Kaip viskas prasidėjo, arba pirmieji 2005-ųjų metų bibliotekos statybos istoriniai puslapiai (IV d.)

Kiekviena istorija turi pradžią ir pabaigą. Ne išimtis ir mūsiškė. Rugsėjo pradžioje prasidėjusi virtuali statybinė kelionė nenumaldomai priartėjo prie finišo tiesiosios. Bet prieš dedant galutinį tašką, norėčiau su jumis pasidalinti keliomis bibliotekos atidarymo akimirkomis ir trumpai apžvelgti praėjusius tris rašinius, kurių nereikėtų vertinti rimtu akademiniu veidu.

Galbūt, šioje kelionėje jūs pasigedote datų, terminų, normatyvų, vardų, brigadų bei kitų su statybomis susijusių detalių? Paprastai tokie faktai domina tik mažą saujelę prisiekusių metraštininkų ar kraštotyrininkų, o likusiems kelia nevalingą žiovulį. Tačiau kartais atsiranda konkretumą mėgstančių žmonių, norinčių kiek įmanoma tikslesnio aprašomų įvykių traktavimo. Ir tai savaime suprantama.

Bet tai ne istoriniai straipsniai. Tai linksmi, išgalvoti pasakojimai, kuriuose tiesos yra tiek pat, kiek Lietuvos kariuomenėje tankų. Tikras faktas yra vienas. Tvarkant buvo rastas ir man perduotas kompaktinis diskas, prifarširuotas bibliotekos statybos vaizdų. Visa kita – autoriaus vaizduotės ir fantazijos vaisius, kurį valgant visi šioje istorijoje paminėti asmenys nenukentėjo.

O gal šiuose straipsniuose jums trūko darbų vykdytojo ar kokio nors meistro išsakytos nuomonės, kuris atsuktuvu pasikasęs tinkuotą kaktą, imtų porinti apie tuomečius sunkumus ar amžiną lėšų stygių, susidūrus su viena ar kita problema? Bet tai jau būtų tradicinė žurnalistika, kurios dėl laiko ir noro stokos norėjosi išvengti. Be abejo, tų problemų buvo ir bus. Kai kurios net ir dešimtmečiui praslinkus niekur neišgaravo. Vien už nesankcionuotą plaukimo baseino įrengimą rūsyje „Algraižės“ „marinistams“ reikėjo nurėžti dalį algos. Dabar jau nesvarbu, ko jiems ten pritrūko: finansų, noro ar gebėjimų tinkamai atlikti savo darbą. Bet faktas lieka faktu: pavestą darbą jie atliko atmestinai.

Straipsnio gale jūs rasite keletą nuotraukų, kurių nebuvo „istoriniame“ kompaktiniame diske. Bibliotekos Facebook‘e patalpinau jų per 30. Šiais „šlapiais“ vaizdais su jumis sutiko pasidalinti principinga ir kruopšti vyresnioji specialistė informacijai ir raštvedybai, kuri dėl savo menko fėjos svorio vienintelė iš darbuotojų sugebėjo nepaskendusi nufotografuoti šiuos vaizdus nuo rūsyje plūduriuojančio medinio stalčiaus. Dėkui tau, žuvyte Nemo.

Ir nors labai nesinorėjo šventinę bibliotekos atidarymo nuotaiką gadinti „venecijietiškais“ paplaukusio rūsio vaizdais, tačiau būtent jie leis jums pajusti ir išvysti to meto statybininkų darbo broką, kurio pasekmes mes kantriai semiame iki šiol.

 O ar žinote, ko aš labiausiai pasigedau blusinėdamas tą nelemtąjį diską? Ogi bibliotekos kraustymosi vaizdų. Kaip nebūtų keista, bet neišliko nė vienos nuotraukos, kurioje būtų užfiksuotas koks nors persikreipęs bibliofilas, tempiantis į sunkvežimį knygų maišą. Nėra ir meniškai stambiu planu įamžinto purvino ir prakaituoto nešiko veido, savo laiku galėjusio papuošti socialistinio darbo žymūnų garbės lentą. Jų nėra ir negali būti. Nes tuomet visų rankos buvo užimtos maišais bei nešuliais ir niekas nebūtų supratęs aplink šmirinėjančio žmogaus su fotoaparatu rankose.

