Alytaus rajono viešoji biblioteka

Exact matches only
Search in title
Search in content
Search in posts
Search in pages
Filter by Categories
Grožinė literatūra
Jaunimo garantijos
Knygų recenzijos
Literatūra vaikams
Naujienos
Naujos knygos
Parodos
Renginiai
Šakinė literatūra
final-logo

Knygos recenzija: Herbjørg Wassmo – „Tos akimirkos“

Spausdinti

Norvegų rašytoja Herbjørg Wassmo priklauso tam retai pasitaikančiam ir slėpiningam nešiuolaikiškų rašytojų tipui, kuris ne itin mėgsta lįsti į viešumą, dalinti interviu, ar puikuotis ant blizgių žurnalų viršelių. Ji neturi feisbuko, neatvirauja privataus gyvenimo temomis, o būtiniausią informaciją dažniausiai pateikia norvegų kalba. Tarsi jai ne itin rūpėtų poliglotiniais gebėjimais neapdovanota likusi žmonijos dalis. „Norvegijoje aš paprastai neduodu interviu, jei nesu ką tik išleidusi naujos knygos. Tai reiškia, kad aš labai ramiai gyvenu maždaug trejus metus“, – prisipažįsta rašytoja.

Jos knygos tarsi išplaukia iš oro. Nelauktai ir netikėtai. Be išankstinių liaupsių ir fanfarų. Tačiau paėmę į rankas beveik kiekvieną šios autorės kūrinį skaitytojai žino, jog jų laukia nepamirštamas susitikimas su Didžiąja literatūra, persmelkta karčia asmenine patirtimi ir meistriškais žodinės išraiškos viražais. Ne išimtis ir paskutinis fiordų karalienės romanas „Tos akimirkos“/„Disse øyeblikk“, išleistas 2013 metais ir Lietuvą pasiekęs po varginančiai ilgos, dviejų metų kelionės.

– Struktūra –

Jau pats knygos pavadinimas tarsi nusako bendrą kūrinio struktūrą, sudėliotą iš nedidelės apimties, turinčių atskirus pavadinimus, skyrių. Trumpų, bet reikšmingų gyvenimo akimirkų, be kurių neįsivaizduojamas joks žmogaus nueitas kelias. Paženklintas pakylimais ir nuosmukiais, nusivylimu ir vienatve. Struktūriškai kūrinys primena garsiąją Toros trilogiją. Tie patys trumpi, taupūs, gerai apgalvoti ir pasverti sakiniai, nešantys nepaprastai gilų emocinį ir prasminį užtaisą. Kaip ir „Toroje“ beveik kiekvienas sakinys ar žodis yra išieškotas, nugludintas ir išsijotas, tarsi per pelus nuo grūdų atskiriantį specialiu „Wassmo“ kokybės ženklu pažymėtą rėtį.

Nežinia kiek pastangų ir laiko autorė skyrė romano teksto tobulinimui bei atskirų žodžių ar sakinių įprasminimui, tačiau galutinis darbo rezultatas – stulbinantis. Ir jei kitų pripažintų autorių kūriniuose tokių nušlifuotų perliukų vos vienas kitas, tai Wassmo romane jų gausiai pribarstyta vos ne kiekviename puslapyje. Tik juos renkant patartina niekur neskubėti, radus atidžiai apžiūrėti ir nepamiršt atsisukti atgal, ar neliko kur per neatidumą paliktų žybsinčių akučių, laukiančių savojo lobių ieškotojo. Tokių kaip: „Džiaugsmas yra benamis valkata“ arba „Gimtadienio dovanų įteikiau jiems vienatvę.“ Ar galima pasakyti gražiau? Vargu.

– Kūrinys –

Ne tik žodžių ar sakinių konstrukcija, bet ir siužetine prasme šis romanas dažnam skaitytojui primins „Torą.“ Bent jau pirmieji šimtas puslapių lengvai galėtų pretenduoti į ketvirtąją „Toros“ dalį. O ir vėliau kūrinys santykinai išlaiko  bendrą, sukrečiančios trilogijos nuotaiką. Nes jame ir vėl kalbama apie sunkią šiaurės moters dalią, jos suluošintą vaikystę, paženklintą slogiu prievartos įdagu. Autorė prisipažįsta, jog kaskart rašydama naują romaną ji tiksliai nežino, kuria linkme pakryps pagrindiniai siužeto vingiai ir juo labiau neįsivaizduoja, kuo baigsis pats kūrinys. Anot rašytojos, ne ji, o pats siužetas ją veda galutinio tikslo link.

Trijų dalių romanas nėra lengvas pasivaikščiojimas plūktais parko takeliais gaivią vasaros dieną. Veikiau tai primena sunkią kelionę akmenuota jūros pakrante, kur kiekvieną tavo žingsnį stabdo stambūs akmenų rieduliai ir kiaurai košiantys fiordų vėjai. Visų pirma nemažai sumaišties įneša tai, jog šio romano veikėjai neturi vardų. Pagrindinė kūrinio herojė yra paprasčiausiai Ji, o ir kiti personažai negali pasigirti įmantriais skandinaviškais vardais. Čia figūruoja tokie veikėjai kaip jis, vyras, berniukas, jaunuolis, ta moteris ar ši mergaitė. Bėda ta, jog tų vyrų yra ne vienas ir ne du. Tad neatidžiai skaitydami jūs galite įvaryti save į kampą, mėgindami išsiaiškinti, apie kokį vyrą šiuo metu kalbama. Tiesa, yra keletas veikėjų turinčių vardus, tad tai išties palengvina užduotį bandant suvokti, koks rašytojas ar kita literatūros pažiba yra autorės dėmesio centre. Romane beveik nėra dialogų, o ir tie patys pateikti pasakojama forma. Jame yra nemažai sapnų aprašymų, organiškai įsiliejančių į bendrą kūrinio kontekstą, tačiau riba skirianti pasakojimą nuo sapnų pasaulio yra tokia trapi, jog skaitydamas nė nepastebi įžengęs į Morfėjaus teritoriją. „Sapnas yra gyvenimo archyvaras. Jis archyvuoja, jai nepastebint. Nenuilstamai slenka vis tolyn.“

Tarsi sumaišties dar būtų negana pagrindinė romano herojė dažnai kalba ir diskutuoja su kitais įsivaizduojamais veikėjais. Tokiais, kaip rašytojai Knutas Hamsunas, Virdžinija Vulf ar Simona de Beauvoir. Arba su ne ką prastesniais literatūriniais personažais: Tora, Raskolnikovu, Sonia bei garsiuoju Dostojevskio Didžiuoju inkvizitoriumi. Ir vėlgi, minėtieji personažai ir rašytojai į realų pasakojimą įžengia neperspėję ir netikėtai, tačiau savo pasirodymu tik pagyvina bendrą kūrinio atmosferą, padedančią knygos herojei labiau susivokti ją draskančioje dvasinėje priešpriešoje.

