Knygos recenzija: Colleen McCullough – „Saldžiai kartu“

Turbūt Lietuvoje nerasime raides pažįstančio žmogaus, kuris bent viena ausimi nebūtų girdėjęs apie kultinį australų rašytojos Colleen McCullough romaną „Erškėčių paukščiai“ ar bent jau matęs serialo, pastatyto pagal šią knygą. Sovietmečiu išleista jaunos merginos ir nuodėminga kunigo meilės istorija savo laiku itin audrino skaitytojų vaizduotę, aitrino jausmus bei davė peno apmąstymams, susijusiems su paminta Dievo tarnų morale bei sulaužytais skaistybės įžadais. Vieni skaitydami smerkė gražuolį kunigą, suvedžiojusį nekaltą merginą, kiti gi – atvirkščiai: šlovino ir aukštino visagalę meilės jėgą, sugriovusią religinėmis dogmomis ir draudimais apipintą jo tikėjimo mūrą.

Naujausias ir, deja, paskutinis šiemet mirusios australų rašytojos Colleen McCullough romanas „Saldžiai kartu“ vėl nukelia mus į dulkėmis, karščiu ir ekonominės krizės nuotaikomis alsuojančią Australiją, į 1920-1930-tuosius metus, kuomet nebylųjį kiną keitė garsinis, o drąsios moterys trokšdamos laisvės ir nepriklausomybės bandė išsivaduoti iš vyriškos hegemonijos pančių. Keturios seserys, pagrindinės šio kūrinio herojės, pasitarnavo rašytojai savotišku išeities tašku, skleidžiant drąsias feministines idėjas, kurias to meto konservatyvi ir religinga Australijos visuomenė priėmė su didele skepticizmo ir atsargumo doze. Jų siekis tapti savarankiškomis, išsilavinusiomis, mylinčiomis ir mylimomis asmenybėmis – tiesiog negali nežavėti.

Romano centre – keturių pastoriaus Tomo Latimerio dukterų istorija, besivystanti audringų ir permainingų įvykių fone. Eda ir Greisė, Gabana ir Kitė – dvi skirtingos poros dvynių, nusprendusių išsivaduoti iš varginančios ir įkyrios jų pamotės ir motinos globos bei trokštančių tapti naujo tipo medicinos seserimis, gebančiomis žinių ir mokslo dėka pagelbėti sunkiems ligoniams. Ir nors, anot mokyklos direktorės, svarbiausia merginai yra ištekėti, nes „kitu atveju teks save išlaikyti dirbant arba pradinių klasių mokytojomis, arba sekretorėmis“ – dvynių tokia griežtos škotės direktyva visiškai nežavi. Priešingai. Merginos ryžtasi laužyti dominuojančia vyriška ranka sukaltus išankstinių nuostatų ir draudimų rėmus, ir vietoj patogaus bei jaukaus šeimyninio gyvenimo renkasi rizikingą profesinę karjerą. Kitos merginos galbūt ir džiaugtųsi nerūpestingu ir sočiu gyvenimu auksiniame narve, bet tik ne seserys Latimer. Jų svajonės ir siekiai yra žymiai aukštesni ir kilnesni, nei pavargusių namų šeimininkių kasdienis noras įtikti savajam „viešpačiui“. Jau nekalbant apie jų nenorą dalyvauti svarbiausioje Korundo moterų veikloje, kurią sudaro gandai, paskalos ir „neatsiejamos nuo jų spėlionės“.

Jau pačioje romano pradžioje aprašydama įvykį su į namus įšliaužusia gyvate, rašytoja gan taikliai atskleidžia esminius keturių seserų charakterio bruožus, vienaip ar kitaip išryškėsiančius tolesniuose knygos puslapiuose. Kritinė situacija, kurioje seserys skirtingai reaguoja į vieną ir tą patį įvykį, tiksliai apibūdina kiekvienos jų stiprybę, trapumą ar šaltakraujiškumą. Štai Eda kėdės koja kuo ramiausiai prispaudžia septynių pėdų ilgio raudonpilvės juodos gyvatės galvą, Kitė vikriai ją nukerta židinio kirvuku, Greisė puola į ašaras, o Gabana kuo ramiausiai užsipliko sau puodelį kvapnios arbatos. Žinoma, bėgant metams seserų elgesys po truputį keisis, tačiau kertiniai būdo bruožai neabejotinai išliks.

Nors dvynes seseris vienija bendras tėvas, pastorius Tomas, jų motinos visiškai skirtingos. Vyriausių dvynių – Edos ir Greisės mirusi motina Adelaidė buvo miela, draugiška, parapijiečių mylima moteris, visiška Gabanos ir Kitės motinos, antrosios pastoriaus žmonos Modės, priešybė. Pastaroji pasižymėjo tipiniais pamočių bruožais, plačiai aprašytais pasakose. Modė Latimer buvo tuščiakalbė, įkyri, lėkšta ir linkusi siekti pačių viršūnių moteris. „Ir nors Modė nebuvo bjauri sąmoningai; jos pačios supratimu, ji buvo šventoji tarp visų pamočių ir net motinų“. Tad „klastinga ragana ir Modė Griovėja“ – dar ne patys „švelniausi“ ir „mieliausi“ epitetai, kuriais ją apibūdindavo tikros ir netikros jos dukros.

„Modė buvo iš tų žmonių, kurių pasitenkinimas savimi toks didelis, toks įsišaknijęs, kad jie nė nenumano esą nekenčiami. Sarkazmas ir ironija jai nuvarvėdavo kaip vanduo nuo žąsies, o kitus žmones ji niekindavo ir įžeidinėjo“.

