Alytaus rajono viešoji biblioteka

Exact matches only
Search in title
Search in content
Search in posts
Search in pages
Filter by Categories
Grožinė literatūra
Jaunimo garantijos
Knygų recenzijos
Literatūra vaikams
Naujienos
Naujos knygos
Parodos
Renginiai
Šakinė literatūra
final-logo

Loreta Jastramskienė: „Rašymas man, tai imunitetas nevilčiai“

Spausdinti

Nei karštas liepos savaitgalis, nei dar karštesnės Europos futbolo čempionato aistros nesutrukdė tikriesiems literatūros gurmanams penktadienio popietę užsukti į Alytaus rajono savivaldybės viešąją biblioteką, kurioje politologas dr. Laurynas Kasčiūnas ir rašytoja Loreta Jastramskienė kalbėjo apie kūrybą bei ieškojo lietuviškos tikrovės atspindžių literatūroje. Renginio viešnia – Alytuje gimusi ir augusi žurnalistė, rašytoja Loreta Jastramskienė – ne naujokė literatūrinėje scenoje. Ji yra išleidusi tris romanus, kurių paskutinis, novelių rinkinys „Įpėdiniai“, pasirodė tik praėjusiais metais.

Susitikimo pradžioje rašytoja pristatė du pirmuosius savo romanus, bene labiausiai atspindinčius tuometę tikrovę, „kuomet mes gyvenome nuo krizės iki krizės“. Pirmajame, „Vanduo nemoka kalbėti“, pasakojama apie sūnaus netekusios motinos skausmą ir jo dingimą tiriančią žurnalistę. Antrajame, „Juokingos moters agapė“, buvo nagrinėjama tamsių žurnalistikos užkaborių tema.

Tačiau daugiausia dėmesio susitikime buvo skiriama naujausiam autorės romanui „Įpėdiniai“. Parašyti šią knygą autorę įkvėpė Austrija, jos nuostabi gamta, kalnai ir žmonės. Tuo galėjo įsitikinti visi susirinkusieji, stebėdami autorės parengtą skaidrių prezentaciją. Rašytoja trylika vasarų per atostogas keliavo po šią šalį, kopė į Alpes, stebėjo jos žmones, pažino jų papročius, tradicijas bei kultūrą. Šių įsimintinų kelionių ir stebėjimų rezultatas – netradicinis, veržlus, vidinę žmogaus laisvę išaukštinantis novelių romanas „Įpėdiniai“, atskleidžiantis mįslingą žmogaus prigimtį, sudėtingus charakterius ir nenuspėjamus likimo vingius, kurie skleidžiasi didingų Alpių aplinkoje.

Alpės rašytojai – tai tylos, ramybės ir išbandymų pasaulis. Ten liko daugybė jos fobijų, kurios persekiojo ir erzino, „ten suvokiau, koks svarbus gali būti vienas vienintelis žingsnis, nes jeigu atsainiai jį žengsi, daugiau vaikščioti neteks“. Į klausimą, kodėl romano veiksmas vyksta būtent Austrijoje, autorė atsakė, jog šią šalį ji pasirinko dėl joje gyvenančių žmonių vidinės laisvės pojūčio, išvaikančio kasdienybės mitus ir nuovargį. Dėl stipraus tikėjimo, jog žmonių bendruomenės gali gyventi ramiai, taikiai ir draugiškai bei dėl pagarbos savo šalies praeičiai ir neburnojimui prieš dabartį. Rašytoja atvirauja, jog ilgainiui Austrija jai tapo savotišku kūrybos galių pajautos slėniu, iš kurio ji semiasi stiprybės ir įkvėpimo.

Romaną „Įpėdiniai“ sudaro trylika atskirų novelių, kurias autorė įvardijo kaip trylika mažų romanų, kuriuos įkvėpė vienas ar kitas Austrijoje nutikęs įvykis. Anot rašytojos, romane vystomos trys siužetinės linijos: kalnai ir žmogus, muzika bei pačios Austrijos istorija. Naujausiame kūrinyje rašytoja ir toliau tęsia jos pamėgtą motinos ir vaiko santykių temą, apjungtą nematomų veikėjų: Vietos ir Laiko, kurio įkaitais mes dažnai tampame. Paklausta apie žurnalisto ir rašytojo santykį, ir ar žurnalistika netrukdo literatūriniam darbui, autorė atsakė, jog žurnalistui pirmiausia rūpi visuomenės gyvenimas, rašytojui – jo asmeniniai išgyvenimai. Žurnalistas viešumoje visada kalbės apie kitus – žmogų, įvykį, reiškinį, rašytojas pradės ir baigs – apie save. Tačiau žurnalistikos ji negalėtų atsisakyti, ir tikino visada atrasianti laiko ir literatūriniam darbui, ir žurnalistikai.

„Nors paskutinius aštuonerius metus darbo pobūdis kiek kitoks: bendradarbiauju su kultūros leidiniais pagal autorines sutartis, rengiu interviu su žymiais ir dar nespėjusiais išgarsėti rašytojais, rašau knygų recenzijas, esė. Rašymas man – tai imunitetas nevilčiai ir atidavimas skaitytojams, ką geriausio šiame pasaulyje esu gavusi“, – tikino ji.

Kalbėdama apie kūrybą autorė pabrėžė, jog dar niekam nepavyko sukurti gero literatūrinio veikalo be kančios, abejonių ir savigraužos, o rašydamas autorius neturi skatinti skaitytojui nevilties, nes tai veda į destrukciją. Paklausta apie tikėjimą autorė atsakė, jog tikėjimas jai yra gyvenimo sinonimas. Be jo ji nemokėtų mylėti, nesugebėtų kurti, nejaustų džiaugsmo ir skausmo. Renginio pabaigoje rašytoja paatviravo, jog artimiausiu metu pasirodys jos naujausias esė rinkinys, kurį neabejotinai pristatys savo gimtiesiems alytiškiams, nes po ilgų kelionių jai visuomet malonu sugrįžti į jos vaikystė miestą – Alytų.

Arnoldas Šatrauskas