Naujausias romanas neabejotinai skiriasi nuo labiausiai skaitytojų pamėgtų kitų Herbjørg Wassmo kūrinių. Tokių kaip garsioji Dinos trilogija ar „popsinė“ „Stiklinė pieno“, kurią perskaičius net suabejoji, ar ją išties parašė pati Wassmo. Minėti kūriniai, nepaisant jų populiarumo, labiau skirti plačiajam skaitytojų ratui, vertinančiam epines nelaimingos meilės ar tragiškos lemties istorijas. Jose vyraujantis neįmantrus pasakojimo stilius ir be užuominų pateiktas tekstas visuomet paims viršų renkantis knygą po sunkios darbo dienos. Tad „Tos akimirkos“, kaip Toros trilogija ar „Bėgimas nuo Franko“, labiau patiks tiems žodžių gurmanams, kurie vertina įmantresnį ir sudėtingesnį rašymo stilių. Tiems krapštukams, kurie nesibodi pasiknaisioti po internetą ar savo atminties gelmes, bandydami išgliaudyti autorės paliktas minkles ir užuominas bei mėgindami išsiaiškinti užslėptą kai kurių žodžių prasmę.

– Autobiografiniai momentai –

Tai pats autobiografiškiausias ir atviriausias Herbjørg Wassmo romanas, kuriame, kaip prisipažįsta pati autorė, ji nepabijojo atskleisti kai kurių asmeninių savo gyvenimo detalių. Tačiau perskaičius romaną ir dar kartą išnagrinėjus jos painius biografijos vingius, galima daryti prielaidą, jog rašytoja ne tik pasidalijo su skaitytojais savo privataus gyvenimo nuotrupomis, bet bene pirmą kartą drąsiai ir atvirai išklojo bemaž visą savo sudėtingo gyvenimo istoriją. Nuo pasimetusios ir kompleksuotos mergaitės, iki brandžios ir išmintingos pasaulinio garso rašytojos. Kurios vienintelė bėda, mano manymu, buvo ta, jog ji visuomet būdavo visa galva aukštesnė, už jos gyvenimo kelyje sutiktus vyrus. O tokio „akibrokšto“ dauguma jų tiesiog negalėjo jai dovanoti.

Viename iš savo 2006-taisiais metais duotų interviu rašytoja teigė nerašanti autobiografijos, tačiau prisipažino, jog siekdama sukurti gyvus personažus, naudojanti savo bei savo draugų jausmus, įžvalgas ir tam tikrus jų išgyvenimus. Anot Wassmo, arčiausiai kūrybinio autobiografiškumo buvo jos vadinamoji geografinė biografija romane „Bėgimas nuo Franko“. Kad parašytų šį kūrinį, ji ištisus metus keliavo po Europą, tais pačiais keliais, kuriais vėliau klajojo ir jos pagrindinė herojė, patirdama panašius jausmus, artimus jos veikėjos išgyvenimams.

„Aš gyvenau tame pačiame bute, kaip ir knygos herojė, lankiau tas pačias parodas, važiavau tais pačiais greitkeliais. Jos gyvenimas yra lygiagretus tuomečiam mano gyvenimui, bet ir visiškai kitoks. Mes labai skiriamės, tačiau tuo pat metu ji turi nemažai mano bruožų.“ Taip ji kalbėjo 2006-aisiais, kuomet dar nebuvo parašiusi nei „Šimto metų istorijos“, nei „Tų akimirkų.“

Pirmą kartą rašytoja paatviravo dar 1981-aisiais metais. Pirmoje Toros trilogijos, „Namas su akla stiklo veranda“ dalyje ji atskleidė nuo patėvio seksualinės prievartos kenčiančios mažos mergaitės tragediją. Tuomet dar niekas nežinojo, jog ta išsigandusi ir užsidariusi mergaitė, yra vaikystėje panašius košmarus patyrusios rašytojos prototipas. Po 28-erių metų pertraukos „Šimto metų istorijoje“ prieš mus vėl išdygsta paniekinta mergaitė su geltonu pieštuku, kuriuo į mažytį sąsiuvinį ji perkelia savo patirtą „kaltę“ bei „gėdą.“ „Gėda. Tai sudaro mano esmę. Visada bandau ją slėpti, ginti šalin, nuo jos gydytis.“ Negyjantis skaudulys neduoda rašytojai ramybės ir naujausiame jos romane, kuriame konkrečiai neminimas joks prievartos faktas, tačiau negailima paniekos ir karčių žodžių tėvo adresu.

– Tėvas –

Tėvas šiame romane vaizduojamas kaip nuožmi bestija, tykanti aukos bet kuriame kambaryje. „Taip pat ir naktį.“ Herojės manymu, jis – net ne žmogus. „Tiesiog – kažkas, ką esi priverstas pakęsti šalia.“ Autorė jį vykusiai palygina su radiju, blogai nustatytu ties reikiama stotimi, be perstojo transliuojančiu įsakymus, skundus ir beprasmes istorijas. Ir pykčio proveržius. Herojai jis toks pasišlykštėtinas, jog ji net negali valgyti nieko, kas jo liesta. Anot jos, jeigu nebūtų tėvo, būtų visai gerai. Tačiau herojė nelabai ką gali padaryti, tik apsimesti, kad jo niekur nėra. Tėvas jai visuomet užstodavo pasaulį, įvykius ir žmones, kuriuos ji nuolatos sutinka. Jis visus daiktus persmelkia dvokiančiu koktumu, kurio neįmanoma panaikinti. Tėvas – tai kraupus šešėlis, kurį herojė bando nesėkmingai ištrinti. Jis turi demoniškos galios taip įsibrauti į herojės sapnus, kad „tamsią naktį ji staiga pasijunta stypsanti vidury kambario.“ Net kai ji sėdi bažnyčioje, tėvo šešėlis tvyro visose kertėse. Ir mintyse ji nusiunčia prašymą Viešpačiui aukštybėse, nespėjusi jo sustabdyti. „Pašalink jį! Dabar! Būk toks geras.“ Tik pyktis dar turi galios stumti heroję į priekį, „nes be pykčio jos jau kadai nebebūtų.“

