Knygos recenzija: Joël Dicker – „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“

 

Jei man prieš automato vamzdį būtų liepta išvardinti bent tris šveicarų rašytojus, gėdingai krisčiau pakirstas kulkų įvardijęs vos du: Hermanną Hessę ir Friedrichą Dürrenmattą. Be jokios abejonės dėl tokių tragiškų pasekmių būtų kalti mūsų leidėjai, ignoruojantys 26-erių kantonų autorių meistriškumą bei nesudarantys tinkamų sąlygų gimtąja kalba pažinti šios turtingos šalies literatūrinio palikimo. Nes kaip pas mus jau įprasta – visuomet parankiau kam nors suversti kaltę dėl savo neišmanymo ar skylėtų žinių, nei pačiam imtis iniciatyvos ir bandyti spręsti iškilusią problemą.

Tad žinia apie naują žydų kilmės šveicarų rašytojo Joëlio Dickerio romaną „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“/„La vérité sur l’affaire Harry Quebert” buvo sutikta su viltingom nuotaikom ir dideliu susidomėjimu. Juk ne kiekvieną dieną tenka skaityti šveicarų autoriaus knygą, taip palankiai įvertintą daugelio užsienio šalių skaitytojų! Juolab, kad ir leidėjai nesnaudė, tvirtindami, jog tai „2012 metų literatūrinė sensacija, pasaulinis bestseleris, Prancūzijoje susišlavęs visas svarbiausias premijas už geriausią metų knygą“.

Tad kaip atsispirti taip išreklamuotai knygai, prieš porą metų iš Europos bestselerių sąrašų išstūmusiai Dano Browno „Inferno“, o prancūzakalbėse šalyse negailestingai į apačią nubloškusiai niekaip moterų nepasotinantį „šedevrą“ „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“? Niekaip. Tiesiog, kaip kažkada mums siūlė Mažvydas, ją reikia imti ir skaityti. O ir reklama šį sykį neprašovė pro šalį, nes knyga išties įtraukianti ir įdomi, pilna spėlionių ir detektyvinių dėlionių, alsuojanti nerimastinga nuotaika bei netikėtais siužeto vingiais. Bent taip dažniausiai tvirtinama visose knygų anotacijose. Tik ne šioje.

Bet jei skaitydami šį kūrinį jūs tikitės pajusti išskirtinę šveicarišką dvasią, ar viliatės aptikti įspūdingus Alpių kalnų, kurių papėdėse ganosi violetinės „Milka“ karvės aprašymus, tai turiu jus iš karto nuvilti: viso to čia nėra. Šiame romane nerasite nei kvapą gniaužiančių snieguotų viršukalnių, nei tarsi iš pasakos nužengusių meduolinių trobelių, nei flegmatiškų karvių, su puskepalio dydžio varpais po kaklu. Viso to čia nerasite, nes tai perdėm amerikietiškas romanas, kuriame veiksmas vyksta Irvingo numylėtame Naujajame Hampšyre, Meino valstijoje, išgalvotame Auroros mieste (angliškam variante – Somersete). Galbūt tam įtakos turėjo vasaros atostogos, kurias Joëlis vaikystėje praleisdavo Naujojoje Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. O ir užaugęs jis dažnai lankydavosi didelių lūkesčių ir neišsipildžiusių svajonių šalyje, kurioje, pasirodo, žymiai lengviau pasėti tamsų kriminalinį grūdą, nei sterilioje ir idiliškoje Šveicarijoje.

Tačiau autoriaus kelias karjeros pradžioje nebuvo pataisais klotas. Iki tikrosios šlovės ir pasaulinio pripažinimo jaunajam Ženevos literatui bei teisės magistrui teko nemažai paplušėti. Savo pirmąjį romaną Joëlis Dickeris pradėjo rašyti padrąsintas netikėtos literatūrinės sėkmės. Už vieną savo trumpųjų apsakymų „Tigras“/„Le Tigre“ 2005-taisiais jis buvo apdovanotas prancūzakalbiams autoriams skiriamu Tarptautiniu jaunųjų rašytojų prizu. Tuomet pradedančiajam autoriui buvo vos dvidešimt metų. Iki tol nė vieno leidėjo nesudominęs jo rankraštis „Paskutinės mūsų tėvų dienos”/„Les derniers jours de nos pères“, pasakojantis tikrais faktais paremtą, bet mažai žinomą istoriją apie britų specialųjį  Slaptosios tarnybos žvalgybos padalinį „SOE“ tik 2012 m. virto knyga, vos tik jaunasis literatas už niekur neskelbtus rankraščius gavo Ženevos rašytojų premiją.

Belaukdamas pirmosios knygos įvertinimo Joëlis pradėjo rašyti antrąją, kuriai daug peno davė žygiai dviračiu per Kvebeką ir Meiną, vėliau per Koloradą, Montaną ir Vajomingą. Prieš kirsdamas Britų Kolumbiją ir Jukoną, pakeliui į Aliaską, keletą savaičių rašytojas praleido gyvendamas palapinėje Jeloustono nacionaliniame parke. Šių kelionių rezultatas – antrasis romanas „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“/„La vérité sur l’affaire Harry Quebert”, pasirodęs 2012-ųjų gegužę. Įspūdinga knyga, pelniusi du pagrindinius Prancūzijos literatūrinius apdovanojimus: „Prancūzų akademijos didįjį prizą už romaną“/„Grand Prix du Roman de l’Academie Française” ir „Gonkūrų premiją už prancūzų kalba parašytą romaną“/„Prix Goncourt des Lycéens”.

