Knygos recenzija: Anthony Doerr – „Neregimoji šviesa“

1944 m. rugpjūtį istorinį Prancūzijos Sen Malo miestą po įnirtingų amerikiečių oro ir sausumos pajėgų atakų kone visiškai sunaikino gaisras. Iš 865 pastatų, stovėjusių tarp miesto sienų, liko tik 182. Tarp jų ir kamputyje įsispraudęs aukštas, siauras, ketvirtu numeriu pažymėtas šešiaukštis namas Voborelio gatvėje. Būtent šiame aptriušusiame pastate baigiantis karui ir susikirs dviem priešingoms stovykloms priklausiančių jaunuolių: aklos šešiolikmetės prancūzaitės Mari Loros LeBlank ir septyniolikmečio vokiečių eilinio Vernerio Pfenigo keliai. Susikirs trumpam. Vos vienai dienai. Susikirs vien tam, kad drauge atliktų likimo jiems skirtus vaidmenis, kuriems lemtis juos ruošė ilgus dešimt metų.

I. Šviesa

„Visa nematoma mums šviesa“/„All the light we cannot see“ (liet. „Neregimoji šviesa“). Taip originaliai vadinasi šis amerikiečių rašytojo, 2015 m. Pulitzerio premijos laureato Anthony Doerrio kūrinys, kuriame šviesa knygos pavadinime figūruoja ne kaip dekoratyvinis puošybinis, o kaip žymiai platesnę prasmę turintis elementas, atskleidžiantis herojų jausminę būseną ir tam tikrų reiškinių simbolinę prasmę. Šviesos, kaip vilties ir tikėjimo gėriu metafora čia varijuoja nuo pačių skaidriausių tonų, iki pačių spalvingiausių ir skambiausių garsų, kuriais autorius išreiškia herojų jutiminį pasaulį. Ji gali būti akinamai balta, kaip begarsis švytėjimas, ar spinduliuoti tūkstančiu spalvų, pulsuojančių juodoje nevilties drobėje.

Šviesa – tai ir tylūs „neregimi“ žmonės, kurių nė neįtartum kokiu nors herojišku elgesiu. Iš pažiūros tai silpni, švelnūs žmonės. Tačiau jų vidinė stiprybė ženkliai nusveria jų apgaulingai gležną išvaizdą. Jais gali būti ir maža akla mergaitė ir keletas garbaus amžiaus senučių, pasiryžusių duoti atkirtį vermachto žaliūkams. Būtent jų atkaklumo ir pasipriešinimo dėka nemaža žmonijos dalis patikėjo, jog blogis nėra amžinas ir kad drauge sutelkus jėgas jį visuomet galima įveikti. Jog norint „prašalinti tamsumas“ neužtenka vien tik pasyvaus stebėjimo. Reikia kovoti, o dažnai ir aukotis, nes „niekada nežinai, ar ten kur eini, dar dega šviesa.“ Nes ji vienintelė padeda jaustis taip, tarsi kažkas tavęs lauktų.

II. Rašytojas

Amerikiečių rašytojas, dviejų romanų ir trumpų apsakymų autorius Anthony Doerris gimė 1973 m. Klivlende, Ohajo valstijoje. Jo vaikystė prabėgo gimtojo Ohajo Novelty mieste. Mokėsi mokykloje prie universiteto, kurią baigė 1991 metais. Meino valstijoje, Bowdoino koledže Brunswicke  specializavosi istorijos srityje ir ten įgijo bakalauro laipsnį. Vėliau mokslus tęsė Ohajo Bowling Green State universitete, kurį baigęs 1995 m. tapo taikomųjų menų magistru. 2002 m. Doerris išleido trumpų apsakymų rinktinę „Kriauklių rinkėjas“/„The shell collector“ (liet. 2019 m.) Joje daugumos apsakymų veiksmas vyksta Afrikoje ir Naujojoje Zelandijoje, kurioje Doerris savo laiku gyveno ir dirbo. Beje, šioje knygoje minima ir Lietuvos sostinė Vilnius. 2004 m. autorius išleidžia savo pirmąjį romaną „Malonės sniegas“/„About Grace“ (liet. 2020 m.), o 2007 m. nusprendžia save išbandyti memuarų srityje ir parašo prisiminimų knygą „Keturi metų laikai Romoje“/„Four seasons in Rome.“

2010 m. pasirodo dar viena jo apsakymų rinktinė „Atminties siena“/ „Memory wall“, o 2014-taisiais jį  visame pasaulyje išgarsinęs romanas „Visa nematoma mums šviesa“/„All the light we cannot see“ (liet. „Neregimoji šviesa“). Knyga sulaukė itin palankaus kritikų vertinimo ir gavo National Book Award for Fiction premiją už geriausią grožinės literatūros kūrinį. „Neregimoji šviesa“ pateko į dienraščio New York Times bestselerių sąrašus ir buvo išrinkta geriausia 2014 m. knyga. 2015 m. romanas apdovanojamas pačia garbingiausia Pulitzerio premija. Viso per savo kūrybinę karjerą rašytojas buvo apdovanotas devyniomis literatūrinėmis premijomis. 2007-2010-taisiais metais Anthony Doerris buvo tapęs reziduojančiu, t.y. nesusaistytu jokiomis sutartimis su leidyklomis rašytoju. Dabartinu metu Anthony Doerris gyvena Boise, Aidaho valstijoje. Rašytojas vedęs, turi žmoną Shauną bei du dvynius sūnus.

III. Mintis

Mintis parašyti „Neregimą šviesą” autoriui kilo dar 2004 m. Sent Male pristatant savo pirmąjį romaną „Malonės sniegas”/ „About Grace.” Tad nuo pradinio sumanymo iki galutinio rezultato prabėgo ilgi dešimt metų, kurių išties buvo verta laukti.

