Alytaus rajono viešoji biblioteka

Exact matches only
Search in title
Search in content
Search in posts
Search in pages
Filter by Categories
Grožinė literatūra
Jaunimo garantijos
Knygų recenzijos
Literatūra vaikams
Naujienos
Naujos knygos
Parodos
Renginiai
Šakinė literatūra
final-logo

Knygos recenzija: Gillian Flynn – „Aštrūs pjūviai“

Spausdinti

„Vaikystėje aš nebuvau miela mergaitė. Mano mėgstamiausias vasaros užsiėmimas buvo gaudyti skruzdėles ir šerti jomis vorus“, – prisipažįsta garsi amerikiečių rašytoja Gillian Flynn, į kurią žvelgdamas galvą guldytum, jog tokia nė musės nenuskriaustų. Turbūt po šiai dienai išvydę rašytoją vorai iš pasitenkinimo trina aštuoniomis kojytėmis, tikėdamiesi lengvo užkandžio, o pakraupę skruzdėlės galvotrūkčiais neria šalin, bandydamos išnešti sveiką kailį.

Tarp kitų širdžiai mielų jos užsiėmimų galima paminėti ir erotinių filmų peržiūras bei plaukų skutimą lėlėms, po ko jos tapdavo panašios į maištingąją Sinead O‘Connor. Tačiau gal palikime šiuos jaunatviškus „eksperimentus“ ramybėje ir nurašykime juos ieškojimų ir atradimų klystkeliams, nuo kurių neapsaugotas joks bręstantis žmogus. Geriau pakalbėkime apie pačią Gillian Flynn, trijų psichologinių trilerių, tapusių tarptautiniais bestseleriais, autorę.

Gimusi Kanzas Sityje, Misurio valstijoje, ji nuo mažų dienų juto rūpestingą tėvų, universiteto profesorių globą. Pastarieji buvo neabejingi savo dukrai ir daug dėmesio skyrė jos intelektiniam lavinimui. Mažosios Gillian motina universitete dėstė teksto suvokimo kursą, o tėtis – kino meną. Tad nenuostabu, jog mama Juditha mažylę mokė skaityti, o tėvas Edwinas įskiepijo meilę kinui.

Tėvų pamokos nenuėjo veltui. Perskaičius vos kelis Gillian Flynn kūrinio puslapius, supranti, jog šis žmogus gali ir moka rašyti. Ir tai jis daro itin profesionaliai. Jos tekstai pasižymi sodria, ironiška kalba, giliomis psichologinėmis įžvalgomis ir dideliu dėmesiu detalėms. Taip gali rašyti tik visapusiškai išsilavinęs, inteligentiškas žmogus, turintis didelį žinių bagažą ir gebantis pasinaudoti turimomis žiniomis.

Būsimos rašytojos vaikystė prabėgo tarp knygų stirtų, žiūrint avangardinius filmus. Pasak autorės, jos pirmieji gyvenimo metai buvo linksmi ir nerūpestingi, nors retkarčiais juos aptemdydavo privalomi kviestiniai pietūs ir nuolatiniai draudimai skaityti populiarius trilerius. Tačiau nuotaiką jai praskaidrindavo siaubo filmai, į kuriuos ją vesdavosi tėtis.

Rašytoja prisipažįsta vaikystėje buvusi „iki skausmo drovi“, tad vienintelė jos užuovėja nuo aplinkinių dėmesio buvo skaitymas ir rašymas. 1989 m. gimtajame Kanzase Gillian Flynn baigė privačią baptistų mokyklą. Vėliau vietos universitete studijavo anglų kalbą ir žurnalistiką, kurį baigusi pora metų Kalifornijos žurnale „Trade” rašė apie žmogiškuosius išteklius. Vėliau persikraustė į Čikagą, kur tęsė mokslus Northwestern universitete, kurį baigusi tapo žurnalistikos magistre. Įsidarbinusi žurnalo „Entertainment Weekly“ televizijos kritike, ji „dešimt pačių laimingiausių savo gyvenimo metų“ praleido rašydama garsiausių kino filmų recenzijas.

Dauguma jos reportažų – tai interviu iš filmavimo aikštelių, su tokių žinomų filmų kaip „Žiedų valdovas“ ar „Broliai Grimai“ aktoriais bei kūrėjais. Vienu metu ji dirbo kriminalinės kronikos reportere, tačiau vėliau sutelkė dėmesį vien tik į knygų rašymą, pamačiusi, jog neturi polinkio tokiam „policiniam darbui.“ Išdirbusi žiniasklaidoje 15 m. ji pareiškė, jog nebūtų parašiusi romano, jei nebūtų dirbusi žurnaliste. Būtent žurnalistika ją išmokė, kad nėra tokios mūzos, kuri nusileistų iš padebesių ir sukurtų rašymui tinkamą nuotaiką. „Tiesiog turi tai daryti. Tiesiog turi dirbti“, – teigia ji.

