Knygos recenzija: Robert Galbraith – „Gegutės šauksmas“

„Detektyvas, apie kurį kalba visas pasaulis!” Toks skambus ir patetiškas užrašas išraitytas ant Robert Galbraith slapyvardžiu prisidengusios britų rašytojos Joannos K. Rowling romano „Gegutės šauksmas“ lietuviško viršelio. Nežinau, ar tikrai visame pasaulyje netyla kalbos apie šį literatūros kūrinį, tačiau perskaitęs šią knygą prisiminiau vieną visiems gerai žinomą amerikiečių rašytojo Marko Tveno posakį: „Gandai apie mano mirtį yra stipriai perdėti“. Tikiu, kad apie šią rašytoją visas pasaulis kalbėjo beveik prieš dvidešimt metų, pasirodžius jos pirmajam romanui „Haris Poteris ir Išminties akmuo“, tačiau dabar žmonija, matyt, turi kiek kitokių temų pokalbiams, nei vidutinis ir niekuo neišsiskiriantis britų autorės detektyvinis debiutas.

Nežinia, ar tai dėl globalaus klimato atšilimo, ar dėl kitų mums visiškai nežinomų priežasčių, bet pastaraisiais metais daugelis autoritetingų ir pripažintų autorių ėmėsi uoliai kurpti vieną detektyvą po kito, nors prieš tai šis žanras ir nebuvo jų prioritetinių temų dėmesio centre. Tai nėra blogai, juolab, kad ir patiems žodžio meistrams, regis, pabosta kasdien knaisiotis po amžinąsias metafizines būties tiesas, apraizgytas giliamintiškais filosofiniais išvedžiojimais. Tad noras išbandyti save visiškai svetimame detektyviniame žanre, yra tiesiog pagirtinas ir sveikintinas.

Deja, ne visiems šis iš pažiūros „paprastas“ detektyvinis riešutėlis yra lengvai perkandamas. Ir nors Benjaminui Blackui (literatūrinis rašytojo Johno Banville pseudonimas) bandymai prisijaukinti šį žanrą buvo gana sėkmingi, tai magiškojo realizmo atstovei Isabelei Allendei ir Norai Roberts, prisidengusiai J. D. Robb slapyvardžiu, pirmoji pažintis su nemirtingu žanru virto ne itin vykusiu pasimatymu. Nes net jei ir esi puikus lėktuvo pilotas, dar nereiškia, kad moki meistriškai vairuoti ir automobilį. Norint detektyvus rašyti įtikinamai, reikia puikiai išmanyti nagrinėjamą temą, o neturint specialių juridinių, teismo medicinos ar kriminologinių žinių, noras pažaboti šį žanrą visuomet virs mėginimu prisijaukinti šunį kopūsto lapais.

XX a. 10-tajame dešimtmetyje Joanna K. Rowling išgarsėjo savo fantastine knygų serija apie jaunąjį burtininką Harį Poterį. Ir nors knygos buvo skirtos paaugliams ir jaunimui, ją noriai skaitė ir vyresni skaitytojai. Tačiau 2012 m. rašytoja „pabėgo“ iš burtų ir magijos pasaulio ir pateikė visiems staigmeną, išleisdama  tragikomišką romaną „Netikėta vakansija“, kuriame vieno „idiliško“ provincijos miestelio nužmogėjimo fone buvo nagrinėjamos skaudžios ir opios socialinės problemos. Dar po metų – naujas žanrinis posūkis, bandymas įžengti į detektyvines džiungles, kurios, pasirodo, yra žymiai klaidesnės ir painesnės nei Hogvartso kerėjimo ir burtų mokyklos koridoriai.