„Pirmą kartą Sent Malą išvydau lankydamasis Prancūzijoje, knygos pristatymo turo metu. Tai vaiduokliškas, gynybine siena apjuostas miestas Bretanėje, iš visų keturių pusių skalaujamas smaragdinės jūros. Buvo naktis, nes po pietų išėjau pasivaikščioti pylimo viršumi, stebeilydamas į tamsius triaukščių namų langus. Atslūgus jūrai smėlėta pakrantė mirguliavo mėnesienoje, o pastatų sienos akinamai švytėjo. Jaučiausi lyg vaikščiočiau po Italo Calvino vaizduotėje gimusį miestą, kurio dalį sudarė tarsi iš pasakų nužengusi pilis, dalį M.C. Escherio tapytos drobės, dalį migla ir jūros vėjai, nutvieksti virpančios lempos šviesos. Tu vaikštai akmenimis grįstomis gatvelėmis, uodi potvynio kvapą, girdi savo žingsnių aidą ir galvoji: šis miestas nepaisant visko išliko per tūkstantmečius. Bet 1944 m., paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais, Sent Malas buvo beveik visiškai sugriautas amerikiečių artilerijos, apie ką skausmingai byloja keturiasdešimtųjų pabaigoje, penkiasdešimtųjų pradžioje pastatytas granitinis paminklas. Tai, kad miestas sugebėjo pakilti iš pelenų ir paslėpti visus sudeginimo, už kuriuos buvo atsakinga mano šalis, pėdsakus, mane tiesiog sužavėjo.”

IV. Kūrinys

Anthony Doerris parašė neįtikėtinai jaudinančią, bet tikrovišką Antrojo pasaulinio karo metų istoriją, kurioje netruks nei dramatiškų karinės ekspansijos momentų, nei taikaus ir idiliško prieškarinio gyvenimo vaizdų. Autorius sąmoningai atsisakė didingų batalinių scenų, dažnai užgožiančių žymiai svarbesnius ir esmingesnius dalykus. Tokius, kaip mažo žmogaus tragedija griūvančio pasaulio fone ar jo mėginimus išsaugoti žmogiškumą visuotinos suirutės metu. Visus karo baisumus bei jo beprasmybę Anthony Doerris sugebėjo perteikti per keleto herojų paveikslus ir tragiškai susipynusius jų likimus. Siužetas pasakojamas trečiu asmeniu, padalintas į vos vieną ar kelis lapus apimančius trumpus, turinčius atskirą pavadinimą skyrius. Pats veiksmas vystomas dvejomis pagrindinėmis kryptimis ir pakaitomis pasakojama arba Mari Loros, arba Vernerio Pfenigo istorija.

Rašytojas nesilaiko griežtos įvykių chronologijos, tad pradėdamas romaną 1944 m. jis greitai grįžta į 1940-uosius, o pasakodamas apie Vernerį – ir į 1934-uosius metus, kuomet nacionalsocializmas Vokietijoje dar tik kėlė galvą, visais būdais bandydamas apnuodyti jaunus protus. Anthony Doerris radijo bangomis mus nuskraidina ir į paskutines karo dienas skaičiuojantį subombarduotą Sen Malą, ir į skrudintais kaštainiais kvepiantį prieškarinį Paryžių, kuriame du laimingi vienas kitą mylintys žmonės nerūpestingai džiaugiasi paskutiniais besileidžiančios saulės spinduliais. Ir nors vienas mažas žmogutis visą laiką skendi aklinoje tamsoje, jos drąsioje širdelėje pulsuojantis žiburiukas nušviečia viską aplinkui gerumu pripildyta šviesa. Šviesa, į kurios ratą įžengęs ir pats nejučia tampi geresniu.

V. Mari Lora

 Visas Mari Loros pasaulis susideda iš tinklų ir pinučių, besimainančių garsų ir nelygių, gruoblėtų paviršių. Jame nėra absoliučios tamsos, bent ne tokios, kokią dauguma žmonių įsivaizduoja. Jame yra ir spalvų. Jos vaizduotėje, jos sapnuose, viskas išsilieję ryškiomis, pulsuojančiomis spalvomis. Tad juodame vaizduotės ekrane ji gali nupiešti ką tiktai nori. Mamos ji neprisimena, bet įsivaizduoja ją kaip baltą begarsį švytėjimą. Skirtingai nei mama, tėtis spinduliuoja tūkstantį spalvų. „Jis patikimas kaip automatinis užraktas, o jam einant kišenėje žvanga raktai.“ Mat Mari Loros tėtis Nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje dirba vyriausiuoju spynų meistru. Tad jo raktų ryšulys atveria Mari Lorai visas slėpiningas muziejaus duris į paslaptingą ir nematomą jai pasaulį. Pasaulį, kurį ji gali tik užuosti ar apčiupinėti rankomis. Jame ir egzotiškos jūrų kriauklės, ir stiklainiuose plūduriuojantys keisčiausi gyviai, ir legendomis apipinta Liepsnų Jūra: paslaptingas kriaušės formos briliantas, užtikrinantis nemirtingumą jo turėtojui, bet nešantis mirtį jo artimiesiems.

Tėtis pamažu ruošia mergaitę savarankiškam gyvenimui, tad laisvalaikiu gamina medinį jų gyvenamo rajono maketą. Juk ne už kalnų tas metas, kai dukra pati turės nueiti į artimiausią parduotuvę ir savarankiškai grįžti atgal. Tad vakarais Mari Lora brauko pirštais tėvo pagamintą miniatiūrinį miestą: varpinę, parduotuvių vitrinas, aukštas bokštų smailes. Įsivaizduoja, kaip gatvėse vaikšto žmonės, kaip netyla kalbos krautuvėse, kaip Patriarchų gatvėje miniatiūrinė tėvo versija sėdi prie miniatiūrinio darbastalio, o kitoje kambario pusėje miniatiūrinė liesutė, nuovoki mergaitė laiko Brailio raštu parašytą Žiulio Verno knygą. Ir skaitant tos „mažutės mergaitės krūtinėje pulsuoja kažkas didelio, ilgesingo ir nieko nebijančio“, grasinančio išsiveržti ir nuplauti visus nešvarumus veržlia, naikinančia srove.