2006 m. pasirodo debiutinis Gillian Flynn romanas „Aštrūs pjūviai“/„Sharp objects“, pakerėjęs kritikus ir skaitytojus abipus okeano. Amerikoje kūrinys buvo nominuotas Edgaro premijai, o Anglijoje tapo pirmuoju istorijoje du prestižinius Durklo apdovanojimus (Naujo kraujo ir Plieninio Jano Flemingo) gavusiu romanu. Nesnaudė ir kino kūrėjai. Kompanija „Entertainment One Television“ ruošiasi kurti televizijos serialą pagal šį Gillianos Flynn romaną. Kiek bus sukurta serijų dar nežinoma, bet manoma, kad kiekviena serija truks apie valandą. Autorė prisipažįsta, jog parašyti pirmąjį romaną ją dalinai paskatino Denniso Lehane knyga „Paslaptinga upė“ /„Mystic river“ (2001), pagal kurią 2003 m. rež. Clintas Eastwoodas sukūrė dviem Oskarais apdovanotą to paties pavadinimo kino filmą.

Antrasis romanas „Tamsumos“/„Dark places“, pasirodęs 2009 m., pagal parduotų knygų kiekį pateko į dienraščio „New York times“ bestselerių sąrašus ir šiemet buvo ekranizuotas. Trečiasis romanas „Dingusi“/„Gone girl“ (2012) eilinį kartą parodė, jog Gillian Flynn ne atsitiktinis žmogus literatūriniame Olimpe. 2014 m. kūrinį ekranizavo garsus šiuolaikinio kino meistras Davidas Fincheris. Pagrindinius vaidmenis jame sukūrė žinomi Holivudo aktoriai Benas Affleckas ir Rosamund Pike.

Gillian Flynn kūriniai sulaukė plataus skaitytojų ir kritikų palaikymo bei itin palankių kitų žinomų plunksnos meistrų vertinimo. Pavyzdžiui, jos dvi pirmąsias knygas labai teigiamai įvertino pripažintas šio žanro meistras Stephenas Kingas. Gillianos Flynn romanus kritikai vadina įtraukiančiais psichologiniais detektyvais, kurių siužetas labai organiškai suderina esmines šiuolaikinės visuomenės problemas ir detektyvinę intrigą. Jos kūrinių personažai – daugiasluoksniai ir tikroviški.

Dabartiniu metu Gillianos Flynn romanai yra išleisti 28-iose šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje. Rašytoja su vyru advokatu Brettu Nolanu, sūnumi, dukra ir gigantišku juodu katinu Rojumi gyvena numylėtoje Čikagoje ir „teoriškai galvoja apie naują romaną, o praktiškai žaidžia arkadinį kompiuterinį žaidimą „Ms. Pac-Man“ savo namų rūsyje.“

Nors debiutinio romano turinys palyginti nesudėtingas ir gana paprastas, jame atvirai kalbama apie nedarnias šeimas bei painius tarpasmeninius santykius, kuriuos dažniausiai mes linkę aptarti siaurame artimųjų rate. Tačiau ką daryti, jei tame rate tu stovi vienui vienas, o patys artimiausi šeimynykščiai kurti tavo asmeninėms bėdoms? Ko griebtis, kai motina, brangiausias tau žmogus, nesidžiaugia tave išvydęs, nors po paskutinio judviejų susitikimo praslinko aštuoneri ilgiausi metai. Pilni skausmo ir kartėlio. Kraupių prisiminimų ir dvejonių. Pykčio ir neišsakytų žodžių, peiliu išpjaustytų tavam kūne.

Pagrindinė kūrinio herojė – „ketvirto pagal svarbumą“ Čikagos laikraščio Daily Post kriminalinės kronikos reporterė Kamilė Priker vieną dieną gauna itin nemalonią užduotį. Ir nors nemalonumai – jos amatas, o ir visas jos gyvenimas – viena nesibaigianti nemalonumų virtinė, redaktoriaus Frenko Kario užduotis nušviesti laikraštyje dviejų mergaičių nužudymo bylą jai nepriimtina dėl dviejų priežasčių. Visų pirma – ji „ne iš tų reporterių, kuriems patinka kaišioti snapą į svetimus reikalus“, o antra ir svarbiausioji – jai tektų vykti į gimtąjį Vind Gapą, kuriame ji nesilankė jau aštuonerius metus.

„Regis, pernai rugpjūtį ten įvyko žmogžudystė? Pasmaugta mergaitė? O dabar dingo dar viena mergaitė. Ko gero, ten darbuojasi koks nors iškrypėlis. Važiuok tenai ir paruošk reportažą. Ir nieko nelauk. Kad rytoj rytą jau būtum vietoje“, – dudena sau po nosimi redaktorius, neužmiršdamas pridurti, jog ir pačiai Kamilei būtų ne pro šalį pakeisti aplinką ir pravėdinti smegenis.

