Poezijos festivalio „Laukinės vaivorykštės 2018“ geriausio eilėraščio konkurso dalyvių kūriniai bei vertinimai

Savaitgalį Dauguose baigėsi IV-asis poezijos festivalis „Laukinės vaivorykštės 2018“. Šis festivalis šiek tiek skyrėsi nuo ankstesnių poetinių švenčių, nes jis buvo skirtas mūsų kraštietės, poetės, rašytojos, tapytojos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Onės Baliukonės 70-mečiui, kuris yra minimas šiais metais. Tad pirmoje festivalio dalyje trumpai paminėjome Onę, o antroje jau tradiciškai susipažinome su naujausiais kviestinių poetų kūriniais bei klausėmės jų pamąstymų įvairiomis literatūrinėmis bei bendražmogiškomis temomis.

Praėjusiais metai poezijos festivalis debiutavo nauju akcentu – „Debiutantų tribūna“. Tuomet jauniems festivalio debiutantams buvo suteikta proga atsiskleisti jų kūrybinei saviraiškai bei pasiūlyta išskirtinė galimybę pristatyti savo kūrinius platesnei žiūrovų auditorijai. Šiais metais organizuodami geriausio eilėraščio konkursą, mes praplėtėme norinčių jame dalyvauti amžiaus cenzą, tačiau kaip ir pernai, šiemet taipogi aktyviausi buvo Alytaus rajono moksleiviai. Tiksliau – moksleivės. Matyt vaikinai vengdami viešumo pogrindyje rašo prozą.

Konkurse dalyvavo šešios Alytaus rajono jaunosios poetės, pateikusios garbiajai komisijai trylika eilėraščių. Tarp atsiuntusiųjų savo eiles – alytiškė Eglė Sarpaliūtė, Simno gimnazijos moksleivė Roberta Kvederavičiūtė, dvi Butrimonių gimnazijos moksleivės Deimantė Kazlauskaitė ir Laura Vaičiūnaitė bei dvi Daugų Vlado Mirono gimnazijos moksleivės Miglė Venckutė ir Greta Jarmalavičiūtė. Komisijos pirmininkas, poetas, literatūros kritikas Marius Burokas savo atsiųstame elektroniniame laiške festivalio organizatoriams trumpai apžvelgė moksleivių kūrybą ir juos trumpai įvertino.

1. Greta Jarmalavičiūtė

„Kiek padrika, bet bandoma ieškoti įdomesnės formos ir kalbėti savo autentišku balsu. Eilėraščiai asmeniški, įdomūs savo detalėmis, o kartu ir žvelgiantys plačiau“.

2. Eglė Sarpaliūtė

„Ypač už antrąjį tekstą – skambų, gerai surimuotą, o svarbiausia – su gera pabaiga“.

3. Miglė Venckutė

„Už bandymus rašyti haiku, kurie visai pavykę ir rimtomis temomis. O diptikas „Dievo tema“ pasirodė pernelyg abstraktus ir motyvai jo girdėti. Reikėtų paieškoti asmeniškesnio santykio su tema“.

Kito festivalio komisijos nario poeto, istoriko, mokytojo eksperto Albino Galinio nuomonė, vertinant jaunųjų poetų kūrybą, sutapo su literatūros kritiko Mariaus Buroko nuomone, tačiau savo laiške organizatoriams jis trumpai paaiškino savo vertinimo kriterijus.

„Nesu kritikas, tad mano vertinimas paremtas subjektyvia nuomone. Atsižvelgiau į leksikos ir stilistikos ypatumus ir (pavadinkim) egzistencinius „virpesius“ – pasirinktos temos „vidinį“ išpildymą, idant skaitytojas susimąstytų, ką autorius nori jam pasakyti, taigi, kaip piešiama poetinio „lauko“ – išsakyto ir neišsakyto – visuma“.

Prieš apdovanojant nugalėtojus, keletą žodžių apie jaunųjų poetų kūrybą tarė žiuri komisijos pirmininkas, poetas, literatūros kritikas Marius Burokas.