Dienomis Mari Lora eina ten, kur veda laidai ir vamzdžiai, turėklai ir virvės, gyvatvorės ir šaligatviai. Kartais išgąsdindama žmones. „Ir ji niekada nežino, ar ten kur eina, dega šviesa.“ Tačiau ramus ir nusistovėjęs jos pasaulėlis vieną dieną ima pastebimai bliūkšti. Rudasis maras išmetęs aukštyn ranką ir skanduodamas isteriškus šūksnius užplūsta Europos miestus, gatves bei aikštes ir artėdamas prie Paryžiaus grasina sugriauti tai, kas visiems buvo taip įprasta ir miela. „Žinok, jie labiausiai nekenčia aklų mergiočių. Aklas mergiūkštes jie turbūt uždarys anksčiau už luošius“, – sako Mari Lorai parke sutikti berniūkščiai. „Sakytum visą laiką miestas buvo tik maketas, padarytas jos tėvo, o dabar jį uždengė didžiulės plaštakos šešėlis.“ Mari Lora galvojo visą gyvenimą su tėvu pragyvensianti Paryžiuje, po pietų diskutuosianti su daktaru Žefaru apie jūrinius duobagyvius ir kasmet per savo gimtadienį iš tėvo gausianti dovanų naują galvosūkį, arba dar vieną Žiulio Verno knygą. „Ir kad tėvas vakarais meistraus miniatiūrinius pastatus, o ji visada žinos, kiek žingsnių nuo namų durų iki kepyklos.“ O dabar? Kas bus dabar?

VI. Liepsnų Jūra

 Artėjančios grėsmės akivaizdoje Paryžius ima pastebimai tuštėti. Greitai ir Mari Lora su tėčiu įsilieja į nenutrūkstantį pabėgėlių srautą, nešamą nežinios link. Tačiau du keliautojai bėga iš Paryžiaus ne vien tik gelbėdami savo kailį, bet ir vykdydami muziejaus jiems patikėtą slaptą užduotį: išgelbėti nuo nacių legendinį briliantą Liepsnų Jūra. „Pikto jėga. Užtraukia nelaimę kiekvienam, kas jį turi. Visi ankstesnieji devyni jo savininkai nusižudė. Tačiau kas jį turi – negali mirti, tačiau artimieji numiršta po savaitės. Ar po metų“, – tvirtina žinovai. Ir nors be tikrojo brangakmenio yra pagamintos dar trys šio brilianto kopijos, niekas iš išsiųstų žmonių nežino, kuris iš jų tikrasis. Bet Mari Loros tėtis Danielius jaučiasi pasimetęs, visame tame neįžiūrėdamas jokios logikos. Jo manymu akmuo, kurį muziejus paprašė pasaugoti yra netikras. Tad kodėl pridėjus didinamąjį stiklą jo gilumoje plyksteli mažyčiai liepsnų durklai, o  galvon lenda idiotiška, absurdiška mintis, kad akmuo, kurį nešiojasi kišenėje jam neša tik nemalonumus? Galbūt dėl jo Marijai Lorai gresia pavojus? Galbūt dėl jo vokiečiai įsiveržė į Prancūziją?

VII. Sent Malas

Blaškomi karo audrų, eidami nuo vienų durų prie kitų ir nerasdami jiems reikiamo žmogaus, kuriam turėtų patikėti briliantą, dvi pavargusios sielos pagaliau pasiekia senovinį Sent Malo miestą. Jame Mari Loros tėtis tikisi rasti laikiną prieglobstį pas keistuolį vienišių dėdę Etjeną, kuris niekada neišeina iš namų ir mato dalykus, kurių nemato kiti žmonės. Tačiau Mari Lorai tai netrukdo po kurio laiko tapti geriausia prodėdės Etjeno ir namų šeimininkės madam Manek drauge. Kartu su prodėde ji ant įsivaizduojamos skraidančios sofos mintimis nusklendžia į pačius egzotiškiausius kraštus, kuriuose savo laiku lankėsi visažinis Etjenas. Iš prodėdės ji sužino, jog šviesa gali būti ir slaptų baimių, ir nelaimių priežastimi. Kad Pirmojo pasaulinio karo metais iššautos signalinės raketos lyg žvaigždės apšviesdavo snaiperiams galimus taikinius ir kad toji šviesa, kurios tu negalėdavai užgesinti, dažnai nukrypdavo į tave ir prišaukdavo kulką. Karai visuomet palieka randus žmogaus sieloje. Galbūt todėl prodėdė Etjenas niekuomet nekeldavo kojos iš namų ir dienas leisdavo užtamsintame kambaryje?

Tačiau ir Sent Malo neaplenkia rudasis maras. Jis atsiveja Mari Lorą ir tėtį brangenybių ieškotojo, hauptfeldfebelio Reinholdo fon Rumpelio pavidalu, kuris lyg Hermano Melvilio kapitonas Ahabas blaškosi po visą Europą, jos klostėse bandydamas rasti savąjį Mobį Diką. Mirtina liga sergantis nacis tiki, jog brilianto savininkas gyvens tol, kol jį turės, nors ir amžinai. Jis tiki, jog brangakmenis ugnimi praskins jam kelią iš apsiaustos tvirtovės, iš apsupties, iš jį kamuojančios ligos. Jis bus išgelbėtas. Tiesiog reikia ieškoti. Atkakliai ir nuosekliai. Tiek valandų, kiek prireiks.

Sent Male prasideda stručių metas. Bandydami išlikti žmonės stengiasi nepatraukti vokiečių dėmesio, bet tik ne Mari Lora ir madam Manek. „Madam, mes kišame galvas į smėlį ar jie? – klausia Mari Lora madam Manek. „Galbūt visi, – murmteli ji. Tačiau Mari Loros skaitomose Žiulio Verno knygose jų herojai nesitaiksto su negerovėmis ir narsiai kovoja su juos užgriuvusiomis bėdomis. Kaip ten sakė kapitonas Nemo? „Jūra nepriklauso tironams.“ O tuo metu smulkučiai įrankiai vėl skrebena medį. Aplinkui tvyro klijų, švitrinio popieriaus ir „Gauloises bleus“ cigarečių kvapas. Tačiau be įprastinių kvapų ore tvyro dar viena, išsiskyrimo nuojauta. Tėvas rengiasi kelionei, tad prieš išvykdamas daro dukrai dar vieną miniatiūrinį, šįsyk – Sent Malo miestą. Pamažu miestas paverčiamas maketu, stovinčiu namo viršutiniame aukšte. Tamsūs namų langai. Ištuštėjusios gatvės. Ramybė nejauki, nenormali. „Šitaip tikriausiai jaučiasi pelė, iš savo urvelio išlindusi į atviras pievos žoles, niekada nežinanti, koks šešėlis gali užslinkti.“

