Alytaus rajono viešoji biblioteka

Exact matches only
Search in title
Search in content
Search in posts
Search in pages
Filter by Categories
Grožinė literatūra
Jaunimo garantijos
Knygų recenzijos
Literatūra vaikams
Naujienos
Naujos knygos
Parodos
Renginiai
Šakinė literatūra
final-logo

Knygos recenzija: John Katzenbach – „Trys raudonos“

Spausdinti

Visi mes vaikystėje skaitėme ar girdėjome dramatišką trilerio elementais pagardintą pasaką „Raudonkepuraitė“, porinančią apie geraširdę, bet naivią mergaitę, sumaniusią aplankyti senelę ir nunešti jai lauknešėlį. Tačiau vykdydama socialinės darbuotojos misiją mažoji nelaimėlė savo gyvenimo kelyje sutinka žiaurų ir klastingą vilką, kuris nors ir neišgauna iš Raudonkepurės elektroninės bankininkystės prisijungimo kodų, tačiau sukčiavimo ir apgaulės būdu išvilioja iš mažylės  jos mylimos senelės adresą. Greitai visa tai pakvimpa rimtu kriminalu, kurį teisėsaugininkai remiantis LR BK 129 str. 9 d. traktuoja kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Ir nors visi mes puikiai žinome pasakos turinį, turbūt tik nedaugelis nutuokia, jog egzistuoja kelios skirtingos šios pasakos versijos.

– Iš Raudonkepurių istorijos –

Pasakojimas apie vilko apgautą mergaitę Prancūzijoje ir Italijoje buvo žinomas jau viduramžiais. Štai Tirolio Alpių prieškalnėse šia pasaka vaikai buvo šiurpinami jau nuo XIV amžiaus. Joje vilkas gavęs reikiamą informaciją aplanko senelę su „mandagumo vizitu“, užmuša ją ir suėda, užgerdamas „turinį“ krauju vietoj kompoto. Net nesinori minėti medine klumpe užplumpintos katės, prieš tai bandžiusios perspėti pusaklę senolę. Viduramžiai visuomet garsėjo barbarišku elgesiu ne tik su žmonėmis, bet ir su gyvūnais, tad minėti šiurpulingi elementai to laikotarpio pasakojimuose yra veikiau įprastas dalykas, nei išimtis. Vėliau transvestitas pilkis persirengęs močiutės drabužiais gulasi į lovą, tą patį siūlydamas daryti ir atšokavusiai Raudonkepurei. Tiesa, prieš tai jis liepia mažylei… nusirengti, o rūbus sumesti į ugnį. Dėl savaime suprantamų priežasčių toliau nenorėčiau plėtotis, palikdamas visa tai „lakesnei“ britų autorės E L James vaizduotei, jei ši kartais sumanytų pateikti savąją, pilkais atspalviais paįvairintą šios pasakos versiją. Ir nors pasaulyje egzistavo daugybė analogiškų šios šiurpos pasakos variantų, kai kuriuose jų mergaitė pergudrauja besotį vilką ir sėkmingai pabėga, išvengusi jo įkyraus priekabiavimo.

Skirtingų tautų pasakose skirdavosi ne tik siužetas, bet ir močiutei skirto lauknešėlio turinys. Štai šiaurės Italijoje anūkė pintinėje nešė senolei šviežios žuvies, Šveicarijoje – galvą jauno sūrio, o pietų Prancūzijoje – pyragėlį ir dubenį sviesto. Apie butelaitį Bordo, sumaniai paslėptą išsiuvinėta servetėle istorija apdairiai nutyli. Turbūt lietuviškame variante mažylė močiutei neštų kebabą ir gabalą Peperoni picos, „desertui“ nepamiršusi prigriebti kumpio skonio traškučių. Arba čeburekų, jei močiutė gyventų Palangoje.

Viskas radikaliai pasikeitė, kai liaudyje gimusį pasakojimą į literatūrinį rūbą įvilko du žymūs „pasakoriai“: Šarlis Pero ir Broliai Grimai. Pastarasis atsisakė kanibalizmo apraiškų, paliko ramybėje katę ir uždėjo ant mažylės galvos koketišką raudoną „chaperon‘ą“. Broliai Grimai pasistūmėjo dar toliau. Jie sukūrė optimistinį pasakos variantą, kuriame pro šalį ėję medkirčiai nudobia nedorėlį pilkį ir prapjovę pilvą išvaduoja pradėtą virškinti senelę bei jos mylimą anūkę. Tačiau garsūs pasakotojai nė nenutuokė, kad praslinkus daugiau nei trims šimtams metų pasaulis išgirs dar vieną, amerikietiškąją „Raudonkepuraitės“ versiją, kurioje Didelis Pilkas Vilkas kėsinsis ne į vienos, o net į trijų Raudonkepurių gyvybes. Ir jie tikrai niekada nesužinos, jog to sumanaus „pasakoriaus“ vardas – Johnas Katzenbachas.

  – Šis tas apie Johną –

Amerikiečių rašytojas ir žurnalistas Johnas Katzenbachas galėjo ir toliau sėkmingai dirbti „Miami Herald“ ir „Miami News“ laikraščių teismo korespondentu arba smagiai sau rašinėti į „Herald Tropic Magazine“ žurnalą, jei ne vienas ryžtingas žingsnis, apvertęs jo gyvenimą aukštyn kojom. Vieną dieną jis nusprendė atsisakyti sėkmingai besiklostančios žurnalistinės karjeros ir pasukti širdžiai mielesniu rašytojo keliu. Per eilę metų sukaupta profesinė patirtis nušviečiant įvairaus pobūdžio kriminalinius įvykius neabejotinai padėjo pradedančiam autoriui megzti įmantresnį pirmųjų trilerių siužetą, o draugo iš FTB ir mamos psichologės patarimai jo kūriniams suteikė dar daugiau tikroviškumo ir pakėlė juos į žymiai aukštesnį, psichologinių trilerių lygmenį.

Apie amerikiečių psichologinių trilerių meistrą Johną Katzenbachą dauguma mūsų pirmą kartą išgirdo 1985 m. pasižiūrėję kino juostą „Žiaurus sezonas“/ „The mean season“. Šis filmas buvo pastatytas pagal 1982 m. parašytą šio autoriaus romaną „Karštą vasarą“/„In the heat of the summer“, pasakojantį apie populiaraus žurnalisto Malkolmo Andersono tiriamą jaunos merginos nužudymo bylą. Vėliau sekė filmai „Kilnus tikslas“/ „Just cause“ (1995) ir „Harto karas“/ „Hart‘s war“ (2002). Visi jie taipogi sukurti Johno Katzenbacho kūrinių motyvais.