Romano „Gegutės šauksmas“ siužetas nesudėtingas ir gana paprastas. Iš prestižinio ir prabangaus namo balkono iškrenta ir užsimuša garsus modelis ir manekenė Lula Landri. Atvykusi policija netrokšta detaliau susipažinti su mirtino šuolio aplinkybėmis ir pasitenkina visiems priimtina savižudybės versija. Ir nors aukštu žemiau gyvenanti liudininkė tvirtina prieš nelaimę girdėjusi barnį, policija radusi spragų jos parodymuose savo išankstinės nuomonės nekeičia. Tyrimui nepadeda ir vaizdo kameromis užfiksuoti du įtartini tipai, naktį bėgantys šalia įvykio vietos, kurie, policijos nuomone, galėjo būti pabaidyti automobilių vagys. Ir tik Lulos įbrolis Džonas Bristou nepaisydamas aplinkinių skepticizmo siekia išsiaiškinti visą tiesą ir surasti bei nubausti kaltuosius. Tačiau daugelio nuomone tiesos pažinimui jis pasirenka ne patį tinkamiausią kandidatą – taurelės nevengiantį ir skolose skendintį privatų seklį Kormoraną Straiką, vaikystėje draugavusį su jo tragiškai žuvusiu įbroliu Čarliu…

Šiame romane nėra detektyvams įprasto žaibiškai besikeičiančio veiksmo, įtraukiančių scenų ar vienas kitą vejančių nuotykių. Jame neaptiksite ir gilių psichologinių įžvalgų ar nenuspėjamų siužeto vingių, būdingų šiurpulingų trilerių autoriams. Nebus čia ir nuožmių maniakų ar serijinių žudikų, savo „išradingumu“ pribloškiančių mus kitų rašytojų kūriniuose. Neaptiksite čia ir klastingų pelėkautų, į kuriuos dažnai pakliūdavo apkvailinti skaitytojai, sumaniai vedžiojami už nosies pripažintų detektyvo meistrų. Veiksmas čia lėtas ir neskubrus kaip ramiai tekanti Temzė, o įprastas detektyvams reklaminis posakis – „knyga jums neleis atsikvėpti nė minutei ir vers nerimastingai versti puslapį po puslapio“, labiau atrodys kaip nevykęs pokštas, nei tiesa.

Romanas turi daug klasikiniam detektyvui būdingų bruožų, kuriuose kriminaliniai rebusai sprendžiami ne įmantrių ekspertizių, šaudynių ar kumščių dėka, o sena ir laiko patikrinta dedukcija. Ir žinoma, nesibaigiančiais pokalbiais su margiausia Londono publika, keliaujant nuo vienų durų prie kitų, gurkšnojant melu atmieštą anglišką arbatėlę. Tad mėgstantys skaityti Agathos Christie, Arturo Conan Doyle ar  Mary Higgins Clark kūrinius, šiame romane neabejotinai ras širdžiai mielą užuovėją nuo šiuolaikinių autorių „šiurpalų kraupalų“, kuriuose smurtas ir prievarta tampa jau ne pagalbine, bet vyraujančia išraiškos priemone.

Knygoje daug dėmesio skiriama vietų, kuriose vyksta romano veiksmas, aprašymams. Tai tarsi savotiškas gidas po Londoną, įvilktas į margą literatūrinį rūbą ir suteikiantis skaitytojui papildomą tikroviškumo, neakivaizdžiai nardant Anglijos sostinės gatvėmis, pojūtį. Herojų maršrutai šiame romane aprašomi su visomis smulkiomis detalėmis, posūkiais, kampais ir gatvių triukšmais, tad skaitant tas detalėmis perkrautas scenas ne vienas gali autorei prikišti „užsižaidus“ gimtojo miesto infrastruktūros aprašymais.

Stipriausias šio romano koziris – pagrindinio veikėjo portretas, nutapytas šiltais, kiek ironiškais potėpiais. Juk norint, kad detektyvinis kūrinys būtų įsimintinas ir pagaulus, neužtenka vien tik įmantraus siužeto ar šiurpulingų detalių. Reikalingas tvirtas ir bebaimis herojus, gebantis duoti atkirtį piktadariams ir užkertantis kelią menkiausioms blogio apraiškoms. Dar geriau jei tas herojus turi kokį nors ypatingą pomėgį ar bruožą, išskiriantį jį iš kitų detektyvų tarpo. Šiame romane šviesos jėgoms atstovauja privatus seklys Kormoronas Straikas, pavadintas labiausiai lietuvaičių demonizuojamo ir nekenčiamo paukščio vardu. Jo išskirtinis bruožas – lig kelio nutraukta koja, kurios jis neteko tarnaudamas Ypatingųjų tyrimų skyriuje Afganistane. Tad pastoviai maudžianti kojos bigė – tarsi nemalštantis priminimas to, ką jam teko išgyventi netolimoje praeityje.