„Man regis, tau būtų ne pro šalį. Išpešk, kiek pavyks. Pasižvalgyk po gimtąsias vietas. Pašėlusiai gera medžiaga, mums jos reikia. Taip pat ir tau“, – prieštarauti neleidžiančiu tonu baigia pokalbį jis.

Daugelis žurnalistų gavę tokią užduotį tiesiog nesitvertų džiaugsmu, pasitaikius galimybei paviešėti tėvų namuose. Bet tik ne Kamilė, kurią su gimtine sieja itin skausmingi vaikystės prisiminimai, giliai nusėdę jos randuotame kūne.

Redaktoriaus Frenko Kario nuomone, Kamilė – paklusni pastumdėlė. „Gal todėl, kad aš moteris. Gal todėl, kad iš tikrųjų esu paklusni pastumdėlė. Gal ne veltui esu antrarūšė žurnalistė. Bent jau viena jų“, – apnikta abejonių svarsto ji. Tačiau Karis – sumanus vadovas, gebantis įžvelgti visas savo darbuotojų gerąsias savybes ir taktiškai užmerkiantis akis prieš kai kuriuos jų trūkumus. Jis visada dėdavo į Kamilę dideles viltis ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad ji galėtų būti jo geriausia reporterė, „nes esanti ypatingos nuovokos“. Tačiau pastaruosius dvejus darbo metus Kamilė kaip tyčia nepateisindavo jo lūkesčių. „Kartais tiesiog pasibaisėtinai“. Tad kuo gi taip atgrasus Vind Gapas, esantis „daugmaž už vienuolikos valandų kelio į pietus nuo Čikagos“, į kurį taip nenori grįžti Kamilė?

Vind Gapas – miestelis išsidėstęs Misūrio pietryčiuose, valstijos užkampyje, beveik pačiame pasienyje, „per spjūvį nuo Tenesio ir Arkanzaso.“ Pagrindinis miestelėnų verslas – gyvulių skerdimas. Kaip paaiškės vėliau – ne tik gyvulių. Gyventojų – apie du tūkstančius, kurių daugumą sudaro „turčiai, per kartų kartas krovęsi kapitalą, ir visuomenės atmatos.“ Kristaus amžiaus Kamilė priklauso turčių atmatoms, nes jos mama ir patėvis susikrovę kapitalą iš gyvulių skerdimo yra pagrindiniai miestelio darbdaviai. O tai reiškia – mylimi ir gerbiami žmonės. O už akių – siurbėlės ir niekšai, susikrovę turtus ant svetimo gero.

Tačiau išoriškai taiki Vind Gapo ramybė, ryškiai skiriasi nuo pykčiu, smurtu ir pavydu paženklinto jo vidaus. Autorė meistriškai piešia apsnūdusį Amerikos provincijos miestelį, kuriame verdančios aistros primena sandariai uždarytą garo katilą, pasiruošusį bet kurią akimirką sprogti.

„Gyvename ramiai, be tragedijų, be paslapčių“, – pats sau prieštaraudamas teigia vienos iš dingusių mergaičių tėvas Bobas Nešas. Ar siaubingas dukters Enės nužudymas nėra pati didžiausia tragedija, kokia tik gali ištikti tėvus? Ar reikia dar rafinuotesnių ir tragiškesnių nelaimės formų, kurios gebėtų pramušti storus abejingumo ir prisitaikymo šarvus?

„Toks jau tas Vind Gapas. Nuo kaimyno nieko nenuslėpsi. Visi žinome vienas kito paslaptis“, – sako iš Kanzaso atvykusiam tyrėjui Ričardui Kamilė, tuo pabrėždama provincijos miestelių uždarumą ir gerai išvystytą gandų lygį. „Vind Gapas – slogus miestelis, kur kasdien susitinki su nemėgstamais žmonėmis. Tais, kurie kiaurai tave pažįsta. Gyvenimas čia palieka savas žymes“, – toliau smalsiam tyrėjui mažų miestelių ypatumus aiškina Kamilė.

Tad kiekvieno bent kiek prakutusio vindgapiečio svajonė – bet kokia kaina ištrūkti iš šio sudužusių svajonių ir neišsipildžiusių vilčių miesto, su kiekviena diena vis giliau juos įtraukiančio į savo pragaištingą liūną. Tačiau grįžusi namo Kamilė mato tuos pačius pažįstamus veidus. Moteris, su kuriomis ji augo, vis nesiryžtančiomis atsisveikinti su šiuo miesteliu, kurioms „matyt, pabėgti iš čia trūko jėgų ar proto. Arba vaizduotės.“

Atvykusi į Vind Gapą Kamilė tikėjosi, jog ryšys su gimtuoju miestu jai padės gauti išsamesnę informaciją apie devynmetės Enės Neš nužudymą bei dešimtmetės Natalės Džeinės Kin dingimą. Tačiau tiek ji, tiek ir redaktorius Karis klydo: saitai su gimtuoju miestu veikiau trukdė darbui, nei padėjo. Net policijos nuovadoje jos vizitas sulaukia neigiamos reakcijos, nors pagal galiojančią tvarką policija pirmoji turėtų informuoti žiniasklaidą apie vykstantį tyrimą.