Tačiau labiausiai dvynės seserys nemėgo Modės už jos kišimąsi į jų asmeninį gyvenimą bei aklą siekį suardyti jų nepalaužiamą vienybę, kuria seserys pasižymėjo jau nuo pat mažų dienų. Skaldyk ir valdyk! Tokiu senu ir patikimu principu besivadovaujanti Modė stengėsi iš seserų būrio išskirti savo numylėtinę Kitę ir paversti likusias seseris nesutaikomomis priešėmis. Tačiau visos destruktyvios jos pastangos atsimušdavo kaip žirniai į sieną, nes „Latimerių dukterys gailėjosi Modės tiek pat, kiek jos nemėgo, o mylėjo tik taip, kaip myli tos pačios šeimos siejamos moterys nepriklausomai nuo kraujo ryšio“. Ir nors Modė podukrų nemėgo, tačiau sumaniai slėpė savo antipatiją. O labiausiai Modė nekentė vyresnėlės Edos, kuri kaip kovų užgrūdintas generolas sėkmingai laviruodavo po Modės minų lauką ir visuomet duodavo atkirtį jos nesibaigiančioms niekšybėms ir intrigoms. Nes kai ištikdavo kokia didelė suirutė, stipriausią smūgį visada prisiimdavo valdingoji Eda.

Eda – labai protinga, savavalė ir beveik nepalenkiama mergina. Ir nors visos keturios mergaitės buvo galvotos, bet mokslo laurus paprastai skindavo kietuolė Eda. Didžiausia Edos svajonė – ištrūkti iš tėvų namų ir tapti gydytoja. „Velniui sielą parduočiau, rimtai sakau – kad tik galėčiau būti gydytoja“, – sako ji. Tačiau trečio dešimtmečio Australijos gydytojų sąrašuose surasti moterišką pavardę buvo tolygu Antarktidos ledynuose aptikti kaktusą graužiantį kupranugarį. O ir pastorius Tomas nedegė begaliniu noru išvysti savo dukrą pasidabinusią gydytojos chalatu. „Viena vertus, nėra pinigų mokslams, o be to su medikėmis visi bjauriai elgiasi“. Tačiau išsilavinusios, diplomuotos medicinos seserys, anot jo, profesija, tinkama merginai, auklėjamai būti dama.

Tad merginos nekantraudamos skaičiuoja lėtai slenkantį laiką ir laukia nesulaukia išsvajotos dienos, kuomet visos paliks jaukią tėvų gūžtą ir leisis į nuotykių pilną ir pavojingą savarankiško gyvenimo kelią. „Jau pirmadienį, mergaitės! Ateinantį pirmadienį mes pradėsime gyventi savarankiškai“, – nekantrauja Eda, neužmiršdama pasidalinti su seserimis ir savo pilnametystės planais. „Kai sulauksiu dvidešimt vienerių galėsiu viską daryti neatsiklaususi: pavyzdžiui, ištekėsiu už ko norėsiu ir balsuosiu rinkimuose“. Net susidūrusios su pirmaisiais sunkumais Korundo nespecializuotoje ligoninėje ir jų laukiančiomis laukinėmis gyvenimo sąlygomis, jos nepasimeta ir sulaukia eilinio Edos padrąsinimo: „Prisiminkit, – mes esame Latimer. Tai, kas mus trikdo šiandien, rytoj jau bus įprasta – nesileisim įveikiamos! Jokių ašarų ir nukabintų nosių“, – drąsina ji seseris.

Ir išties, susidūrusios su žiauria ligoninės realybe ir senųjų vestendiečių slaugių pašaipomis, merginos supranta, kad „viskas, ko jas mokė elegantiškoji Modė, turės būti užmiršta“. Tačiau gyvenimas  – ne vien tik darbas. Tai ir pramogos, pažintys bei meilė, be kurios apsieina reta moteris. Edos draugužis Džekas Terlou tarsi ir atitinka visus šauniam vyrukui keliamus reikalavimus (simpatiškas, turtingas, paslaugus), bet jo gyvenimo moto – „gyventi niekam nebūnant atsakingam, niekam įsipareigojus“ – Edos per daug nežavi. Ji kaltina save negalinti patirti stiprių jausmų, o jos požiūris į santuoką taipogi kritiškas, nes jos profesinės ambicijos nusveria šeimyninius svertus. Gyvenimas su Mode apkartino Edos požiūrį į santuoką ir širdyje ji maištavo prieš susitaikymą su priklausoma, antraeile padėtimi gyvenime, kurios buvo reikalaujama iš moters.

„Aš manau, logiška, kad moterys santuokoje turi būti antraeilės. Jos gimdo ir augina vaikus, ir vaikai jaučiasi geriau, kai jais rūpinasi motina, o ne kvalifikuota ar paprasta auklė. Bet vis tiek tai atrodo neteisinga“, – daro išvadą Eda. O ir meilė, tas poetų apdainuotas ir išaukštintas jausmas, taipogi yra tik viso labo „paklusimas kuriam nors vyrui, štai kas tai yra.“ „Verčiau mirsiu negu tapsiu meilės verge“, – išdidžiai prisiekia Eda, nepaprastai branginanti savo nepriklausomybę bei gebėjimą pasirūpinti savimi, kuriai gyvenime svarbiausia  – aukšta moterų padėtis ir įtakingumas.

