Alytaus rajono viešoji biblioteka

Exact matches only
Search in title
Search in content
Search in posts
Search in pages
Filter by Categories
Grožinė literatūra
Jaunimo garantijos
Knygų recenzijos
Literatūra vaikams
Naujienos
Naujos knygos
Parodos
Renginiai
Šakinė literatūra
final-logo

Kaip mes (ne)dirbome… (I)

Spausdinti

Turbūt daugeliui žmonių tik pradėjus savo profesinę karjerą ar perėjus dirbti į naują darbovietę, ne kartą teko dalyvauti įvairiose kolektyvinėse sueigose, kurių metu be pyrago valgymo ir kavos gėrimo ritualų būdavo diskutuojama ir jau daug kartų pergromuliuotomis temomis, įprastai susijusiomis su darbine veikla, nenuoširdžiais kolegų santykiais ar netinkamu atlygiu už atliktą darbą. Tačiau tuose pokalbiuose būdavo ir viena neblėstanti tema, kuri mane džiugindavo labiausiai: tai ekskursas į praeitį. Į tuos šaunius laikus, kai dabartiniai pašnekovai dar spinduliavo jaunyste ir nežabota energija, dvasingumu ir kilnumu, nesavanaudiškumu ir pasiaukojimu, kurio, jų nuomone, taip trūksta šiais materializmo ir egoizmo laikais. Įprastai šioje vietoje smerkiantys pasakotojų žvilgsniai susmigdavo į mane, tuomet dar jauną tos vartotojų ir egoistų kartos atstovą, pritariamai linksintį galva ir įnirtingai malantį žandikauliais jų atneštas vaišes.

Nors tos istorijos jaunajai kartai turėjo ir neįkainojamą pažintinę reikšmę, neabejotinai jose glūdėjo ir grįžtamasis ryšys, turėjęs „gydomąjį“ poveikį ir patiems tų istorijų pasakotojams. Nes įpusėjus pasakojimui, jų skruostai nusidažydavo švelniu raudoniu, lūpose imdavo klaidžioti išdykėliška šypsena, padaugėdavo reikšmingų nutylėjimų ir dvasingų atodūsių, prisiminus vieną ar kitą jaunystės šelmystę. Tokie pasakojimai čia pat virsdavo įstabiomis istorijomis, kurios daug kartų perpasakotos palaipsniui apaugdavo vis naujais faktais ir įvykiais, bet niekuomet nenukrypdavo nuo pirminio istorijos varianto, dėl kurio tuomet niekas neabejodavo ir mintyse neišraitydavo riebaus klaustuko. Klausytojai nepykdavo dėl įterptų padailinimų ar pagrąžinimų, nes suprato, jog nuo to pasakojama istorija tapdavo tik dar labiau įsimintinesne ir patrauklesne.

Tose smagiose istorijose šaunios ir pasiaukojančios bibliotekininkės, neskaičiuodamos viršvalandžių, dirbo kilnų ir atsakingą darbą, nešdamos į tamsius kaimus šviesą perkeltine – pakurdavo vienišiems senukams krosnis, ir tiesiogine – žiemomis klampodavo per gilų sniegą, tempdamos paskui save roges su knygomis, prasme. Tad tuose pasakojimuose trūkdavo tik paskui roges sekančių alkanų vilkų kauksmo ir kiek vėliau pasigirstančio bejėgiško bibliotekininko klyksmo, taip ir nenunešusio tūlam valstiečiui Nikolajaus Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“ knygos, o jaunajam pionieriui – Arkadijaus Gaidaro „Timūras ir jo būrys“ nuotykių.

Tad koks buvo mano nustebimas, kai vieną dieną iš savo neišsemiamų kraštotyros archyvų išnirusi ir voratinkliais apkibusi viena maža ūgiu, bet didi darbais kraštotyrininkė man pateikė visai kitas panašių istorijų versijas. Tiesa, ne mano klausytų pašnekovų, bet dar garbesnio amžiaus darbštuolių, kurie greičiausiai jau paliko šią ašarų pakalnę ar sėkmingai artėja prie šimto metų jubiliejaus.