Atvirai kalbant Straiko gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Nors pagal visus egzistencinius dėsnius rožinis kilimas jau seniai turėjo driektis jam po kojomis. Kormorano tėvas – populiarios 8-tajame dešimtmetyje roko grupės „The Deadbeats“ dainininkas Džonis Rokbis galėjo jam užtikrinti šviesų ir nerūpestingą gyvenimą, tačiau to nepadarė. Kaip tikras rokeris jis išbarstė savo atžalas nesuskaičiuojamoms savo gerbėjoms, užmiršdamas pasirūpinti jomis bei savo meilės vaisiais. Ir jeigu kitiems įbroliams ar įseserėms likimas buvo daugmaž palankus, tai Kormorano atžvilgiu jis negailestingai atsuko jam purviną nugarą. Gyvendamas lūšnyne su narkomane mama ir įsesere Liuse, Kormoranas sugebėjo pakeisti net septyniolika mokyklų. Ir šios permainos tikrai neprisidėjo prie harmoningos ir visavertės asmenybės formavimosi.

Tiesa, užaugus jo garsaus tėvo vardas padėdavo Kormoranui patekti į įvairius uždarus, ypatingai bohemiškus visuomenės sluoksnius, vertinančius garsius vardus ir visa kas su jais susiję. Tai jam labai pasitarnavo tiriant Lulos Landri bylą, nes kiekvienas Londono snobas norėdavo asmeniškai įsitikinti, ar šis „šlubas, storas šiknius, suglamžytais marškiniais“, turi bent kiek įgimtos charizmos, kuria savo laiku taip spinduliavo jo garsusis tėvas. Tačiau „ištižęs senas kriošena“ nė iš tolo neprimena savo sėkmės pakylėto gimdytojo. Kormoranas įsiskolinęs namo savininkui už biuro nuomą, kuriame ant sudedamos lovelės jis ir leidžia savo vienišas naktis, maukia Kornvalio alų kaip vandenį, o jo santykiai su mylimąja Šarlote yra tiesiog apgailėtini. Klientai taipogi nesirikiuoja į eilutę prie jo biuro durų, tad belieka tik parimus prie alaus bokalo skaičiuoti savo bėdas, kurios jau nebetelpa į jo sudarytą asmeninių nesėkmių sąrašą.

„Pastaruoju metu jis gerokai priaugo svorio, net dešimt kilogramų, todėl ne tik jautėsi storas ir nevikrus, bet ir be reikalo apkrovė bigę.“ Tačiau ne išorė drumsčia jo nevykusį gyvenimą, o sujauktas vidus, kurio priežasčių reikėtų ieškoti jo varganoje vaikystėje, persmelktoje tėvo abejingumo ir motinos kvaišalų šleifo. Prie dvasinio nuosmukio prisidėjo ir tarnyba Afganistane, suluošinusi jį ne tik fiziškai, bet ir morališkai bei pakirtusi jo valios užuomazgas, kurių tvirtumu jis negalėjo pasigirti ir anksčiau.

„Jis galėjo tarnauti toliau, jį įkalbinėjo likti, bet kojos iki kelio netektis tik paspartino apsispręsti, nes jis jau pora metų ruošėsi į atsargą. Suprato, kad artėja prie ribos, kurią peržengus bus per sunku pasukti atgal, prisitaikyti prie civilio gyvenimo“.