Kita identiška Edos sesuo Greisė, kaip diena ir naktis skiriasi nuo savarankiškos ir nepriklausomos vyresnėlės. Greisė nei mėgo skaityti, nei siekė žinių ir visus erzino savo polinkiu skųstis, o dar labiau – verkšlenti. Iš visų dvynių porų ji labiausiai buvo linkusi į nuotykius, o jos nuolatinis panirimas į paskalas ir moteriškus žurnalus jau seniai buvo tapęs jos įprastine ir nekintančia būsena. Greisės egocentriškas ir įžvalgus protas gebėjo puikiai išsisukti iš bėdos ar nuo darbo, o jos nepaprastas žavėjimasis garvežiais jai pridėdavo dar daugiau ekscentriškumo.

Greisė visada žinojo ko nori, ir žinojo, kaip tai gauti. Ir nors daugeliui gali susidaryti įspūdis, jog Greisė buvo pati blogiausia iš visų seserų, toks tvirtinimas būtų neteisingas. Nes iš prigimties ji buvo gera, mylėjo savo seseris, buvo joms atsidavusi tik turėjo įgimtą polinkį aimanuoti: dėl darbo, šeimos, ar dėl būsimų vaikų. „Kuri moteris, turinti sveiko proto, norės mergaitės? Varžomos, uždarytos namie, tildomos?“, – klausia Greisė. Ji pasiverčia turtu, kurį turi valdyti aukštesnė būtybė – vyras“. Tačiau meilė Perkinso kompanijos komivojažieriui Bjornui Olsenui, visų vadinamam Lokiu, pakeis amžinai aimanuojančią ir verkšlenančią Greisę, kuri reikalui esant virs savimi pasitikinčia moterimi, gebančia pastovėti už save ir už savo šeimą.

Antroji dvynių pora, tikrosios pikčiurnos Modės dukterys Gabana ir Kitė, taip pat buvo ne iš kelmo spirtos merginos. Nors „kurdamas Gabaną ir Kitę Dievas du kartus panaudojo tą pačią liejimo formą“, nepaisant akivaizdaus panašumo merginos šiek tiek ir skyrėsi: Kitė spindėjo kaip saulė, o Gabana buvo blausi kaip mėnulis. Kitė lenkė grožiu savo dailias seseris, tačiau nepaisant angeliškos išvaizdos ji neišaugo išlepinta ir pasipūtusia kokete. Nors jai akivaizdžiai buvo skirta visa motinos meilė, švelnumas ir prisirišimas Kitė nebuvo išpuikęs ir daug dėmesio reikalaujantis vaikas. Ji buvo drovi, rami ir mėgo vienatvę. Kitė turėjo romantišką vaizduotę ir dygų bei sąmojingą liežuvį: taip ji gynėsi nuo visų pompastiškų pagyrų. Į pasaulį Kitė žvelgė ne taip ramiai kaip jos dvynė sesuo Gabana ir savo nežemišką grožį labiau traktavo kaip prakeiksmą, nei kaip Dievo jai siųstą dovaną. Ji stengdavosi slėpti savo sumišimą ir baimę ir dažnai pasitraukdavo į savo pasaulį, apie kurį niekam nepasakojo ir kurį esant suvokė tik trys jos seserys.

Vaikystėje Kitė turėjo rimtų dvasinių problemų, iš kurių išbristi jai padėjo begalinė seserų meilė ir supratimas. Pastorius Tomas tokią meilę tarp savo dukterų aiškino kaip „tvirtą akivaizdų liudijimą, kaip labai jas myli Dievas“, nors Modės nuomone, visas liaupses reikėtų skirti jai, o ne Viešpačiui. Seserims augant ir bręstant instinktas ir paskata saugoti Kitę nė trupučio nenusilpo, nesumenkėjo, nes tai joms visada atrodė svarbu ir reikšminga. Nors laikui bėgant Kitės būsena palaipsniui sunormalėjo, ji tapo mažiau pažeidžiama, darbas Korundo ligoninės vaikų skyriuje ateityje taps jos pačiu mieliausiu užsiėmimu gydant sužalotą kūną ir sielą. „Vaikų slaugymas Kitę apgobė geros savijautos skraiste, netgi guodė, ramino, puoselėjo ir tenkindavo kiekvieną jos norą. Pasaulyje, suprato ji, pilna žmonių, kurių poreikiai ir nuoskaudos paverčia jos poreikius ir nuoskaudas nerimtais, juokingais“.

Kitės dvynė sesuo Hedera, visų vadinama Gabana, buvo protinga ir praktiška mergina, nors ir stokojanti Edos užsidegimo. Ji viską darydavo ramiai bei racionaliai apsvarsčiusi ir labiau panašėjo į užsispyrusią mokslininkę, nei eilinę medicinos seserį. Nors Gabanos prigimtyje nebuvo nieko vienuoliška, kartais savo asketišku elgesiu ji labiau panašėdavo į vienuolę, nei į gyvenimo džiaugsmais bei malonumais besimėgaujančią moterį. Ji skeptiškai žiūrėjo į kai kurių asmenų aiškinimus apie visuotinę lygybę, („juk visi vyrai nėra lygūs, nelygios ir moterys“), ir labiau vertino žmogaus individualumą, dažnai paskęstantį pilkoje kolektyvizmo jūroje. Didžiausią malonumą jai teikdavo mėgiamas darbas, o jos santykiai su vedusiu gydytoju Lajemu Finakenu ją verčia pasitraukti į savotišką dvasinę tremtį, kurioje nėra vietos švelniems ir aistringiems atodūsiams mėnesienoje.