Tačiau užėjus aklam įniršiui ir į darbą paleidus kumščius, ji išgirsta mamos perspėjimą, nuo kurio rankos bejėgiškai nusvyra prie šonų: „Žiūrėk, kad netaptum tokia pat kaip jis.“ Veidmainiškumas – dar vienas išskirtinis tėvo bruožas, „puošiantis“ ir taip gausią jo makabriškų kaukių kolekciją. Paprastas epizodas su žygio metu pūslę ant kojos pritrynusia ir tylėjimu apkaltinta mama, virsta puikiu simboliniu gyvenimiškos naštos nepasidalijimo pavyzdžiu, kurią kantriai sukandusi dantis neša viena mama. „Ar būtų ją nešęs? Ar kas nors kada nors yra regėjęs, kad tėvas mėgintų nešti mamą, siekdamas palengvinti jai gyvenimą?“

Pagrindinė herojė – didelė galvasopė tėvui. „Jis jau kadai suprato negalįs žinoti, ko iš jos laukti ar ką ji gali sumanyti.“ Tačiau pačios herojės savivertė – itin menka. Ji mano esanti tik kažko šešėlis. Arba atmata. „Kažkas, ką kitas nusviedė į šalį“. Ji junta nuolatinę baimę, kuri „tokia pat didelė kaip gėda pilve.“ Kartais herojė gailisi savęs, bet „šią apgailėtiną savybę ji, matyt, bus perėmusi iš tėvo.“ Viso kūrinio metu nuolatos iškyla neužduotas klausimas, kurio atsakymas yra itin svarbus pagrindinei herojei, bandančiai suvokti savo motinos abejingumo ir pasyvumo priežastis. „Ar tikrai pažįsti tą žmogų, kurį išrinkai man į tėvus? Ar žinai, kam jis įstangus?“, – norėtų klausti ji. Bet nepaklausia.

Herojė kaltina savo uždarumą ir mano, jog būdama atviresnė ji gal ir būtų išvengusi tėvo prievartos šešėlio. „Ar tuomet mama būtų pasistengusi ją suprasti? Ar būtų turėjusi ką pripažinti? Išskyrus tai, kad veikiausiai nesirinko to vyro, bet ištekėjo už jo, nes reikėjo. Kaip tais laikais buvo įprasta.“ Veikėja elgiasi panašiai kaip ir kitos, tėvų prievartą patyrusios aukos. Ji stengiasi blokuoti košmariškus prisiminimus, kurie lyg bumerangas nuolatos grįžta, bandydami suardyti trapų jos savisaugos kiautą. „Ar normalu neprisiminti savo gyvenimo, kai tau penkiolika metų?“ Retorinis klausimas, kuriam nereikia jokių atsakymų.

– Motina –

Žymiai silpniau romane atspindėtas motinos paveikslas. Tai antraplanis charakteris, smarkiai aplamdytas negandos vėjų, kantriai nešantis savo naštą ir nesipriešinantis gyvenimo tėkmei. „Tuščias, išblyškęs veidas. Kaip pamirštas nuspalvinti paveikslėlis spalvinimo knygelėje.“ Ir jis tokiu tapo ne iš gero gyvenimo, nes visas motinos gyvenimas buvo kova. Optimistiška kova. Taip pat ir už savo dukrą. Už jos sūnų. Nuolatinė kova už orų gyvenimą. Bet nepakankama. Už kilnų siekį susidoroti su sunkumais. Būti gerbiamai. Darbe, neturint jokio išsilavinimo. Džiaugtis mažyčiais džiaugsmais, apie kuriuos ji viena težinojo. „Mama tardavo koks gerumėlis, ir tuo tarsi viskas būdavo pasakyta.“ Herojė neprisimena, kad mama kada nors būtų skundusis savo gyvenimu arba kaltinusi kitus, jog negavo iš gyvenimo to, apie ką svajojo. Ir jei kas nors būtų davęs suprasti, kad jos gyvenimas nevisavertis, mama būtų tai palaikiusi įžeidimu. Dukra pasiilgsta nuoširdesnio bei atviresnio bendravimo su motina, ir galvoja, jei praeityje būtų daugiau bendravusios be tėvo šešėlio, viskas būtų susiklostę kiek kitaip. Net kai mama susirgo skrandžio opa, ji visada manė, kad tai įvyko dėl tėvo kaltės. Nes „kiekvienas, gyvenantis kartu su tokiu žmogumi, turi pajusti ilgalaikių padarinių.“ Bet motina – ne kovotoja. Ji greičiau pasyvus stebėtojas, nuolankiai susitaikęs su lemties neišvengiamumu. „Plekšnės, dailios apsigimėlės, toje pačioje pusėje įsodintomis akimis. Štai kuo pavirstam, ištisai gulėdami ant to paties šono ir spoksodami į tai, ko negalim išvengti.“ Tačiau pasyvi motinos pozicija ir nesipriešinimas iš tėvo sklindančiam blogiui, neapsaugojo jos dukros, kuri visą gyvenimą lyg užstrigusi plokštelė mintyse kartojo jai ramybės neduodantį klausimą: „Ar ji žinojo?“

– Ji –

Pati įdomiausia ir sudėtingiausia šio romano herojė yra Ji. Nuasmeninta, bevardė, nuomariu serganti būtybė. Gyvenime regėjusi daugiau tamsių, nei šviesių ir viltingų dienų. Tai protinga, išsilavinusi moteris, pasiruošusi duoti atkirtį ją supančio pasaulio blogiui, tačiau viduje jaučianti nuolatinį nerimą ir tuštumą, kurios negali užpildyti net patys artimiausi žmonės. „Pasaulis negali jos prigriebti. Ji jaučiasi gyva ir drąsi.“ Tačiau tai tik tuščias savęs padrąsinimas, kvatojančio pasaulio akivaizdoje. Jau pirmosios romano eilutės: „Ji atbulom slysta į nežinia ką“, puikiai nusako herojės dvasinę būseną bei jos bejėgiškus bandymus susivokti savo vidinio pasaulio labirintuose, bandant rasti išganingą išėjimą. Nes visi gelbstintys orientyrai jau seniai išsitrynė. Arba buvo ištrinti. Ji tarsi knygos viršelyje pavaizduota sena medinė prieplauka: trapi ir nesaugi. Ir jei ne pritvirtintos grandinės, galinti nuplaukti bet kur. Arba nugrimzt į dugną. Čia jau kaip lemtis panorės.