„Padorus žmogus greičiau atsisakytų tokio darbo, nei imtų rašyti apie žudomus vaikus“, – drebia Kamilei suirzęs policijos viršininkas Bilas Vikeris, niekaip negalintis užčiuopti bylos siūlo galo. Ir nors teisėsaugos nuomone prie žiaurių nusikaltimų galimai prisidėjo atvykėlis iš kitur, pradėjusi  asmeninį  tyrimą Kamilė mano priešingai: visus sukrėtę žiaurūs nusikaltimai yra vietinio žvėries darbas.

Miestelėnai niekaip negali patikėti, kad jų taikiame, apsnūdusiame miestelyje gali vykti tokie siaubingi dalykai, ir negailestingai veja šalin mintį, jog prie šių košmariškų nusikaltimų prisidėjo vietos žmogus. Jie naiviai tiki, jog sutrupinus akmenis, už kurių užsikabinusi skalbinių virve visą naktį vandenyje plūduriavo pasmaugta Enė, atsikratys blogio, kuris savo nuodingais čiuptuvais tvirtai apraizgė išsigandusį Vind Gapą ir giliai įleido šaknis į jam palankią dirvą…

Gillian Flynn meistriškai atskleidžia nelaukiamo ir nemylimo žmogaus emocinę būseną, po ilgo laiko tarpo aplankiusio gimtąsias vietas. Vos keliais sakiniais ji geba perteikti Kamilės nuotaiką, pojūčius ir potyrius kirtus miesto ribą, su kurio vardu ją sieja patys slogiausi vaikystės prisiminimai. „Vind Gape man negera. Šiuose namuose juo labiau. Kiekvienąsyk, kai čia atvažiuoju… Tiesiog čia man visada atrodo, kad esu negera“. Moters vidinę tuštumą dar labiau pabrėžia ištuštėjusios miesto gatvės ir pro šalį liuoksintis – bei kaip ir ji pati – niekam nereikalingas šuo.

„Važiuodama pro iškabą, sveikinančią atvykus į Vind Gapą, nežinia, kodėl užgniaužiau kvapą kaip vaikas, atsidūręs prie kapinių. Nuo mano išvykimo dienos prabėgo aštuoneri metai, bet viskas atrodė pažįstama iki panagių. Didžioji gatvė tuščia. Nei automobilių, nei žmonių. Šaligatviu liuoksėjo šuo, bet niekas jo nešaukė.“

Vind Gape Kamilės išties niekas nelaukia. Nei mama Adora, nei patėvis Alenas ir jau tikrai ne gražuolė įseserė trylikametė Ama, į kurią žvelgdami daugelis netenka amo. Kamilė turėjo ir tikrą seserį, Merianą, kuri netikėtai mirė kai jai buvo viso labo trylika. „Meriana atėjo į šį pasaulį nepasiruošusi, pernelyg silpna grumtis su jo negandomis, tačiau mylėjusi gyvenimą, nors ir kiek jai buvo jo atseikėta.“

Tačiau mylimos sesers mirtis vaikystėje suardė dvasinę Kamilės pusiausvyrą ir užgulė sunkia kaltės našta jos vaikiškus pečius. Be kaltės kalta. Būsena, kurios nepavydėtum niekam. Juo labiau, kad sesers netektis turėjo itin skaudžių padarinių jos trapiai pasaulėjautai, kurios rezultatas – dvylikos savaičių „viešnagė“ psichiatrinėje ligoninėje. Tad vienintelis būdas numalšinti dvasinį skausmą – užgožti jį kitu, fiziniu skausmu, padedančiu jai nusiraminti. Jei tiksliau – savęs žalojimu, stiprinančiu savisaugos instinktą ir įrodančiu aplinkiniams, jog tu dar gyva.

„Visa bėda, kad aš mėgstu save kankinti. Pjaustyti, raižyti, karpyti. Aš – ypatinga. Pjaustau odą. Save. Mano kūnas prašyte, to prašosi“, – atvirauja Kamilė. Visas jos kūnas išmargintas žodžiais, turinčiais aiškiai neigiamą prasmę. Kadaise jai buvo svarbu juos matyti, beje, ir ne tik matyti, o ir jausti visu savo kūnu. Ji buvo virtusi savotiška žodžių sergėtoja, gyvu žodynu, bijančiu, kad pakibę žodžiai ims ir išsisklaidys ore. Tačiau buvo vienas išpjaustytas žodis, padėdavęs sunkiausiais gyvenimo momentais ir išvaduodavęs ją nuo begalinio aplinkinių dėmesio ir smalsumo. Ir tas žodis buvo „dink.“ „Mane išgelbėjo žodis „dink“. Dink. Ir nebelieka jokių bėdų ir rūpesčių“. „Manimi galima žavėtis, bet tik apsirengusia nuo galvos iki kojų“, – liūdnai juokauja ji.