Dabar, bet koks rimtesnis darbelis padėtų jam išbristi iš klampios skolų naštos, sustiprintų pakirstą pasitikėjimą savimi ir atgaivintų jau gerokai primirštus jo, kaip tyrėjo įgūdžius. Tad manekenės Lulos Landri mirties aplinkybių tyrimas jam pasitarnavo kaip akstinas grįžti prie ankstesnio gyvenimo, kuomet jis sėkmingai tyrė bylas ir buvo kažkam tai reikalingas bei naudingas.

Tačiau kurdama kitų herojų paveikslus rašytoja nebuvo tokia sumani ir išradinga. Ji neišvengė tam tikro šabloniškumo, kurio apraiškos karts nuo karto prasiskverbia pro kruopščiai nugludintus veikėjų portretus. Jei jau manekenės – tai būtinai išsekusios, anemiškos būtybės, dievinančios vakarėlius bei šniaukiančios koksą naktiniuose klubuose. Jeigu drabužių dizaineris – tai būtinai gėjus. Tarsi tradicinės seksualinės orientacijos žmogus jau nesugebėtų tinkamai aprengti moters! Beje, kalbant apie rūbus verta pastebėti, kad pastarųjų aprašymams autorė skiria ne ką mažiau dėmesio nei jau minėtoms Londono gatvėms. Todėl net nežinant tikrosios šios knygos autorystės nereikia būti Šerloku Holmsu, kad pastebėtum jog šį romaną parašė ne vyras, o moteris.

Neišvengta štampų ir kuriant policijos detektyvų portretus. Įprasti gerieji ir blogieji policininkai, jau bebaigią išnykti kitų autorių kūriniuose, šiame romane dar randa jaukią užuovėją, ir nestebindami daro tai, ko iš jų ir tikimasi. Štai kriminalinės policijos inspektorius Rojus Karveris – „pilvotas vyriškis sūdytos mėsos spalvos veidu, paprastai su prakaito dėmėmis apie pažastis“ (dėl korektūros klaidos 337-338 p. du kartus virtęs… Karteriu), atstovauja blogiesiems policininkams, ne tik nesugebantiems tinkamai ištirti nusikaltimų, bet dar ir kaišiojantiems pagalius į gebančių ir norinčių tai daryti pareigūnų ratus. Tokių, kaip gerasis seržantas Erikas Vordlas, visada pasiruošusių pasidalinti tyrimo medžiaga su Kormoranu Straiku, mainais į jam suteiktą vertingą informaciją. Iki tobulo trafareto trūko tik keleto smulkių detalių: kaklaraiščių, išmargintų įsisenėjusiomis nuo garstyčių dėmėmis ir cukraus pudra pabarstytų spurgų, kurias nusikaltimus tiriantys pareigūnai įprastai šlamščia trumpų pertraukėlių metu.

Bet palikime farus ramybėje ir pakalbėkime apie žymiai mielesnius dalykus. Apie moteris, kurių šiame romane yra gana daug ir visos jos nėra laimingos ar spinduliuojančios gyvenimo džiaugsmu. Įdukrinta manekenė Lula Landri nors ir pasiekusi šlovės viršūnę nesijaučia mylima bei laiminga, ir atkakliai ieško savo afrikietiškų šaknų. Jos asociali draugė Rošelė, su kuria susipažino besigydydama depresiją, taipogi nėra laimės įsikūnijimas. Kankinama pavydo Rošelė priversta tenkintis garsios manekenės Lulos dėmesio trupiniais ir retkarčiais vienu kitu jos dovanojamu drabužiu. Džono Bristou sekretorė Alisona imituoja šiltus jausmus savo šefui, tačiau iš tiesų myli jo dėdę Tonį Landrį. Kaip ir nuolat Straiką palikinėjanti jo draugė Šarlotė („Anie išsiskyrimai, nors skaudūs ir bjaurūs, visada būdavo akivaizdžiai negalutiniai“) ar jo įseserė Liusė, paskendusi šeimyniniuose rūpesčiuose ir laikas nuo laiko mėginanti pareguliuoti savo įbrolio gyvenimą.