Nepaisant kovingo ir aštraus būdo, „drova atitvėrusi ją it sniego pusnis.“ Nes kiti žmonės žino viską, ko ji nespėjo perkratyti apie save. „Jie kupini džiaugsmo arba pykčio, bet niekuomet – tušti. Turi teisę vertinti. Net ir tai, ko nežino, bet tariasi numaną.“ Netgi su norvegų pamėgtomis slidėmis ji jaučiasi tarsi įkalinta ir suvaržyta. Tad geriausiai jaučiasi pajūryje, paplūdimiuose. Bėganti, šokanti, skriejanti. Nes tai darydama ji tiki valdanti padėtį. Dažnai jos krūtinę užgula svetimumas. Tarsi „plyšys krūtinėje, užsiūtas spygliuota viela.“ Mokykloje mokytis patinka, bet ten ji jaučiasi svetima. Iš kaimo. Nežino kas madinga. Be to, jai neramu dėl to, kad yra perdėm nešiuolaikiška, „nepratusi sukiotis modernioje visuomenėje.“ Ją kankina atminties sutrikimai, todėl ne visuomet prisimena, ką ketinusi daryti. Ji tarsi suskaldyta dalimis, lyg būtų keli žmonės vienu metu. Neturi laiko draugystei ir kitiems pašaliniams dalykams, nes turi užsibrėžusi tikslą, kuo nors tapti. Tad negali leistis blaškoma.

Ji subrendusi, tačiau ją mažai domina suaugusių žmonių žaidimai. Nei linksmi vakarai, nei dalykai, klaidingai traktuojami kaip meilė. „Kas yra meilė? Aš nežinau. Galbūt tai pareiga?“ Ji nemano, jog turi leistis liečiama, kad ją kas nors mėgtų. Iš tikrųjų jai nepatinka, kai ją kas nors liečia. Tai pasidygėtina. Ji net nepastebi, jog „tuo metu vienuma rausia joje duobę.“ Tačiau vienatvė nebaisi. Su sąlyga, kad esi viena. Nes vienuma neturi nieko bendra su vienatve. Herojė antrą kartą perskaito Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ ir pajuntu potraukį žudyti. Kai kada rašyti ir nerašyti visuomenės įstatymai ją siutina. Ji mano esanti primityviai sudėta ir norėtų būti tokia pat atkakli ir nuosekli kaip jos ryžtingi skaitytų knygų herojai. „Bet esu apgailėtinas kratinys, kuriame „nežinau ar sugebėsiu“ susipina su pašėlišku veržlumu. Matyt, tokia jau esu, kad nutvėrusi laimę, įsikišu ją į kišenę, bet pamirštu išsitraukti ir pažiūrėti.“ Ji nesuvokia ir negali paaiškinti daugybės dalykų. Pavyzdžiui, laimės ir meilės. Jai tai atrodo kaip „kažkas lakaus, ko neįmanoma sulaikyti, kažkas, kas sunyks, jei nepaleisi.“ O štai neapykanta, kaip ir neganda jai suprantamas dalykas. Grynas faktas, paprastas, ir be jokių įmantrybių. „Juk neapykantos nepuoselėji be priežasties. Bent jau ne aš.“

Herojės gyvenimas sudėtingas. Atsitiktinė meilė. Neplanuotas kūdikis. Nenoras susieti likimo su vaiko tėvu ir bandymai jam paaiškinti to nenoro priežastis. Netiesiogiai, o laiškais. Tačiau ji galvoja, kad laiške apsimeta esanti kitokia nei yra iš tikrųjų. „Ko gera, tai apgailėtina. Žodžiai apgaulesni nei daiktai. Jie beveik niekuomet nebūna tuo, kuo dedasi.“ Kaip ir sapnai. Nepatikimi, nesuprantami, tačiau be jų neapsieisi. Tuomet galvą suspaudžia ir ji krinta į nuomarį. „Ji plūduriuoja savo tuščiose smegenyse, niekam nežinant, kad tokia egzistuoja.“ Stebėtina, kad parašyti žodžiai jai atrodo tikresni už tuos, kurie ištariami. „Ar užrašytas tekstas reikalauja, kad juo būtų tikima, nesvarbu, ar adresatas to nori, ar ne? Galbūt jai duotas genas, nepavaldus jos valiai, dėl kurio taip lengva kitus įtikinti, jog žinanti kai ką unikalaus apie žodžių reikšmes?“ O gal ji tiesiog mėgina nuslėpti, kad jos asmenybė suluošinta? Jeigu jos vyrui žodžiai nesuprantami, tai gal jis pasiekiamas dailės pagalba? Juolab, kad herojė puikiai piešia. Tačiau jis nepriklauso tam pasauliui, kurį ji gali nupiešti pati, nes „pasaulis yra viso, kas negyva scena.“

Keista, bet „Nusikaltimas ir bausmė“ pati atsiverčia baisiausiose vietose. Yra stipresnė už ją. Ir nors tai galima pavadinti likimu, neverta juo tikėti. Jį reikia susikurti. Pedagoginėje mokykloje ji jaučiasi atgimusi iš naujo. Herojai atrodo, jog dabar prasideda tikrasis gyvenimas. Gyvenimas, kurio ji visuomet taip troško. Ji įstengia kalbėtis su žmonėmis, negalvodama, ką jie išties apie ją žino. Net jeigu jie supranta turį reikalų su atmata, jiems tai, regis, nerūpi, elgiasi su ja taip, tarsi būtų pirmarūšė kaip ir jie patys. Ir nors jos elektrikas draugas pakužda jai, kad ji yra jo mylimoji, ji nežino, ką jam reiškia šie žodžiai. Bet išdidumas vertas daugiau nei visa kita. Ji nėra ta, kuri prašo išmaldos. Tačiau vieną dieną įvyksta stebuklas: staiga jis tampa tuo, kuris supranta. Tuo, kuriuo ji gali pasitikėti. Kurio geros rankos. Kuris nereikalauja, kad ji būtų tokia, kokia nėra. Šeimyninis gyvenimas herojai atneša nemažai džiaugsmo ir rūpesčių, bemiegių naktų ir kūrybinių impulsų. Bet norint surasti tinkamus žodžius, reikia vienatvės. Arba tylaus ir jaukaus privatumo. „Vieną dieną, pagalvoja ji, vieną dieną turėsiu kambarį, kuris bus mano. Aš galėsiu uždaryti duris. Galėsiu ramiai miegoti, negirdėdama, kaip kažkas pareina ar išeina. Galėsiu niekieno nepertraukiama leistis į mintis. Galėsiu jas užrašyti. Ir dieną, ir naktį.“