Mari Lora taip pat nori grįžti namo, stovėti savo keturių kambarių bute ir girdėti, kaip už lango šnara kaštonas. Girdėti, kaip sūrininkas pakelia virš vitrinos stoginę. Jausti, kaip tėvo pirštai suima jos delną. „Vėl būti laisvai! Gulėti su tėčiu Botanikos sode. Jausti jo delnus ant savo rankų, girdėti, kaip vėjuje virpa tulpių žiedlapiai. Jis ją pavertė ugniniu savo gyvenimo centru, padarė taip, jog ji jaučia, koks svarbus kiekvienas jos žingsnis.“ Tačiau Mari Loros veidelis nusėtas tūkstančiu strazdanėlių, „lyg žvaigždučių danguje, lyg obuoliukų ant obels“ kupinas nerimo ir nevilties. „Ko tu nori, mažoji sraige? Ar gyveni tik šia akimirka, o gal, kaip profesorius Aronaksas, susirūpinusi dėl ateities?“ Juk ji – Jūrų Sraigė. Ją saugo kriauklė. Ji nepasiekiama. Nejaugi?

Dabar jos pasaulis pilkas. Pilki veidai, pilka tyla ir pilkas siaubas. Ir viena į kitą panašios surūdijusios dienos. „Kas nutiktų, jeigu deivė atsiimtų prakeikimą? Ar išblėstų gaisrai, sugytų žemė, karveliai grįžtų ant palangių?“ – svarsto Mari Lora žvelgdama į pulsuojantį ant delno brangakmenį. „Aš niekada tavęs nepaliksiu, nė per milijoną metų“, – žada Mari Loros tėtis. Bet pažadai – tai tik mėginimas juodumoje įžvelgti bent kokią pasiklydusią šviesos dalelę. „Kodėl gi vėjas nepajudina šviesos?“ O tuo metu hauptfeldfebelis fon Rumpelis palinksta į priekį ir užsikvempia ant miniatiūrinio miesto „nelyginant kenčianti chimera.“

VIII. Verneris

Kitas svarbus šio romano herojus negali pasigirti tokia beatodairiška meile, kuria apgaubta auga žingeidžioji Mari Lora. Nes Verneris Pfenigas ir jo jaunesnioji sesutė Juta auga ne ištaigingame Paryžiuje, o niūriuose Colfereino šachtininkų miestelio vaikų namuose. Tai plieno, antracito, išraustų šachtų kraštas. 1934 m. Vokietijoje tvyro ekonominė suirutė ir didelis nedarbas, tad visai nenuostabu, kad Vernerio kūdikystė alkaniausia iš visų jo gyvenimo metų. Nėra nei sviesto, nei mėsos, o vištos kiaušinis kainuoja du milijonus reichsmarkių. Bet septynmetis Verneris tarsi  plaukioja ore. Per mažas pagal amžių, atlėpusiomis ausimis, sniego baltumo plaukais, šneka plonu maloniu balseliu. „Frau Elena, ar kurti žmonės girdi, kaip plaka jų širdis?“ – klausia ji vaikų namų šeimininkės. Susivarstęs batus ir po palteliu apsivyniojęs laikraščiu jis kiekvieną dieną išeina tyrinėti pasaulio, kuris nėra taip geranoriškai nusiteikęs jo atžvilgiu. Na kaip čia neprisiminsi mažojo Johno Irvingo herojaus Oveno Minio, manančio jog yra Dievo pasiuntinys, nugyvensiantis ypatingą gyvenimą!

Talentingose Vernerio rankose šiukšlyne rastas sugedęs radijo imtuvas prabyla šimtu balsų, tapdamas ne tik vieninteliu Vernerio ryšiu su pasauliu, bet neįkainojamu jo žinių šaltiniu. Stebuklas, bet į Colfereiną suplaukia balsai iš viso žemyno, per debesis, akmens anglių dulkes, stogą. Ore jų net tiršta. Vėlyvą vakarą trumposios bangos – „klajūnų ir svajotojų, pamišėlių ir plepių teritorija“, kurioje neabejotinai išsiskiria jų pamėgtas prancūzakalbis radijo laidų vedėjas, pasakojantis apie optines iliuzijas, elektro magnetizmą, ar žalius augalus, mintančius šviesa.

„Be abejonės, vaikai, kalba balsas, smegenys uždarytos visiškoje tamsoje. Jos plūduriuoja kaukolėje skaidriame skystyje, niekada nematydamos šviesos. Tačiau pasaulis, kurį jos sukuria protaudamos, sklidinas šviesos. Taip pat spalvų ir judrumo. Taigi kaip yra, vaikai, kad smegenys, gyvenančios be menkiausio spindulėlio, rodo mums pasaulį, užlietą šviesos?“ – klausia jis.

Laikas sulėtėja. Palėpė išnyksta. Juta išnyksta. Ar kas nors kada yra taip aiškiai kalbėjęs apie dalykus, kurie Vernerį labiausiai domina. O suskambusi ilgesinga fortepijono melodija permaino visą Colfereiną: namai ištirpsta rūke, šachtos užsilygina, kaminai nugriūva, gatves užlieja senovės jūra, oru teka galimybių srovės, kuriomis būtų nuodėmė nepasinaudoti. Vernerio mėgstamiausios laidos – apie šviesos reiškinius: užtemimus ir saulės laikrodžius, Šiaurės pašvaistes ir bangų ilgį.

„Kaip mes vadinam regimąją šviesą? Mes vadinam ją spalva. Tačiau elektromagnetinis spektras vienoje pusėje atsiremia į nulį, o kitoje pusėje nueina į begalybę, tad iš tikrųjų, vaikai, matematiniu požiūriu visa šviesa neregima“, – tęsia paslaptingas balsas.

