Linksmi nutikimai iš „pilko“ bibliotekininkų gyvenimo (IV dalis)

Jei dar prisimenate, tai praėjusioje „Linksmų nutikimų“ dalyje pasakojau apie bibliotekoje gyvenusius įnamius, su kuriais mums teko draugiškai dalintis karčia bibliotekininko dalia. Ir nors vieni jų negalėjo nė musės nenuskriausti, (kalbu apie muses), kiti gi buvo gyva susenanti nelaimė, lengvai galėjusi padovanoti visą puokštę užkrečiamų infekcinių ligų: pradedant leptospiroze, jersinioze, listerioze, trichinelioze bei pseudotuberkulioze ir baigiant tuliaremija, salmonelioze, erkiniu encefalitu, hemoragine karštine ir buboniniu maru. Kalbu apie žiurkes, kurios laikas nuo laiko bandydavo atlikti mūsų maisto podėlio reviziją ar šiaip „pralinksminti“ mus savo viešais pasirodymais netikėčiausiose bibliotekos vietose. Apie vieną tokį nemalonų atvejį dabar jums ir norėčiau papasakoti…

-Akis į akį su leptospiroze (II)-

Ta įsimintina diena niekuo nesiskyrė nuo įprastų, kasdiene rutina paženklintų dienų. Kiek pamenu, tai nebuvo penktadienis ir tikrai ne 13-oji. Ryte atsikėliau dešine koja, skutantis nesudužo joks veidrodis, o, ir einant į darbą, kelio neperbėgo raišuojanti juoda katė. Švelnus vėjelis žydrame danguje tingiai gainiojo kelis išdrikusius debesėlius, o skaityklą užliejusios saulės verpete tingiai sūkuriavo kelios dulkės. Taigi, jokie gamtos ženklai nepranašavo artėjančios nelaimės, kuri, man dar nežinant, kikeno sau kažkur už kampo.

Prisimerkęs ramiai snūduriavau nepatogiame krėsle ir lyg pro vatos sluoksnį girdėjau tylų rašiklio skrebenimą bei jį lydintį dusulingą kosulį, kurį tuščiai bandė užgniaužti kažkoks tai peršalęs nelaimėlis. Ir tik vieniša atkakli musė, įkyriai zvimbdama, bergždžiai bandė pramušti storą dulkėtais dryžiais nudrikusį stiklą, kurį po kiekvieno valymo akimirksniu apnešdavo vos už kelių metrų nuo bibliotekos gatve dieną naktį zujančios mašinos. Tingiai nusižiovavęs, dirstelėjau į laikrodį: iki darbo pabaigos buvo likusios keturios valandos. Netikėtai pabudo įmigusi sąžinė, tad pasirąžęs nusprendžiau likusią dienos dalį skirti kilniems darbams.

Staiga palaimingą skaityklos tylą perskrodė išgąstingas moters riksmas, lydimas kitų, ne ką tylesnių spygtelėjimų. „Skrebentojas“ nustebęs įbedė žvilgsnį į mane, o vėliau į „kosėtoją“, kuris išraudęs bergždžiai stengėsi sutramdyti dusulį, prispaudęs kumštį prie burnos. Tauta reikalavo mano veiksmų, tad nieko nelaukęs, pašokau nuo kėdės ir per fojė nuskuodžiau į abonementą, nes kitur, kiek akys užmatė, realaus pavojaus nesimatė. Buvo keista girdėti iš ten sklindančius pagalbos šauksmus, nes abonemente dirbusios moterys mokėjo apginti save ir tikrai dėl niekų nebūtų triukšmavusios. Taigi, susiklosčiusią situaciją reikėjo vertinti rimtai.

Jau bėgdamas iš tolo pamačiau uždarytas knygų šventovės duris, kurios įprastai būna svetingai atvertos. Prie durų stiklo pastebėjau keletą prisispaudusių, išgąstingų veidų, kurių vienas, karštligiškai kratydamas pirštą, bandė atkreipti mano dėmesį, rodydamas kažkur tai žemyn. Pirmoji į galvą šovusi mintis buvo, jog didysis pirštas nukreiptas tiesiai į mano kelnių užtrauktuką, tad susigėdęs ir nuraudęs, juolab kad prieš tai išties lankiausi tualete, žaibiškai patikrinau antuką. Tačiau ten viskas buvo tvarkoje, skersvėjai netraukė, tad gėdingos situacijos buvo išvengta. Visa laimė, kad prieš tai lankiausi tupykloje, nes, nudelbęs žvilgsnį į grindis, pastebėjau mūsų „kremliniu“ raudonu taku link manęs skuodžiančią didelę šėriuotą žiurkę.