Autorės kuriama herojė tuo pat metu ir silpna, ir stipri. Nuoširdi ir neklusni. Sunkiai suvokianti savo išskaidytą tapatybę. „Ar egzistuoja žodžiai, kurie galėtų paaiškinti, kas esanti? Ar įmanoma paaiškinti tiesą apie tai, ką reiškia būti žmogum? Pati ji mano esanti menka, mažytė šių dviejų dydžių dalis. Jai keista, kad „vieno žmogaus širdgėla mažesnė už dulkę visatoje.“ Tačiau nieko nepadarysi. Ji yra viso to dalis. Prašalaitė. Neturi tam tikro prieraišumo instinkto. Tad nežino, ar jaučia dėl to palengvėjimą, ar liūdi. Šis pripažinimas jos viduje atveria erdvę, kurią ji priima kaip dalelę išgyventos poezijos. Jai niekuomet neužtenka proto gyventi šia akimirka, tiesiog alsuoti ir šypsotis. Tačiau ji didžiuojasi esanti išskirtinė, mokanti sudėlioti žodžius, kurie dažnai pasiekia net atšiauriausias širdis. „Nieko tokio, jei išsiskiri iš kitų ar esi kitoks. Kaip tik svarbu būti ypatingam, nors niekas to nesupranta“, – aiškina jis savo mokiniams. Pati, pavyzdžiui, rašanti eilėraščius, apie kuriuos negalinti kalbėti. Žmonės nesupras. Manys, kad ji įsivaizduoja kaži kas esanti. Tik todėl, kad rašinėja tuos posmelius. Jos gyvenimas buvo kupinas nesėkmių ir skausmo. Praradimų ir nevilties. Argi ne taip ji sudėta? Destruktyviomis mintimis ir poelgiais naikinanti visas galimybes, kurių galėtų turėti? Ar ne tai jos vyras jai prikišdavo? Kad esanti tokia baisingai rimta, tokia velniškai susitelkusi į problemas, visada, taip sakant, laukianti kitos katastrofos. Kol galiausiai ji įvyksta. Todėl ji įkrinta į savigraužos ir bausmės duobę, kur savo gleivėtą gūžtą susisukusi savinieka. Ir pažeminimas. It alkanas šuo, pasirengęs tau įkasti, kai mažiausiai to tikiesi. „Kažin ar yra kas šiame pasaulyje, ko nepakęstų labiau nei pažeminimų?“

Tačiau gyvenant tokioje dvasinėje sumaištyje reikalingas bent koks atspirties taškas, galintis suteikti nusiraminimą ir paguodą. Gal juo galėtų būti tikėjimas? Juk jo pirmiausiai griebiasi paguodos ir vilties ištroškę žmonės? Tačiau religija „yra paguoda žmonėms, kurie neturi drąsos atsakyti už savo sprendimus.“ Tuomet gal tai galėtų būti meilė? Tas poetų ir romantikų išaukštintas jausmas, kuriuo ištisus amžius kliedi žmonija? Vėlgi ne. Nes „meilė turbūt yra nepasiekiamos bendrystės ilgesys.“ Galbūt tai tėra chemija, kad būtų užtikrintas giminės pratęsimas? O gal ji nenori veltis į meilės pinkles, nes tuomet jai tektų pralaimėti? Neatmestina ir baimė būti atstumtai. Gyvenime jai nebūdingas atvirumas. Tuomet galbūt kaltas jos šiaurietiškas uždarumas bei nemokėjimas jausmus reikšti žodžiais? Nebent tai būtų literatūra. Tačiau kūrėjui svarbiausia laisvė. Tiek dvasiniame, tiek ir fiziniame lygmenyje. Tad savo svajonėse ji gyvena nuosavame name, kurį sugeba išlaikyti ir turi užtektinai laiko rašymui. Gali keliauti kada, kiek ir kur panorėjusi. „Niekas nereguliuoja mano gyvenimo. Aš laisva.“ Juk gyvenimas įgyja prasmę tik per veiksmą, kuris jai asocijuojasi tik su kūryba. Tačiau kūrėjas privalo būti pakankamai ištvermingas ir stiprus. Ar tai ir yra tikroji žmogaus gėda, nebūti pakankamai stipriam? Ar tereikia sau pripažinti savo stiprybę? Juo labiau moteriai, kuria „negimstama, o tampama.“

– Vyrai –

Įdomus herojės požiūris į vyrus. Tiek į artimus, tiek ir į tolimus. Į draugus ir bičiulius. Rašytojus ir sutuoktinius. Ir turbūt ne vien anatominiais skirtumais vyrai nepanašūs į moteris, bet ir tuo, kaip jie elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje. Nes iš esmės vyrai daro tai, ko iš tiesų nori tą akimirką. Visa kita gali palaukti. Juk jis yra vyras, už nieką socialiai neatsakingas, išskyrus patį save. „Vyrai kalba. Moterys klausosi ir mąsto.“ Štai dar vienas skirtumas, kurio vyrai paprastai nepastebi. Nes klausosi tik savo balso. O kaipgi pats artimiausias žmogus, sutuoktinis? Gal jis yra pagrindinė užuovėja, nuo visų gyvenimo audrų? Ar jis yra tas, su kuriuo ji visą ateitį galės tyliai kalbėtis prieš užmigdama? Iš tikrųjų jai jo nereikia. Ką gi veiktų su juo? „Ir kaip moteris visais laikais išsirenka žmogų, šalia kurio mano galinti būti, iki galo nesuvokdama, ką tai reiškia?“, – klausia savęs herojė. Jos nedžiugina nei judviejų praeitis, paženklinta alkoholio ir neištikimybės žyme, nei šviesi ateitis, kurioje ji nemato jokių perspektyvų. Judviejų praeitis buvo chaotiška, smagi, liūdna, graži, siaubinga, švelni, vieniša. O jai pirmučiausia – vieniša. Tad dabar ateitis su vyru jai dingojasi kaip dusinantis, sentimentalus filmas apie vienatvę.

Herojai nepakeliama mintis, jog „viešuomenei esame dviese, nors iš tikrųjų esu viena.“ Toji tariama bendrystė jai tapo tokia pat nepakenčiama kaip ir neištikimybė. Ir nors jos vyras savo laiku gražiai kalbėjo apie meilę, abu jie žino, kad pati meilė nesprendžia jokių problemų. Atvirkščiai. Ji sukelia tikros bendrystės ilgesį. „Man nusišvilpt į meilę! Aš noriu gero bendravimo dviese ir laiko pokalbiams apie tai, kas šį tą reiškia. Ar tu tai supranti?“ Vyrai norėdami padaryti įspūdį moterims dažnai mėgsta pasipuikuoti savo fiziniais pranašumais, tačiau „vyras, demonstruojantis galią ir jėgą, prieš tai neparodęs, jog turi smegenų, tėra gyvulys aptvare.“ Vyrams būdingas dar vienas bruožas – savininkiškumas. Viskas, prie ko jie prisiliečia, virsta jų nuosavybe ir turi priklausyti tik jiems. „Dabar tu mano!“, – džiūgauja toks moterų medžioklis, pamanęs, jog jo grobis pagaliau pakliuvo į spąstus. „Ne! Aš nusprendžiau priklausyti sau.“, – atšauna tokia „nesusipratėlė.“ „Tu esi tokia atskalūnė“, – sako jai vyras. „Dieve mano, ar reikia būti tokiai atkakliai? Ar negali žengti žingsnio į šalį ir bent kiek nusileisti?“ Nusileisti kam? Aišku, kad vyrams.