Verneris jaučiasi lyg išsviestas į kitą būvį, slaptą vietą, kurioje įmanomi nuostabūs atradimai, kur „našlaitis iš šachtininkų miestelio gali atskleisti kokią nors gyvybiškai svarbią fizinio pasaulio paslaptį.“ Verneris ilgesingai žvelgia į nakties dangų ir jį apima nekantra. Jis supranta, jog tikrasis gyvenimas – ten, už fabrikų ir kasyklų vartų. Ten žmonės sprendžia nepaprastos svarbos klausimus, tokius reikšmingus jų mažareikšmio gyvenimo fone.  Tačiau laikas nenumaldomai bėga ir kas kartą klausantis laidos kokybė, regis, truputį suprastėja, garsas pasilpnėja, sakytum prancūzas skaito tekstą iš pamažu tolstančio laivo. Ir pro tamsius, grėsmingai susitelkusius debesis ima prasimušti visiškai kiti balsai, visiškai kitos beprotiškos idėjos.

IX. Radijas

„Mes gyvename jaudinančiais laikais, kalba radijas. Tvirtai stovime ant žemės, jokie užpuolikai mūsų nepajudins. Tad argi nuostabu, klausia radijas, kad vokiečių tauta jaučia vis didesnę drąsą, pasitikėjimą ir optimizmą? Argi šitas pasiaukojamas ryžtas neuždega naujojo tikėjimo liepsna? Jūsų kraštas, jūsų žemė yra valstybės galios šaltinis. Plienas, anglys, koksas. Berlynas, Frankfurtas, Miunchenas – be šito krašto jie nulis. Jūs esate naujos tvarkos pamatas, jos šautuvų kulkos, jos tankų šarvai“, – tvirtina jis.

Valdininkai iš Reicho darbo ministerijos kalba apie jaunimo galimybes dirbti šachtose, tačiau Vernerio mintys slapta sukasi ne apie šaltus šachtų požemius, kuriuose žuvo jo tėvas, o apie žymiai įdomesnius ir svarbesnius dalykus, susijusius su radiotechnika ir išradimais. Jis visiškai netrokšta tapti naujos tvarkos pamatu ir juo labiau jos šautuvų kulka ar tanko šarvu.

„Visi sako, kad esi neūžauga, Verneri, kad esi niekas, kad neturi teisės svajoti apie ką nors didesnio. Bet aš tavimi tikiu. Manau, tu daug pasieksi“, – tikina jį frau Elena.

„Pastaruosius trejus metus mūsų fiureris drąsiai priima vos nežlugusios Europos iššūkį. Tik jam turime dėkoti, kad vokiečių vaikų, visų vokiečių gyvenimas ir vėl tapo vertas gyventi“, – toliau šnabžda įtaigus balsas. Pasirodo, dabar kaip niekad yra svarbūs tokie pompastiški dalykai, kaip šlovė, valstybė, lenktyniavimas ir pasiaukojimas, kurie anksčiau buvo pasitraukę į antrąjį planą, arba jų svarba nebuvo taip stipriai akcentuojama. „Tarnauk ištikimai, kovok narsiai, žūk linksmai“, – dainuoja berniukai, žygiuodami miestelio pakraščiais. Tačiau Verneriui tos dainos vietoj patriotinių jausmų kelia vien tik baimingą šiurpulį.

Greitai ideologinė Reicho ranka pasiekia atokiausius Vokietijos kampelius, tad net vargingiausios lūšnos turi už valstybės paramą įsigytą masinės gamybos radiją, papuoštą ereliu ir svastika, neimantį trumpųjų bangų ir nustatytą vien tik vokiškiems dažniams. Radijas – svarbus ginklas. Jis prie vienos burnos prikausto milijoną ausų. Tad iš garsiakalbių po visą Colfereiną „kapotas Reicho balsas šakojasi kaip koks nesulaikomai kerojantis medis; jo piliečiai linksta prie jo šakų lyg prie Dievo lūpų. O kai Dievas nustoja šnibždėti, jie puola ieškoti, kas gali tai pataisyti.“ Juk ne veltui didysis Reicho propagandininkas Jozefas Gebelsas teigė, jog „be radijo nebūtume įstengę paimti valdžios ir ja pasinaudoti taip, kaip pasinaudojome.”

„Apsivalyti galima tik kaitriausia ugnimi, kužda radijas. Dievo išrinktuosius iškelia tik žiauriausi išbandymai.“ Tačiau Verneriui niekas nerūpi. Tik radijas ir matematikos uždaviniai. „Nejau nenori suprasti, kas vyksta?“, – klausia jo sesuo Juta, bene vienintelė suvokianti artėjančios grėsmės mastą. Bet Verneriui tokios pastabos nė motais. Juo labiau, jog sugedus radijui kasyklų viršininkas her Zydleris nelauktai pastebi jo išskirtinius gabumus sutaisyti bet kokį kvapą išleidusį aparatą („Jis sutaisė vien tik pagalvojęs!“) ir daug negalvodamas nukreipia jaunąjį talentą į elitinę hitlerjugendo mokyklą. Žinoma, prieš tai neužmiršęs išrėžti didingo pamokslo.

„Šis kraštas – šalies kūrykla. Mes dirbame taikos labui. Pasaulio labui. Ar žinai, kokia didžiausia istorijos pamoka? Ogi kad nugalėtojas nustato, kas yra istorija. Tokia pamoka. Kas nugali, tas ir lemia istoriją.“

Stojamieji egzaminai, į nacionalsocialistinio ugdymo įstaigas Esene, į kurias priimami tik stipriausi ir gryniausio kraujo kandidatai užvaldo visas Vernerio jusles. Nors jis ir netiki galįs įveikti atranką ir tapti elitinės mokyklos kadetu, kiti neabejoja jo galimybėmis užkopti vienu kitu laipteliu aukščiau. „Esi protingas, Verneri, – tvirtina frau Elena. Tau pasiseks.“ Kandidatai į elitinius karius apie mokyklas kalba ilgesingai ir su apsimestiniu abejingumu, tačiau kaip ir Verneris jie nežmoniškai trokšta būti atrinkti. Bet kartais, nepaisant ambicijų, staiga užeina svaigulys, ir Verneris mato priekaištaujančią dėl jo pasirinkimo Jutą, ir jaučia, kaip pamažu krūtinėn smelkiasi bjauri abejonė. Tačiau abejones nustelbia nuo mažų dienų įkalti trumpučiai įsakmūs žodžiai. „Pflicht, pareiga. Priedermė. Kiekvienas vokietis turi prisidėti. Tauta, Reichas, Fiureris. Visi turime prisidėti, sesute“.