„Nebijokite ieškoti savo balso, eksperimentuokite, net jei jums atrodys, jog tie tekstai skiriasi nuo kitų tekstų, kuriuos jūs esate įpratę skaityti. Tiems žmonėms, kurių tekstus perskaičiau, linkėčiau drąsos ir užsispyrimo rašyti taip, kaip jie nori. Ir atkaklumo, nes pradžioje yra sunku prasilaužti ir rasti savo balsą. Gal net reikėtų kažką griauti ir laužyti, o tada statyti, nes kartais tai padeda. Ir niekada nepraraskite užsispyrimo ir drąsos rašyti toliau“, – linkėjo poetas.

Tad bendru komisijos sprendimu geriausia šių metų eilėraščių konkurso nugalėtoja pripažinta Daugų Vlado Mirono gimnazijos moksleivė Greta Jarmalavičiūtė, kuriai ir atiteko pagrindinis poezijos festivalio „Laukinės vaivorykštės 2018“ prizas – stiklinė statulėlė ir padėkos raštas.

Kadangi nugalėtoja dėl objektyvių priežasčių negalėjo dalyvauti festivalyje, apdovanojimas buvo įteiktas Daugų filialo vyresn. bibliotekininkei Linai Jakimavičienei, kuri pažadėjo jį perduoti Gretai.

Padėkos raštu bei Justino Marcinkevičiaus eilėraščių, poemų ir esė rinktine „Amžiaus pabaiga“ buvo apdovanota antros vietos nugalėtoja Eglė Sarpaliūtė, kuri taipogi dėl įtemptos darbotvarkės negalėjo dalyvauti šiame festivalyje, tačiau atsiuntė mums elektroninį laišką, kuriame parašė, cituoju: „Jeigu kažką gaučiau, priglauskite. Kai ateisiu į biblioteką – atsiimsiu“. Atsakome Eglei: „Gavote. Priglausim. Atiduosim“.

Kadangi, kaip jau minėjau Eglė ir Greta negalėjo dalyvauti festivalyje, jų eiles perskaitė rajono viešosios bibliotekos pavaduotoja Agnė Petravičienė.

Dar viena eilėraščių konkurso dalyvė Miglė Venckutė iš Daugų Vlado Mirono gimnazijos taip pat buvo apdovanota festivalio padėkos raštu bei Justino Marcinkevičiaus eilėraščių, poemų ir esė rinktine „Amžiaus pabaiga“. Ji vienintelė iš jaunųjų poetų galėjo atvykti į festivalį, tad pati susirinkusiems perskaitė savo kūrybos eiles.

Be jau minėtų konkurso nugalėtojų norėtume padėkoti ir kitoms jaunosioms poetėms Robertai, Deimantei ir Laurai, nepabūgusioms dalyvauti geriausio eilėraščio konkurse ir atsiuntusioms savo eiles mūsų garbiai komisijai. Jos bus apdovanotos rajono viešosios bibliotekos padėkos raštais ir, tikėkimės, ateityje nepraras noro ir entuziazmo dalyvauti panašiuose konkursuose.

Organizatoriai dėkoja visoms konkurse dalyvavusioms poetėms, linki joms naujų kūrybinių idėjų bei sėkmės, ir tesėdami savo pažadą, skelbia rajono viešosios bibliotekos tinklalapyje visų konkurse dalyvavusių poečių kūrinius.

 

GRETA JARMALAVIČIŪTĖ  

neatmenu

man, regis, aš daug ką pamiršau…
neatmenu
dangaus peizažo be lietaus,
neatmenu paskendusios, mažos
muselės plūduriuojančios delnuos.
neatmenu kažko dar, dievaži…

bet…

nebegaliu pamiršti
debesų – užsiliepsnojusių nakty vulkanų –
tarytum sielos atmerktų akių,
taip tyliai stebinčių…

ir negaliu pamiršti aš žmonių, paklydusių, vis vaikštančių ratu,
vis ko taip išsiilgusių…
be galo tai klaiku…

kasdien bandau įsivaizduot,
kas būtų, jeigu virsčiau
slieku, žiogiu, kirminu, moliusku…
kažkuo bjauriu, gal net nereikalingu…

tada jaučiu, kad stoviu ant senos supuvusios lentos,
bet grindys vis dar šiltos…

 

renesansas

pakeliu akis – balta…
permainų vėjai atneša renesansą:
akyse suželia liepų, kaštonų alėjos,
Amūras bučiuoja šlapius jų kamienus
ir tyliai nebyliai pravira burna atodūsius
siunčia Barborai į urną.
blyškus veidas paskęsta kaštono žiede,
užkloja šešėlius liepų migla…
alyvų, kaštonų žiedai krenta tyliai, lengvai…
kaip neapsvaigt, kai tai pamatai?..
ištiesus rankas ir užmerkus akis skrendu,
ten kur šaukia širdis, ten kur buvo ir bus amžina sumaištis.
krenta kaukės, žiedai, krenta metai ir dienos…
tiktai aš vis dar stoviu alėjoj, geriu sunkų orą kasdieną,
ir ragauju, ką man atsiunčia dienos…