– Apie rašymą –

„Tos akimirkos“ nebūtų išsamus autobiografinis romanas, jei jo autorė neužsimintų apie rašymą. Apie širdžiai mielą užsiėmimą, neabejotinai padėjusį jai išsivaduoti iš klampaus dvasinio katarsio. Rašymo, be kitų privalumų turinčio ir gydomąją galią. Nes skausmą apmalšina ne tik vaistai, bet ir žodžiai, išlieti baltame popierius lape. Bent taip teigia psichologai. O jei atvejis sunkesnis – ir psichiatrai. Rašant ji įsiklauso į skambesį, kuris vibruoja jos kūną keista melodija, niekaip nesusijusia su tuo ką ji rašo. Ši apima ją visą, rašymą, visą jos gyvenimą. „Jai dingojasi, jog ji atėjo į šį pasaulį, kad perteiktų būtent šią melodiją. Kad pritrauktų prie savęs, pakeistų, pagražintų, subjaurintų širdgėlą, kurios pati išgyventi nedrįsta.“ Knygoje autorė pateikia tiek savo, tiek ir įsivaizduojamų veikėjų įžvalgas ir pastebėjimus, susijusius su rašymu, kurios tikrai sudomins geros literatūros mėgėjus. Autorė prisipažįsta nežinanti, iš kur randasi jos pasakojimas. Tiesiog „tvyro kambaryje, nors ji jo nekvietė.“ Anot jos, pasakojimų yra begalė. Tereikia juos surasti. Ar jie suranda ją? Kartais. Svarbiausia neužmiršti užrašyti naujas mintis, kurias tau pasiūlo diena. „Tai gali tapti mano šūkiu“, – pamano. Užrašau, ką pasiūlo diena.“

Autorė nevengia nagrinėti ir kūrėjų moralinės atsakomybės klausimų, tam tikrų etinės normos ribų, kurių, būk tai, rašytojai neturėtų peržengti. Tačiau literatūroje visai kaip gyvenime – visų neįmanoma išgelbėti. „Niekas nėra tiek bjauru, kad negalėtų tapti literatūra“, – sako jai paslaptingas rašytojas, nužengęs iš praeities. „Privalai surambėti. Privalai rašyti tai, ko nedrįsti. Tai, ko žmonės mano nepajėgiantys matyti. Gėda, širdgėla ir baimė. Privalai į tai pasinerti. Pasinerti į tai, ko niekuomet negalėjai papasakoti.“ Itin įdomūs autorės pokalbiai su garsia švedų rašytoja, romano „Pykčio vaikai“ autore Sara Lidman. Jaunystėje jai teko lankyti Saros vedamus kūrybinio raštingumo kursus, kuriuose ji gavo bene pirmąsias rašymo pamokas, padėjusias jai tapti profesionalia rašytoja.

Svarbiausia, anot Saros, pasitikėti pirmavaizdžiais ir drąsiai eiti tiesiai prie reikalo. Nors kaip pati prisipažįsta, niekada to nepaisanti. Geras rašytojas visuomet pradeda ten, kur opiausia. Jis geba įlysti į žmones. Mato jų sielos virpesius. Jų vaizduotę. Tikrasis žodžio meistras nebijo, kad tekstas jį nužemins. Nes žodžiai yra skaitytojo ir teksto paslaptis, o rašytojas turi laikytis nuošalyje. Geras tekstas, anot jos, yra geresnis už jo rašytoją. Trys temos yra vertos plunksnos. Meilė. Mirtis. Skurdas. Taip pat labai svarbu pasitikėti skaitytojo vaizduote ir niekuomet jo nenuvertinti. Tačiau patarimai taip ir liks tik patarimais, jei rašytojas nesivadovaus savo nuojauta ir protu. Rodos, tą iškalbingai patvirtina ir Saros žodžiai, kuriais ji visuomet baigia savo seminarus: „Darykite, ką privalote daryti. Pamirškite viską, ką pasakiau!“

Romane nemažai kalbama ir apie tokias filosofines kategorijas kaip absurdiškumas. Apie priešpriešą, kylančią tarp žmogaus, kuris reikalauja prasmės, ir pasaulio, kuris neturi jokios prasmės. „Būtent su beprasmybe mums ir reikia susitaikyti“, – teigia autorė. Jai svarbu, kodėl apskritai žmonės rašo? Ar jie tokiu būdu bando įprasminti save? O gal rašoma vien tik tam, kad nuslopintų vienišumo jausmą? Nors be vienatvės nėra literatūros. Joks rašytojas įtikinamai neparašys apie vienatvę, jos neišgyvenęs pats. Tačiau rašyti ir gyventi nėra tas pats. Vienok rašydama ji nori ištirti, ko nesupranta gyvenime, tačiau gyvenime lengvai sutrinka ir pamiršusi visas sąsajas su realybe dažnai virsta kuo nors kitu. Pavyzdžiui, Dievu. Nes rašytojai turi tokią privilegiją, kurios neturi kiti mirtingieji: tvarkyti herojų likimus savo nuožiūra. Kaip pavyzdį autorė pateikia epizodą su mergina, pamiršusia kapinėse pirštines ir į kapo duobę įkeltas kopėčias. Kas ta mergina, ir ką ji veikia kapinėse, Wassmo kūrybos gerbėjai be abejonės žino. Jos nerimą bandanti išsklaidyti autorė pažada, jog niekas apie tai nesužinos. Ir į merginos abejones, jog ji negalinti žadėti tokių dalykų, nes nesanti Dievas, rašytoja atšauna: „Čia viską sprendžiu aš, taip pat ir už Dievą.“