Lietuvių literatūrinė pažintis su šiuo talentingu rašytoju prasidėjo praslinkus net 24 metams nuo jo pirmojo romano „Karštą vasarą“/„In the heat of the summer“ pasirodymo. Tik 2006 m. leidykla „Tyto alba“ išleido du šio autoriaus romanus: „Analitikas“ ir „Pamišėlio istorija“. Vėliau sekė romanai „Kilnus tikslas“ (2007), „Ne tas žmogus“ (2008), o po šešerių metų pauzės – „Profesorius“ (2014). Priešpaskutinis autoriaus romanas „Trys raudonos“/ „Red one, two, three“ buvo išleistas 2012 m., o Lietuvoje jis pasirodė tik 2015-taisiais. Viso rašytojas yra parašęs keturiolika romanų. Paskutinis jo kūrinys „Miręs studentas“ /„The dead student“ dienos šviesą išvys 2015 m. spalio 6 dieną.

Tiesa, pateikdami informaciją anotacijoje ir knygos viršelyje apie lietuvių kalba išleistus šio autoriaus kūrinius leidėjai dėl nesuprantamų priežasčių nepaminėjo 2006-taisiais metais pasirodžiusios jo knygos „Pamišėlio istorija“ ir suklydo skaičiuodami jau išleistus Johno Katzenbacho romanus. Tvirtinimas, jog „Trys raudonos“ yra vienuoliktoji rašytojo knyga neatitinka tikrovės, nes tai tryliktasis jo romanas. Ir norint tai sužinoti nereikia skambinti Katzenbachui į vakarų Masačusetsą. Pakanka vienu pelės spragtelėjimu atsiversti Vikipediją ar rašytojo internetinę svetainę ir nesunkiai rankų ir kojų pirštų pagalba suskaičiuoti visus jo išleistus kūrinius. Pigus ir paprastas būdas, kuriuo leidėjai kažkodėl tai nepasinaudojo.

– Be ko psichologinis trileris būtų tik trileriu –

Tokie psichologinių trilerių meistrai kaip Dennis Lehane, S. J. Watsonas, Michaelis Robothamas ar Gilliana Flynn rašydami nevengia nei įtempto veiksmo, nei netikėtų siužetinių vingių, tačiau jų dėmesys pasakojime paprastai būna sukoncentruotas ne į efektingus išorinius dalykus, bet į nagrinėjamos problemos vidų. Herojų vidiniai išgyvenimai, jų svarstymai, baimės ir abejonės, čia ženkliai nusveria trileriams taip įprastas žudynes, gaudynes ar šaudynes, be kurių šio žanro kūriniai būtų sunkiai įsivaizduojami. Prie tokių psichologinių trilerių autorių galima priskirti ir Johną Katzenbachą, jau gerą trisdešimtmetį džiuginantį viso pasaulio skaitytojus psichologine įtampa persmelktais kūriniais.

Priešpaskutinis, tryliktasis Johno Katzenbacho romanas „Trys raudonos“ turi visus geram psichologiniam trileriui reikalingus bruožus: įtemptą veiksmą, nerimu alsuojančią atmosferą ir nenuspėjamą atomazgą, be kurios neįsivaizduojamas joks geras veiksmo romanas. Būtent subalansuota intrigos ir įtampos pusiausvyra ir lemia dažno trilerio kokybę. Tačiau net ir pats geriausias trileris būtų nieko vertas be įsimintinų ir spalvingų veikėjų, kurie savo kontraversiška elgsena bei mąstymo būdu ir sudaro psichologinių trilerių pagrindą.

„Skaitytojas turi pajusti, kad aprašomi veiksmai atitinka kiekvieno personažo psichologinę būseną. Kitaip sakant, kiekvienas veikėjo žingsnis turi būti pagrįstas emocine logika – mano manymu, trileriui tai svarbiausias dalykas“, – sako knygos autorius

Tokių romanų sėkmės receptas didele dalimi priklauso ir nuo rašytojo patirties, išmonės, psichologinių žinių bei meistriškumo lygio. Įtemptas siužetas ir nežinomybės pojūtis. Tik tinkamai apjungęs visus šiuos elementus autorius gali tikėtis jog jo kūrinys bus skaitomas ir lengvai užkops į aukščiausias bestselerių viršūnes. Visa tai yra puikiai įvaldęs patyręs trilerių meistras Johnas Katzenbachas, kurio romanas „Trys raudonos“ iš eilinio trilerio virsta gana įdomia psichologinių charakterių, skirtingai reaguojančių į jiems mestą iššūkį studija.

 – Didelis Piktas Vilkas –

Romano centre – nevykėlis rašytojas, save vadinantis Dideliu Piktu Vilku, kuris savo išblėsusią kūrybinę energiją bando pažadinti pačiu brutaliausiu būdu – žudydamas. Didelis Piktas Vilkas – ciniškas ir rafinuotas žudikas, turintis liguistą fantaziją, grindžiamą iškrypusia filosofija, kuria jis bando pateisinti savo klastingus ir niekšingus veiksmus. Rašeiva vadovaujasi auksine kūrėjų taisykle: rašyti tai, ką puikiai išmanai, ar ką pats esi patyręs. Tad jei rašai apie žudynes, tiesiog privalai žudyti, kitaip tavo pasakojimas bus neįtikinamas ir skaitytojui kels tik nuobodulį. Maždaug taip dūmoja Didelis Piktas Vilkas, kurio nepamatuotas ego tokių „filosofinių“ apmąstymų metu keliskart viršija pačio „kūrėjo“ prigimtinį ūgį.

Per savo gyvenimą šis veikėjas buvo tapęs šiokia tokia vietinės reikšmės garsenybe, bet tas „svaigias dvasios pokylio akimirkas lydėdavo gniuždantis grįžimas į nykią kasdienybę.“ Tačiau labiau nei nyki ir pilka kasdienybė jį erzino žmonių užmaršumas. Jau praėjo beveik penkiolika metų nuo tada, kai buvo išspausdintas bent vienas jo žodis ar kai jis ką nors nužudė, ir šis pasitraukimas iš aktyvios veiklos jam tapo itin nemalonus ir skausmingas.