Štai įvykio liudininkė Tanzi Bestigi kenčia savo vyro, kino prodiuserio Fredžio neištikimybę bei smurtą ir malšina skausmą ir neviltį solidžia narkotikų doze. Ir tik Kormorano Straiko laikinoji sekretorė, sumanioji gražuolė Robina Elakot galėtų pasigirti atradusi savo tikrąjį pašaukimą. Padėdama Straikui narplioti nusikaltimą ji jau neįsivaizduoja savęs dirbančios nuobodžiame kadrų skyriuje, nors jos sužadėtinis Matju siūlo jai mesti darbą nepelningoje Straiko kontoroje ir priimti finansiškai naudingą naujųjų darbdavių pasiūlymą.

Kaip daugumoje detektyvų, taip ir šiame, autorė pateikia visą būrį galimų įtariamųjų, vienaip ar kitaip susijusių su tragiška nelaime prabangiame Meiferio gatvės name. Tai jau minėtasis kino prodiuseris Fredis Bestigis, budintis apsaugininkas Derikas Vilsonas, reperis Dibis Makas bei kiti spalvingi Londono bohemos atstovai. Dar pridėkime nuolat ten šmėžuojantį Lulos Landri draugužį roko muzikantą Evaną Dafildą, aukos draugę manekenę Kiarą bei apie kino aktoriaus karjerą svajojantį limuzino vairuotoją Kirovą Kolovą – ir turėsime visą potencialių įtariamųjų galeriją, iš kurių vieną potencialų „apsukruolį“ turėsite išsirinkti jūs.

Kalbant apie romaną verta paminėti ir itin įdomias jo atsiradimo aplinkybes, apgaubtas paslapties skraiste bei keliančias visą eilę diskusinių klausimų. Vienas jų būtų toks: ar garsaus autoriaus vardas, ar knygos turinys, apsprendžia kūrinio vertę? Nes susipažinus su romano atsiradimo priešistore, liūdnos išvados neprašomos lenda į dienos šviesą.

Prisidengusi išgalvotu Afganistano karo veterano Roberto Galbraitho slapyvardžiu ir nusiuntusi savo rankraštį daugeliui Anglijos leidyklų, Joanna Rowling iš visų leidėjų gavo neigiamus atsakymus. Stambios britų leidyklos „Orion Publishing“ vadovei Kate Mills kūrinys pasirodė „ramus ir neįkvepiantis“, o ir tuometė detektyvų rinka, anot jos, buvo perkrauta panašaus pobūdžio knygomis. Debiutinį autorės detektyvą 2013 m. balandį ryžosi publikuoti leidyklos „Little, Brown“ padalinys „Sphere Books“, kuris prieš tai jau buvo išleidęs ankstesnį autorės romaną „Netikėta vakansija“. Internetinio knygų pardavimų portalo Amazon.com reitinge romanas „Gegutės šauksmas“ užėmė 5076 vietą, tačiau paaiškėjus, kad knygos autorė yra Joanna Rowling, jis pakilo iki pirmosios pozicijos. Per tris mėnesius buvo parduota tik 1 500 nežinomo autoriaus Roberto Galbraitho romano egzempliorių (britų knygynų duomenimis – vos 449), tačiau paaiškėjus jog knygą parašė Joanna K. Rowling, pardavimai per dieną išaugo daugiau nei 150 000 %.

Pats autoriaus „demaskavimas“ ir informacijos nutekėjimas, pasak leidėjų, grynai atsitiktinis. Tačiau kas galėtų paneigti, jog tai nebuvo gerai apgalvota ir suplanuota viešųjų ryšių akcija, o informacija nutekinta sąmoningai, paaiškėjus prastiems knygos pardavimo rodikliams. Pasak Rowling, romano publikavimas prisidengus slapyvardžiu jai leido išvengti skaitytojų spaudimo ir suteikė retą progą išgirsti knygos, ant kurios nėra jos vardo, kritiką.