– Pokalbiai su „vaiduokliais“ –

Dar vienas įdomus ir originalus elementas, naudojamas šiame romane, anksčiau minėti pokalbiai su įsivaizduojamais literatūriniais personažais ar seniai į nebūtį nužengusiais rašytojais. Jų gyvenimiškos patirties kupinos įžvalgos, praturtintos originaliu požiūriu į daugelį mums įprastų dalykų, pateikiamos naujoje šviesoje, kuri prikels net ir labiausiai apsnūdusį individą. Būtent jie yra toji kritiška, oponuojanti pusė, verčianti autorę blaiviau mąstyti ir neleidžianti jai panirti į svaiginantį didybės ar perdėto pasitikėjimo savimi liūną. „Tik saugokis tų, kurie tau lieps nusiimti skrybėlę“, – nelauktai perspėja paslaptingas rašytojas. „Jie pasiima viską. Mintis, garbę ir kūrybą. Gyvenimą. Nespėsi susivokti, o tu jau kapinėse, ir niekam nė motais.“ Tokį patarimą autorei duoda kapinėse sutiktas miręs rašytojas. „Jis išdavikas, Tėvynės gėda. Per karą buvo atsidūręs ne toje pusėje. Net parašė fiureriui nekrologą.“ Užuominų pakankamai, kad suprastumėt, apie kokį paklydėlį rašytoją kalbama. Kitas legendinis „vaiduoklis“ – Didysis inkvizitorius, išdidžiai nužengęs iš Dostojevskio „Brolių Karamazovų“, negailintis itin kandžių žodžių tiek pačiai autorei, tiek ir jos kūrybai. Jo manymu, romanų skaitymas – nėra tikrasis gyvenimas, vykstantis pagal autorės supratimą. Jis šaiposi iš vogčiomis ant popierių skiaučių rašinėjančios herojės, nors pastaroji ir žino, kad jos laukia svarbesni dalykai. „Pavyzdžiui, kažkuo būti tiems, kas šalia tavęs“

Didysis inkvizitorius smerkia paslapčiomis žodžius medžiojančią rašytoją, manančią, kad gyvenimas yra tai, ką reikia ištverti, laukiant kai ko geresnio ir svarbesnio. Ir kad laukdama ji tuščiai leidžia laiką skaitydama romanus ir rašinėdama niekus. Slapstosi, medžiodama veidus ir istorijas, o galvoje turi rūsį. „Ten kabini skerdenas, kurios tau gali praversti. Palieki jas nusivarvėti. Manai, kad jos gali ten kabaliuoti metų metus.“ Tačiau rašytojos tikslas ne skerdenų kabinimas rūsyje. Ji išties svajoja nuveikti kažką svarbaus ir didingo. Ir kaskart, kai ji suvokia, kaip toli esanti nuo tikslo, atsėlina nepasitenkinimas, kuris viską užnuodija. „Ar kada susimąstei, kad eikvoji jėgas ne toms užduotims?“, – klausia jos dar viena „vaiduoklė“, garsi feminizmo atstovė, knygos „Antroji lytis“ autorė. Anot jos, ne vien kūryba rašytojas turi būti gyvas. Reikia prisiimti atsakomybę ir už vaikus, ir už darbą. „Tu esi didžiausia pačios atsakomybė! Privalai išsikovoti sau vietą“, – taria jai bevaikė rašytoja iš Paryžiaus. Juk niekas mandagiai neužleis vietos moteriai, vyrų valdomame pasaulyje.

– Akimirkos –

„Tos akimirkos“ – neabejotinai vienas iš įdomiausių ir įsimintiniausių 2015 metais pasirodžiusių romanų Lietuvoje. Nors šį feminizmu alsuojantį kūrinį parašė viena moteris, skaitant negali nepastebėti, jog jame atspindėtos daugumos moterų problemos. Jų nerimas ir skausmas, neišsipildžiusios viltys ir svajonės. Nes problemos, su kuriomis susiduria romano herojė, yra bendros ir nedaug kuo skiriasi nuo milijono kitų pasaulio moterų problemų. Taip pat ir nuo lietuvių. Kūrinys įdomus dar ir tuo, jog Herbjørg Wassmo nepabijojo atskleisti kai kurių itin asmeniškų savo gyvenimo detalių, leidusių skaitytojams geriau pažinti tiek pačią rašytoją, tiek ir jos įspūdingą kūrybą. Juk ne kiekvienas ryžtųsi atvirai kalbėti apie patirtą seksualinę prievartą ar sunkią ligą, kurią galimai iššaukė vaikystėje patirta trauma.

Kiek romane tiesos, o kiek išgalvotų dalykų, geriausiai žino tik pati rašytoja. Tačiau tai nėra taip svarbu, skaitant ir vertinant šį kūrinį. Svarbiausia tai, jog autorė atvirai išdėstė kai kurias savo mintis, kurias mes paprastai linkę pasilaikyti sau. Papasakojo apie tas keistas trumpas akimirkas, „kurias tiesiog prisimeni, nors galbūt jos nėra kokios nors išskirtinės ir nepaprastos. Apie tai, ko neprisimeni ir nedrįsti prisiminti.“ Ir visus tuos „neprideramus dalykus, kuriais manaisi su niekuo negalįs pasidalinti.“ Vis dėlto – kai kurios akimirkos ypatingos, kuo nelengva dalintis su kitais. „Juo labiau prisiminant tas trumputes, keistumo kupinas akimirkas, kurių ji nemoka apibūdinti.“ Ar tai galėtų būti šiluma ir ramybė? Džiaugsmas ir liūdesys? O gal tai efemeriška laimė, apie kurią ji nieko nežino? Tiesiog taip jau yra, jog žmogaus gyvenimas susideda iš akimirkų. Ilgesnių, trumpesnių, bet neabejotinai reikšmingų. Nes, pasak Albero Kamiu, „amžinybė slypi akimirkoje“, talpinančioje visą gyvenimą…

Arnoldas Šatrauskas

„Tuo pat metu, kai rašomi ir skaitomi romanai, visi iš paskutiniųjų stengiasi nuslėpti savo pačių istorijas.“

Jau daugiau nei trisdešimtmetį Herbjørg Wassmo vardas rašomas kartu su „Norvegijos grožinės literatūros karalienės“ titulu.

Dešimčių kūrinių autorei ir pasaulyje, ir Lietuvoje milžinišką populiarumą pelnė romanas „Dinos knyga“ bei vėliau sekę du jo tęsiniai: „Karnos kraitis“ ir „Laimės sūnus“.

2002 m. danų režisierius Ole Bornedalis pagal Herbjørg Wassmo „Dinos knygą“ sukūrė filmą „Aš esu Dina“ /„I Am Dina, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė prancūzų aktorius Gérardas Depardieu ir norvegų-švedų aktorė Maria Bonnevie.

