėnas, ar anonimas, pasivadinęs gervės vardu, vadinosi „Kodėl Alytaus mieste nėra vaisvandenių kioskų“. Jis niekada nebuvo girdėjęs nei apie jokį Alytų, nei juo labiau apie kažkokius vaisvandenių kioskus, nes visus skystus gėrimus dažniausiai pirkdavo Džimo Baksterio „Pašėlusios Megės“ salūne gimtajame Kolson sityje. Kiek padvejojęs raitelis vis tik nusprendė perskaityti straipsnelį, nes, regis, kažkam, apvedusiam jį pieštuku, jis buvo itin svarbus. Tad nieko nelaukęs jis prisimerkė ir įsispitrijo į smulkiomis raidėmis nubarstytą tekstą.

MUMS RAŠO

Kodėl Alytaus mieste nėra vaisvandenių kioskų /„Tarybinė Dzūkija“, 1948.V.27, Nr. 60 (255), p. 4/

„Turgaus dienomis Alytuje susirenka iki 4 ir daugiau tūkstančių žmonių. Dabar kaip tik pasitaiko karštos vasaros dienos, ir žmogus, atvažiavęs iš provincijos, ieško ko nors gaivinančio atsigerti. Tačiau, palakstęs po miestą, smarkiai nusivilia“.

Perskaitęs tris pirmuosius sakinius raitelis siaubingai užsinorėjo gerti, tad priėjęs prie žirgo nukabino prie balno pritvirtintą gertuvę ir atsukęs dangtelį godžiai nurijo keletą gurkšnių šilto pradvisusio vandens. Pirmasis darbas, kurį jis artimiausiu metu ketino padaryti, tai surasti netoliese esantį upokšnį, pagirdyti arklį ir pripildyti gertuves šaltu vandeniu. Nubraukęs nuo barzdos kelis vandens lašus jis ėmė skaityti toliau.

„Užėjęs į Apkoopsąjungos kavinę ir norėdamas gauti atsigerti, žmogus paprašo vaisvandenių. Tačiau labai nustemba, kada jam vietoje vaisvandenių pasiūlo degtinės, ar kitų svaiginamų gėrimų, nes čia jokių „vaisvandenių“ nėra. Išėjęs iš kavinės, skuba į Apkoopsąjungos arbatinę, tačiau jam ir čia atsako tą patį: čia galima gauti alaus, degtinės, papirosų, bet tik ne vaisvandenių“.

Skaitydamas tekstą raitelis niekaip nesuprato, kodėl tas „paukštžmogis“ Gervėnas taip nepatenkintas jam siūloma degtine, alumi ar papirosais, nes jis tai išties nustebtų, jei jam kas nors Džimo Baksterio salūne vietoj pamėgto burbono pasiūlytų kažkokių tai vaisvandenių. Gimtajame Kolson sityje oranžadą gerdavo tik moterys ir vaikai, tad tokiam drąsuoliui, pasiūliusiam atsigaivinti į oranžadą  panašiu birzgalu, jis kaipmat įsegtų kulką į kaktą.

 „Pagaliau žmogus visiškai ištroškęs ir niekur negavęs atsigerti, skuba į Nemuną, kur gali ne tik atsigerti, bet ir nusimaudyti“.

Raitelis ta proga prisiminė, kaip prieš porą metų keliantis per Red Riverį jį su keliais draugais užpuolė komančiai. Tuomet taipogi daugeliui jo bičiulių teko ne tik išsimaudyti upėje, bet ir atsigerti įtartinai drumsto vandenėlio. Raitelis nusijuokė prisiminęs, kaip vėliau po tokios priverstinės girdyklos jo draugelis Bilas Hopkinsas gan dažnai susiėmęs už pilvo bėgdavo į krūmus, iš kur pasigirdus kurtinančiam driokstelėjimui, į dangų šaudavo pulkai išgąsdintų paukščių. Šyptelėjęs raitelis ėmė skaityti toliau.