Knyga buvo vadinama Šveicarijos atsaku garsiajai švedų trilogijai „Mergina su drakono tatuiruote“ ir kritikų lyginama su Vladimiro Nabokovo ir Philipo Rotho kūryba bei kultiniu amerikiečių serialu „Twin Peaks“. Pridėkite dar du milijonus parduotų šios knygos kopijų, įskaitant vertimus 38 kalbomis, leidybines teises, parduotas 50-čiai šalių ir tuomet suprasite, kodėl šį romaną verta skaityti. Juolab, kad ir rašytojas jaunas bei perspektyvus. Šių metų birželio 16 d. jį galėsime pasveikinti su trisdešimties metų jubiliejumi.

Knygos pradžioje autorius mus trumpam nukelia į paslaptingo dingimo dieną, į 1975-uosius metus, kuomet rugpjūčio pabaigoje Auroros miestelio policijos nuovadoje nuaidėjęs telefono skambutis nelauktai sukelia tragiškų įvykių grandinę, kurios pasekmės bus jaučiamos net ir praslinkus geram trisdešimtmečiui. Tą dieną dingo penkiolikmetė Nola Kelergan – miela, žavi vietinė mergina. Jos pėdsakų taip niekas niekada ir nerado.

Vėliau dar vienas šuolis laike. 2008-ųjų metų spalis. Trisdešimt trys metai po Nolos dingimo ir aštuoni mėnesiai iki knygos pasirodymo. Knygos, kuri niekaip nenori išvysti dienos šviesos. Dažnas kūrėjas tokias priverstines „atostogas“, kuomet galvoje vyrauja absoliuti tuštuma, o apie kokią nors rišlią mintį galima tik pasvajoti, vadina rašytojų liga. Kiti tokį „negalavimą“ įvardija balto popieriaus lapo krize ar sindromu, nuo kurio, regis, ne taip retai kenčia greitą ir sensacingą sėkmę patyrę rašytojai. Šio užkrato neišvengia ir pagrindinis knygos herojus, rašytojas Markas Goldmanas, kadaise išgarsėjęs savo debiutiniu romanu, o šiuo metu apniktas kūrybinio katarsio vargstąs su antruoju, kurio, beje, dar net nepradėjo.

„Šlovė laikina. Tai tik išbadėjusi gorgonė, ir tuos, kurie jos nešeria, ji greitai pakeičia kitais“, – tvirtina Marko leidėjas, visais būdais bandydamas išjudinti jį iš apatiško sąstingio. Ir nors šlovė trumpa, už ją reikia susimokėti. O kaina išties didelė. Ir jos tikrai nesumokėsi mėnesių mėnesiais žvelgdamas į mirksintį kompiuterio žymeklį kairiajame ekrano kampe. „Įkvėpimas dingo neperspėjęs ir aš nespėjau vėl jo pagauti“, – teisinasi suglumęs Markis, anot motinos, „per daug galvojantis apie knygas ir per mažai – apie vedybas“.

Tačiau kartais išsigelbėjimas aplanko, kai mažiausiai to tikiesi. Juolab iš žmonių, kurie kažkada tau buvo svarbūs ir reikšmingi, o dabar virtę tik išskydusiomis prisiminimų nuotrupomis, dulkėtame praėjusių laikų albume. Haris Kvebertas – buvęs universiteto dėstytojas, vienas skaitomiausių ir gerbiamiausių Amerikos autorių – ištiesia Markui pagalbos ranką, kviesdamas jį apsilankyti tyliame Auroros miestelyje, kuriame paskutiniu metu jis leido savo vienišas dienas. Jau dešimt metų juos siejo artima draugystė, užsimezgusi Marko studijų metais Barouzo universitete. Tad pasiūlymas pakeisti aplinką, išvykti ir atrasti įkvėpimą naujai knygai su senuoju draugu Amerikos užkampyje, buvo priimtas nedvejojant ir su didele optimistine gaida.

Juolab, kad šešiasdešimt septynerių metų Haris – ramus, patiklus, nedvejojantis, charizmatiškas, pasitikintis savimi žmogus, gebantis pagelbėti sunkiais gyvenimo momentais. Vien būdamas šalia jo galėdavai pajusti jo įgimtą jėgą. Haris – dievinamas studentų ir garbinamas kolegų išgarsėjo genialiu romanu „Blogio kilmė“, kuris savo laiku tapo moderniosios literatūros iššūkiu, privalomai dėstomu visose Amerikos mokyklose. Tačiau niekas nežinojo, kad parašyti šį kūrinį jį įkvėpė aistringa meilė penkiolikmetei Nolai Kelergan, su kuria jis susipažino vieną lietingą dieną Žąsų užtakio paplūdimyje. Tuo metu jam buvo trisdešimt ketveri ir nors susižavėjimas buvo abipusis, Haris suprato, jog dėl didelio metų skirtumo, jiems nelemta būti kartu. Konservatyvi Amerikos visuomenė būtų nesupratusi tokio akibrokšto, o ir teisėsauga, paaiškėjus tokiam „amoralumui“, būtų tarusi savo svarų žodį.

Tad be tikslo šlaistydamasis po Hario namus ir atsitiktinai aptikęs Hario ir Nolos laiškus, jis nė neįtarė, koks skandalingas ryšys savo laiku siejo jo dievinamą mokytoją su jį pavergusia paslaptinga nepilnamete. Aptikęs Markusą skaitant svetimus laiškus įtūžęs Haris liepia palikti jo namus. Supratęs, jog ir Auroroje, kurioje Haris parašė jį taip išgarsinusį romaną kūrybinis proveržis neįvyks, Markusas tuščiomis grįžta į Niujorką. Jis jau susitaikė su neišvengiamu kūrybiniu pralaimėjimu ir su baime laukė tos akimirkos, kuomet apie jo nesėkmę ims kalbėti visi Niujorko literatūriniai sluoksniai. Tad koks buvo jo nustebimas, kai praslinkus keletui dienų po viešnagės Auroroje jam paskambino susijaudinęs Haris Kvebertas ir pareiškė esąs sulaikytas. Pasirodo, jo sode policija aptiko sudūlėjusius Nolos Kelergan palaikus, kurios dingimas prieš gerą trisdešimtmetį buvo sukrėtęs mažą provincijos miestelį. Ir nors visi įrodymai byloja, jog šį nusikaltimą galimai įvykdė Haris Kvebertas, Markusas netiki jo kaltumu ir nepaisant savo agento protestų ryžtasi vėl vykti į Aurorą. Grįžti atgal jį verčia dvi priežastys: noras išsiaiškinti, kas iš tiesų kaltas dėl Nolos Kelergan dingimo ir nužudymo bei galimybė parašyti knygą, kurioje būtų atskleista visa tiesa apie Hario Kveberto bylą.  Nes „knyga – vienintelis būdas parodyti Amerikai, kad Haris nėra pabaisa“.

