Alytaus rajono viešoji biblioteka

Linksmi nutikimai iš „pilko“ bibliotekininkų gyvenimo (V dalis)

Spausdinti

Kelių yra įvairių. Vieni jų – tiesūs, šilti ir saulėti – veda tave namo, kiti gi – klaidūs, klampūs ir klastingi – tempia atgal į darbą. Vieni keliai niekuo neypatingi, kiti gi turi istorinę vertę. Tad turbūt nerasime žmogaus, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie Šilko kelią ar tikinčiojo, nežinančio, kur veda Šv. Jokūbo piligriminis kelelis. Tačiau yra ir tokių kelių, kurių niekas nėra nei matęs, nei apie juos girdėjęs. O jeigu matė ar girdėjo, tai tik viena akimi ir viena ausimi.

Kalbu apie garsųjį Kibinų kelią, kuriuo man teko laimei ar nelaimei pėdinti gūdžiais sovietiniais laikais, kuomet vos 12% apklaustų alytiškių žinojo kas tai yra kibinai ir tik 3% respondentų prisipažino juos valgę. Na, gal truputėlį ir „padailinau“ šiuos statistinius duomenis, tačiau kaip sakė Vinstonas Čerčilis: „Tikiu tik ta statistika, kurią pats suklastoju“. Bet pakaks kalbėti apie sausus skaičius, geriau drauge leiskimės į kvapą gniaužiantį Kibinų kelią, kuriame tyko daugybė pagundų bei pavojų, taip ir laukiančių alkanų ir išsiblaškiusių keliauninkų…

– Kibinų kelias –

Anais laikais kai kuriose įstaigose buvo itin stiprus kolektyviškumo jausmas. Ne išimtis ir mūsiškėje. Kartu dirbome, drauge „ilsėdavomės“, bendrai valgydavome iš namų atsineštą maistą. Žodžiu, dalijomės tuo, ką turėjome, o turėjome ne kažin ką, tačiau atvirumo ir nuoširdumo mums netrūko. Daugelis tai pavadintų praeities idealizavimu ir iš dalies būtų teisūs, nes, bėgant metams, mes visi linkę prisiminti įvykius su lengva romantiškumo ir nostalgijos gaida. Tačiau tais nelaimingai laimingais laikais žmonės buvo mažiau susvetimėję, bendraudavo gyvai ir linksmindavosi ne virtualiai, o draugiškai susikibę už rankų.

Bet buvo ir šis tas bendra, kas ir po šiai dienai vienija anuos ir dabartinius laikus: tai sanitarinė arba švaros diena. Kaip ir dabar ji vykdavo paskutinę mėnesio dieną, o jos metu buvo daroma tai, kas tradiciškai daroma ligi šiol: šluostomos dulkės, lyginamas knygų fondas, tvarkomi dienoraščiai ir pan. Bet atėjus išganingam pietų metui, iš traškančio ir sviestu permerkto popieriaus išvyniodavome savo neįmantrius sumuštinius su dešra ar sūriu ir, pasiūlę sumaigytą sūrainį kolegai, patys energingai suleisdavome dantis į rūkytą dešrą. Tačiau tą dieną nusprendėme nesitenkinti vien tik sausu, gerokai pabodusiu maistu.

Mat mūsų ausis pasiekė kalbos, jog Putinų mikrorajone duris atvėrė nauja kibininė, kurioje kepami dieviško skonio karaimų nacionaliniai patiekalai – kibinai, skoniu mažai kuo nusileidžiantys garsiems „trakiškiams“. Tad į bendrą kasą sumetę variokų saują, nusprendėme pasimėgauti tuo neįprastu aniems laikams patiekalu, nes kebabų-kibinų-čeburekų era tuomet dar tik žengė pirmuosius žingsnius mūsų bedugnių skrandžių link. Taigi kaip tarėme, taip ir padarėme. Kadangi minėta kibininė buvo įsikūrusi Putinuose, į ten nusprendėme vykti su legendine bibliotekos „Kubane“, autobusu, kurį dabartinė karta vargu ar prisimena.