„Jis žinojo turįs sukurti ką nors gardžiai atmintina, ką nors, kas keltų žmonėms emocijas dar ilgai po to, kai jis iš šios žemės tiesiu taikymu nukeliaus į pragarą. Jis tikėjosi, visiškai neabejodamas ir net šiek tiek didžiuodamasis, užimti garbingą vietą tarp prakeiktųjų.“

Labiausiai jam nepatiko jaustis eiliniu žmogumi. Žmogumi, kurio „talento“ niekas tinkamai nevertina ir suka nosį šalin nuo jo „genialaus“ literatūrinio palikimo. Tad gal jeigu niekas nekreipia dėmesio į tai, ką jis rašo, kurių galų apskritai rašyti? Net mirtis jam prarado žavesį, o tai jau rimtas ženklas žmogžudžiui, signalizuojantis apie jo dvasinį pakrikimą. Laukta šlovė „neatėjo pas jį didesnėmis dozėmis, be perstojo graužė jam vidurius“, tad diena jam virsdavo nevilties našta, o miegas – prakaitu permerktais sapnais. Stengdamasis neišeiti iš proto ir bent kiek suvaldyti vis augantį kartėlį, „jis nusigręžė nuo pasaulio, nes pasaulis nusigręžė nuo jo.“ Tad vienintelis būdas atgauti dvasinę pusiausvyrą ir grįžti į šlovinguosius metus – įvykdyti žmogžudystę. Ir ne bet kokią, o įsimintiną ir ypatingą. „Jis buvo ne iš tų, kurie deramai neįvertina ryšio tarp baimės ir kūrybiškumo.“

Rašytojas itin taikliai atskleidžia iškreiptą Vilko mąstyseną, dalinai paveiktą aukštų reitingų besivaikančios žiniasklaidos, kurioje plačiai tarpsta smurtas, prievarta ir žmogžudystės, o serijiniai žudikai tampa bestselerių ar kino filmų herojais, kurių „žygius“ sulaikiusi kvapą seka „apšalusi“ milijoninė auditorija. Tokie nevykėliai dažniausiai linkę žiauriai žudyti, kad tik jų vardas kruvinomis raidėmis būtų amžiams įrašytas į nusikalstamą šalies istoriją. Visi mes žinome Amerikos prezidentus Abrahamą Lincolną, Johną F. Kennedey ar aštrialiežuvį bitlą Johną Lennoną. Tačiau visi girdėjome ir apie Johną Boothą, Lee Harvey Oswaldą ar Marką Chapmaną, pamišėlius nužudžiusius šias iškilias asmenybes.

„Sėkmingai įvykdyk šį nusikaltimą, ir žmonės kalbės apie tave televizijos laidose. Praėjus šimtui metų, tavo vardas bus žinomas ne blogiau negu Vaikučio Bilio ar Džeko Skerdiko. Gal kas nors net sukurs dainą apie tave – ne švelnią, melodingą kantri stiliaus, bet rokenrolo ritmu.“

– Tobulas nusikaltimas  –

Tad penkiolika metų save varžęs, Didelis Piktas Vilkas nusprendė vėl sugroti rokenrolo ritmu, t.y. imtis to, ką darė geriausiai, ir taip, kad niekas negalėtų nekreipti dėmesio į jo pamišėliškus veiksmus. Ir nors tobulų nusikaltimų pasitaiko retai, bet kartais jie būna. Žudymas turi tris stadijas. Planavimo. Vykdymo. Baigiamąją. Skirk per mažai dėmesio bet kuriai iš šių stadijų, ir nesėkmė neišvengiama. Jeigu esi įvykdęs ką nors ypatinga, reikia didžiulės drąsos, susikaupimo ir valios jėgos išoriškai vėl tapti paprastu žmogumi, net jei žinai, kad aplinkiniai mato visai ne tave, o tik tavo vaidinamą personažą. „Sugalvok. Įvykdyk. Išsisuk.“ Tik kruopščiai laikantis šių priesakų įmanoma išvengti elektros kėdės. Ir jeigu sėkmė neatsuks jam plaukuotos nugaros, tuomet jis taps turtingas – visomis šio žodžio prasmėmis. Juk kiekvienas gali ką nors nužudyti, bet ne visi geba išsisukti.

Bet kas, jeigu tris nepažįstamus žmones nužudysi tą pačią dieną, vos per kelias valandas, ir kiekvieną savaip, ypatingai? Ir nueisi į šalį palikęs už savęs mirtį ir sumišusius policininkus? Tokia žmogžudystė – išties unikali. Ir ją galintis įvykdyti žudikas nebus užmirštas. Tačiau bemaž kiekvienas nusikaltimą padaręs pilietis turi tam tikrų motyvų, kuriais vadovaujasi darydamas vieną ar kitą nusikalstamą veiką. Atskleisk nusikaltimo motyvą ir žinosi kas jį įvykdė. Tokia logika vadovaujasi dažnas tyrėjas, bandydamas išnarplioti painią bylą. Ne išimtis ir Didelis Piktas Vilkas, turintis daug didingų ambicijų ir per mažai sveiko proto.

„Niekas taip nežlugdo žmogaus kaip jausmas, kad galėjai kažką pasiekti, bet tau nepavyko. Būtent čia reikia ieškoti Vilko elgesio motyvų – jam atrodo, kad nusipelnė didesnio pripažinimo. Šis nepasitenkinimo jausmas mums visiems pažįstamas – kiekvienas bent kartą taip jautėsi, todėl gali su rašytoju susitapatinti. Skirtumas tik tas, kad mes neplanuojam nužudyti trijų moterų tą pačią dieną. Bet motyvas mums suprantamas“, – teigia knygos autorius.

Planuojant tobulą nusikaltimą itin svarbu aukoms sukelti reikiamą siaubo lygį. Tuomet aukų baimė verčia jas daryti didžiules klaidas ir sukelia nusikaltėliui stiprų jaudulį. Jos klumpa, krinta ir išsiduoda, kai mėgina bėgti ar slėptis. Vilko planuose Raudona Pirmoji privalo mirti kitaip negu Raudona Antroji, o Raudona Trečioji kitaip negu dvi pirmos. Tai turėtų būti trys atsitiktinės ir iš pažiūros nesusijusios žmogžudystės. Trys nelaimingi sutapimai. Tik tuomet trys Raudonos ne tik patenkins visus jo rafinuotus poreikius žudyti, bet ir uždirbs jam krūvą pinigų. Žmogžudystės jį praturtins. „Ne vienu požiūriu“, – pamanė jis.