Nereikia būti didžiu kritiku, kad skaitant šį kūrinį neaptiktum kai kurių siužetinių sąsajų su Vladimiro Nabokovo romanu „Lolita“ ar kultiniu amerikiečių serialu „Twin Peaks“. Neabejotinai rašytojas susipažinęs su šiais dviem kūriniais, įtakojusiais ir jo knygos atsiradimą. Tad lygindami „Lolitą“ ir Dickerio kūrinį, pastebime, jog abiejuose romanuose veiksmas vyksta Naujojoje Anglijoje, abiejų romanų herojai – nepilnametes mergaites įsimylėję pusamžiai universiteto literatūros dėstytojai: Humbertas – dvylikmetę Lolitą, Kvebertas – penkiolikmetę Nolą. Ir kaip „nekeista“, abiem suinteresuotoms pusėms ši neįprasta ir skandalinga meilės istorija finale nuskamba skausmingai tragiška gaida.

Panašias sąsajas galima aptikti ir lyginant minėtąjį romaną su serialu „Twin Peaks“. Joëlio Dickerio knygoje aprašomas Auroros miestelis nepaprastai primena paslaptingąjį Twin Peaks‘ą, kur po išoriškai dorų ir dievobaimingų miestelėnų kaukėmis, slepiasi melo, pagiežos ir pavydo pritvinkę žmonės.

„Auroros miestelis slepia keistas paslaptis, kad žmonės pasako mažiau, nei žino iš tikrųjų. Svarbiausia sužinoti, kodėl visi tyli“, – pastebi policijos seržantas Peris Gahalovudas.

Tiek Auroros, tiek ir Twin Peaks‘o miestelių gyventojai vienaip ar kitaip yra prisidėję prie moksleivių Nolos Kelergan ir Lauros Palmer nužudymų, kurių dvigubas gyvenimas, o vėliau ir tragiškos mirtys, abiem atvejais pasitarnauja savotišku katalizatoriumi tolimesniam siužeto vystymuisi. Ir jeigu į Twin Peaks‘ą narplioti žmogžudystės atvyksta specialusis FTB agentas Deilas Kuperis, tai į Aurorą – geras Kveberto bičiulis, rašytojas Markas Goldmanas. Beje, Nolą su dar vienu Twin Peaks‘o herojumi sieja viena svarbi ir tamsi detalė, kurią jūs neabejotinai aptiksite, perskaitę šią knygą.

Tačiau tai nereiškia, kad autorius aklai nukopijavo kitų rašytojų ar kino kūrėjų mintis bei idėjas ir jomis begėdiškai pasinaudojo. Anaiptol. Joël Dickerio kūrinys yra savitas ir nepakartojamas, turintis originalią siužetinę liniją bei ryškius herojų charakterius. Paprasčiausiai autorius sumaniai pasinaudojo kai kuriomis, jau klasika tapusių kūrinių idėjomis ir tinkamai jas sudėliojo savame kontekste. Gyvename globaliame pasaulyje, tad rasti visiškai „švarų“, neturintį jokių sąsajų su kitais literatūros kūriniais siužetą yra beveik neįmanoma. Jau nekalbu apie muziką ar kino meną, kuriame motyvai ir idėjos kaip rudeniniai paukščiai migruoja iš vieno kūrinio į kitą.

Pagrindiniai Joëlio Dickerio romano herojai – du šlovingas akimirkas išgyvenę rašytojai. Gabus mokinys ir išmintingas mokytojas, kuriuos likimas suveda skirtingais laikotarpiais, ir kurių svajas, mintis bei poelgius autorius analizuoja su tikru šveicarišku tikslumu bei kruopštumu. Skaitant brandžias rašytojo įžvalgas sunku patikėti, jog jų autorius – vos vieną knygą parašęs 28-erių metų vaikinas, o jo sukurtų veikėjų paveikslai galėtų papuošti ne vieno pripažinto plunksnos meistro kūrinį. Nes visi jie persmelkti savitumo ir natūralumo aura, kuri su tam tikra bohemiškos elegancijos doze sukuria įstabią psichologinių portretų galeriją.

Kurdamas Marko Goldmano paveikslą autorius geranoriškai „paskolino“ dalelę savęs šiam kūrybinių kančių iškamuotam veikėjui. Tad jų bendra tautybė, šeimyninė padėtis bei du sukurti romanai – neabejotinai juos abu vienijantis ir apjungiantis bruožas. Markas Goldmanas – daugialypis veikėjas, kurio esybės neįmanoma pažinti žvelgiant vien tik per vertybinę teigiamų poelgių prizmę. Nes kaip ir kiekvienas žmogus jis linkęs klysti, apsimesti ar meluoti. „Markusas „Nuostabusis“ turėjo maniją tapti absoliučiai pirmuoju ir kuo daugiau laimėdavo, tuo labiau bijodavo pralaimėti“.