Jis negali deramai susikaupti. Vos užsimerkia, jį iškart užvaldo Šulpfortos mokyklos vaizdai, kurioje jis save regi kaip galimybių simbolį, į kurį nukreiptos visų akys. Kodėl sesuo nesidžiaugia dėl jo? Kodėl net išsigelbėjimo valandą tolimame sąmonės kamputyje turi murmėti kažkoks tykus nepaaiškinamas perspėjimas? Akimirką jis pajunta, kaip neaprėpiama ir baisu tai, kas laukia jo anapus rytojaus, bet nesupranta Jutos nerimo, jog Verneris gali tapti lygiai tokiu pačiu fanatiku, kaip ir kiti jų regėti hitlerjugendo nariai. „Ilgiau pabuvęs su tokiais tapsi“, – atkerta ji į Vernerio patikinimus, išlikti doru, sąžiningu žmogumi.

Juta prisipažįsta Verneriui klausiusi laidų iš Paryžiaus vien todėl, jog jose viską kalbėdavo priešingai negu „Deutschlandsender.“ „Sakydavo. Kad mes šėtonai. Kad vykdome žiaurumus. Ar žinai, ką reiškia žiaurumai? Ar teisinga ką nors daryti tik todėl, kad visi kiti daro?“ – klausia ji. Abejonės įslysta lyg unguriai, tačiau Verneris išstumia jas. Juk Jutai tik dvylika metų, dar vaikas. O jam tuoj bus penkiolika. Ir nors Verneris tikina Jutą tapsęs inžinieriumi, lėktuvo pilotu, nuskraidinsiančiu ją ir frau Eleną į vakarus, išmanioji Juta jam negailestingai atšauna: „Nemeluok. Save gali kvailinti, Verneri, bet man nemeluok“.

X. Šulpforta

Greitai Vernerio svajonė išsipildo. Jis tampa išsvajotos elitinės mokyklos kadetu, dar vienu mažu varžteliu, grėsmingai žlegsinčiame karinės mašinos mechanizme.  „Jūs atsikratysite silpnumo, bailumo, abejonių. Būsite nelyginant kriokliai, kulkų papliūpa – visi veršitės ta pačia kryptimi, vienodu spartumu, į tą patį tikslą. Apsieisite be patogumų, gyvensite vien tik pareiga. Tėvynė bus jums kasdieninė duona, o tauta – oras, kuriuo kvėpuosite. Ar aišku?“ – taškydamasis seilėmis rėžia mokyklos viršininkas. Jauni, apkvailinti protai šaukia, jog aišku. Išskyrus Frederiką – liekną, plonytį berniuką, balta lyg grietinėlė oda, kurio vienintelė aistra – paukščiai. Pasinėręs į priverstinis asketizmą Verneris dar niekada nesijautė priklausąs būriui vienam tikslui atsidavusių žmonių. Niekada taip netroško pritapti. „Kiekvienas jų yra molio krūvelė, ir puodžius, stambus, blizgančiu veidu mokyklos viršininkas, žiedžia iš jų keturis šimtus vienodų puodų. Mes jauni, dainuoja jie, mes tvirti, nepripažįstam nuolaidų, mes dar turim šturmuoti daugybę tvirtovių.“

Verneris blaškosi tarp nuovargio, netikrumo ir pakilumo. Jis negali atsistebėti, kad gyvenimas šitaip staigiai gali būti nukreiptas kita vaga. „Gerovę gimdo smurtas. Vienintelis dalykas, jūsų močiutėms garantuojantis arbatą su sausainiais, yra jūsų kumščiai“, – pakiliai nusiteikęs šaukia mokyklos viršininkas Bastianas. „Karinis korpusas yra kūnas. Niekuo nesiskiriantis nuo žmogaus kūno. Mes iš kiekvieno reikalaujame išvaryti iš savo kūno silpnumą, taigi turite mokytis iš to, kaip išvaryti silpnumą iš korpuso“, – toliau taškosi seilėmis jis. Tik tylenis Frederikas vis labiau domisi paukščiais, nei Reicho galybės stiprinimu. Mat jo tėvai nori, kad Frederikas mokytųsi Šulpfortoje. Ir visai nesvarbu ko nori pats Frederikas. Štai Verneris nori tapti inžinieriumi, o Frederikas tyrinėti paukščius. „Kurių galų visa tai darome, jeigu ne tam, kad taptume, kuo norime tapti?“ – klausia pasipiktinęs Verneris. „Visa bėda, Verneri, – sako Frederikas, – jog tu nebetiki, kad tavo gyvenimas priklauso tau.“ „Jis kaip tu. Mato tai, ko nemato kiti“, – laiške Jutai apie savo svajoklį draugą rašo Verneris.

XI. Chaosas

Tačiau po keleto dramatiškų įvykių Vernerio krūtinėje išsikeroja baisi baimė. Ji atėjo palengva, lėtai, kaip saulė keliauja dangumi, tačiau dabar laiškuose Jutai jis turėjo slėpti tiesą, apsimesti, jog viskas gerai, nors nieko gero nėra. Jis supranta, jog visi pasmerkti savo vaidmenims: našlaičiai, kadetai, Frederikas, Folkheimeris, senutė žydė iš penkto aukšto. Net ir Juta. Tačiau abejojančius ir svyruojančius kadetus, kurių galvose siautėja abejonių chaosas lyg šaltas dušas perlieja daktaro Hauptmano žodžiai.