Minėtas 1948 m. leidinys, „demaskuojantis“ aplaidžiai dirbusius ar girdamas kai kuriuos kultūrinio fronto darbuotojus vadinosi idėjiškai tvirtu „Tarybinės Dzūkijos“ vardu, ir jame be panegirikų komunistų partijai ir vyriausybei, apgaubusiai rūpesčiu ir dėmesiu paprastą darbo žmogų, daug dėmesio buvo skiriama ir „tam tikroms, vis dar pasitaikančioms negerovėms“, stabdančioms darnų tarybinės liaudies žygiavimą į šviesų komunistinį rytojų. Štai pavyzdžiui jau minėtais 1948 m. tūlas „T.D“ (suprask – „Tarybinės Dzūkijos“) korespondentas A. Barauskas savo straipsnelyje „Apleistas klubų-skaityklų darbas“ rašo:

„Tarybų Lietuvos darbo žmonių kultūrinio gyvenimo bei politinio lygio pakėlime didelės reikšmės turi klubai-skaityklos. Todėl klubų-skaityklų vedėjams tenka gana atsakingi uždaviniai. Tačiau Daugų klubo-skaityklos vedėjas drg. Bagdanavičius visai užmiršo savo pareigas. Jis tenkinasi tiktai tuo, kad klube sekmadieniais suruošia pasilinksminimus. Tuo tarpu jis visiškai nesirūpina skaityklos darbu, nedirba jokio aiškinamojo darbo valstiečių tarpe, neorganizuoja pasikalbėjimų su vietos gyventojais, kuriuose būtų apsvarstyti visi šio meto svarbiausi uždaviniai. Darbo žmonės norėtų skaitykloje paskaityti laikraščių, knygų, bet drg. Bagdanavičius nesiteikia atvykti į skaityklą ir ją atidaryti“.

Šioje straipsnelio vietoje norėčiau įsiterpti ir pastebėti, jog draugas Bagdanavičius nėra visiškai beviltiškas darbuotojas, jei dar sugebėjo sekmadieniais surengti pasilinksminimus. Gaila, jog nepatikslinta kokius. Ar Vienos balių su limonadu ir bulvių koše, ar tik paūžavimus paūbavimus su arielkėle ir svogūnu. Žinoma, nepaprastai gaila ir tiesiog nedovanotina, jog jis savo laiku nedirbo jokio aiškinamojo darbo valstiečių tarpe, nes, žinia, visais laikais valstiečiai mėgdavo ir tebemėgsta priskaldyti malkų ten, kur įprastai kūrenama dujomis. Ir jau tikrai nedovanotina, jog minėtasis draugas Bagdanavičius net nesiteikdavo atvykti į skaityklą ir ją atidaryti arba bent jau palikti už stiklo užkištą ir nuo laiko pageltusį raštelį: „Išiajau į pašta. Toj gryšiu“.

Tame straipsnyje be pylos draugui Bagdanavičiui kliuvo ir kitai aplaidžiai dirbančiai ideologinio-kultūrinio fronto darbuotojai drg. Ješkevičiūtei. Nenuilstantis „T.D.“ korespondentas savo kandžiame rašinėlyje toliau skrebena:

„Negeresnė padėtis yra ir Gudžių skaitykloje. Skaityklos vedėja drg. Ješkevičiūtė iki šio laiko nesugebėjo paimti iš Daugų bibliotekos paskirtų skaityklai knygų“.

O tai jau labai negerai. Tai jau kvepia visišku „bezpriedielu“. Tad kokių gi priemonių siūlo imtis uolusis korespondentas šių dviejų „nenaudėlių“ atžvilgiu?

„Šiuo reikalu rimtai turi susirūpinti minėtieji klubų-skaityklų vedėjai. Artimiausiu laiku jie turi pakeisti darbo stilių. Reikia, kad klubas skaitykla kaime būtų kultūros židinys, o ne pasilinksminimo vieta. Klubų-skaityklų darbą turi paimti griežton kontrolėn ir Daugų valsčiaus vadovai“, – baigia savo ugningą straipsnelį uolusis „T.D.“ korespondentas A. Barauskas, permesdamas visą būsimų rūpesčių ir veiksmų naštą rūpestingiems, bet griežtiems Daugų valsčiaus vadovams.

Arnoldas Šatrauskas

(Bus daugiau)