Kalbant apie Gabaną tenka paminėti vieną „saldžiai kartų“ momentą, apkartinusį skaitymo malonumą. Kalbu apie vis dar pasitaikantį originalių vardų „lietuvišką adaptaciją“ arba paprasčiau sakant – jų iškraipymą, kai kuriuose užsienio autorių verstiniuose kūriniuose. Neišvengta to ir šioje knygoje. Viena šio romano herojų Hedera turi Gabanos pravardę, tačiau originaliame romane jos pravardė ne Gabana, o Tufts, (tariasi – Tafts) kuri, beje, palikta ir rusiškame šios knygos variante. Štai kaip šios pravardės atsiradimo istoriją aiškina jos sesuo Kitė.

„Gabanos pravardė jai pritapo beveik nuo gimimo. Sugalvojo auklė, susižavėjusi mūsų sparčia pažanga, kai buvome maždaug metukų. Buvo taip sunku ištarti Hedera. Tačiau auklė gudriai sugalvojo atsinešdama gabaną žalių šakelių. Stengdamasi išaiškinti ji pasakė, kad tai viržiai, o vardas „Hedera“ (angl. Heather) ir reiškia viržį, tai čia, girdi, gabana viržių. Man buvo daug lengviau ištarti „gabana“ negu „Hedera“ ir ėmėme Hederą vadinti Gabana“.

Anglų kalboje žodis „tuft“ reiškia „pluoštą, kuodą, kuokštą“, t.y. tą pačią „gabaną“, kurią ir pasirinko romano vertėja, galvodama, kad skaitytojams bus priimtinesnis jos parinktas variantas, nei originali herojės pravardė. Tačiau toks sumanymas tik rodo nepagarbą autorei ir menkina skaitytojų gebėjimus, galvojant, kad šiems skaitant knygą originalus vardas Tufts bus sunkiai ištariamas ir nepatogus kliuvinys. Įdomu, kaip atrodytų jei anglakalbėse šalyse mūsų literatūros klasikė Lazdynų Pelėda būtų pristatoma Hazel Owl vardu? Turbūt nekaip. Tik indėnams viskas būtų aišku.

Šiame romane Colleen McCullough daug dėmesio skiria senajai medicinai, slaugai ir slaugos istorijai, slaugių aprangos detalėms, jų „beformėms uniformos, slepiančioms moteriškumą ir paverčiančioms žavias merginas belytėmis būtybėmis“. Iš knygos mes sužinome, kad ilgus šimtmečius slaugymas buvo laikomas žeminančia, nusikaltėlių ir prostitučių veiklos sritimi, nes Henrikui VIII panaikinus vienuolių ordinus, jau ne vienuolės slaugė ligonius, o prostitutės. Ar be slaugos paslaugų ligoniai gaudavo ir kūniškas – istorija nutyli. To meto ligoninės labiau priminė morgus nei gydymo įstaigas nes pacientai būdavo paguldomi tik numirti: vienas trečdalis ligoninės morge, kitas trečdalis – namuose.

„Ligoninė – juk tai vieta numirti. Jei nenumirei, tau pasisekė. Gydymas tik sulėtindavo merdėjimą“. O ir seserys Latimer labiau jautėsi kaip marintojos, nei gailestingosios seserys, nes prasta slaugos kokybė, nesiremianti mokslu ir teorija, negalėdavo tinkamai padėti ligoniams. „Tik tinkamai išmokyta ir išsilavinusi slaugytoja tokį ligonį imasi slaugyti protingai“, – teigia knygos autorė ir priduria: „Žinios yra vienintelis kelias vedantis iš skurdo ir padlaižiavimo“. Tad Sidnėjuje užvirusi radikalių permainų košė slaugos srityje atsirita ir iki Korundo ligoninės, kurioje pradedamos rengti naujo tipo medicinos seserys: kvalifikuotos, išsilavinusios, atsakingos asmenybės, pirmosios kregždutės niūrioje Korundo padangėje.

Tačiau ne vien žinios lemia pacientų gydymo kokybę, bet ir žmonės, dalyvaujantys gydymo procese. Vyresnioji medicinos sesuo Gertrūda Niudigeit, Korundo koroneris ir patologas, daktaras Lajemas Finakenas („vienintelis šviesos spindulėlis, tirštos tamsos tunelyje“) – tai šviesūs, tvirti ir ryžtingi žmonės, tikintys mokslo ir žinių galia. Šiame romane jie priešpastatomi senosios kartos vestendietėms slaugytojoms ir apkerpėjusiam generaliniam ligoninės direktoriui Fransiui Kambeliui, kuris darbuotojų įsitikinimu „buvo privirintas prie savo stalo“, ligoninės reikalais per daug nesirūpindavo, o jo „darbas“ apsiribodavo kabinetine veikla, nekeliant kojos į ligoninės teritoriją. Tačiau pašliję ligoninės reikalai greitai pasikeis, naujuoju Korundo ligoninės vyr. gydytoju tapus Čarlzui Henriui Berdemui, kuris, anot Kitės, yra „nuoširdumo ir gudraus suktumo derinys, tik nenumanė, kokiu santykiu tos savybės pasiskirsčiusios jo prigimtyje“. Atvykęs britas ryžtingai imsis kardinalių permainų ir jo asmeniniuose bei profesiniuose planuose seserys Latimer užims tikrai ne paskutinę vietą.