Jau ankstyvoje jaunystėje gavęs tokią didingą pravardę jis savo laimėjimais itin džiugino vietos mokytojus ir gimdytojus, tačiau vėliau patekęs į savo paties paspęstas pinkles itin sunkiai iš jų vaduodavosi, palikdamas paskui save nusidriekusią melo ir apgaulės šliūžę. Markusas niekuomet nestodavo į kovą, jei matydavo, kad kiti varžovai visa galva viršesni už jį. Net aukštoji mokykla buvo pasirinkta ne atsitiktinai, o tik gerai įsitikinus, jog tarp ten besimokančių vidutiniokų jis bus pačiu pirmuoju mokiniu. Tačiau ilgainiui Markusas pavargo nuo savo herojiško personažo, nuo paties sukurto „tobulo pabaisos“ įvaizdžio. Tad vienintelis būdas prarasti savo gerą vardą bei pabėgti nuo „nenugalimojo“ įvaizdžio – būti nugalėtam stipresnio varžovo. Ir tam puikiai pasitarnavo boksas.

„Važiuodamas čia, Markusai, jūs žinojote, kad būsite tuo nenugalimu personažu, kurį pats susikūrėte nuo galvos iki kojų, personažu, iš tikrųjų visiškai beginkliu, kad galėtų grumtis su tikruoju gyvenimu. Jūs iš anksto žinojote, kad čia jums negresia joks pavojus. Todėl manau, kad čia svarbiausia jūsų problema. Jūs vis dar nesupratote, kaip svarbu mokėti parkristi. Jeigu nepasikeisit, tai gali pražudyti. Įrodykite, kad mokate kovoti su savimi ir su savo įvaizdžiu“.

Tad Markusas buvo skolingas Hariui už 1998-ujų metų įvykius Barouze, nes iki tol „Nuostabusis“ buvo viso labo naivus jaunuolis, nesugebėjęs savarankiškai žengti per gyvenimą. Kol nesutiko Hario, idėjinio mokytojo, pakeitusio jo likimą. Būtent Haris išmokė Markusą, kaip tapti tikru rašytoju. Tai jis išmokė jį suprasti, kaip yra svarbu mokėti kristi. Tačiau gyvenime svarbiausia ne pats kritimas, nes kristi neišvengiama – svarbiausia mokėti vėl atsikelti ir viską pradėti iš naujo.

Žymiai sudėtingesnis ir kontraversiškesnis yra Hario Kveberto personažas. Buvęs kuklus vidurinės mokyklos mokytojas, jaunystėje puoselėjęs viltis tapti didžiu rašytoju, Haris svajojo parašyti romaną, kuris jo vardą aukso raidėmis įrašytų į amžinąjį Amerikos klasikų panteoną. Aiškumo dėlei reiktų pridurti, jog Haris jau buvo išleidęs vieną romaną – tiesa už savo pinigus, tačiau toji knyga neturėjo jokio pasisekimo ir kaip jau įprasta – nugrimzdo į klampų užmaršties liūną. Tad ieškodamas ramios ir tylios vietos kūrybai Haris atsitiktinai užklysta į ramų provincijos miestelį, kuriame tikisi parašyti tikrą šedevrą, sukrėsiantį Amerikos visuomenę.

Auroros gyventojai jį priima kaip garsią, šlovės viršūnę pasiekusią įžymybę, kuri teikėsi nusileisti nuo Olimpo, kad pagerbtų juos savo dieviškuoju dėmesiu. Tačiau jie nežino, kad „įžymybė“ visas savo santaupas yra išleidusi Žąsų užtakio namo nuomai ir prie „dūšios“ neturi nė skatiko. Jie nė neįtaria, jog tariama Hario šlovė – tik eilinis nesusipratimas, palanki proga Auroroje būti tuo, kuo jis būtų norėjęs tapti Niujorke. Klaidžiodamas nepamatuotų vilčių ir iliuzijų pasaulyje, Haris beveik įtikėjo esąs sėkmės palytėtas genijus, o kai parašė jį išgarsinusią „Blogio kilmę“, jo iliuzija tapo beveik tobula. Ir jei romano pradžioje daugumai skaitytojų Haris kels vien tik teigiamas emocijas, tai kūriniui įpusėjus, patarlė: „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“, įgaus visiškai naują prasmę ir įgijusi papildomą pagreitį sugriaus visas jūsų išankstines nuostatas.

Galbūt prie pradinio Hario pozityvumo prisidėjo ir karštakošis Markusas, visokeriopai idealizavęs šį žmogų, tačiau dieviškasis Haris tik žmogus, o žmonės turi demonų. „Demonų turi visi žmonės, tik reikia žinoti, kiek mums leista juos pakęsti“. Deja, kai kurie vidiniai demonai yra linkę ištrūkti į laisvę ir jiems suvaldyti kartais nepakanka savų jėgų. Vienas iš Harį apsėdusių demonų buvo N-O-L-A. Keturios raidės, sukrėtusios jo pasaulį. Nola, mažoji šeštadienių padavėja, buvo jo neblėstanti mūza, svaja ir įkvėpėja. Ji buvo vienintelė mergina, kurią Haris kada nors mylėjo, ir jo nelaimei, ji buvo penkiolikmetė.

Nekaltas flirtas su aistros prieskoniu taip ir galėjo likti tik naiviu susižavėjimu, bet jausmams įsiliepsnojus ir įžengus į aukštesnį lygmenį visa tai išvirto į didelę meilę. Būtent meilė ir buvo didžiausias jų lobis, bet dėl didelio amžiaus skirtumo skirtas ne jiems. Tačiau „meilės, velniai griebtų, juk negalima užsakyti!”, – rėžia įtūžęs Haris. „Gal aš nieko neišmanau apie gyvenimą, bet aš pažįstu savo širdį! Be Hario aš esu niekas“, – jam atitaria Nola.