 

EGLĖ SARPALIŪTĖ

Turėtum jaust, kad mylimas esi,
žmogau, pasaulio augale ir paukšti,
kad mylimas esi vandens ir oro,
dienos ir vakaro, nakties ir ryto,
visų viršūnių savo ir bedugnių.
Turėtum jaust, kad mylimas esi…

————————————————————–

              Kai rūkas vingiuoja per pievas
Lyg šiltas garuojantis pienas,
Geltonos pavasario pienės
Pakvimpa tarytum medus
Prisėsk pailsėti prie kelio,
Tau šypsosi pienių pūkelis
Toks lengvas, lyg pienės pūkelis
Ir tu parymok, atsidusk
Jau gražios prasideda dienos,
Jau juokiasi paukštis kiekvienas
Ir kvepia pavasarį pienės –
Tik pienas, jų pienas kartus.

 

MIGLĖ VENCKUTĖ

Diptikas

Dievo tema

Nesuskaičiuojama stiprybė riksmo:
– Ir kaip taip galima mylėti ir nekęsti?
Nekęsti, bet prarast bijoti,
Aukštyn iškėlus galvą melsti,
Prašyt, maldaut, kartoti tris kartus,
Kol ten kažkas danguj išgirs tavus žodžius.

Sparnus iškėlus kaip žydroji paukštė,
Pakils į dangų tavo aimana, ir
Tavo šauksmas lies dievybės ausį,
Suvirpins ją ta įnoringoji gaida,
Bet tu, Žmogau, vis tiek toliau kartosi:
– Ar ten tikrai kažkas yra?

Dangus šią naktį ne riba…
Pakilt lyg plunksna vėjo papūsta gali,
Apskrist pasauly visą, tamsoje
Žvaigždynų pakrašty apsilankyt.

Nėra čia karo, tik taika.
Kiekvieną krantą dengia rifas.
Stovėdamas po vakaro dangaus žara,
Čia net ir vienas būdamas žmogus laimingas.

Kodėl tada sapnų pasaulis toks  netikras?

Improvizacijos

Haiku

Galvoje miškas
Minties lapas nuskriejo
Nublokštas vėjo

Krūtinę slegia
Žaizdoms nelikus vietos
Atsuks nugarą

Pasirinkimas
Kviečia širdis vakaruos
Suko į rytus

Jis – abejonė
Malda neišsakyta
Dievo rūstybė

 

DEIMANTĖ KAZLAUSKAITĖ

Lietuva

Čia mylinčios širdys plaka karštais
Laisvės ir taikos sparnais,
Čia skamba lietuviški žodžiai –
Išaustų drobių gražiausi raštai.

Čia rugio varpa duona kvepia,
Upių ir ežerų vanduo –  gaiva,
O pievų žydėjimas širdį
Apsvaigina kiekvieną.

Žmonių gerumas beribis
Švelnumas, meilė,  ištikimybė,
O Lietuva, tu mums brangi tėvynė
Margam pasaulyj gražiausia esi.

Kad ir kokiais keliais nukeliaujam,
Pasaulio grožybių labirintais,
Bet mintys, svajonės ir akys krypsta
Atgal pas tave, vienintele Lietuva.

Svajonė

Pabučiuok neregėtą žvaigždę  naktį,
Suviliok tamsą ir ją žibintu paversk,
Mylėk svajones, skrendančias toli,
Sukurk vandenyną meilės tyros aušroj.

Apkabink gyvenimo upę, tekančią tolyn,
Švelniu žodžiu palydėk laimės paukščius,
Atsisėsk prie džiaugsmo ežero saldaus,
Rankom pasemk meilės ašarų tyrų.