Tad dabar belieka trims pasirinktoms aukoms, trims ugniaplaukėms moterims nusiųsti po mielą laiškutį ir stebint jų reakciją padėti kruviną tašką, kuris užbaigtų jų varganą egzistenciją šioje žemėje ir atvertų naują Didelio Pikto Vilko kūrybinį puslapį.

 – Vilkienė –

Didelio Pikto Vilko žmona šiame romane atlieka epizodinį palydovo vaidmenį, kuris sukasi apie arogantišką ir kupiną nepamatuotų ambicijų planetą vardu Vilkas. Ji kaip ir priklauso „iškilios asmenybės“ antrajai pusei stengiasi likti šešėlyje ir kaip tikra namų šeimininkė stengiasi „genijui“ sukurti komfortiškas kūrybines sąlygas. Neklausinėti, neįkyrėti, nesiskųsti, palaikyti švarą ir skaniai gaminti – štai pagrindiniai rūpestingos ir ištikimos žmonos bruožai, kurių ji privalo laikytis, kad įtiktų „nemariųjų šedevrų“ kūrėjui. Tačiau po rūpestingai slepiama tarnystės ir ištikimybės kauke slepiasi nežabotas smalsumas, pražudęs jau ne vieną katę. Kodėl vyras pastoviai rakina savo darbinio kabineto duris? Kokias paslaptis jis ten slepia? Šios ir panašios mintys pastoviai kirba jos smegeninėje, neduodamos ramybės nei dieną, nei naktį. Užrakintos durys ją masina kaip dar vienos pasakos heroję Mėlynbarzdžio žmoną, kuriai irgi buvo uždrausta artintis prie užgintų durų. Tačiau vieną dieną smalsumas įveikė sveiką protą ir Pandoros skrynia buvo atidaryta. „Ar tiesa gali mane nužudyti?“, – klausė savęs Didelio Pikto Vilko Žmona, paaiškėjus visai tiesai. Be abejo. Tačiau dabar nei sužinota tiesa buvo svarbesnis kitas klausimas: o ką gi su visa ta tiesa jai dabar daryti?

„Ją draskė prieštaringi norai. Garsus balsas viduje tikino ją tiesiog laikyti liežuvį už dantų, tačiau kitas balsas, tylesnis, įrodinėjo, kad niekas gyvenime taip neluošina žmogaus kaip nežinomybė.“

Ar dabar išaiškėjus tiesai ji kada nors galės paimti vyro ranką ir laikyti ją savojoje be bauginančių, neišsisklaidančių dvejonių? Ar ji galės ramiai atsukti nugarą šiam žmogui, negalvodama apie į ją smingantį peilį? „Rašymas, žudymas ir meilė. Iš esmės jie niekuo nesiskiria – tiesiog skirtingi to paties audeklo dygsniai“, – galvojo ji pateisindama savo vyro veiksmus ir užgniauždama bet kokias iškilusias abejones. Ir kaip paaiškės vėliau, tai bus pirmoji ir lemtingoji jos klaida, ilgoje būsimų klaidų grandinėje.

– Trys Raudonos

Trys moterys gavusios bauginantį Didelio Pikto Vilko laišką skyrėsi kaip diena ir naktis. Visų pirma jos buvo skirtingo amžiaus: viena buvo septyniolikos, kita trisdešimt trejų, trečia penkiasdešimt vienų. Ir nors visos trys raudonplaukės skyrėsi amžiumi, tuo jos tarsi papildė ir pratęsė viena kitą. Pavyzdžiui, jauniausia yra fiziškai stipriausia. Vyriausioji – pati protingiausia, o vidurinė – pati atsargiausia. Kiekviena jų gali kažkuo pasidalyti su kitomis, turi tam tikrų įgūdžių ar naudingų žinių. Būtent tokie dalykai ir kuria kūrinio dinamišką atmosferą. Visų antra jos viena kitos nepažinojo, nors gyveno vos kelių kilometrų atstumu. Pirmoji buvo terapeutė Karen Džeison. Antroji – vidurinės mokyklos mokytoja Sara Loksli. Trečioji – parengiamosios mokyklos moksleivė Džordana Elis. Jos mažai turėjo ką nors bendro, išskyrus vieną akivaizdžią smulkmeną: jos visos buvo raudonplaukės.

Tačiau už stulbinančius raudonus plaukus jas kur kas labiau siejo tai, kad kiekviena jų buvo savaip pažeidžiama, o jas pažeidžiamomis daro jų pačių vienišumas. Bet ne tik tai. Svarbų vaidmenį šiame romane vaidina ir kitos jų silpnybės bei nesaugumo jausmas, perpildęs jų gyvenimą nepamatuotomis abejonėmis. Ir štai tuomet pasirodo ponas Didelis Piktas Vilkas. Viskas, ką jos žino, kad pikčiurna Vilkas nori jas nužudyti. „Žinau, jūs visos pasiklydusios girioje. Ir, kaip ir ta maža pasakos mergaitė, jūs buvote pasirinktos mirti.“ Kiekvienai moteriai darbštuolis Vilkas sugalvoja originalų scenarijų ir efektingą finalą, atsižvelgdamas į kiekvienos jų silpnybes ir gyvenimo būdą. Jos lyg kokie kareiviai priverstos kovoti dėl savo gyvybės, nes jų gynybinėje fronto linijoje nėra nė vieno artimo žmogaus, galinčio joms padėti ar pasiaukoti vardan jų.

Perskaičiusi savo laišką, kiekviena Raudona savaip ir nepakartojimai puola į paniką. Kiekviena Raudona klaidingai mano tebevaldanti emocijas, deramai reaguojanti į grasinančius žodžius, tiki, kad imasi tinkamų žingsnių. Kiekviena jų stengiasi suvokti savo tikrąją padėtį, bet nesėkmingai. Kiekvieną ugniaplaukę apima baisus sąmyšis, tik jos to dar nesupranta, nes nė viena jų nėra visiškai tikra dėl nieko. Kiekviena Raudona į Didelio Pikto Vilko laišką reaguoja skirtingai. Ir tai savaime suprantama. Viena jų skambina policijai. Kita mėgina slėptis. Dar kita nenori patikėti tiesa. Baimė kai kuriuos žmones varo slėptis po žeme, bet kitiems įteigia nepaisyti pavojaus. Kur kas lengviau patikėti, kad tau nieko neatsitiks, negu manyti, kad kiekvienas tavo įkvėpimas gali būti paskutinis.