„Netvarka. Girdite apie tai kalbant mokyklos viršininką. Girdite apie tai kalbant auklėtojus. Visur turi būti tvarka. Gyvenimas yra chaosas, ponai. Mes esame jėga, suvaldysianti tą chaosą. Net genų lygiu. Mes kontroliuojame rūšių evoliuciją. Atsijojame pelus – visus nepaklusniuosius. Tai didis Reicho projektas, didžiausias iki šiol žmonijos istorijoje“, – pakiliai nusiteikęs dėsto jis.

Bet kiekvieną kartą kai sagstosi palaidinę, Verneris jaučia kažką išduodąs. Jam atrodo, jog visi berniukai apsvaigę. Tarsi būtų apsėsti kažkokios dvasios, kuri juos apdujina, apkvaišina. „Mes kulkų papliūpa, mes sviediniai patrankų, mes kardo smaigalys“, – linksmai traukia apkvaišinti naujieji kadetai, o sesuo Juta siunčia tokius laiškus, kuriuos mokyklos cenzorius kone ištisai išbruko. Nes ji klausinėja to, ko nevalia klausti. Verneris pyksta, jog sesuo Juta savo įžvalgiais pastebėjimais trukdo jam tvirta koja žengti fiurerio nušviestu keliu. Galbūt ji vienintelė jam trukdo besąlygiškai paklusti? Galbūt ji vienintelė jo nuolatinio nerimo ir abejonių priežastis?

„Jūs turite protą, bet protu negalima pasikliauti. Protas visada krypsta į dviprasmybę, į klausimus, o jums reikia tik tikrumo. Tikslo. Aiškumo. Nepasikliaukite protu“, – bandantiems mąstyti kadetams aiškina mokyklos viršininkas Bastianas.

Verneris pasijunta, lyg „žiūrėtų į milžiniško radijo schemą, kur kareiviai yra elektronai, grandine tekantys elektriniu taku, ir kiekvieno teisė ką nors spręsti ne didesnė negu elektrono.“ Ir žlungančių idealų akivaizdoje Verneriui staiga topteli: kokia neregėta tuštybė šito visa griaunančio, visa praryjančio pasaulio abejingumo akivaizdoje statyti puikius statinius, kurti muziką, dainuoti dainas, spausdinti didžiules knygas, pilnas spalvotų paukščių, – koks žmonių pretenzingumas! Kurių galų rašyti muziką, jeigu tyla ir vėjas už ją daug didingesni? Kam žiebti lempas, kai jas vis tiek užgesina tamsa? Tačiau kažkur pasaulyje vaikšto Juta, ir žiūri, kaip iš nakties išnyra šešėliai.

Kai Verneris buvo mažas, pakako pasaulio, kuriame per surūdijusį metalo laužą prasikala lauko gėlės. Ir balsų per radiją, siūlančių stakles svajonėms austi. Tačiau staklės nebepataisomai sulūžo ir apmaudžiausia tai, jog vienintelis žmogus Vernerio gyvenime, seniai perkandęs visą tą vaidinimą, buvo jo maža sesutė. „Kaip? Kaip Juta galėjo šitaip suprasti pasaulio tvarką? O jis šitaip nieko nenutuokė?“ Jis su liūdesiu prisimena laikus, kai jo sielos laidai, dar buvo nenukirsti, kai pasaulis dar buvo nepristigęs gyvojo kuro. Verneris pasijunta pasiekęs dugną, lyg visą šį laiką būtų grimzdęs vis gilyn, kaip „Nautilus“, įsuktas sūkurio. Negrįžtamas nirimas, kuriame susiliejo jo tikslas ir gėda. Jis mato surauktus žuvusių karių antakius, jų palaidas burnas. Jų žvilgsniai tarsi klausia: taip anksti? Tačiau argi ta daina ne kiekvienam nuskamba per anksti? Svarbiausia kitkas. Ar visą gyvenimą laukus, ir išmušus lemtingajai valandai, tu būsi pasirengęs jai?

XII. Requiem

„Nejaugi taip sunku patikėti, jog sielos, kaip ir radijo bangos, keliauja tais pačiais takais? Blaškosi danguje kaip paukščių pulkai. Kad aplinkui galbūt skraido būriai sielų, nematomų, išblukusių, tačiau vis dar girdimų, jei gerai įsiklausai? Kas valandą iš pasaulio iškrinta žmogus, kuris dar prisiminė karą. Mes prisikeliame žole. Gėlėmis.“

XIII. Atgimimas

Mes atgimstame daina, lietaus lašu, vėjo šuoru. Mes sugrįžtame žolės stiebu, žemės kvapu, vaivorykštės juosta. Mes kaip gėlių žiedai, stiebiamės į saulę, trokšdami šviesos ir šilumos, ir visada užsisklendžiame panardinti į juodą nakties tamsą. Tačiau po nakties visuomet ateina diena, kuri sugrąžina mums pavogtą šilumą ir šviesą. Bet būna dienų, kai aklina tamsa ilgam užgesina šviesą ir tuomet mes bandome patys, arba ieškom kitų, galinčių ją vėl įžiebti. Ir nors tamsoje sunku surasti šviesą, o ir šnibždantys balsai mums siūlo susitaikyti su tamsa, užmerkti akis ir nugrimzti į palaimingą miegą, visais laikais atsirasdavo žmonių, pasirengusių aukotis vardan šviesos. Ir nors jų jau seniai nebus, jie bus kažkur išėję, mes visuomet žinosime, kam turime būti dėkingi už amžinąją šviesą, kuri niekuomet neleidžia mums užmerkt akių…

Tad kol nevėlu, „atsimerkite ir žiūrėkite išplėtę akis, kol jos amžinai neužsivėrė.“ Nes net juodžiausiame tamsymetyje visuomet galima rasti šviesą, kurią mato tik tie, kas nemiega…

Arnoldas Šatrauskas

– Kaip manote, madam, ar danguje mes tikrai turėsime akis į akį susitikti su Dievu?
– Galbūt.
– O jeigu žmogus aklas?

Amerikiečių rašytojas, dviejų romanų ir trumpų apsakymų autorius Anthony Doerris gimė 1973 m. Klivlende, Ohajo valstijoje.