„Nepaprastai džiaugiuosi, kad filmas buvo sukurtas, nors pats darbas truko labai ilgai, prabėgo 11-12 metų nuo pirmojo sutarties su manimi pasirašymo. Net tris režisieriai turėjo palikti darbą, buvo labai didelis finansinis spaudimas, darbą turėjo palikti ir scenaristas.“

„Daugelis man sakė, jog galbūt Dina nenori, kad būtų sukurtas šis filmas. Aš skaičiau visus scenarijus ir teikiau patarimų, bet mano sutartyje buvo įrašyta sąlyga, kad už nieką nesu atsakinga, pavyzdžiui, kad nebūsiu kaltinama, jei filmą ištiktų nesėkmė.“

„Bet kai iš darbo turėjo pasitraukti trečias iš eilės režisierius, spaudoje vis vien buvo parašyta, kad H. Wassmo išmetė dar vieną režisierių.“

„Pasirodžiusioje ekranizacijoje buvo dalykų, su kuriais nesutikau, tačiau filmas yra filmas, tai yra visiškai kita meninės išraiškos forma. Pavyzdžiui, man labai patiko herojės vaikystės arba muzikavimo epizodai, tačiau man nepatiko, kad filme buvo tiek daug smurto, knygoje to nebuvo.“

„Jei būčiau sprendusi aš, būčiau skyrusi daugiau dėmesio virtuvės hierarchijai bei šioje vietoje tvyrančiai poezijai.“

Naujausias fiordų karalienės romanas „Tos akimirkos“/„Disse øyeblikk“ pasirodė 2013 metais ir Lietuvą pasiekė po varginančiai ilgos, dviejų metų kelionės.

Tai pats autobiografiškiausias ir atviriausias Herbjørg Wassmo romanas, kuriame, kaip prisipažįsta pati autorė, ji nepabijojo atskleisti kai kurių asmeninių savo gyvenimo detalių.

Struktūriškai kūrinys primena garsiąją Toros trilogiją. Tie patys trumpi, taupūs, gerai apgalvoti ir pasverti sakiniai, nešantys nepaprastai gilų emocinį ir prasminį užtaisą.

„Arčiausiai kūrybinio autobiografiškumo galbūt būtų vadinamoji geografinė mano biografija. Turiu galvoje savo knygą „Bėgimas nuo Franko“. Kad parašyčiau šį romaną, aš metus keliavau po Europą, dabar tais pačiais keliais klajoja ir jo pagrindinė veikėja, patirdama jausmus, labai panašius į manuosius.“

„Aš gyvenau tame pačiame bute, kaip ir knygos herojė, lankiau tas pačias parodas, važiavau tais pačiais greitkeliais. Jos gyvenimas yra lygiagretus tuomečiam mano gyvenimui, bet ir visiškai kitoks. Mes labai skiriamės, tačiau tuo pat metu ji turi nemažai mano bruožų“,- kalbėjo rašytoja 2006-aisiais, kuomet dar nebuvo parašiusi nei „Šimto metų istorijos“, nei „Tų akimirkų.“

„Kai sulaukiame dvidešimties metų, mes kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką po truputį mirštame. Tačiau ta milžiniška jėga, kurią mums suteikia Meilė, leidžia mums užsimiršti, leidžia mums kažko siekti besirengiant savo mirčiai šioje žemėje.“

„Turėčiau būti Dievas, jog galėčiau atsakyti, šiam ar anapusiniam pasauliui artimesnė Meilė. Tačiau manau, kad Meilė, Gyvenimas ir Mirtis yra neatsiejamai tarpusavyje persipynę.“

„Meilės ilgesys, svajonė būti mylimam žmogaus gyvenime tikrai yra pagrindinis dalykas. Štai Dinos atveju matome, kokią asmeninę katastrofą sukelia atstumta žmogaus meilė. Daugelis šį Meilės ilgesį laiko naiviu, daugelis apie jį nekalba. Šitas ilgesys gimsta vaike, kuriuo mes visi kažkada buvome.“ / Taip būsimoji rašytoja atrodė vaikystėje. /

„Vėliau mes po truputi mėginame prisidengti įvairiais vaidmenimis, slepiame tą savo pažeidžiamąją pusę, tą vaiką savyje. Man visuomet yra įdomiausias būtent tas mumyse tūnantis vaikas, kadangi jis turi vaizduotę ir pakankamai drąsos jai išlieti. Jis geba pripažinti savyje ir ilgesį, ir pyktį.“ / 1957-ųjų metų Herbjørg Wassmo nuotrauka. Joje būsimajai rašytojai dar tik penkiolika. /

 „Aš niekuomet neplanuoju trilogijų, esu intuityvi rašytoja. Manau, kad jei iš anksto planuočiau rašyti trilogiją, aš taip pavargčiau nuo visų minčių, jog visai nieko nebūtų. Niekada nemėginu sukonstruoti romano pabaigos arba kaip nors dirbtinai sustabdyti savo rašymo maniją.“

„Kadaise, ypač mano kūrybinio gyvenimo pradžioje, bandžiau tai daryti, bet nieko doro neišėjo. Galiu tik pasakyti, kad, pavyzdžiui, romaną rašau pustrečių metų ir tai būna labai intensyvus darbas. Pasakojimą parašiusi iki galo, aš pradedu jį tvarkyti: tarsi režisuoti, tarsi redaguoti ir tai trunka mažiausia devynis mėnesius, kaip ir nėštumas.“

„Savo rašymo būdą galėčiau palyginti su filmo kūrimu – aš nerašau chronologine tvarka. Užrašau tuos epizodus, kurie tuo metu rutuliojasi mintyse. Ir kartais nutinka taip, jog turiu daug fragmentų, kuriuos vėliau reikia sujungti į visumą.“

 „Keliaudama po užsienį ir ten susitikdama su vietos skaitytojais bei žurnalistais esu atviresnė, jiems aš atskleidžiu daugiau, nei savo šalies spaudai. Tai, matyt, susiję su tuo, kad namuose žiniasklaida mane visuomet gali pasiekti, o užsienyje pasibaigus mano vizitui žurnalistams aš jau neberūpiu.“

„Žinau, kad žiniasklaida yra pavojingas dalykas, tikrai apie ją niekada negalvosiu kaip apie kažkokį nekaltą dalykėlį, nes aš juk ir gyvenu su žiniasklaidos atstovu.“

„Negali kažką žurnalistui duoti, o paskui atsiimti, tai yra neįmanoma. Ir tuo pat metu būtina kažką duoti žiniasklaidai, nes mes iš to gyvenam – ir vieni, ir kiti. Todėl aš ir stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą šiame žaidime.“

Herbjørg Wassmo ir toliau išlieka viena įdomiausių ir žinomiausių pasaulinio garso rašytojų, kerinti skaitytojus savo karališkumu ir dvasiniu aristokratiškumu.