Atvykusi į Vind Gapą Kamilė kiek įmanydama stengiasi atidėti susitikimą su savo motina ir skausminga savo praeitimi. „Iškart pasukau į kairę ir nuvažiavau pas mamą ilgesniu keliu.“ Vienas sakinys, o kiek daug jis pasako. Apie „šiltus“ Kamilės ir jos motinos santykius byloja ir toks faktas, jog pats pirmas jos klausimas Kamilei dar neperžengus namų slenksčio buvo: „Kur apsistojai? Mums būtų neprošal žinoti, kad galėtume planuoti savo gyvenimą.“ Tarsi savas vaikas būtų pats didžiausias kliuvinys didžiuliame turtingame name, kuriame galėtum drąsiai apgyvendinti visą kuopą kareivių.

„Ji niekada nebuvo sakiusi, kad mane myli, o aš niekada apie tai ir nesvajojau“, – prisipažįsta Kamilė. Mama Adora „tarytum išpuoselėta lėlė, su kuria niekas nežaidžia“ jau vaikystėje neleisdavo jai įeiti į savo dramblio kaulo plokštėmis išpuoštą kambarį. Tad šios trumpos viešnagės metu Kamilė nė nesitiki rasti bendros kalbos su savo gimdytoja, juolab, kad dabar visa Adoros meilė ir perdėtas rūpestis nukreiptas vieno asmens – įseserės Amos link.

Trylikametė gražuolė Ama – egocentriška asmenybė. Tai tipinis egoizmo ir egocentrizmo pavyzdys. Ama jaučiasi žymiai svarbesnė, reikšmingesne ir pranašesnė už kitus žmones ir jokiu būdu nenori, kad kam nors būtų skiriama daugiau dėmesio nei jai. Ji – pasaulio centras, apie kurį sukasi kitos planetos, kurių vienintelė paskirtis – tarnauti jai ir šlovinti jos nežemišką grožį. Ama itin jautri savo problemoms, tačiau abejinga aplinkiniams žmonėms, jų bėdoms, jausmams ir nuotaikoms. Dėl nuolatinio susikoncentravimo į save ji stengiasi užgožti aplinkinius, o jos komplikuoti santykiai su draugėmis grįsti rimbo ir pyrago principu.

 Jos nuotaikų kaita permaininga, nuo kurios dažniausiai nukenčia jos prielipos draugės Kailė, Kelsė ir Džodsė, kurias ji slapta niekina. Tačiau Ama nėra tokia paprasta kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nepaisant jauno amžiaus Ama sėkmingai sukasi suaugusiųjų pasaulyje duodama jiems to, ko šie pageidauja. Dviveidiškumas – dar vienas jos bruožas, kuriuo ji sėkmingai naudojosi manipuliuodama savo jaunatvišku naivumu ir grožiu. Su motina Adora Ama buvo nuolanki, maloni, kukli – „tokia, kokia ir turėjo būti, kad pelnytų motinos meilę.“ Tačiau už namų sienų ji buvo žiauraus būdo: „turėjo polinkį į visokias bjaurastis, ir pati mėgsta krėsti visokias šunybes.“

Savo niekšingiems veiksmams pateisinti Ama sukūrė ištisą filosofinę teoriją, kurioje pagrindinė kaltės našta krenta ne ant kaltininko, bet ant aukos pečių. Būk tai auka nesupranta, jog darydamas jai bloga, kaltininkas linki jai tik gero, nes auka nesugeba suvokti, jog slapta pasąmonėje ji visada to troško.

„Žinai, žmonės kartais sako, kad jie turi ką nors įskaudinti, girdi, jei neįskaudins, bus bejausmiai, patys nepatirs jokių pojūčių? – O jeigu priešingai, – kuždėjo toliau Ama. – O jeigu stengiesi ką nors įskaudinti tik todėl, kad tau malonu. – Kartais, leisdami žmonėms daryti ką nors sau, mes patys tai darome jiems“, – aiškina ji Kamilei savo keistų poelgių priežastis.

Įdomu tai, kad šiame romane nėra teigiamų herojų. Visi jie piešiami tamsiomis ir niūriomis spalvomis. Visi jie turi savų keistenybių ir savų paslapčių. Ir jeigu kūrinio pradžioje Kamilė mums atrodys kaip gailesčio ir atjautos vertas subjektas, tai kūriniui įpusėjus autorė nepagailės tamsesnių potėpių jos psichologiniam portretui pagyvinti. Savęs žalojimas, narkotikai bei besaikis alkoholio vartojimas („Geriu nemažai, bet niekada nepasigeriu“) – tikrai neprisidės prie pozityvesnio Kamilės elgsenos vertinimo, nors beveik visų jos veiksmų pagrindimui autorė pateikia gan svarias priežastis.