Būsimasis rašytojas vaikystę praleido gimtojo Ohajo Novelty mieste. Mokėsi mokykloje prie universiteto, kurią baigė 1991 metais.

Meino valstijoje, Bowdoino koledže Brunswicke, Anthony Doerris specializavosi istorijos srityje ir ten įgijo bakalauro laipsnį. Vėliau mokslus tęsė Ohajo Bowling Green State universitete, kurį baigęs 1995 m. tapo taikomųjų menų magistru.

2002 m. Anthony Doerris išleido trumpų apsakymų rinktinę „Kriauklių rinkėjas“/„The shell collector.“ Joje daugumos apsakymų veiksmas vyksta Afrikoje ir Naujojoje Zelandijoje, kurioje jis savo laiku gyveno ir dirbo.

2004 m. rašytojas išleidžia savo pirmąjį romaną „Malonės sniegas“/„About Grace.“

2007 m. Anthony Doerris nusprendžia save išbandyti memuarų srityje ir išleidžia prisiminimų knygą „Keturi metų laikai Romoje“/„Four seasons in Rome.“

2010 m. pasirodo dar viena jo apsakymų rinktinė „Atminties siena“/ „Memory wall.“

2014-taisiais jį  visame pasaulyje išgarsina romanas „Visa nematoma mums šviesa“/„All the light we cannot see“ (liet. „Neregimoji šviesa“), pasakojantį apie dviem priešingoms stovykloms priklausančių jaunuolių tragiškus likimus Antrojo pasaulinio karo metais.

Anthony Doerris parašė neįtikėtinai jaudinančią, bet tikrovišką Antrojo pasaulinio karo metų istoriją, kurioje netruks nei dramatiškų karinės ekspansijos momentų, nei taikaus ir idiliško prieškarinio gyvenimo vaizdų. Nuotr.: Amerikiečių bombonešiai virš Sent Malo. 1944 m. rugpjūčio mėn.

Autorius sąmoningai atsisakė didingų batalinių scenų, dažnai užgožiančių žymiai svarbesnius ir esmingesnius dalykus. Tokius, kaip mažo žmogaus tragedija griūvančio pasaulio fone ar jo mėginimus išsaugoti žmogiškumą visuotinos suirutės metu. Nuotr.: Sent Malo gatvės po amerikiečių aviacijos atakos. 1944 m. rugpjūčio mėn.

Visus karo baisumus bei jo beprasmybę Anthony Doerris sugebėjo perteikti per keleto herojų paveikslus ir tragiškai susipynusius jų likimus. Nuotr.: Amerikiečių kariai „šukuoja” Sent Malo gatves. 1944 m. rugpjūčio mėn.

Mintis parašyti „Neregimą šviesą” autoriui kilo dar 2004 m. Sent Male pristatant savo pirmąjį romaną „Malonės sniegas”/ „About Grace.” Tad nuo pradinio sumanymo iki galutinio rezultato prabėgo ilgi dešimt metų, kurių išties buvo verta laukti.

„Pirmą kartą Sent Malą išvydau lankydamasis Prancūzijoje, knygos pristatymo turo metu. Tai vaiduokliškas, gynybine siena apjuostas miestas Bretanėje, iš visų keturių pusių skalaujamas smaragdinės jūros. Buvo naktis, nes po pietų išėjau pasivaikščioti pylimo viršumi, stebeilydamas į tamsius triaukščių namų langus.”

„Atslūgus jūrai smėlėta pakrantė mirguliavo mėnesienoje, o pastatų sienos akinamai švytėjo. Jaučiausi lyg vaikščiočiau po Italo Calvino vaizduotėje gimusį miestą, kurio dalį sudarė tarsi iš pasakų nužengusi pilis, dalį M.C. Escherio tapytos drobės, dalį migla ir jūros vėjai, nutvieksti virpančios lempos šviesos.”

„Tu vaikštai akmenimis grįstomis gatvelėmis, uodi potvynio kvapą, girdi savo žingsnių aidą ir galvoji: šis miestas nepaisant visko išliko per tūkstantmečius.”

„Bet 1944 m., paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais, Sent Malas buvo beveik visiškai sugriautas amerikiečių artilerijos, apie ką skausmingai byloja keturiasdešimtųjų pabaigoje, penkiasdešimtųjų pradžioje pastatytas granitinis paminklas. Tai, kad miestas sugebėjo pakilti iš pelenų ir paslėpti visus sudeginimo, už kuriuos buvo atsakinga mano šalis, pėdsakus, mane tiesiog sužavėjo.”

„Neregimoji šviesa“ sulaukė itin palankaus kritikų vertinimo ir gavo National Book Award for Fiction premiją už geriausią grožinės literatūros knygą. Kūrinys pateko į dienraščio New York Times bestselerių sąrašus ir buvo išrinkta geriausiu 2014 m. romanu.

2015 m. romanas apdovanojamas pačia garbingiausia Pulitzerio premija. Per visą savo karjerą Anthony Doerris buvo apdovanotas devyniomis literatūrinėmis premijomis.

2007-2010-taisiais metais Anthony Doerris buvo tapęs reziduojančiu, t.y. nesusaistytu jokiomis sutartimis su leidyklomis rašytoju.

Dabartinu metu Anthony Doerris gyvena Boise, Aidaho valstijoje.

Rašytojas vedęs, turi žmoną Shauną…

… bei du dvynius sūnus.

„Nejaugi taip sunku patikėti, jog sielos, kaip ir radijo bangos, keliauja tais pačiais takais? Blaškosi danguje kaip paukščių pulkai. Kad aplinkui galbūt skraido būriai sielų, nematomų, išblukusių, tačiau vis dar girdimų, jei gerai įsiklausai? Kas valandą iš pasaulio iškrinta žmogus, kuris dar prisiminė karą. Mes prisikeliame žole. Gėlėmis.“

„Tad kol nevėlu, „atsimerkite ir žiūrėkite išplėtę akis, kol jos amžinai neužsivėrė.“ Nes net juodžiausiame tamsymetyje visuomet galima rasti šviesą, kurią mato tik tie, kas nemiega…