„Mes niekada nenorime tikėti, jog gyvenimas yra nenuspėjamas. Nenorime tikėti žaibu ir nelaimingais atsitikimais. Nenorime tikėti esą medžiojami, nors tai vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo dieną“, – pastebi rašytojas.

 – Raudona 1: Karen –

Vyriausioji Raudona terapeutė Karen Džeison priklauso racionaliai mąstančių, savarankiškų ir viską gerai apgalvojančių moterų tipui. Labiausiai Karen nemėgo panikos ar net menkiausio jos pasireiškimo, nors „kartais ji pagalvodavo, kad jos pasaulis apverstas aukštyn kojomis.“ Savo energiją ir visus organizacinius sugebėjimus ji skirdavo gydytojos darbui, o į savo slaptą pomėgį, komiškus pasirodymus, apie kuriuos nežinojo joks žmogus, žiūrėjo kaip į atpalaiduojančią veiklą. Dvi Karen, sakydavo ji sau, kurios susitikusios gatvėje gal net nepažintų viena kitos. Karen komikė buvo kūrybinga, spontaniška ir sąmojinga. Karen terapeutė buvo atsidavusi darbui ir pacientams, pastovi, tvarkinga ir visados tiek tiksli, kiek leisdavo paciento liga. Atrodė, kad dvi jos pusės turi mažai ką bendra, bet metams bėgant viena prie kitos prisitaikė. Gavusi Vilko laišką ji suvokia, jog jos nuspėjama elgsena ateityje gali tapti pačiu didžiausiu jos priešu. Nes parašęs grasinantį laišką žmogus tikisi, jog jo auka griebsis įprastų apsaugančių veiksmų, kurių galima aptikti kiekvienoje patarimų knygoje, žinyne ir interneto svetainėje. Tik netipinė elgsena ir originalūs sprendimai gali sutrikdyti žudiką ir išmušti jį iš vėžių. Ir Karen tai puikiai supranta. Galbūt todėl žudikas išskiria Raudoną pirmąją kaip ypatingą, nes būtent jai labai dažnai tenka susidurti su mirtimi, į kurią ji žiūri, kaip ir dera jos profesijos atstovei. O štai dabar jai teks stoti akistaton su mirtimi, kurios diagnozę nustatyti neįmanoma.

 – Raudona 2: Sara –

Jei Raudona Pirmoji Vilkui yra ypatinga, tai Raudona Antroji yra tiesiog unikali: ji be galo trokšta mirti. Vidurinės mokyklos mokytoja Sara Loksli kitame gyvenime turėjo visko ko reikia, kad galėtum jaustis laiminga. Mylintis vyras, mylimas vaikas ir jaukūs šilti namai. Tačiau nelemtas įvykis negailestingai nubraukė jos viso gyvenimo metus, viltis ir svajones ir kaip nereikalingą skudurą numetė žiauriam likimui po purvinom kojom. Likusi viena Sara nugrimzdo į vaistais ir alkoholiu atmieštą liūdesį, kuris vis giliau ją klampino į nepamatuotą depresijos liūną, iš kurio išsivaduoti galima tik atsukus juodą pistoleto vamzdį. Gal plieninio vamzdžio kiaurymė ir būtų pažvelgusi į drumstas jos akis, jei ne grasinantis Vilko laiškutis, pabudinęs joje kovotoją, kuria ji kažkada tai buvo. Dabar atsiradus konkrečiam tikslui ir sutikus likimo drauges gyvenimas staiga tampa žymiai gyvesnis bei mielesnis ir, kaip nebūtų keista, atsiranda beprotiškas noras… gyventi.

 – Raudona 3: Džordana –

Jauniausiąją Džordaną gavusią Vilko laiškutį tiesiog apsėdo paranoja. Ir kurio gi neapsėstų, gavus tokią „mielą“ žinią. Ji įsivaizdavo, kad pasirinkęs ją nužudyti vyras gali tūnoti kiekviename šešėlyje. Gali slėptis už kiekvieno medžio. Gali stebėti ją iš kiekvienos tamsios kertės ar pro kiekvieną uždarytą langą. „Akimirką Džordaną apėmė silpnumas nuo užliejusios baimės bangos. Rodės, aplink sūkuriuoja vėjas, grasindamas ją atplėšti nuo žemės ir supurtyti. Ją vienu metu nuo šalčio krėtė drebulys ir pylė prakaitas.“ Žudiko tikslas sukelti merginai paniką pavyko. Vilkas nori, kad Džordana klausytų kitų žmonių – draugių, nors ji jų neturi. Mokytojos, nors nė viena jų Džordana nepasitiki. Mokyklos administracijos darbuotojų, kuriems labiau rūpi mokyklos įvaizdis, nei jos gyvybė. Ji net negali prašyti tėvų pagalbos, kurie neturi laiko niekam kitam, vien sau patiems, ir kuriems, galimas daiktas, bus geriau, jeigu Vilkui pavyks jo užmačia. Tuomet Džordana tikrai nebekels jiedviem problemos, dėl kurios reikia kivirčytis. Nes skyrybų metu dalijantis užgyventą turtą dažnai pamirštamas brangiausias turtas – vaikai. Tad viskuo nusivylusi Raudona Trečioji iš kitų likimo draugių išsiskiria tuo, jog piktybiškai sumaniusi paleisti savo ateitį vėjais, dabar ji priversta grumtis su žmogumi, kuris „vagia iš jos tą likusią trumputę ateitį.“