 Nors tenka pripažinti, širdies kertelę iki šiol temdo menkutis apmaudo šešėlis, jog vienas kitas kadras būtų tik praturtinęs šlovingą rajono bibliotekos istoriją. Ką gi, pakaks kalbėti apie neišsipildžiusius norus ir viltis, verčiau grįžkime prie minėtų datų ir skaičių.

 Norėdamas šiai medžiagai suteikti bent šiek tiek svarumo ir solidumo, žemiau pateiksiu jums keletą faktų ir skaičių, padėsiančių geriau susivokti to meto bibliotekos statybų situacijoje.

 2003 m. birželio 9 d.

Numatyta atlikti Alytaus r. viešosios bibliotekos patalpų remontą. Alytaus r. savivaldybės taryba nusprendė skirti 70 000 Lt iš 2004 m. biudžeto. Dalį lėšų buvo tikimasi gauti iš Pasaulio banko ar kitų fondų. Galutinė rekonstrukcijos suma – 930 tūkst. litų. Savivaldybė iš savo Privatizavimo fondo skyrė 200 tūkst. litų, 105 tūkst. litų gauta iš valstybės Privatizavimo fondo – daugiausia lėšų iš Valstybės investicijų programos.

2004 m. sausio 12 d.

Alytaus r. tarybos sprendimu viešajai bibliotekai buvo perduotos buvusios Dantų protezavimo skyriaus patalpos (~500 m²). Biblioteka Ligoninės gatvėje turėjo maždaug 200 m² mažesnes patalpas. Į naujas patalpas turėjo būti perkelti Vaikų literatūros ir Metodikos skyriai bei knygų saugykla, Spaudinių komplektavimo ir tvarkymo skyrius. Rangovo konkursą patalpų pritaikymui bibliotekos reikmėms buvo planuojama skelbti perėmus patalpas 2004 m. II ketv.

2004 m. lapkričio 29 d.

Skelbiamas Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos patalpų, esančių Naujoji g. 48, Alytuje, rekonstravimo (pritaikant jas viešosios bibliotekos paskirčiai) darbų supaprastintas atviras konkursas. Pasiūlymų vertinimo kriterijus – mažiausios kainos.

2005 m. sausio 10 d.

TŪB „Algraižė“ laimėjo Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos patalpų, esančių Naujoji g. 48, Alytuje, rekonstravimo (pritaikant jas viešosios bibliotekos paskirčiai) darbų konkursą.

 2005 m. vasaris

Pradėti patalpų, esančių Naujoji g. 48, rekonstravimo darbai. Darbams vadovavo tuometis TŪB „Algraižė“ gamybos vadovas Juozas Staniulis.

 2005 m. spalis

Biblioteka įsikelia į rekonstruotas patalpas.

 2005 m. spalio 28 d.

80-mečio išvakarėse Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka oficialiai švenčia įkurtuves naujose patalpose.

Tad tiek tų sausų faktų ir skaičių, o aš su keliais dar neužmigusiais skaitytojais jau noriu atsisveikinti ir padėkoti jiems už ištvermę ir kantrybę, drauge vartant pirmuosius 2005-ųjų metų bibliotekos statybos istorinius puslapius.

(Dar ne pabaiga)

– POST SCRIPTUM –
(ARBA KRIAUŠIŲ ŽMOGUS GRĮŽTA)

 

Grįžęs po pietų ant stalo aptikau netikėtą radinį: švarų ir tvarkingą kompaktinį diską. Tiesa, viršelis buvo kiek apibraižytas, tačiau nei apkibusių voratinklių, nei musių mumijų jame neaptikau. Aplinkui tvyrojo saldžiai klampus, gerai pažįstamas kvapas, kurį skleidė šalia kompakto išdidžiai pūpsanti gelsva kriaušė. Nereikėjo būti Šerloku Holmsu, kad suprastam, koks „dosnuolis“ atitempė abi dovanėles.