Sutik nakty savo sapną baltą,
Palik į širdį atvertas visas duris,
Tikėk, užklys švytinčios meilės deganti strėlė
Ir apkabinsi  naktyje savo svajonę.

Pabučiuok savo vienintelę naktyje žvaigždę,
Priglausk ją prie krūtinės, degančios, karštos,
Švelnius žodžius ištarki tyliai jai į ausį,
Veskis už rankos žvaigždėtu skliautu.

 

ROBERTA KVEDERAVIČIŪTĖ

Lietus

Langas rasotas, žolė šlapia.
Lietus varva iš dangaus…
Lyg tavo žodžiai iš burnos –
Mūsų pokalbio suirutėje…

Kojos sudrėkę, visur pilna balų…
Mes žaidžiam lyg vaikai.
Vidury savo kiemo
Nejusdami kaltės dėl savo darbų.

Tu nejauti nieko –
Išskyrus verkiantį lietų…
Iš gegužės melsvo dangaus
Rasoja melsvas lietus.

Pėdas kutena šaltas vėjelis…
Plaukus glosto vėsūs lašai…
Tavo šalta ranka paliečia
Ir nejaučia savo kaltės.

Žiema

Snaigės krenta tiesiai
Tau į plaukus
Juk prašau: „Neit“
Žiema

Vėjas pučia tiesiai
Tau į veidą
Juk prašau: „Neit“
Žiema

Šaltis pučia tiesiai
Tau į kojas
Juk prašau: „Neit“
Žiema

Saulės nebėra, juk tai žiema.
Visur begalė vienų žmonių
Susiglauskime
Greičiau praeis žiema šalta

Du žmonės

Du žmonės, lyg vandenynai,
Kažkuo panašūs, kažkuo skirtingi.
Du žmonės lyg pakilimo takai lėktuvams,
Kažkuo panašūs, kažkuo skirtingi.

Du žmonės lyg kalnai,
Kažkuo panašūs, kažkuo skirtingi.
Du žmonės lyg kojos,
Kažkuo panašios, kažkuo skirtingos.

Du žmonės lyg vaikinai,
Kažkuo panašūs, kažkuo skirtingi.
Du žmonės lyg merginos,
Kažkuo panašios, kažkuo skirtingos.

Du žmonės lyg saulės,
Kažkuo panašios, kažkuo skirtingos.
Du žmonės lyg meilė,
Kažkuo panaši, kažkuo skirtinga.

 

LAURA VAIČIŪNAITĖ

Trys dūžiai

Trys dūžiai. Lie-tu-va.
Šį žodį tariant kūnas virpa
Ir didingumas širdyse
Atbunda šitieksyk patirtas.

Ir tirpsta žodžiai, nyksta eilės,
Ir stingsta lūpose daina…
Išreikšt negali to net laikas –
Tokia stipri tautos dvasia!

Trys dūžiai. Aš kalta,
Jei per mažai Tave mylėjau,
Jei pamiršau, kas pareiga šventa,
Įvertint, kas likimo duota, negebėjau.

Kasdien, kasnakt Tavęs aš ieškau,
Tik mažas laikinas žmogus esu…
Randu Tave pakvipus liepom,
Beržams nurimus po šerkšnu.

Trys dūžiai. Tu mana.
Laisva, švelni, prasminga.
Suprasti ir atjaust gali viena
Ko sielai Tavo vaiko stinga.

Gyva Čia šimtmečiais skambi daina
Išnykus man – ji liesis vaiko lūpom.
Lietuvis amžinas dvasia…
Trys dūžiai. Esam. Buvom. Būsi

Tyla

Išeik, negrįžk
Kaip laikrodis negrįžta.
Ištirpsta siluetas miglose.

Praeik, pranyk
Jaučiu, kaip skyla
Lėtai ledinės akys tamsoje.

Išeisiu tyliai, be audrų
Durys užmigs neužrakintos…
Tu nematysi, negirdėsi
Kaip tolsta sapnas tuštumoj
Ir stogus dažo raudonai
Atšiaurus rudens rytas

Išeik, negrįžk
Tave šaukiu.
Sugers lietus žingsnius.

Tik tak. Ramu.
Tik šaltis kiaurai veria.

Bet aš stovėt lieku