– Apie rašymą ir žudymo taisykles –

„Grasinimai. Baimė. Lemtingoji akimirka. Atomazga. Prisiminimai.“ Štai visas tiek rašytojui, tiek ir žudikui būtinas „džentelmeno rinkinys“, be kurio trileris panašėtų į pasaką, o žmogžudystė – į apendicito operaciją. Jei slystelėsi bet kurioje iš jų, visas potyris bus sugadintas. Žinia, knygos sėkmę nulemia rizika. Ji turi įtraukti skaitytoją į pasakojimą, o kiekvienas istorijos veikėjas privalo savaip kerėti. Svarbiausia, kad skaitytojai verstų puslapį po puslapio. Beje, ši taisyklė tinka visiems literatūriniams kūriniams. Tad jei skaitytojas vangiai varto knygos lapus, tai blogiausiu atveju reiškia, jog kūrinys yra nuobodus, o geriausiu – jog tie lapai sulipę. Daugelis galbūt nežino, bet rašymui kaip ir žudymui taikytinos tos pačios taisyklės. Rašytojas nori, kad skaitytojas prisimintų jo žodžius dar ilgai po paskutinio puslapio. Žudikas taip pat nori, kad mirties įspūdis išliktų ilgam. Ir ne jam vienam, bet visiems, kuriems ta mirtis atsilieps. Žmogžudystės esmė – ne viena mirtis, bet jos sukelti raibuliai daugybės žmonių gyvenime. Žudikas kažkuo panašus į dailininką, nes abudu mintyse ryškiai mato baigtą portretą jau po pirmo potėpio. Dar žudikas panašus tiek į psichologą, tiek ir į meilužį, nes jis privalo artimai pažinoti savo pasirinktą auką. Žmogžudystė turi vykti trumpai ir atvirai. Tik tokiu atveju gyvybės atėmėjas gali tikėtis išlikti niekieno nepastebėtas ir nekliudomai ištirpti pilkoje minioje. Ir dar. Viską reikia atlikti labai tyliai. Nes „kartais didžiausią garsą gali sukelti tylėdamas.”

 – Johnas Katzenbachas apie Johno Katzenbacho kūrybą –

1. Idėja

„Trys Raudonos“ gimė visiškai kitaip, nei kitos mano knygos. Vienas mano pažįstamas be perstojo verkšleno, kad jo kūryba niekaip nesulaukia pasisekimo, ir aš susimąsčiau, ko tokioje situacijoje galėtų imtis žmogus, kuris rašo knygas ir nebijo žudyti. Taip gimė knygos idėja“, – prisimena rašytojas kūrinio atsiradimo aplinkybes.

2. Personažai

Autorius prisipažįsta, kad kurdamas personažus jis visada stengiasi įsivaizduoti skaitytojus, kurie keltų tuos pačius klausimus kaip ir jo knygų herojai. Rašydamas jis siekia, kad skaitytojai pajustų tokią pat įtampą ir baimę, kokią jaučia ir jo pagrindiniai kūrinio veikėjai. Itin svarbu, kad jie lengvai galėtų užčiuopti aprašomų neigiamų personažų žiaurumą ir energetiką, nes tik tokiu atveju skaitytojas patikės, jog visa tai išties realu ir gali įvykti kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, visai čia pat, greta mūsų. Juk net pats apolitiškiausias rašytojas vienaip ar kitaip išsako savo požiūrį į visuomenę, žmogaus prigimtį ir pasaulio įvykius, nes gyvenant bendruomenėje, neįmanoma atsiriboti nuo ją kankinančių aktualių problemų. Jo veikėjams dažnai tenka susidurti su savo asmeniniais demonais ir kovoti su pačiais savimi. Tokie išbandymai leidžia geriau atskleisti jų charakterį ir suteikia jiems dar daugiau spalvų. Būtent šį procesą rašytojas ir mėgsta labiausiai perteikti savo knygose, nes tokie dalykai žavi skaitytojus ir daro romaną įdomų.

„Skaitydami knygą, pavojų, kuriame atsiduria veikėjai, juntame daug stipriau, nes jie nėra superherojai. Baimė ir nerimas dėl jų likimo įsiskverbia daug giliau nei žiūrint filmą. Tokios knygos ypatybės kuria įtampą ir neleidžia skaitytojui atsitraukti“, – teigia jis.

3. Baimės dramaturgija

Kūrinio dramaturgija konstruojama vaizduojant žmogiškuosius jausmus, nevengiant psichologijos elementų, kurių apstu visose jo knygose. Rašytojui ypač svarbu, kad skaitytojas suprastų veikėjo patiriamą baimę, nes tuomet ir pats veikėjas tampa žymiai tikroviškesnis. Pasak Katzenbacho, knyga skaitytoją turi prikaustyti, jis turi įveikti tą patį kelią, tuos pačius pavojus kaip ir jo knygos herojai.

„Dabar pasitaiko, kad istorija primena pasaką – nesvarbu, ar tai būtų filmas, knyga ar spektaklis. Dažnai iš anksto žinome, kad viskas baigsis gerai. Aš savo skaitytojams noriu pasiūlyti šį tą daugiau, juk nežinomybė visada jaudina ir įtraukia emociškai“, – atvirauja Katzenbachas.

Autoriaus dėmesio centre ne greitai besikeičianti siužetinių posūkių virtinė, o įvykių sūkuryje atsidūrę eiliniai žmonės, su kuriais gali susitapatinti kiekvienas skaitytojas. „Aš norėjau, kad skaitytojas galėtų susitapatinti ne tik su aukomis – trimis Raudonomis, bet ir su pačiu vilku“, – tvirtina jis. Katzenbacho knygų veikėjai priversti sutelkti visas savo jėgas, kad išbristų iš juos užklupusios nelaimės liūno – „net jeigu jas ir nusilpnino patogus viduriniosios klasės gyvenimo būdas.“ Tik taip jie gali išlikti. Tik tokia jų egzistencinė kaina. Visa tai vyksta visai kaip tikrame gyvenime – romano veikėjai visada sumoka didelę kainą už „vidinių resursų pažadinimą.“

4. Perspektyva ir stilius

Šioje knygoje Johnas Katzenbachas nesitenkina viena naratyvine linija. Pasakojimo perspektyvoje atskleidžiamas tiek paties žudiko, tiek ir pačios aukos požiūris į tuos pačius dalykus, kurie, savaime suprantama, ženkliai skiriasi. Kaip prisipažįsta knygos autorius „keisti pasakojimo perspektyvą – nuo perdėtai savimi pasitikinčio blogiuko prie teigiamų veikėjų, skęstančių abejonėse“ – buvo smagiausia knygos rašymo dalis. Tačiau kartu tai ir rimtas išbandymas rašytojui, nes visi šio kūrinio personažai yra be galo skirtingi. Atsižvelgdamas į tai, kaip kiekviena moteris suvokia jai gresiantį pavojų ir kaip žudikas vertina savo išskirtinumą, autorius turėjo keisti savo mąstyseną ir rašymo stilių, nes noras gilintis į nesėkmės ir baimės psichologiją, jį tiesiog vertė imtis stiliaus eksperimentų. Savaime suprantama, kad septyniolikmetė mergina į iškilusias problemas žiūrės kiek kitaip nei penkiasdešimtmetė gydytoja ar Kristaus amžiaus sulaukusi vidurinės mokyklos mokytoja. Net jei joms grės analogiškas mirtinas pavojus. Jaunystė visuomet karštligiškai mesis į priekį, negalvodama apie galimas pasekmes, kai tuo tarpu branda ir senatvė prieš darydama lemiamą žingsnį visuomet gerai pagalvos ir imsis visų atsargumo priemonių.