„Apkoopsąjungos pirmininkui reikėtų imtis priemonių, kad Alytaus mieste būtų įsteigti vaisvandenių kioskai. Tiesa, Dariaus – Girėno gatvėje yra iškaba „Vaisvandenių parduotuvė“, bet ten retai kada rasi vaisvandenių“, – baigė savo straipsnį tūlas J. Gervėnas, užmindamas raiteliui dar vieną mįslę: o kas po paraliais yra ta apkoopsąjunga? Net ir perskaičius žmogaus-paukščio žinutę jam niekas iš jos nepaaiškėjo. Kaip ir anksčiau viską gaubė paslaptinga nežinomybės migla. Kas šis žmogus, gulintis laukymėje, maitėdų grifų apsuptyje? Jei jis lietuvis, ką po galais jis čia veikė ir kodėl jo kelionė baigėsi bekraštėse Amerikos prerijose? Kvailas atsitiktinumas ar kerštas už kritiką? Nesąmonė! Juk jį nukovė indėnai, o galbūt kažkas kitas, norintis, jog tai atrodytų kaip indėnų rankų darbas. Klausimų daugiau nei atsakymų ir nė vienas neveda išganingos tiesos link.

Staiga žirgas triukšmingai suprunkštė ir ėmė kanopa nervingai kapstyti žemę. Aplinkui tapo neįtikėtinai tylu ir, rodos, net paukščiai prarado amą nujausdami artėjančią nelaimę. Išgirdęs už nugaros sušlamant krūmus raitelis žaibiškai griebė prie diržo kabantį .45 kalibro koltą, tačiau sukdamasis į tankiai sužėlusią lapiją suprato pavėlavęs. Iš tankmės atšvilpusi strėlė it barškuolė gyvatė įsisegė jam į krūtinę ir bukinančiu skausmu ėmė lipti į viršų… privertusiu jį kone pašokti įdubusioje lovoje.

Sunkiai gaudydamas kvapą Gervėnas nerangiai atsisėdo suveltame guolyje ir lipniu delnu nusišluostė šaltu prakaitu išmuštą kaktą. Jau antrą kartą per savaitę nuožmus skausmas jį išplėšia iš košmariško sapno, kuriame jis įvairiomis makabriškomis formomis netenka gyvasties. Ir nors Gervėnas nebuvo itin prietaringas žmogus, nuolat pasikartojantys košmarai ir maudžiantis skausmas širdies plote vertė jį išties sunerimti. Vakar su kolega Rugiu jis lankėsi „Dzūkijos“ kino teatre, kur žiūrėjo kažkokį tai seną vesterną su legendiniu Džonu Veinu. Po seanso prišnerkštoje užkandinėje jie tradiciškai išlenkė po bokalą atskiesto alaus, o vėliau spinduliuodamas nepamatuotu džiaugsmu jis laimingai parsirado namo. Deja, laimės valandos, regis, ką tik baigėsi. Tarsi to dar būtų negana nosį rietė iš kažkur tai sklindantis specifinis irstančio kūno dvokas. Gervėnas miglotai prisiminė, jog prieš gerą savaitę pribarstė žiurknuodžių suįžūlėjusiems graužikams, tad nakties tvankumoje tvyrantis siaubingas smarsas liudijo, jog nuodai savo darbą atliko. Tad nenuostabu, jog iš vakaro matytas filmas ir sunkus pastipusio graužiko dvokas jo „vesterniškam“ sapnui suteikė tam tikro tikroviškumo, kurį Gervėnas dar kurį laiką jautė vos pakirdęs iš košmariškų sapnų. Ką gi, graužikų „laidotuvėmis“ teks pasirūpinti šiek tiek vėliau, o dabar, ištiesęs drebančią ranką, jis nuo spintelės atsargiai nukėlė puslitrinį stiklainį vandens ir godžiai patraukęs keletą gurkšnių, pažvelgė į greta esantį stalinį laikrodį.

Iki darbo pradžios „Tarybinės Dzūkijos“ redakcijoje jam dar buvo likusios dvi neramios miego valandos, o iki antrojo smūgio, po kurio jis niekada neatsibus, trisdešimt trys minutės. Ir paskutinis garsas tuomet pasieksiantis jo gęstančią sąmonę, bus lyg iš nebūties atplaukę dainingi močiutės žodžiai, trumpam grąžinsiantys jį į varganą, bet saulėtą vaikystę: „Žemė kėlė žolę. Žolė kėlė rasą. Rasa kėlė pasagėlę. Pasagėlė – žirgą…“

Arnoldas Šatrauskas

 (I d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24005/ (II d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24251 (III d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24565 (IV d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24642 (V d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24861