Dėl jos kūriniuose dažnai pasitaikančio neigiamo moterų vaizdavimo, kai kurie kritikai rašytoją kaltina mizoginija – neapykanta arba stipriu neigiamu nusistatymu moterų atžvilgiu. Kiti jai prikiša feminizmą, tačiau feminizmas, anot jos – „privalumas, leidžiantis moteris vaizduoti blogomis lygiaverčiai su vyrais“.

„Vienintelis iš tiesų mane pykdantis dalykas – tai kvailas įsitikinimas, jog moterys iš prigimties yra geros ir mielos“, – teigia Gillian Flynn. „Žmonės tiesiog negali įsivaizduoti, jog kai kurias moteris galima priskirti valkatos, vampyrės ar kalės tipui, ir veja šalin „eretišką“ mintį, kad dauguma jų gali būti blogos ir savanaudės“, – priduria ji. „Bibliotekų lentynos pilnos istorijų apie vyrų, patekusių į agresijos ratą, brutalumą. Tačiau aš norėjau pakalbėti apie moterų smurtą. Taigi aš tai ir padariau. Parašiau tamsią, labai tamsią knygą.“

Lyginant jos trijų romanų pagrindinius personažus, galima daryti liūdną išvadą, jog juos visus apjungia vienas bendras, palūžusios ir nelaimingos moters bruožas. Dažnai balansuojantis ties depresijos ar beprotybės riba, kurios priežasčių reiktų ieškoti ankstyvoje vaikystėje, kuomet vaikas ieško sąlyčio taškų su jį supančiu pasauliu, tačiau vietoj supratimo ir atjautos atsiremia į akliną mūro sieną. Būtent tuomet tėvai vaikams užkrauna arba nepamatuotų ir neįgyvendinamų lūkesčių naštą, arba palieka juos likimo valiai, užmiršę savo pagrindinę pareigą – būti tėvais.

Tad vėliau nereiktų stebėtis, jog užaugęs dvasiniam vakuume toks žmogus gali turėti ir savo tamsiąją pusę, į kurią pažvelgus daugeliui per kūną gali nubėgti šiurpuliukai. Visoje šioje situacijoje keisčiausia tai, jog tokio siaubo nešėja gali būti eilinė moteris, švelni būtybė, giminės tesėja, iš prigimties turinti skleisti džiaugsmą ir gėrį, o ne neapykantą ir blogį, gudriai užmaskuotą po tamsiu šydu.

„Kai aš galvoju apie romano „Aštrūs pjūviai“ moteris, visuomet prisimenu Fredericko Sommerio 1948 metų fotografiją „Livija“/„Livia“, pavadintą Romos imperatorės žudikės vardu. Tai nespalvota jaunos mergaitės, spinduliuojančios vaikiška nekaltybe nuotrauka: šviesios plaukų kasytės, nėriniuota suknelė. Bet jos akys – stulbinančiai protingos, lūpos – kietai sučiauptos, veido išraiška – išdykusi, galbūt – piktavališka. Tai viena mano mėgstamiausių nuotraukų, savotiškas priminimas, jog moterys ir merginos gali būti blogos.“

Tokios blogos, koks tegali būti pats rafinuočiausias blogis…

Arnoldas Šatrauskas

Amerikiečių rašytoja Gillian Schieber Flynn gimė 1971 m. vasario 24 d. Kanzas Sityje, Misurio valstija. Jau nuo mažų dienų abu jos tėvai, universiteto profesoriai, daug dėmesio skyrė intelektiniam vaiko lavinimui. Jos motina Judith dėstė teksto suvokimo kursą, o tėtis Edwinas – kino meną, tad nenuostabu, kad motina mažylę mokė skaityti, o tėvas įskiepijo meilę kinui.

Tėvų pamokos nenuėjo veltui. Perskaičius vos kelis Gillian Flynn kūrinio puslapius, supranti, jog šis žmogus gali ir moka rašyti. Ir tai jis daro itin profesionaliai. Jos tekstai pasižymi sodria, ironiška kalba, giliomis psichologinėmis įžvalgomis ir dideliu dėmesiu detalėms. Taip gali rašyti tik visapusiškai išsilavinęs, inteligentiškas žmogus, turintis didelį žinių bagažą ir gebantis pasinaudoti turimomis žiniomis.

„Vaikystėje aš nebuvau miela mergaitė. Mano mėgstamiausias vasaros užsiėmimas buvo gaudyti skruzdėles ir šerti jomis vorus“, – prisipažįsta Gillian Flynn, į kurią žvelgdamas galvą guldytum, jog tokia nė musės nenuskriaustų.

Būsimos rašytojos pirmieji metai prabėgo tarp knygų stirtų, žiūrint avangardinius filmus. Pasak autorės, jos vaikystė buvo linksma ir nerūpestinga, kurią retkarčiais aptemdydavo kviestiniai pietūs ir draudimai skaityti populiarius trilerius, o praskaidrindavo – siaubo filmai, į kuriuos ją vesdavosi tėtis.