Autorius nemoralizuoja ir nesmerkia šios uždraustos meilės „kaltininkų“, jis paprasčiausiai klausia: „Ko vertas gyvenimas, jei mes neturime teisės mylėti?“ Ir galime iki užkimimo diskutuoti ką, kada ir kaip mes turime mylėti, tačiau aišku viena: įsimylėjęs žmogus niekuomet nepasižymi racionaliais sprendimais, o jo poelgiai dažnam gali kelti vien tik sardonišką juoką. Juk meilė akla ir tiesa niekada nepakeičia to, ką mes jaučiame kitam žmogui. „Meilė tik gudrybė, ir ją sugalvojo vyrai, kad nereikėtų skalbti savo drabužių“, – juokauja Hario advokatas Bendžaminas Rotas, su kurio ironiška nuomone dalinai galima ir sutikti.

„Markusai, ar jūs žinote, koks yra vienintelis būdas, įvertinti, kaip mes ką nors mylime?“, – klausia palūžęs Haris. „Reikia tą žmogų prarasti“.

Tačiau uždraustos meilės istorija baigsis vienu siaubingu vasaros nakties įvykiu, po kurio Haris taps draudžiamu rašytoju, atstumtuoju dėstytoju, visos nacijos nekenčiamu priešu. Ir tie žmonės, kurie jį garbino ir barstė jam panegirikas, greitai nusisuks į šalį. Nes jie jausis išduoti ir apkvailinti žmogaus, kuriuo jie besąlygiškai pasitikėjo. Ir kai ima griūti dieviškieji stabai, daugelis jų nori pasitraukti į šešėlį. Kad atlaisvintų vietą kitiems stabams.

„Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ nėra tradicinis detektyvas, kuriame visas autoriaus dėmesys būtų sutelktas vien tik į painios bylos tyrimą. Joje daug kalbama apie literatūrą bei ją kuriančius žmones, apie rašytojo pašaukimą bei jo kilnią misiją skleisti šviesą ir gėrį tiems, kurie to iš tiesų trokšta. Tad tiems skaitytojams, kurie laisvalaikiu mėgsta žodžius sudėlioti į sakinius, tai bus bene pati brangiausia autoriaus dovana, gerokai nustelbianti detektyvinę kūrinio liniją. Joëlis Dickeris prisipažįsta, jog pagal pirminį jo sumanymą knyga turėjo būti vien tik apie rašytojus, tačiau į siužetą įpynus kriminalinį akcentą, matyt tikėtasi, jog romanas taps gerokai dinamiškesnis ir patrauklesnis bei ką čia slėpti – ir geriau parduodamas. Juk dabartiniu metu pasaulį užplūdusi detektyvinė banga nė neketina trauktis, tad atsižvelgiant į skaitytojų poreikius bei leidybinės rinkos dėsnius, visuomet pravartu į kūrinį įtraukti ir keletą trileriams būdingų elementų.

Kiekvienas šios knygos skyrius pradedamas trisdešimt vienu patarimu, kaip tapti genialiu rašytoju. Trisdešimt viena teze apie boksą, gyvenimą ir knygas. Autorius neatsitiktinai pasirinko skaičių trisdešimt vienas, nes anot jo, trisdešimt vieneri metai – svarbus amžius.

„Dešimt metų mus išugdo kaip vaikus. Dvidešimt – kaip suaugusį žmogų. Trisdešimt mus padaro žmonėmis arba ne. O trisdešimt vieneri reiškia, kad jūs peržengėte šį slenkstį“, – pastebi jis.

Vos ne kiekviena Joëlio Dickerio mintis apie rašymą ar literatūrą šiame romane virsta itin taiklia sentencija, kurią įdėjus į puošnius rėmelius galima drąsiai kabinti ant sienos. Haris Kvebertas ir jo bičiulis Markusas rašytojui pasitarnauja savotišku ruporu, skleidžiančiu jo personalinę nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais. Dviejų veikėjų lūpomis autorius išreiškia savąjį požiūrį į vyraujančias kūrybines tendencijas, nešykšti pastabų bei patarimų pradedantiems rašytojams ir negaili kritikos leidėjams bei grafomanams, savo rašliava bandantiems užtvindyti bet kokią literatūrinę nišą.

„Leidėjas – tai nevykęs rašytojas, kurio tėvas turėjo pakankamai žaliųjų, kad jo sūnelis galėtų pasisavinti kitų talentą“, – aiškina Haris Markusui. Nelieka be dėmesio ir jau minėtieji grafomanai, kurių liguistas noras ir potraukis bet ką rašyti, ir kas svarbiausia – visa tai išspausdinti!!! – daugeliui kelia nepamatuotą siaubą ir nerimą. „Kirsti medžius, kad spausdintum panašų šlamštą – nusikaltimas. Visa tai daugybei mūsų šalyje gyvenančių blogų rašytojų tiesiog neužtenka miškų“, – piktinasi Haris.

Pasirodo, norint parašyti didį romaną, nereikia didžių idėjų. Paprasčiausiai reikia būti savimi. O jei svajojate parašyti šedevrą, turėtumėte žinoti, jog „šedevrai nerašomi. Jie tokie būna savaime“. Tie perfekcionistai, kurie savo tekstą dailina iki dvasinio ir fizinio išsekimo, turėtų žinoti, jog „tekstas niekada nebūna tobulas. Tiesiog ateina akimirka, kai jis tampa geresnis nei anksčiau“. Tačiau daugelis žmonių iš viso nesupranta, kurių galų jie turėtų kažką tai rašyti, kai aplink tiek daug kitų saviraiškos būdų. Pasirodo, jog „rašymas – dovana, kuri mums duota ne todėl, kad sugebame taisyklingai rašyti, o todėl, kad rašydami įprasminame savo gyvenimą“. Tad atmetę nerealias ambicijas „rašykite todėl, kad tai vienintelis būdas iš mažo ir nereikšmingo dalyko, kurį mes vadiname gyvenimu, gauti vertingos ir malonios patirties“.