Romane paliesta dar viena skaudi australams tema – kolonijinis britų palikimas. Daugelis australiečių jaučiasi taip, lyg jų „šalis visa dar priklausytų Anglijos bankui ir Anglijos kompanijoms“, nes dar prieš 28-erius metus ji buvo viena iš britų kolonijų, o vietiniai gyventojai buvo niekinami. Australijoje, skirtingai nei Anglijoje, niekas nesipuikuoja savo padėtimi ir socialiniu statusu, nes manieringumas čia nepriimtinas. Be kitų kolonialinių negerovių britai į šalį atnešė ir savo klasių sistemą, kuri čia įsišaknijo ir suvešėjo. Tad anglai, vadinami pomiais, yra itin nemėgstami Australijoje, nes visi pelningiausi darbai paprastai atitenka jiems. Stengdamiesi pakilti karjeros laiptais kai kurie australiečiai mėgdžioja britus, jų taisyklingą tartį, nes „kuo angliškesnė australo kalbos intonacijos, tuo geresnės jo galimybės prasimušti socialiniu atžvilgiu ar finansiškai“. Pomiams šiame romane atstovauja iš Anglijos atvykęs jau minėtas Korundo ligoninės vyr. gydytojas Čarlzas Berdemas, kuriam ir atiteks visa rašytojos „meilė“ bei kandžios Kitės replikos.

Pasakodama keturių seserų gyvenimo istoriją rašytoja nepamiršo ir tuomečio politinio ekonominio šalies gyvenimo, kuomet iš JAV ir Anglijos atsiritusi ekonominio nuosmukio banga, į istoriją įėjusi Didžiosios depresijos vardu, neaplenkė net nuošaliausių pasaulio kampelių, tame tarpe ir tolimos Australijos. Neatsakinga šalies finansinė politika, pavėluota taupymo programa bei ideologinis tuometės vyriausybės susiskaldymas, pavertė kažkada tai klestėjusią šalį viena didele skurdo ir nedarbo bedugne, iš kurios sėkmingai išsiropšti pavyko tik nedaugeliui laimingųjų. Tad taiklios autorės pastabos apie politiką, ištartos pastoriaus Tomo Latimerio lūpomis, kaip niekad tiksliai atspindi ir daugelio dabarties žmonių nuomonę, kuri net ir praslinkus šimtmečiui vis dar nepraranda savo aktualumo.

„Politikoje reikia žaisti kaip žaidime, o tie, kurie metasi į ją iš visos širdies, tikrai žiauriai nusivilia. Nes tai nėra sąžiningas ar nekaltas žaidimas. Tai ištisas melo, apgavysčių, asmeninių ambicijų, klaidingų vilčių raizginys. Jame nėra etikos ar moralumo, ir jame skirta laimėti neturintiems principų“.

Nors epinė romantinė Colleen McCullough istorija „Saldžiai kartu“ ir pasakoja apie tą patį laikotarpį, kuriam skirti ir garsieji „Erškėčių paukščiai“, paskutinis Norfolko salos karalienės kūrinys netapo dar viena literatūrine sensacija, pakartojusia minėto romano šlovę. Autorę galima pagirti už įdomią kūrinio koncepciją, siužetinius apmatus, tačiau pats kūrinio pateikimas bei personažų šabloniškumas, vietomis primenantis pasakų herojus, kartais keldavo nuobodulį. Pirmoji romano pusė nepasižymėjo nei įmantresniu siužetu, nei originalesniais palyginimais, o ir pats rašymo stilius bei sakinių struktūra, neleido laisvai mėgautis skaitymu. Antroji kūrinio pusė jau kiek gyvesnė, vaizdingesnė, tačiau rašydama apie Didžiąją ekonominę depresiją autorė neišnaudojo visų dėkingos temos galimybių ir apsiribojusi vos keliais epizodais įsivėlė į to meto politines peripetijas, kurios galbūt labiau domintų istorikus politologus, nei eilinius skaitytojus.

Nepaisant kai kurių minėtų trūkumų, kūrinys išsaugojo rašytojai būdingą romantiškų istorijų dvasią,  įtikinamai atskleidė to meto emancipacinį moterų siekį tapti savarankiškomis, nepriklausomomis, išsilavinusiomis asmenybėmis, nesitaikstančiomis su savininkiška vyrų nuostata kiekvienoje moteryje matyti paklusnią tarnaitę ar namų šeimininkę. Jų noras tapti lygiateisėmis vyrų partnerėmis ar net stovėti aukščiau už juos dažnai pareikalaudavo nežmoniškų valios pastangų, tačiau gyvenime „nieko nebūna taip saldaus, kad neturėtų lašelio kartumo“. Nes priešingu atveju mes neabejotinai prarastume realybės pojūtį ir lengvai  leistumės užliūliuojami nepamatuotų troškimų ir rožinių svajonių jūroje…

Arnoldas Šatrauskas

Australų rašytoja Colleen McCullough gimė 1937 m. birželio 1 d. Australijoje. Jaunystėje ji įgijo neurofiziologo kvalifikaciją ir penkerius metus dirbo Sidnėjuje, o vėliau, 1963 m., persikėlė į Angliją. Keletą metų dirbo vaikų ligoninėje Londone bei Midlando neurologijos ir neurochirurgijos centre Smetvike, netoli Birmingamo, kol ją paviliojo Jungtinės Amerikos Valstijos. Čia jai buvo pasiūlytas darbas Konektikute, Jeilio vidaus ligų medicinos mokyklos tyrimų grupėje.

Ten ji praleido dešimt laimingų metų: studijavo, dėstė, o laisvalaikiu atsidėdavo tapybai ir rašymui – pomėgiams, kurie ją traukė nuo vaikystės. Mielai būtų taip gyvenusi ir toliau, juolab kad ištekėti neketino (nuo vedybų ją atgrasė nevykusi tėvų santuoka). Tačiau nors akademinėje srityje jai klojosi puikiai, medaus statinėje vis dėlto buvo geras šaukštas deguto: kaip moteriai mokslininkei jai mokėjo maždaug perpus mažiau nei vyrams, dirbusiems tą patį darbą.