Rašytoja prisipažįsta vaikystėje buvusi „iki skausmo drovi“, tad vienintelė jos užuovėja nuo aplinkinių dėmesio buvo skaitymas ir rašymas.

1989 m. gimtajame Kanzase Gillian Flynn baigė privačią baptistų mokyklą. Vėliau vietos universitete studijavo anglų kalbą ir žurnalistiką, kurį baigusi pora metų Kalifornijos žurnale „Trade“ rašė apie žmogiškuosius išteklius.

Vėliau persikraustė į Čikagą, kur tęsė mokslus Northwestern universitete, kurį baigusi tapo žurnalistikos magistre. Įsidarbinusi žurnalo „Entertainment Weekly“ televizijos kritike, ji „dešimt pačių laimingiausių savo gyvenimo metų“ praleido rašydama garsiausių kino filmų recenzijas. Dauguma jos reportažų – tai interviu iš filmavimo aikštelių, su tokių žinomų filmų kaip „Žiedų valdovas“ ar „Broliai Grimai“ aktoriais bei kūrėjais.

Vienu metu ji dirbo kriminalinės kronikos reportere, tačiau vėliau sutelkė dėmesį vien tik į rašymą, pamačiusi, jog neturi polinkio tokiam „policiniam darbui.“

Išdirbusi žiniasklaidoje 15 m. ji pareiškė, jog nebūtų parašiusi romano, jei nebūtų dirbusi žurnaliste. Būtent žurnalistika ją išmokė, kad nėra tokios mūzos, kuri nusileistų iš padebesių ir sukurtų rašymui tinkamą nuotaiką. „Tiesiog turi tai daryti. Tiesiog turi dirbti“, – teigia ji.

2006 m. pasirodo debiutinis Gillian Flynn romanas „Aštrūs pjūviai“/„Sharp objects“, tiesiog pakerėjęs kritikus ir skaitytojus abipus okeano. Amerikoje kūrinys buvo nominuotas Edgaro premijai, o Anglijoje tapo pirmuoju istorijoje du prestižinius Durklo apdovanojimus (Naujo kraujo ir Plieninio Jano Flemingo) gavusiu romanu.

Gillian Flynn priklauso tiems rašytojams, kurie nevengia atvirai kalbėti apie save. Nors kurti ją įkvepia tokie autoriai kaip Laura Lippman, George Pelecanos, Dennis Lehane ir Harlanas Cobenas, ji neapsiriboja vien tik detektyvų skaitymu. Ją domina ir šiuolaikinių autorių kūriniai, pasižymintys realistiniu gyvenimo vaizdavimu.

 Viename iš savo interviu ji prisipažino, jog jos paskutinio romano „Dingusi“ herojus Nikas turi daug autobiografinių bruožų. Kaip ir jos personažas ji be jokio įspėjimo buvo atleista iš darbo, nors prieš tai neturėjo jokių drausminių nuobaudų.

Antrasis romanas „Tamsumos“/„Dark places“, pasirodęs 2009 m. pagal parduotų knygų kiekį pateko į dienraščio „New York times“ bestselerių sąrašus. Greitai ir kiti prestižiniai periodiniai leidiniai išrinko jį geriausia 2009 m. knyga.

Autorė prisipažįsta, jog parašyti pirmąjį romaną „Aštrūs pjūviai“ ją dalinai paskatino Denniso Lehane knyga „Paslaptinga upė“ /„Mystic river“ (2001), pagal kurią 2003 m. rež. Clintas Eastwoodas sukūrė dviem Oskarais apdovanotą to paties pavadinimo kino filmą.

2015 m. balandžio 3 d. įvyko kino filmo „Tamsumos“, pastatyto pagal to paties pavadinimo Gillian Flynn romaną, premjera. Pagrindinį Libės Dei  vaidmenį prancūzų režisierius Gilles Paquet-Brener patikėjo  Holivudo žvaigždei Charlizei Theron. Kitus vaidmenis atliko Holivudo aktoriai Christina Hendricks, Nicholas Hoult ir Chloë Grace Moretz.

 Trečiasis romanas „Dingusi“/„Gone girl“ (2012) eilinį kartą parodė, jog Gillian Flynn ne atsitiktinis žmogus literatūriniame Olimpe.

2014 m. kūrinį ekranizavo garsus šiuolaikinio kino meistras Davidas Fincheris. Pagrindinius vaidmenis jame sukūrė žinomi Holivudo aktoriai Benas Affleckas ir Rosamunda Pike.

Gillian Flynn kūriniai sulaukė plataus skaitytojų ir kritikų palaikymo bei itin palankių kitų žinomų plunksnos meistrų vertinimo. Pavyzdžiui, dvi jos pirmąsias knygas labai teigiamai įvertino pripažintas šio žanro meistrai Stephenas Kingas ir Harlanas Cobenas.