„Nepasakyčiau, kad kuris nors veikėjas man sukėlė ypatingų rūpesčių. Taip, buvo akimirkų, kai įsijausti į situaciją būdavo sudėtinga, bet, man rodos, tokie sunkumai tik padidina įtampą. Ypatingą malonumą patyriau rašydamas paskutinius knygos puslapius. Bet imti ir dabar iškloti detales būtų tiesiog nedovanotina klaida“, – sako knygos autorius.

– Pabaigos žodis –

Nors „Trys raudonos“ ir nepasiekia elitinio Johno Katzenbacho romano „Kilnus tikslas“ lygio, knyga neabejotinai sudomins daugelį psichologinių trilerių gerbėjų, labiau mėgstančių klaidžioti painiais žudikų bei jų aukų pasąmonės labirintais, nei tenkintis dar vienomis šaudynėmis – gaudynėmis, kurių lengvai aptinkame mus užplūdusių pigių trileriukų sraute. Johno Katzenbacho sėkmės pagrindas – gebėjimas atidžiai pažvelgti į žmogaus sielos užkaborius bei mokėjimas visa tai įtaigiai perteikti rašytine forma. Įtaigumas – svarbus veiksnys, lemiantis kūrinio skaitomumą. Nemaža dalis rašančiųjų trilerius neturi šios savybės, kurios dėka žmogus skaitydamas knygą gali lengvai „įlįsti“ į aukos ar nusikaltėlio vidų ir matyti pasaulį jų akimis. Ir tas pasaulis pirmu atveju bus užtemdytas baimėmis ir abejonėmis, o antruoju – beprotybe alsuojančiu kruvinu ūku, kuriame tyliai plevena kažko tai tykanti mirtis. Tikėkimės, kad ne mūsų…

Arnoldas Šatrauskas

„Mirtis – svarbus žaidimas. Jį žaidžia visi ir, nuaidėjus teisėjo finaliniam švilpukui, visi būna jį pralaimėję.“

 Amerikiečių rašytojas Johnas Katzenbachas gimė 1950 m. birželio 23 d. Prinstone, Naujojo Džersio valstijoje.

Rašytojo tėvas Nicholas Katzenbachas (1922-2012) buvo žymus JAV valstybės veikėjas. 1965-1966 m. jis dirbo JAV prezidento Lindono Džonsono administracijoje generaliniu prokuroru. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo sužeistas ir pateko į vokiečių karo belaisvių stovyklą.

Visus tėvo išgyvenimus patirtus karo belaisvių stovykloje Johnas Katzenbachas aprašė savo garsiajame romane „Harto karas“/„Hart‘s war“, kuris buvo ekranizuotas 2002 m.

Prieš tapdamas rašytoju Johnas Katzenbachas dirbo „Miami Herald“ ir „Miami News“ laikraščių teismo korespondentu bei rašė „Herald Tropic Magazine“ žurnalui.

Per eilę metų sukaupta profesinė patirtis nušviečiant įvairaus pobūdžio kriminalinius įvykius neabejotinai padėjo pradedančiam autoriui megzti įmantresnį pirmųjų trilerių siužetą, o draugo iš FTB ir mamos psichologės patarimai jo kūriniams suteikė dar daugiau tikroviškumo ir pakėlė juos į žymiai aukštesnį, psichologinių trilerių lygmenį.

Viso rašytojas yra parašęs 14 romanų, kurių keli buvo ekranizuoti.

1985 m. pasirodė pirmoji kino juosta „Žiaurus sezonas“/„The mean season“. Šis filmas buvo pastatytas pagal 1982 m. parašytą šio autoriaus romaną „Vasaros karštyje“/„In the heat of the summer“, pasakojantį apie populiaraus žurnalisto Malkolmo Andersono tiriamą jaunos merginos nužudymo bylą.

Vėliau sekė filmai „Kilnus tikslas“/ „Just cause“ (1995) ir jau minėtasis „Harto karas“/ „Hart‘s war“ (2002).

Priešpaskutinis, tryliktasis Johno Katzenbacho romanas „Trys raudonos“/„Red 1-2-3“ turi visus geram psichologiniam trileriui būdingus bruožus: įtemptą veiksmą, nerimu alsuojančią atmosferą ir nenuspėjamą atomazgą, be kurios neįsivaizduojamas joks geras veiksmo romanas. Būtent subalansuota intrigos ir įtampos pusiausvyra ir lemia dažno trilerio kokybę.

2006 m. leidykla „Tyto alba“ išleido du šio autoriaus romanus: „Analitikas“ ir „Pamišėlio istorija“. Vėliau sekė romanai „Kilnus tikslas“ (2007), „Ne tas žmogus“ (2008), o po šešerių metų pauzės – „Profesorius“ (2014). Priešpaskutinis autoriaus romanas „Trys raudonos“/ „Red one, two, three“ buvo išleistas 2012 m., o Lietuvoje jis pasirodė tik 2015-taisiais.

Įtemptas siužetas ir nežinomybės pojūtis. Tik tinkamai apjungęs visus šiuos elementus autorius gali tikėtis jog jo kūrinys bus skaitomas ir lengvai užkops į aukščiausias bestselerių viršūnes. Visa tai yra puikiai įvaldęs patyręs trilerių meistras Johnas Katzenbachas, kurio romanas „Trys raudonos“ iš eilinio trilerio virsta gana įdomia psichologinių charakterių, skirtingai reaguojančių į jiems mestą iššūkį studija.

Paskutinis, keturioliktas Johno Katzenbacho kūrinys „Miręs studentas“ /„The dead student“ dienos šviesą išvys 2015 m. spalio 6 dieną.

Rašytojo žmona žurnalistė Madeleine Blais (g.1946) yra Amherste įsikūrusio Masačusetso universiteto žurnalistikos fakulteto profesorė, kuri kaip ir Johnas savo laiku yra dirbusi „Miami Herald“ laikraščio korespondente. Šeima turi du vaikus.