Haris norėtų Markusą išmokyti rašyti, bet ne tam, kad jis išmoktų rašyti, o tam, kad jis pagaliau taptų tikru rašytoju. Todėl, kad „rašyti knygas – dar ne viskas: visi moka rašyti, bet ne visi yra rašytojai“. Jūs galite paklausti: „O kaip žmogus žino, kad jis yra rašytojas?“ Į šį klastingą klausimą geriausiai atsako pats Haris: „Niekas nežino, kad jis rašytojas. Tai jam pasako kiti“. Paklaustas, kodėl jis pats tapo rašytoju Haris atsako, jog rašymas suteikia jo gyvenimui prasmę. „Jeigu jūs kartais to dar nepastebėjote, apskritai kalbant, gyvenimas yra beprasmis. Būti rašytoju reiškia būti gyvam“, – liūdnai konstatuoja jis.

Tačiau net ir pasiekęs šlovės viršūnę rašytojas negali jaustis laisvas, nes jis yra tik savo karjeros, savo idėjų, savo sėkmės vergas. Rašai, vadinasi esi priklausomas, nuo tų, kurie tave skaito arba neskaito. „Laisvė – bjauri kvailystė. Laisvas nėra niekas. Jei žmonės būtų laisvi, jie būtų laimingi. O ar jūs pažįstate daug tikrai laimingų žmonių?“ – klausia ciniškasis Marko leidėjas Barnaskis.

Tad net ir sukūręs literatūrinį šedevrą rašytojas negali tikėtis pelnyto skaitytojų dėmesio, nes „žmonės perka vis mažiau knygų, išskyrus tas, kuriose randa siaubą keliančių istorijų, atliepiančių jų žemiausius instinktus“. Pagrindinė skaitytojų masė įprastai nusuka nosį nuo rimtų, opių temų ir labiau vertina „greitąjį maistą“: pigius, lėkštus, vienadienius romanus. Tad taikli frazė: „Visas pasaulis pamažu virsta „McDonald‘s“ restoranu, pone Goldmanai“ – itin tiksliai apibūdina daugumos skaitymo tendencijas.

„Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – tai romanas romane, kuriame be pagrindinio siužeto pateikiamos ir Hario L. Kveberto opuso „Blogio kilmė“ ištraukos. Šioje knygoje nesilaikoma griežtos įvykių chronologijos. Veiksmas priklausomai nuo kūrinio siužetinės linijos daugiausia apima 1998-2008 m. laikotarpį, tačiau reikalui esant autorius nesibodi mus nukelti ir į 1964-uosius ar 1975-uosius metus. Istorija pasakojama pirmu asmeniu, dviejų pagrindinių veikėjų Markuso ir Hario lūpomis. Pats pasakojimas neskubrus, vietomis pasikartojantis, veiksmas truputėlį ištęstas, tad sutrumpinus šį kūrinį keliasdešimčia puslapių, romanas taptų žymiai labiau veržlesnis ir dinamiškesnis.

Be literatūrinių temų jame trumpam užgriebiami ir tikėjimo bei rasizmo klausimai. Suprantamas tėvų skausmas, kai dingus vaikui kreipiamasi pagalbos į Dievą, tikintis, jog pastarasis jį sugrąžins. Tačiau net Viešpaties tarnams maldomis nepavyksta pramušti jo tylos sienos. Tad išsprūdę neviltimi ir skausmu persmelkti Nolos tėvo, pastoriaus Deivido Kelergano žodžiai, be atsako išsisklaido ore. „Jeigu Dievas tikrai būtų, vaikai nedingtų“, – daro išvadą jis, taip ir nesugebėjęs toliau vykdyti savo ganytojiškos misijos Auroroje. „Ar Dievas yra, ar jo nėra, žino tik pats Dievas“, – atsako Haris pastoriaus dukrai Nolai, bandančiai iš autoritetingo rašytojo lūpų išgauti jo požiūrį į tikėjimo tiesas. Tačiau miestelio gyventojų tikėjimas – apsimestinis. Nes kad ir kaip uoliai jie besimelstų bažnyčioje ir garbintų Aukščiausiąjį, daugumos jų poelgių krikščioniškais tikrai nepavadinsi. Kaip ir jų požiūrio į žydus ar juodaodžius, kuriuos nepaisant veidmainiškumo ir apsimestinio padorumo, visuomet laikė antrarūšiais žmonėmis.

„Kaip gaila, pagalvojo Tamara, kad žydai baltaodžiai, todėl nematomi. Negrai bent turi padorumo būti juodi, kad juos būtų galima aiškiai atpažinti.“ Taip savo „tautinių mažumų“ politiką dėsto viena Auroros poniutė, pasaulį matanti vien tik juodai baltais tonais.

Puiki, stipri, mąstyti verčianti knyga, kurioje Joëlis Dickeris meistriškai apjungė du visiškai skirtingus žanrus: detektyvą ir psichologinę dramą. Rašytojas sugebėjo išlaikyti proporcingą rimtosios ir pramoginės literatūros santykį, kurio dėka knyga tapo labiau patrauklesne įvairių pomėgių skaitytojams.

 „Tai istorija apie jauną moterį pamilusį vyrą. Ji turėjo svajonių už du. Ji norėjo, kad jie gyventų kartu, kad jis taptų didžiu rašytoju, universiteto dėstytoju, ir kad jie turėtų saulės spalvos šunį. Bet vieną dieną jaunoji moteris dingo. Ji vadinosi Nola Kelergan. Visi, kurie ją pažinojo, pasakys, kad ji buvo kupina gyvybės ir svajonių. Ir niekas niekada jos nerado. Tada vyras sėdėjo namuose ir laukė jos. Ir niekada daugiau nieko nepamilo. Ištikimai laukė, kad ji grįžtų. Bet ji niekada negrįžo.“ Taip savo kūrinį Markuso lūpomis pristato pats knygos autorius.