„Šią knygą pavadinti tik puikia – išties menkas pagyrimas. Tokios negailestingai šiurpiai šeimos istorijos nesu skaitęs daugiau nei trisdešimt metų. „Aštrūs pjūviai“ – tai ne šiaip vienas iš daugelio įtempto siužeto romanų: jo poveikis kaupiasi iš lėto. Skaitant paskutinius trisdešimt puslapių, tiesiog krėtė šiurpas, bet neturėjau jėgų padėti knygos į šalį. Paskui, kai viskas paaiškėjo, visa istorija susirangė galvoje šnypšdama kaip gyvatė irštvoje. Stebėtinai ryškus kūrinys, parašytas meistro ranka ir meistrišku stiliumi“, – pagyrų debiutiniam romanui negailėjo Stephenas Kingas.

„Gillian Flynn pateikia puikų detektyvą, pilną miglotų užuominų, įspūdingų dialogų, apgaulingų nuorodų. Negana to, stulbina savo įžvalgomis, nušviesdama slėpiningus moters gyvenimo užkaborius, klastingą narkomanijos liūną, laisvosios meilės pinkles, beviltiškas pastangas išsiveržti iš pilkos kasdienybės. Šiurpiai tikroviškas ir skaudžiai nuoširdus žvilgsnis į nūdieną“, – jam antrina ir Harlanas Cobenas.

Dabartiniu metu Gillian Flynn romanai yra išleisti 28-iose šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje. Rašytoja su vyru advokatu Brettu Nolanu, sūnumi, dukra ir gigantišku juodu katinu Rojumi gyvena numylėtoje Čikagoje ir „teoriškai galvoja apie naują romaną, o praktiškai žaidžia arkadinį kompiuterinį žaidimą „Ms. Pac-Man“ savo namų rūsyje.“ Be vaikų ir vyro rašytoja turi vyresnį brolį Treivisą, dirbantį traukinio mašinistu.

Gillian Flynn su vyru, privačios juridinės kompanijos dalininku ir advokatu Brettu Nolanu.

Skaitytojai turbūt jau pastebėjo, jog visi Gillianos Flynn romanai pasirodo lygiai kas treji metai. Tačiau 2015 m. romanas greičiausiai nebus išleistas, nes 2014 m. rugpjūčio 6 d. rašytoja susilaukė mažosios Veronicos June. Tėvai nepaprastai džiaugiasi ir didžiuojasi mažyle, o jos broliukas, vos tik pamatęs susiraukšlėjusį naujagimės veiduką, atsargiai pareiškė, jog sesuo jam patiks truputėlį vėliau.

Dėl jos kūriniuose dažnai pasitaikančio neigiamo moterų vaizdavimo, kai kurie kritikai rašytoją kaltina mizoginija – neapykanta arba stipriu neigiamu nusistatymu moterų atžvilgiu. Kiti jai prikiša feminizmą, tačiau feminizmas, anot jos – „privalumas, leidžiantis moteris vaizduoti blogomis lygiaverčiai su vyrais.“

„Vienintelis iš tiesų mane pykdantis dalykas – tai kvailas įsitikinimas, jog moterys iš prigimties yra geros ir mielos“, – teigia Gillian. „Žmonės tiesiog negali įsivaizduoti, jog kai kurias moteris galima priskirti valkatos, vampyrės ar kalės tipui, ir veja šalin „eretišką“ mintį, kad dauguma jų gali būti blogos ir savanaudės“, – priduria ji. „Bibliotekų lentynos pilnos istorijų apie vyrų, patekusių į agresijos ratą, brutalumą. Tačiau aš norėjau pakalbėti apie moterų smurtą. Taigi aš tai padariau. Parašiau tamsią, labai tamsią knygą.“

„Kai aš galvoju apie romano „Aštrūs pjūviai“ moteris, visuomet prisimenu Fredericko Sommerio 1948 metų fotografiją „Livija“/„Livia“, pavadintą Romos imperatorės žudikės vardu. Tai nespalvota jaunos mergaitės, spinduliuojančios vaikiška nekaltybe nuotrauka: šviesios plaukų kasytės, nėriniuota suknelė. Bet jos akys – stulbinančiai protingos, lūpos – kietai sučiauptos, veido išraiška – išdykusi, galbūt – piktavališka. Tai viena mano mėgstamiausių nuotraukų, savotiškas priminimas, jog moterys ir merginos gali būti blogos“, – teigia autorė.

  

„Mano tėvai, tikėdami mano talentu, skatino mane rašyti nuo trečios klasės, kai pareiškiau, kad užaugusi būsiu arba rašytoja, arba ūkininke. Ūkininkauti taip ir neteko, tad tikiuosi, kad pamėgsite šią knygą“, – viliasi amerikiečių rašytoja Gillian Flynn – trijų psichologinių trilerių, tapusių tarptautiniais bestseleriais, autorė.