Ji ne tik skaudžiai juto šią neteisybę, bet ir suvokė, kad ateityje tokia padėtis nieko gero nežada netekėjusiai moteriai. „Man labai patiko dirbti neurofiziologe, tačiau nenorėjau tapti septyniasdešimtmete senmerge, gyvenančia butuke be karšto vandens, be lifto ir su vienintele 60 vatų lempute palubėj, o kaip tik tokią numačiau savo ateitį“, – prisimena rašytoja. Nusprendusi, kad reikia papildomai užsidirbti, ji pirmiausia pagalvojo apie tapybą. Jai patiko aliejumi tapyti portretus ir natiurmortus, Konektikute buvo surengusi kelias sėkmingas parodas, bet nujautė, kad taip užsidirbti pragyvenimui bus sunku.

Liko rašymas. Iki tol ji metų metus rašė savo malonumui, nė nemėgino nieko publikuoti, bet dabar pasiryžo sukurti tai, ką galima parduoti, ir ėmė rašyti naktimis po darbo dienos. Pirmasis romanas atsirado iš darbo patirties: kartą ji, kaip neurofiziologė, kalbėjosi su protiškai atsilikusiu jaunuoliu ir gerokai vyresne moterimi, kurią palaikė jo motina, kol išsiaiškino, kad tai – jo žmona. Kai atsigavo po nesmagumo, kurį patyrė šitaip suklydusi, ji pradėjo mintyse vaizduotis, kokiomis aplinkybėmis tokie du žmonės galėjo susitikti.

Tos mintys įgijo romano pavidalą: 1974 m. buvo išspausdintas jos pirmasis romanas „Timas“. Jis sulaukė palankių atsiliepimų ir buvo gerai perkamas, tad Colleen McCullough nusprendė, kad tai tikrai geras būdas užsidirbti papildomų pajamų.

Nieko daugiau iš savo rašytojavimo ji nesitikėjo, tačiau stulbinama antrojo romano, „Erškėčių paukščių“, sėkmė pakeitė viską. 1977-aisiais, kai jis dar nė nebuvo išspausdintas, teisės jį išleisti Amerikoje minkštais viršeliais buvo parduotos už tuo metu rekordinę sumą – 1,9 milijono JAV dolerių.

„Erškėčių paukščiai“ netrukus virto tarptautiniu bestseleriu, 1983 m. pagal juos buvo sukurtas televizijos mini serialas, kuris tapo vienas visų laikų žiūrimiausių. Pati rašytoja itin kritiškai atsiliepė apie šį kino kūrinį ir pasitaikius progai negailėdavo jam piktų žodžių.

Tiesa, šios epinės šeimos sagos, kurios centre – moters ir kunigo uždraustos meilės istorija, literatūros kritikai nepuolė vienbalsiai liaupsinti. Ypač skeptiški buvo intelektualai. „Jei ateityje „Erškėčių paukščius“ kas ir prisimins, tai tikrai ne dėl jų literatūrinės vertės“, – pareiškė „Time“ apžvalgininkas. Tačiau skaitančioji publika taip nemanė. Netrukus knyga buvo išversta į daugiau nei 20 kalbų, o Colleen McCullough gerbėjų būrys visame pasaulyje nuolat didėjo.

Tai negrįžtamai pakeitė jos gyvenimą. „Supratau, kad tęsti mediko karjerą tapo nebeįmanoma, – pasakoja ji. – Kad galėtum dirbti kitiems naudingą darbą, turi būti nežinomas“. Be to, netekėjusiai moteriai, kuri gyveno viena, derėjo pasirūpinti savo saugumu, o tai lengviau pasakyti nei padaryti, kai į tave pradedama žvelgti kaip į garsenybę.

Problema išsisprendė, kai rašytojai teko grįžti į pietų pusrutulį, kad galėtų karšinti senstančią motiną; kaip pati pripažįsta, šį sprendimą paskatino greičiau pareigos, o ne meilės jausmas. Jos vienatinis brolis Karlas nuskendo palei Kretą 1965 m. (ši tragedija taip sukrėtė Colleen, kad ji iki šiol negali apie tai kalbėti), taigi ji liko motinai vienintelė šeimos narė.

„Maniau, turėčiau apsistoti arčiau jos, bet nenorėjau gyventi tame pačiame žemės plote, – prisipažįsta Colleen McCullough. – Ji buvo labai sunkiai sugyvenamas žmogus ir ne per geriausia motina. Kol dar gyvenome su ja, ji nė karto neapkabino, nepabučiavo nei manęs, nei mano brolio. Štai tokia ji buvo motina, o tėvas laiką leido bet kur, tik ne namie. Tačiau mudviem buvo įskiepytas stiprus pareigos jausmas, ir dabar man pareiga yra tokia pat svarbi kaip meilė, jeigu ne svarbesnė. Vieną savo knygų, „Nepadori aistra“, parašiau apie pareigos jausmą“. Rašytoja rado sėkmingą kompromisą: įsikūrė Norfolko saloje, kur, kaip buvo patikinta, bet kas gali ramiai gyventi vienas. Ten ji gyveno ir rašė nuo 1980-ųjų iki pat savo mirties: 2015-ųjų sausio 29 d.