Nepaisant įtraukiančios detektyvinės linijos, ir pribloškiančio daugiapakopio finalo, tai ir didžiulė jausmų drama, pažadinanti praeities šmėklas ir slaptus vaikystės prisiminimus. Tai istorija tėvų, nenorinčių matyti tiesos, susijusios su jų vaiku. Vis dar naiviai tikinčių, jog visos jų problemos išsispręs savaime. Tai istorija turtingo paveldėtojo, kuris savo truputį nusikaltėliškos jaunystės metais sužlugdė jaunuolio svajones ir dėl tokio savo poelgio graužėsi visą gyvenimą. Tai istorija žmogaus, svajojančio tapti didžiu rašytoju, kurį sunaikina jo paties ambicijos.

Kartu tai pasakojimas apie vienišą kūrėją, svajojantį patekti į rašytojų rojų, kuriame galėtų perrašyti savo gyvenimą, kokį būtų norėjęs gyventi. Tai ir vertingų patarimų rinkinys žmonėms, norintiems tapti tikrais rašytojais ir svajojantiems parašyti bent vieną gerą knygą. Nes, anot Hario Kveberto, „gera knyga, Markusai, tai knyga, kurią baigus skaityti mus suima gailestis“. Ar baigus skaityti romaną šis jausmas užlies ir jūsų širdis? Galbūt. Bet ne anksčiau nei paaiškės visa tiesa apie Hario Kveberto bylą…

Arnoldas Šatrauskas

 

„Žmogus nenori mirti, jis tik nebenori gyventi“.

 

Žydų kilmės šveicarų rašytojas Joëlis Dickeris gimė 1985 m. birželio 16 d. Ženevoje. 2013 metais jis tapo Europos sensacija, pardavęs beveik milijoną savo romano „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“/„La vérité sur l’affaire Harry Quebert“ egzempliorių Prancūzijoje.

Savo „karjerą“ būsimasis rašytojas pradėjo dar vaikystėje. Būdamas dešimties metų jis įsteigė mėnesinį žurnalą apie laukinius gyvūnus „La Gazette des animaux“. Jis buvo žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi net septynerius metus.

Eidamas šias pareigas jis laimėjo „Cuneo“ premiją už gamtos apsaugą ir „Genève Tribune“ jį pavadino „Šveicarijos jauniausiu vyriausiu redaktoriumi“. Sulaukęs 19-kos Joëlis Dickeris išvyko į dramos mokyklą „Cours Florent“ Paryžiuje. Po vienerių metų jis grįžo į Šveicariją ir įstojo į teisės mokyklą Ženevos universitete, kur įgijo teisės magistro laipsnį.

Savo pirmąjį romaną Joëlis Dickeris pradėjo rašyti padrąsintas netikėtos literatūrinės sėkmės. Už vieną savo trumpųjų apsakymų „Tigras“/„Le Tigre“ 2005-taisiais jis buvo apdovanotas prancūzakalbiams autoriams skiriamu Tarptautiniu jaunųjų rašytojų prizu. Tuomet pradedančiajam rašytojui buvo vos dvidešimt metų.

2010 m. Joëlis Dickeris laimėjo Ženevos rašytojų premiją „Prix des Ecrivains Genevois“. Po apdovanojimo Paryžiaus redaktorius Bernardas de Falua (pranc. Bernard de Fallois) įsigijo iš Joëlio Dickerio teisę išleisti romaną „Paskutinės mūsų tėvų dienos”/„Les derniers jours de nos pères“, kuris pasirodė 2012 m. pradžioje.

Iki tol nė vieno leidėjo nesudominęs jo rankraštis, pasakojantis tikrais faktais paremtą, bet mažai žinomą istoriją apie specialųjį britų Slaptosios tarnybos žvalgybos padalinį „SOE“ virto knyga, vos tik jaunasis literatas už niekur neskelbtus rankraščius gavo minėtą Ženevos rašytojų premiją.

Belaukdamas pirmosios knygos įvertinimo Joëlis pradėjo rašyti antrąją, kuriai daug peno davė žygiai dviračiu per Kvebeką ir Meiną, vėliau per Koloradą, Montaną ir Vajomingą. Prieš kirsdamas Britų Kolumbiją ir Jukoną, pakeliui į Aliaską, keletą savaičių rašytojas praleido gyvendamas palapinėje Jeloustono nacionaliniame parke.

Po šešių mėnesių, 2012 m. gegužę, dienos šviesą išvydo romanas „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“/„La vérité sur l’affaire Harry Quebert“, pelnęs du pagrindinius Prancūzijos literatūrinius apdovanojimus: „Prancūzų akademijos didįjį prizą už romaną“/„Grand Prix du Roman de l’Academie Française” ir „Gonkūrų premiją už prancūzų kalba parašytą romaną“/„Prix Goncourt des Lycéens”.

Geri romano atsiliepimai pasipylė dar tais pačiais, 2012 m. Frankfurto knygų mugėje, kur užsienio redaktoriai puolė iš leidėjo Bernardo de Falua pirkti autorines kūrinio teises. Dabartiniu metu parduota jau du milijonai šios knygos kopijų, įskaitant vertimus į 38 kalbas. Leidybinės kūrinio teisės parduotos 50-čiai šalių.

