Punios filiale vykusi popietė pradinukams „Gimtoji kalba – lyg gražiausia daina“
Vasario 27 – ją į Punios biblioteką, vedini mokytojų, atkeliavo pradinių klasių mokiniai. Šį kartą jie nežinojo, kokia proga yra kviečiami apsilankyti, taigi pirmiausia teko atlikti užduotį – prisiminti, kokias šventes švenčiame vasario mėnesį. Vaikai minėjo Užgavėnes, Šv. Valentino dieną, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Deja…
Bibliotekininkė, iš anksto numačiusi tokią situaciją, davė vaikams užuominą – paskaitė eilėraštį:
Protėvių lopšy sūpuota,
Gerumu auginta,
Po žodelį skiemenuota,
Meile apipinta…
Po raidelę sudėliota
Į žodžius gimtuosius…
Šneka mažas, šneka senas,
Turčius ir varguolis…
Dabar jau tapo aišku, kad šventė susijusi su kalba. Tai – Tarptautinė gimtosios kalbos diena, kuri minima vasario 21-ją.
Bibliotekininkė papasakojo vaikams legendą, kaip atsirado kalbos: „Šventajame rašte teigiama, kad žmonės kalbėję viena kalba. Kai jie užsimanė pastatyti Babelio bokštą, kad galėtų Dievą pasiekti, Viešpats ėmęs ir sumaišęs jų kalbas.“
Pasak kalbininkų, visos dabartinės pasaulio kalbos iš tiesų išsivystė iš vienos kalbos – prokalbės. Šiais laikais kiekviena tauta siekia išsaugoti savo kalbą, kaip vieną iš tautos ypatybių. Lietuvių kalbą nuolat buvo stengiamasi išsaugoti, ypač todėl, kad į ją kėsinosi Lietuvos grobėjai. Kai Lietuva priklausė Sovietų sąjungai, mūsų kalba perėmė daug rusų kalbos žodžių. Šaliai išsilaisvinus, į kalbą ėmė brautis angliški žodžiai.
Bibliotekininkė pasiūlė vaikams prisidėti prie savo gimtosios kalbos saugojimo ir visiems kartu sukurti pasaką, bei surašyti ją į knygelę. O kokia gi vaikiška knyga be spalvingų iliustracijų?! Kad būtų įdomiau pasaką kurti, nutarta pirmiausia piešti „vienspalvius“ pasakos veikėjus. Vaikai gavo po piešimo popieriaus lapą ir užsimerkę išsitraukė po vieną flomasterį.
Bibliotekininkė taip pat nupiešė savo personažą ir pradėjo sekti pasaką: „Seniai, seniai vienoje karalystėje gyveno žalias drugelis. Jam kas rytą labas sakydavo…“ šalia esantis vaikas tęsė: „elektros žmogus, kuris mėtė žaibus į…“
Taip kiekvienas vaikas prisidėjo prie pasakos kūrimo, mokytojos Asta ir Daiva patarė, kaip gražiai ir sklandžiai sakinius sudėlioti, o bibliotekininkė skubėjo vaikų mintis užrašyti, kad pasaka neužsimirštų.
Kiekviena istorija turi turėti pavadinimą. Sutarėme pavadinti ją paprastai ir aiškiai – „Punios pradinukų pasaka“.
Atsisveikinome dėkodami vieni kitiems už smagiai praleistą laiką ir geras emocijas.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Punios filialo vyr. bibliotekininkė
Irena Kaškonienė