Pasiryžimas niekuomet netekėti subyrėjo į šipulius 1984 m. balandį. Ji pasirinko to mėnesio 13-ąją, penktadienį (tai jos laiminga diena), savo vestuvėms su plantatoriumi Ricu Robinsonu, „Bounty“ laivo maištininkų palikuonimi. Tarp jo protėvių buvo ir katorgininkas iš pirmosios priverstinių imigrantų bangos – Richardas Morganas, virtęs pagrindiniu C.McCullough romano „Morgano kelias“ veikėju. Personažo bruožus ji nukopijavo nuo sutuoktinio, kurį apibūdina taip: „Įdomus vyriškis, ir dar stoikas“. Gyvenimas saloje kai kam atrodo tikra idilė, bet intensyviai bendrauti mėgstančiai Colleen jame to labai trūko. Nuotr.: Rašytojos vyras Ricas Robinsonas.

„Norfolke nepatinka dėl daugelio priežasčių, tačiau esu ištekėjusi už saliečio, kuris nesutiktų gyventi niekur kitur“, – aiškina ji. Vienas trūkumų – priverstinai monotoniška mityba: „Užsisakyti atvežtinių produktų sudėtinga ir brangu, taigi jei esi gera virėja, tau sunku rasti ką čia išvirti“. Saloje, kur gyvena vos apie 2000 žmonių ir visi gerai vieni kitus pažįsta, sunku rasti ir pašnekovą įkvepiančiam pokalbiui. Jei galėtų, ji būtų norėjusi gyventi Konektikute. Tačiau rašytoja per daug brangino santykius su vyru, kad imtų rimtai svarstyti apie persikėlimą. „Jis tiesiog sunyktų iš ilgesio ir numirtų“, – sakė Colleen McCullough. Nuotr.: Norfolko salos apylinkės.

Juodu su vyru eidavo į kompromisą: atostogaudavo anapus vandenyno, be to, dažnai vykdavo į Sidnėjų, kur nuomodavosi butą. Nors Sidnėjuje dažniausiai tekdavo lankytis pas akių gydytojus, Colleen tie apsilankymai labai patikdavo, ypač dėl galimybės apsipirkti didmiesčio prekybos centruose, kur gausybė įvairaus ir šviežio maisto. Dabar, kai jie turėjo čia savo butą, netgi jos vyras nebesipriešindavo išvykoms iš Norfolko. „Jis ir čia gali kai ką nuveikti, – sakydavo Colleen McCullough. – Vyras iš prigimties visų galų meistras, kaip ir visi Norfolko senbuviai. Prieš gręždami skylę ar kaldami vinį, jie pirmiau viską apmąsto. Aš šitaip „darau“ savo knygas: pirma viską suplanuoju, o tik paskui imuosi rašyti“. Nuotr.: Rašytoja su savo sutuoktiniu Ricu Robinsonu.

Knygos, kaip ji sakė, – tai jos vaikai. Ištekėdama ji gavo du įvaikius ir niekada nesigailėjo, kad neturi savų vaikų. Rašymas su kaupu patenkindavo jos kūrybos aistrą. Rašytoja sakydavo, jei atsitiks blogiausia, jei užklups visiškas aklumas, ji samdys pagalbininkus, kurie skaitys jai ir spausdins už ją. „Aš – darboholikė, – atviraudavo ji. – Nespėju užbaigti vienos knygos, o jau turiu pradėti kitą. Antraip imu nuobodžiauti ir tampu nepakenčiama aplinkiniams. Tada artimieji sako: „Greičiau ji pradėtų naują knygą ir nustotų mums urbinti smegenis!“

Taip atrodė rašytojos darbo kambarys.

Colleen McCullough, kilusi iš skurdžios darbininkų šeimos, augusi milžiniškose avių ganyklose, dydžiu sulig nedidele Europos valstybe, visada norėjo būti gydytoja. Būtent gydytoja, o ne slauge. „Esu kontrolės fanatikė ir jau tada norėjau vadovauti. Slaugės tėra patarnautojos, o aš tikrai neketinau būti tarnaite!“, – tvirtino ji. Rašytoja kadaise prisipažino nepamenanti, kada ją užvaldė troškimas tapti gydytoja, teigė visada apie tai svajojusi.

Nors Didžioji depresija baigėsi dar prieš gimstant Colleen McCullough, ji nuskurdino rašytojos tėvus, tad teko gyventi pusbadžiu. Colleen jau vaikystėje pasireiškė polinkis „gydyti“, su šypsena prisimindavo nuolat operuodavusi savo meškiuką. Šešerių ji susirgo skarlatina ir buvo pusmečiui paguldyta į ligoninę. Deja, ligoninėje jos niekas nelankė: mergaitė visus šešis mėnesius matė tik slauges. Galbūt Sidnėjaus Princo Henrio ligoninės izoliatoriuje ji rado kitą šeimą, kurią pamilo.

„Visiškai neprisimenu, ką visą tą laiką veikiau izoliatoriuje – tas laikotarpis man iki šiol tarsi išskydusi dėmė. Prisimenu tik žarnokus – jeigu šiandien man pakištumėt žarnokų, nedvejodama šveisčiau juos lauk.“ Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis kartas, kai Colleen McCullough tapo ligoninės paciente. Pasak jos, „buvo daug kitų nemalonumų, bet nesigilinkime…“ „Nemalonumai“ – taip rašytoja vadino skausmingus gyvenimo epizodus – be kita ko, ir liečiančius jos motiną, kurios C. McCullough negalėjo pakęsti, ir ligą, prirakinusią prie invalido vežimėlio.