„Tai istorija apie jauną moterį pamilusį vyrą. Ji turėjo svajonių už du. Ji norėjo, kad jie gyventų kartu, kad jis taptų didžiu rašytoju, universiteto dėstytoju, ir kad jie turėtų saulės spalvos šunį. Bet vieną dieną jaunoji moteris dingo. Ji vadinosi Nola Kelergan. Visi, kurie ją pažinojo, pasakys, kad ji buvo kupina gyvybės ir svajonių. Ir niekas niekada jos nerado. Tada vyras sėdėjo namuose ir laukė jos. Ir niekada daugiau nieko nepamilo. Ištikimai laukė, kad ji grįžtų. Bet ji niekada negrįžo“. Taip savo kūrinį Markuso lūpomis pristato pats knygos autorius.

Sėkmės ilgai laukti nereikėjo. Prieš porą metų Joëlio Dickerio romanas iš Europos bestselerių sąrašų išstūmė Dano Browno „Inferno“, o prancūzakalbėse šalyse į apačią negailestingai nubloškė niekaip moterų nepasotinantį „šedevrą“ „Penkiasdešimt pilkų atspalvių.“

Knyga buvo vadinama Šveicarijos atsaku garsiajai švedų trilogijai „Mergina su drakono tatuiruote“ ir kritikų lyginama su Vladimiro Nabokovo ir Philipo Rotho kūryba bei kultiniu „Twin Peaks‘o“ serialu.

Kurdamas Marko Goldmano paveikslą autorius geranoriškai „paskolino“ dalelę savęs šiam kūrybinių kančių iškamuotam veikėjui. Tad abiejų bendra tautybė, šeimyninė padėtis bei du sukurti romanai – neabejotinai juos vienijantis ir apjungiantis bruožas.

„Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ nėra tradicinis detektyvas, kuriame visas autoriaus dėmesys būtų sutelktas vien tik į painios bylos tyrimą. Joje daug kalbama apie literatūrą bei ją kuriančius žmones, apie rašytojo pašaukimą bei jo kilnią misiją skleisti šviesą ir gėrį tiems, kurie to iš tiesų trokšta. Tad tiems skaitytojams, kurie laisvalaikiu mėgsta atskirus žodžius sudėlioti į sakinius, tai bus bene pati brangiausia autoriaus dovana, gerokai nustelbianti detektyvinę kūrinio liniją.

Joëlis Dickeris prisipažįsta, jog pagal pirminį jo sumanymą knyga turėjo būti vien tik apie rašytojus, tačiau į siužetą įpynus kriminalinį akcentą, matyt tikėtasi, jog romanas taps gerokai dinamiškesnis ir patrauklesnis bei ką čia slėpti – ir geriau parduodamas.

Kiekvienas knygos skyrius pradedamas trisdešimt vienu patarimu, kaip tapti genialiu rašytoju. Trisdešimt viena tezė apie boksą, gyvenimą ir knygas. Autorius neatsitiktinai pasirinko skaičių trisdešimt vienas, nes anot jo, trisdešimt vieneri metai – svarbus amžius.

„Dešimt metų mus išugdo kaip vaikus. Dvidešimt – kaip suaugusį žmogų. Trisdešimt mus padaro žmonėmis arba ne. O trisdešimt vieneri reiškia, kad jūs peržengėte šį slenkstį“, – pastebi jis.

Vos ne kiekviena Joëlio Dickerio mintis apie rašymą ar literatūrą šiame romane virsta itin taiklia sentencija, kurią įdėjus į puošnius rėmelius galima drąsiai kabinti ant sienos. Haris Kvebertas ir jo bičiulis Markusas rašytojui pasitarnauja savotišku ruporu, skleidžiančiu jo personalinę nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais.

Dviejų veikėjų lūpomis autorius išreiškia savąjį požiūrį į vyraujančias kūrybines tendencijas, nešykšti pastabų bei patarimų pradedantiems rašytojams ir negaili kritikos leidėjams bei grafomanams, savo rašliava bandantiems užtvindyti bet kokią literatūrinę nišą.

„Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – tai romanas romane, kuriame be pagrindinio siužeto pateikiamos ir Hario L. Kveberto opuso „Blogio kilmė“ ištraukos. Šioje knygoje nesilaikoma griežtos įvykių chronologijos. Veiksmas priklausomai nuo kūrinio siužetinės linijos daugiausia apima 1998-2008 m. laikotarpį, tačiau reikalui esant autorius nesibodi mus nukelti ir į 1964-uosius ar 1975-uosius metus.

Puiki, stipri, mąstyti verčianti knyga, kurioje Joëlis Dickeris meistriškai apjungė du visiškai skirtingus žanrus: detektyvą ir psichologinę dramą. Jis sugebėjo išlaikyti proporcingą rimtosios ir pramoginės literatūros santykį, kurio dėka knyga tampa žymiai patrauklesne įvairių pomėgių skaitytojams.

Nepaisant įtraukiančios detektyvinės linijos, ir pribloškiančio daugiapakopio finalo, tai didžiulė jausmų drama, pažadinanti praeities šmėklas ir slaptus vaikystės prisiminimus. Tai istorija tėvų, kurie nenori matyti tiesos, susijusios su jų vaiku. Vis dar naiviai manančių, jog visos jų problemos išsispręs savaime. Tai istorija turtingo paveldėtojo, kuris savo truputį nusikaltėliškos jaunystės metais sužlugdė jaunuolio svajones ir dėl tokio savo poelgio graužėsi visą gyvenimą.

Tai istorija žmogaus, svajojančio tapti didžiu rašytoju, kurį sunaikina jo paties ambicijos. Tai pasakojimas apie vienišą kūrėją, svajojantį patekti į rašytojų rojų, kuriame galėtų perrašyti savo gyvenimą, kokį būtų norėjęs gyventi.

2015 m. birželio 16 d. šveicarų rašytojui Joëliui Dickeriui sukaks 30 metų.