Abstraktūs pamąstymai Boso dienos proga

Turbūt nerasime Lietuvoje žmogaus, kuris spalio 16-ąją minėtų Mažosios Lietuvos gyventojų genocido ar Pasaulinę maisto dieną. Pastarąją galbūt dar ir pamini keletas nuo varguolių antplūdžio pavargusių „Maisto banko“ darbuotojų, tačiau Mažosios Lietuvos skausmus palaipsniui nustelbia invazinė Boso diena, kuri kiekvienais metais vis išradingiau ir pompastiškiau švenčiama daugelyje darboviečių. Keista, jog Seimo Kultūros komiteto pirmininkas dar „neįpūtė“ jai kokio nors tautinio akcento ir nepervadino jos kokia nors Duondavėlio diena, nes Boso diena, kaip Helovinas ar Valentino diena, pas mus atkeliavo iš tokias šventes dievinančios Amerikos.

Būtent spalio 16-tąją, lygiai prieš 60 metų, iš Ilinojaus kilusi Patricija Bays Haroski sumanė originaliai atšvęsti savo tėvo, kurio vadovaujamoje įmonėje ji dirbo sekretore, gimimo dieną. Matyt sveikindama jai nesvetimą įstaigos vadovą ši apsukri mergina turėjo dar ir kitokių intencijų, nes taip pagerbdama savo darbdavį tėvuką ji neapsiribojo vien tik smagiais pokštais ar kukliomis dovanomis. 1958 m. ji šią šventę oficialiai įregistravo JAV Prekybos rūmuose, kad nuo šiol kiekvienas mirtingasis žinotų, kas yra šios smagios iniciatyvos sumanytojas ir organizatorius.

Šventės šventėmis, tačiau kiekvienais metais artėjant Boso dienai, daugeliui darbuotojų kyla nemenkas galvos skausmas: kuo priblokšti ar nudžiuginti savo duondavėlį? Kokia dovana ar dovanėlė išlygintų nuo rūpesčių susimetusias raukšles jo kaktoje bei suvirpintų šypseną plačiame jo veide?

Jau seniai praėjo tie laikai, kai koks nors vadovas džiaugdavosi gavęs spalvingų balionų „puokštę“, tradicinį Boso dienos puodelį su ditirambais ar marškinėlius su užrašu „Geriausias bosas pasaulyje“. Nes net ir pats negudriausias vadovas žino, jog retas dirbantysis nuoširdžiai myli savo bosą, kad ir koks „savas“ bei „demokratiškas“ jis bebūtų. Visuomet tarp šių dviejų barikados pusių buvo ir bus išlaikytas deramas atstumas. Tik vienose  įstaigose tai bus siauras tarpelis, per kurį dar galima permesti santarvės lieptą, o kitose – gili praraja, per kurią nė tiltas nepadės.

Tad taip atvirai ant puodelių, bokalų ar marškinėlių darbuotojų deklaruojama „meilė“ vadovams gali sukelti tik pastarųjų ironišką šypsnį, o liguistai įtariems bosams žvelgiant į užrašą  „Auksinis bosas“ gali kilti ir retorinis klausimas: „Ar tik nesišaipo iš manęs, žalčiai?“ Nes kokia gi meilė ir pagarba gali būti tarp vilko ir ėriuko? Jokios. Kiekviena pusė dažniausiai žiūri savų interesų, nors viešumoje yra deklaruojama visiškai priešingai: svarbiausia – įstaigos gerovė!

Dauguma dirbančiųjų sveikindami savo vadovus akivaizdžiai perlenkia lazdą, paversdami šią dieną antromis Joninėmis, kuriose trūksta tik šokinėjimo per laužus ar špagų rijimo. Vieni ta proga nusiaubia kaimo turizmo sodybas, kiti gi „kukliai“ papietauja „kukliame“ restorane keldami tostus į šefų sveikatą.

Tad gal šios autoritarinės dienos visiškai nešvęsti? Galbūt lai šefas viltingai bet bergždžiai žvelgia į kabineto duris, kurios tą dieną neatsivers jokiems sveikinimams? O gal švenčiant darbuotojams apsiriboti tvirtu vadovo rankos paspaudimu ir rudeninių gėlių puokšte?

Žinoma, kiekvienas kolektyvas švenčia vadovaudamasis savo išmone bei finansinėmis išgalėmis, nors visiems nesusireikšminusiems  bosams yra žymiai svarbesnis ne išorinis blizgesys, o sveikas kolektyvo mikroklimatas bei laiku ir kokybiškai atliktas jo pavaldinių darbas. O jau marškinėliai, bokalai ir puodukai palauks. Svarbiausia, jog turėtume ką į juos pilti. Ir lai tai būna abipusės pagarbos, supratimo ir tolerancijos midus.

Arnoldas Šatrauskas

P. S. „Vikižodynas“: abstraktus
1. nekonkretus, pilnai nesusijęs;
2. lot. abstractus — atitrauktas, nesusijęs su tikrove.