Sako, baimės akys didelės. Ir tai tiesa. Nors vėliau paaiškėjo, jog tai įprastinio dydžio rudoji, tuomet man pasirodė, jog į mane skuodžianti bestija ženkliai viršija tarptautinius standartus. Jos mažos it smeigtukai akutės buvo piktai įbestos į mane, tarsi aš būčiau pagrindinis jos visų vargų ir nelaimių kaltininkas. Reikėjo nedelsiant trauktis iš jos „pakilimo“ tako, tačiau mano kojos manė kiek kitaip. Jos nusprendė pažiūrėti, kuo gi baigsis visa ši „korida“ ir tvirtai įaugusios į grindis smalsiai laukė dvikovos pabaigos. Tačiau ačiū indų žiurkių deivei Gangai Singh, kuri mane apsaugojo nuo negarbės, nes rudoji bestija, nelėtindama greičio, prašvilpė pro mane lyg pro tuščią vietą ir vikstelėjusi uodega žaibiškai pasislėpė už skaityklos durų.

Pradžioje iš ten neišgirdau nė garso, tačiau po kelių akimirkų dingo prieš tai aidėjęs kosulys, o dar po kelių – pasigirdo stumdomų kėdžių ir stalų garsas. Atsisukęs atgal, pamačiau grįžtančią rudąją, kurią vijosi įtartinai išbalęs „kosėtojas“, įnirtingai tvatijantis ją diplomatu. Tais laikais diplomatas – nedidelis plokščias lagaminas – buvo paskutinis mados klyksmas, itin populiarus inteligentų ir studentų tarpe, tad buvo keista, jog „kosėtojas“ nepagailėjo tokio brangaus aksesuaro vienos niekingos žiurkės medžioklei. Nelauktai jam į pagalbą iš koridoriaus atskubėjo šepečiu ginkluota valytoja, kuri suvienijusi jėgas su „kosėtoju“, narsiai metėsi paskui aiškiai pavargusią ir jau svirduliuojančią rudąją. Supratusi, jog jėgos nelygios ir jos Vaterlo jau ne už kalnų, šėriuota ilgauodegė, sukaupusi paskutines jėgas, metėsi link bibliotekos išėjimo ir, persiritusi per slenkstį, dingo už apsilaupiusių durų.

Daugiau įžūlios rudės mes nebematėme, tačiau po kelių dienų pasirodė jos vaikai. O gal ir ne jos, gal kitų, nuodais naikinamų graužikų atžalos, kurių gimdytojams tais metais mes „dusto“ tikrai negailėjome. Tuomet, įėjęs į biblioteką, nesunkiai galėdavai užuosti su niekuo nesupainiojamą salsvą gaišenos dvoką. Matyt šiuo atveju nuodai irgi padarė savo darbą, nes nesulaukę „mamos“ bei jos atnešto maisto, mažieji nenaudėliai patys nusprendė jo ieškoti ir šlitiniuodami išlindo į atvirą vietą. Deja, čia jų jau laukė viena rūpestinga darbuotoja, kuri sudėjusi juos ant kartono lakšto atsargiai pernešė per gatvę ir paleido į laisvę priešais esančioje statybvietėje, kurioje ateityje išdygs Alytaus kolegijos Informacijos ir ryšių technologijų fakultetas bei Jurgio Kunčino viešoji biblioteka.

Laikas bėga, karta keičia kartą, tačiau keršto jausmas niekur nedingsta. Tad jeigu vėlyvą vakarą jums teks lankytis minėtame rajone ir jus glaudžiu ratu ims supti raudonų karoliukų žiedas, daug negalvoję bėkite. Patikėkite, tai ne jonvabaliai. Nesvarstykite, nesmalsaukite, nebandykite vaidinti didvyrių, kurių bevardžius kapus jau seniai užpustė smėlis. Paprasčiausiai bėkite! Nes maži, kerštingi sutvėrimai, visuomet pasirengę paįvairinti jūsų gyvenimą naujais išmėginimais, kuriuos ir mums teko patirti tais permainingais devyniasdešimtaisiais…

Arnoldas Šatrauskas