Daugelis skaičiusių Ericho Marijos Remarko romaną „Trys draugai“ turbūt dar pamena jame aprašytą seną, aplamdytą automobilį „Karlą – plentų šmėklą“, kuriuo linksmi nutrūktgalviai draugužiai visur važinėdavo. Nors automobilis išties atrodė tragiškai, tačiau trys bičiuliai jį nepaprastai mylėjo ir progai pasitaikius tvirtino, jog po kraupia „Karlo“ išvaizda plaka „tauri lenktynininko širdis“. Ir nors mūsiškė „Kubanė“ neturėjo nė skiltelės taurios lenktynininkės širdies, tačiau kraupumu mažai kuo nusileido Remarko aprašytai „plentų šmėklai“.

Jeigu jums niekada neteko matyti šio sovietų automobilių pramonės „stebuklo“ – ne bėda, aš pamėginsiu jums vienu sakiniu paaiškinti, kaipgi šis autobusas atrodė. O atrodė jis šitaip. Įsivaizduokite ant keturių ratų užkeltą metalinį garažą su ventiliacinėmis grotelėmis priekyje bei šonuose įstatytomis dvejomis durimis, ant kurių atverstos knygos emblemos fone puikavosi vertikaliai nutepliotas užrašas „ALYTUS CB“. Taigi taip atrodė mūsų garsioji „Kubanė“, kraupumu nusileidžianti tik tuo metu liūdnai pagarsėjusiam rudam ūkiškam muilui, į kurį vien pažiūrėjusios, žūdavo visos sovietinės bakterijos.

Nepaisant nereprezentacinės išvaizdos, autobusas daug metų ištikimai tarnavo rajono bibliotekos reikmėms. Springdamas ir čiaudėdamas pilkšvai juodais dūmais, jis lyg darbšti bitelė kantriai zujo dulkėtais rajono keliais, perveždamas centrinės bibliotekos filialams įspūdingus knygų krovinius, nė iš tolo neprilygstančius dabar gaunamam knygų „mailiui“. Nors važiuojant autobusas užimdavo daugiau nei pusę plento, o ir uodegikauliu galėdavai pajusti net menkiausią kelio nelygumą, mes mylėjome savo „Kubanę“, nes visus nepatogumus kompensavo erdvus kėbulas, kuriame drąsiai galėdavai žaisti futbolą.

„Kubanę“ mylėjo ir mūsų vairuotojas Vladas, nepaisant to, jog daugiau laiko jis praleisdavo ją remontuodamas, nei važinėdamas. Bent man taip atrodė. Tad sukrapštę iš kišenių trupiniais aplipusias varganas kapeikas ir suglamžytus rublius, sėdome su vairuotoju į autobusą ir, išstumdę į pakraščius kelyje sutiktus lengvuosius automobilius, nuriaumojome Putinų link.

Abiejų nuotaika buvo kuo puikiausia. „Viena raidė, tik viena raidė“, – papsėdamas cigaretę ir iš nuostabos kraipydamas galvą, savo mėgstamą frazę kartojo besišypsantis Vladas. Pastaroji neabejotinai buvo skirta man, nes mūsų abiejų pavardės skyrėsi vos viena raide, kas vairuotojui Vladui turbūt atrodė lyg keista likimo išdaiga ar per kažkokį tai kvailą nesusipratimą netikėtai nutrūkęs giminystės ryšys, ką jis dažnai mėgdavo kartoti. Beje, dideliam jo džiaugsmui, mano pirmasis straipsnis tuomečiame laikraštyje „Ramovė“ buvo išspausdintas klaidinga Šatkausko pavarde, kas tapo jo dar viena linksmų pokštų ir juokų priežastimi.