Vengdamas galimo apnuodijimo, kriaušę atidaviau smalsiai kolegei ir likusią dienos dalį jos daugiau nebemačiau. Taip vienu ypu išsprendžiau man itin svarbią privatumo problemą, nes išblukęs užrašas ant kompaktinio disko šaukte šaukė apie skandalą, slaptą medžiagą, kurią paviešinus, sugriūtų ne vieno jame įamžinto žmogaus gyvenimas. Tad pašalinių akių man nereikėjo.

Juodu išblukusiu rašalu ant viršelio buvo pakeverzotas trumputis, daug žadantis užrašas „Baliai/1986“. Tiems neišmanėliams, kurie iš lakoniško užrašo dar nesuprato diske įamžinto turinio, nežinomas slavofilas skliausteliuose pakeverzojo ne ką ilgesnį paaiškinantį žodį: „Pjankės“. Tai buvo skandalinga bomba, kurios kiekvienas paparacis bergždžiai laukia visą savo gyvenimą. O man ji buvo atnešta tiesiai ant padėklo. Tad būtų kvaila ja nepasinaudoti.

„Tai ne apgriuvusių sienų, betonmaišių ir nuobodulį keliančių karučių vaizdai“, – pagalvojau, džiugiai trindamas rankas, ir įbrukau kompaktą į pražiotus kompiuterio nasrus. „Neabejotinai, ši pribloškianti medžiaga ant viešumo aukuro paspirgins ne vieną garbų žmogų“, – kikenau iš laimės, ore uosdamas būsimo skandalo kvapą. Ir išties, vaizdų karavanas manęs nenuvylė. Nepaisant to, jog nuotraukos buvo darytos prieš 30 metų, jų kokybė buvo pavydėtinai gera.

Mano dėmesį patraukė pirmoji nuotrauka, kurioje grupelė linksmuolių prakaituotais veidais džiugiai skeryčiojosi ir kvatojo apie buteliais nusėtą stalą. Greitai paaiškėjo ir jų susidomėjimo bei linksmybių objektas. Pastarasis, padėjęs ant galustalio galvą ir žemyn nukoręs rankas, ramiai sau pūtė į akį, atsukęs veidą tiesiai į objektyvą. Pavargusi figūra man pasirodė pažįstama ir aš nusprendžiau padidinti vaizdą.

Staiga burna prisipildė smėlio, o nežinia iš kur atsiradęs prakaito lašas ėmė smagiai riedėti nugara žemyn. Ir nors pavargėlio galvą puošė salotų vainikas, o skruostą bjaurojo prilipusi burokėlių mišrainė, šventinis „makiažas“ man nesutrukdė atpažinti žmogaus, kurio veidą skusdamasis barzdą aš ištisus dešimtmečius kasryt regiu savo vonios veidrodyje.

„Tiek to“, – tariau žaibiškai pakeitęs savo ankstesnį viešinimo planą ir išėmęs diską sukarpiau jį į dvylika nelygių dalių. „Negadinsiu gi žmonėms gyvenimo dėl kelių silpnumo akimirkų“. Ir sujaudintas savo paties kilnumo, sekančią dieną išmečiau kompaktinio disko liekanas į šiukšlių konteinerį, riogsantį šimtas penktame greitkelio Vilnius – Biržai kilometre. „Tikiuosi, kriaušių žmogus neturėjo dar vienos skandalingo disko kopijos“, – niūriai pagalvojau apsukdamas dviratį ir spėriai numyniau Dzūkijos link…

 

(Dabar jau tikrai -P-A-B-A-I-G-A-)
(Galutinė ir neapskundžiama)

Arnoldas Šatrauskas