„Kurdamas personažus visada stengiuosi įsivaizduoti skaitytojus, kurie keltų tuos pačius klausimus kaip ir knygos veikėjai. Noriu, kad skaitytojai pajustų tokią pat įtampą ir baimę, kokią jaučia pagrindiniai veikėjai, kad užčiuoptų neigiamų personažų žiaurumą ir energetiką.“

„Kiekvienas rašytojas vienaip ar kitaip išsako savo požiūrį į visuomenę, žmogaus prigimtį ir pasaulio įvykius. Kartais aš galvoju, kad mes kažkuo primename tuos kvaištelėjusius teisuolius, kurie susirenka Haid parko prieigose ir rėžia aistringas prakalbas apie politiką, visuomenę, futbolą ir kitas temas tiems, kurie jų klausosi.“

„Mano veikėjams dažnai tenka susidurti su savo asmeniniais demonais ir kovoti su savimi. Tokie išbandymai atskleidžia jų charakterį, suteikia daugiau spalvų – mėgstu perteikti šį procesą savo knygose. Būtent tokie dalykai žavi skaitytojus ir daro romaną įdomų.“

„Skaitydami knygą, pavojų, kuriame atsiduria veikėjai, juntame daug stipriau, nes jie nėra superherojai. Baimė ir nerimas dėl jų likimo įsiskverbia daug giliau nei žiūrint filmą. Tokios knygos ypatybės kuria įtampą ir neleidžia skaitytojui atsitraukti. Dramaturgiją konstruoju vaizduodamas žmogiškuosius jausmus, psichologijos elementų rasite visose mano knygose. Jeigu veikėjo patiriama baimė skaitytojui suprantama, tai ir pats veikėjas bus tikroviškesnis.“

„Knyga skaitytoją turi prikaustyti, jis turi įveikti tą patį kelią, tuos pačius pavojus kaip ir knygos herojai. Dabar pasitaiko, kad istorija primena pasaką – nesvarbu, ar tai būtų filmas, knyga ar spektaklis. Dažnai iš anksto žinome, kad viskas baigsis gerai. Aš savo skaitytojams noriu pasiūlyti šį tą daugiau, juk nežinomybė visada jaudina ir įtraukia emociškai.“

„Man svarbu kas kita: mano knygose įvykių centre atsiduria eiliniai žmonės, su kuriais kiekvienas gali susitapatinti. Mano knygų veikėjai priversti sutelkti visas savo jėgas – net jeigu jas nusilpnino patogus viduriniosios klasės gyvenimo būdas. Tik taip jie gali išlikti. Visai kaip tikrame gyvenime – mano veikėjai visada sumoka didelę kainą už vidinių resursų pažadinimą.“

„Įtemptas siužetas ir nežinomybės pojūtis. Būtent intrigos ir įtampos pusiausvyra lemia trilerio kokybę. Skaitytojas turi pajusti, kad aprašomi veiksmai atitinka kiekvieno personažo psichologinę būseną. Kitaip sakant, kiekvienas veikėjo žingsnis turi būti pagrįstas emocine logika – mano manymu, trileriui tai svarbiausias dalykas.“

„Pasakojimo perspektyvoje stengiausi atskleisti tiek žudiko, tiek ir pačios aukos požiūris į tuos pačius dalykus. Knygoje „Trys Raudonos“ norėjau pasigilinti į nesėkmės ir baimės psichologiją, todėl man teko imtis stiliaus eksperimentų.“

„Trys Raudonos“ gimė visiškai kitaip. Vienas mano pažįstamas be perstojo verkšleno, kad jo kūryba niekaip nesulaukia pasisekimo, ir aš susimąsčiau, ko tokioje situacijoje galėtų imtis žmogus, kuris rašo knygas ir nebijo žudyti. Taip gimė knygos idėja.“

„Tris raudonplaukes daro pažeidžiamomis jų vienišumas. Bet ne tik tai. Svarbų vaidmenį vaidina ir kitos jų silpnybės bei nesaugumo jausmas. Jų gyvenimas perpildytas abejonių. Ir štai pasirodo Vilkas. Viskas, ką jos žino, kad Piktas Vilkas nori jas nužudyti.“

„Kiekvienai moteriai Vilkas sugalvoja scenarijų ir efektingą finalą, atsižvelgdamas į jų silpnybes. Jos lyg kokie kareiviai priverstos kovoti dėl savo gyvybės. Visos trys moterys skirtingo amžiaus, bet jos tarsi papildo, pratęsia viena kitą. Pavyzdžiui, jauniausia yra fiziškai stipriausia. Kiekviena gali kažkuo pasidalyti su kitomis, turi tam tikrų įgūdžių ar naudingų žinių. Būtent tokie dalykai ir kuria kūrinio dinamišką atmosferą.“

„Keisti pasakojimo perspektyvą – nuo perdėtai savimi pasitikinčio blogiuko prie teigiamų veikėjų, skęstančių abejonėse – buvo smagiausia knygos rašymo dalis. Kartu man tai buvo ir rimtas išbandymas, nes visi personažai be galo skirtingi.“

„Atsižvelgdamas į tai, kaip kiekviena moteris suvokia jai gresiantį pavojų ir kaip žudikas vertina savo garbėtrošką, turėjau keisti savo mąstyseną ir rašymo stilių. Akivaizdu, kad septyniolikmetė mergina į mirtiną pavojų žiūrės kiek kitaip nei penkiasdešimtmetė gydytoja, net jei joms gresia toks pat pavojus. Bet nepasakyčiau, kad kuris nors veikėjas man sukėlė ypatingų rūpesčių. Taip, buvo akimirkų, kai įsijausti į situaciją būdavo sudėtinga, bet, man rodos, tokie sunkumai tik padidina įtampą. Ypatingą malonumą patyriau rašydamas paskutinius knygos puslapius. Bet imti ir dabar iškloti detales būtų tiesiog nedovanotina klaida…“

„Niekas taip nežlugdo žmogaus kaip jausmas, kad galėjai kažką pasiekti, bet tau nepavyko. Būtent čia reikia ieškoti Vilko elgesio motyvų – jam atrodo, kad nusipelnė didesnio pripažinimo. Šis nepasitenkinimo jausmas mums visiems pažįstamas – kiekvienas bent kartą taip jautėsi, todėl gali su rašytoju susitapatinti. Skirtumas tik tas, kad mes neplanuojam nužudyti trijų moterų tą pačią dieną. Bet motyvas mums suprantamas.“

Johnas Katzenbachas ir toliau išlieka vienu įdomiausiu ir nenuspėjamiausiu psichologinių trilerių meistru, jau gerą trisdešimtmetį džiuginančiu viso pasaulio skaitytojus psichologine įtampa persmelktais kūriniais.