Tačiau palikime tas pavardes ramybėje ir grįžkime prie mūsų pasakojimo. Pagaliau su „Kubane“ sėkmingai pasiekėme kibininę – galutinį mūsų trumpos kelionės tikslą, kur suplukusios kepėjos negailėdamos prikrovė pilną polietileninį maišelį karštų, kvapnių kibinų. O kad pastarieji bevalgant neužstrigtų, grįždami dar nusipirkome trilitrinį stiklainį giros. Arba „kvaso“, kaip dažnas tuomet vadindavo girą rusiškai. Vėliau pikti liežuviai plakė, jog tai buvus ne gira, o alus. Tačiau juk visi puikiai žinome, jog alus ir kibinai tarpusavyje nedera. Sakote, dera kuo puikiausiai? Na, jums šios srities „profesionalams“ geriau žinoti, o aš pamenu tik girą. Trys kapeikos – mažas bokaliukas, penkios kapeikos — didelis puslitrinis bokalas, kurį vietoje išplempti galėdavo tik turintys gerokai ištampytą karvės skrandį.

Taigi grįžome su kvapniu kroviniu atgal į biblioteką, o kadangi visi privažiavimai buvo užstatyti mašinomis, palikome liūdinčią „Kubanę“ kitoje gatvės pusėje. Stryktelėjęs iš autobuso ir mosikuodamas maišeliu su kibinais, energingai patraukiau bibliotekos link. Iš paskos kiek atsilikęs atsargiai turseno vairuotojas, tvirtai lyg bombą apkabinęs slidų trilitrinį, kad šis, gink Dieve, neišsprūstų iš jo nuo mašininių tepalų įsigėrusių rankų.

Pradžioje į jo padrikus šūksnius nekreipiau jokio dėmesio, nes skubėjau kuo greičiau pristatyti kibinus savo alkaniems kolegoms. Tačiau su kiekvienu energingu žingsniu mano krovinys pastebimai lengvėjo, tad užmetęs akį į kvapnųjį nešulį, aš tiesiog nustėrau: vietoj pūpsančios kaugės gelsvašonių, kurių mums Putinuose prikrovė šaunios kepėjėlės, į mane įsipainioję tarp riebaluotų maišelio klosčių liūdnai žvelgė du kibinai. Už nugaros išgirdęs vairuotojo kvatojimą, atsisukau: visas mano nueitas kelias buvo lygia punktyrine linija nusėtas garuojančiais kibinais.

Pasirodo, nuo karščio išsilydė polietilenas, apie ką akivaizdžiai bylojo maišelio dugne žiojėjanti nemenka skylė. Užveržęs skylės vietą mazgu, puoliau karštligiškai rinkti pabirusius kibinus, prieš tai rūpestingai nubraukdamas prie jų prilipusias smėlio kruopeles. Renkant galvoje tvinksėjo vienui vienintelė mintis: kad tik bendradarbiai nepamatytų šio apgailėtino vaizdo, kurio pagrindiniu herojumi aš ką tik tapau. Tačiau pakėlęs galvą ir metęs žvilgsnį į biblioteką, tiesiog nustėrau: didžiuliame į gatvę nukreiptame vitrininiame stikle vos tilpo blyškių, linksmai kvatojančių veidų jūra, kurie energingai mojavo man rankomis ir lyg purtomi elektros kratėsi iš juoko.

Ir jeigu galvojate, jog vėliau tų „pamestinukų“ niekas nevalgė, jūs žiauriai klystate. Visi iki vieno buvo sumalti mūsų energingais žandikauliais, smagiai sau girkšint smėlio kruopelytėms tarp dantų. Vėliau slapčia nuo kolegų dar grįžau į įvykio vietą, galvodamas, jog gal koks nors pamestas „našlaitis“ šildosi kur nors neatsargiai prieš saulutę, tačiau be žemę įtartinai orą uostinėjančio perkarusio šuns daugiau nieko neradau.

Šis niekuo neišsiskiriantis įvykis vėliau dažnai būdavo prisimenamas linksmuose bibliotekininkų susiėjimuose, o man atmintyje jis visuomet liks kaip smagus jaunystės laikų nutikimas, kurį mintyse pakrikštijau kodiniu „Kibinų kelio“ vardu.

Arnoldas Šatrauskas