Prisimindama savo neurologijos studijas ir darbą Karališkojoje princo Alfredo ligoninėje bei kitose gydymo įstaigose, Colleen McCullough parašė romaną „Saldžiai kartu“ – romantišką sagą, prilygstančią „Erškėčių paukščiams“ – knygai, kuri sugriovė mokslininkės karjerą. „Negalėjau toliau dirbti mokslinio darbo, nes parašiau tuos prakeiktus „Erškėčių paukščius“, tapusius pasauliniu bestseleriu. Jeigu nori užsiimti medicininiais tyrimais, turi būti beveidis ir anonimiškas – negali būti garsenybė. Žmonės, žavėjęsi manimi kaip neuromokslininke ir gerbę už nuveiktus darbus šioje srityje, staiga ėmė prikaišioti, kad aš esu moteriškų romanų autorė.“

„Saldžiai kartu“/„Bittersweet“ parašiau septyniasdešimt penkerių. Argi tai ne nuostabu? Malonu žinoti, kad net ir sulaukusi 75-erių vis dar galiu rašyti knygas…“ – sukikena Colleen, bet jos juoką pertraukia kosulys. Pirmam rankraščiui atspausdinti prireikė šešių savaičių – įkvėpimas aplanko taip pat lengvai kaip ir anksčiau, bet sunku dirbti artrito susuktais pirštais… Vis dėlto, jeigu ką pradedu, turiu baigti – pasineriu į darbą visa galva. Tai nepasikeitė – jaunystėje buvo lygiai tas pat. Per tiek metų įgijau neįkainojamos patirties ir galiu perkelti ją į knygą įvairiausiais būdais. Jeilio medicinos mokykloje ir daugelyje ligoninių dirbau vadovaujamą darbą ir merginos man nuolat išsiverkdavo ant peties. Rašydama knygą galiu remtis asmenine patirtimi, bet, dėkui Dievui, nesu autobiografinių knygų rašytoja. Tokie autoriai rašo vieną ir tą pačią knygą, o „Saldžiai kartu“ – jau 25-oji mano knyga!

Kiekvienoje iš Latimerių seserų yra dalelė pačios rašytojos. „Edai paskolinau savo tvirtybę. Buvau bjauri, bet kadangi turėjau itin bjauraus charakterio motiną, galima sakyti, kad tai nesiskaito. Kitė gavo mano aštrų liežuvį ir knygoje dažnai svaidosi klasikinėmis frazėmis iš mano arsenalo – pavyzdžiui: „Nedrįsk vadinti mano sesers kekše, tu išpuikęs parše, pasipūtęs daktariūkšti! Tu ištežęs bekiauši kastrate!“ Hedera kryptingai siekia tikslo, yra tokia pat užsispyrusi kaip ir aš, o Greisė paveldėjo mano linksmą būdą. Turiu pripažinti, Kitė man mažiausiai patiko, nors nesu tikra kodėl. Rašytojo požiūris visada skiriasi nuo skaitytojų vertinimo. Galbūt todėl, kad Kitė leidosi įstumiama į santuoką? Gali būti. Aš niekada neleisčiau įvilioti savęs į santuoką tokiu būdu, niekas negalėtų manęs priversti priimti tokių sprendimų.“

Romane „Saldžiai kartu“ matome meilę visais pjūviais – čia rasite ir draugystę, ir tarnystę, ir pareigos jausmą. Pasak C. McCullough, romantinė meilė plyksteli ryškiai it degtukas, bet greitai užgęsta. Ji pati ištekėjo tik sulaukusi 46-erių, kai sutiko Ricą Robinsoną. Jie vedę jau 30 metų. „Atskleisiu paslaptį, Ricas yra Ričardas Morganas iš „Morgano kelio“, kitaip tariant – gyvenimo užgrūdintas stoikas. Jei pragyveni santuokoje su kažkuo 30 metų ir jauti, kad myli jį labiau nei vedybinio gyvenimo pradžioje, vadinasi, tai tikra meilė.“

2005-aisiais rašytoja buvo apsilankiusi Lietuvoje, Vilniaus knygų mugėje. Prezidentūroje ją priėmė tuometis šalies prezidentas Valdas Adamkus.

Vilniaus knygų mugėje netrūko ir tokių mielų susitikimų. Nuotr.: Rašytoja su savo ištikima gerbėja Galina Dauguvietyte.

Gyvenimo pabaigoje Coleen McCullough buvo beveik akla, jai buvo sunku skaityti. „Man sunku skaityti, bet aš nepasiduodu. Mano smegeninė vis dar gerai veikia – tikiuosi, taip bus ir toliau – skaitant mano smegenys užpildo tai, ko akys nemato. Galiu skaityti įvairias mokomąsias knygas, deja, nebepajėgiu įveikti „Scientific American“ – man tai didžiausia tragedija, nes moksliniai žurnalai visą gyvenimą buvo mano kasdieninis penas. Colleen McCullough požiūris į mirtį buvo griežtai mokslinis. Pasak jos, vienintelis dalykas, blogesnis už mirtį – nuobodulys. „Sulaukus mano metų, lieka tik du didieji klausimai: „Ar aš rytoj pabusiu?“ ir „Ką dar parašysiu?“

2015-tų metų sausio 29 d. pasaulį apskriejo liūdna žinia, kad eidama 77-uosius gyvenimo metus Norfolko saloje nuo ūmaus inkstų nepakankamumo, sukelto serijos smulkių priepuolių, mirė žinoma australų rašytoja Colleen McColough. Paskutiniais gyvenimo metais  ji kentėjo nuo progresuojančio aklumo ir visas dienas leisdavo invalido vežimėlyje.

Tą dieną kai pasaulis laidojo rašytoją, Norfolko dangus prapliupo ašarų lietumi…