Žurnalui „Sunday Times“ ji pareiškė nesitikėjusi, jog jos autorystė bus taip greitai atskleista, tačiau iš pateiktų faktų matyti, jog daugelio skaitytojų pasirinkimui didelę įtaką daro žinomas autoriaus vardas, o ne kūrinio vidus. Net kai kuriuose lietuviškuose internetiniuose knygų pardavimų portaluose buvo galima stebėti įdomią tendenciją, susijusią su šiuo romanu. Daugelyje jų po „Gegutės šauksmu“ raudonavo užrašas: „išparduota“, nors greta rikiavosi puikūs skandinavų ir britų detektyvai, visais parametrais lenkiantys šį ne itin sėkmingą mėginimą įžengti į pripažintą detektyvinę Meką.

Penkių dalių romanas, nepretenduojantis į detektyvinio meistriškumo aukštumas, vietomis nuobodokas, vietomis ištęstas, perkrautas herojais ir gatvių aprašymais – toks pirmasis Joannos K. Rowling bandymas realizuoti save jai visiškai naujame, detektyviniame žanre. Vienus ši knyga neabejotinai sužavės, kitus paliks abejingus, dar kiti galės mėgautis nauju serialu, pastatytu pagal šį romaną. Na, o mes lauksime kito šios autorės detektyvo „Šilkverpis“/„Silkworm“, kuriame vėl susitiksime su privačiu sekliu Kormoranu Straiku bei jo sumaniąja sekretore Robina Elakot, kurie leisis dingusio rašytojo Oveno Kveino pėdsakais. Neabejoju, kad tais pėdsakais paseks ir nemaža dalis jūsų…

Arnoldas Šatrauskas

XX a. 10-tajame dešimtmetyje Joanna K. Rowling išgarsėjo savo fantastine knygų serija apie jaunąjį burtininką Harį Poterį.

Nors knygos buvo skirtos vaikams ir paaugliams, ją noriai skaitė ir vyresni skaitytojai.

Knygų serija sulaukė didelio populiarumo visame pasaulyje ir buvo ekranizuota.

2012 m. rašytoja „pabėgo“ iš burtų ir magijos pasaulio ir pateikė visiems staigmeną, išleisdama  tragikomišką romaną „Netikėta vakansija“, kuriame vieno „idiliško“ provincijos miestelio nužmogėjimo fone buvo nagrinėjamos skaudžios ir opios socialinės problemos.

Dar po metų – naujas žanrinis posūkis, bandymas įžengti į detektyvines džiungles, kurios, pasirodo, yra žymiai klaidesnės ir painesnės nei Hogvartso kerėjimo ir burtų mokyklos koridoriai.

Stipriausias šio romano koziris – privataus seklio Kormorano Straiko portretas, nutapytas šiltais, kiek ironiškais potėpiais.

Tačiau „ištižęs senas kriošena“ Kormoranas nė iš tolo neprimena visiems taip įprasto, sėkmės pakylėto detektyvo. O.Pelaez iliustracija.

Kalbant apie šį romaną vertėtų paminėti ir itin įdomias jo atsiradimo aplinkybes, apgaubtas paslapties skraiste bei keliančias visą eilę diskusinių klausimų. Vienas jų būtų toks: ar garsaus autoriaus vardas, ar knygos turinys, apsprendžia kūrinio vertę?

Prisidengusi išgalvotu Afganistano karo veterano Roberto Galbraitho slapyvardžiu ir nusiuntusi savo rankraštį daugeliui Anglijos leidyklų, Joanna Rowling iš visų leidėjų gavo neigiamus atsakymus. Jiems šis kūrinys pasirodė „ramus ir neįkvepiantis“, o ir tuometė detektyvų rinka buvo perkrauta panašaus pobūdžio knygomis.

Debiutinį autorės detektyvą 2013 m. balandį ryžosi publikuoti leidyklos „Little, Brown“ padalinys „Sphere Books“, kuris prieš tai jau buvo išleidęs ankstesnį autorės romaną „Netikėta vakansija“. Internetinio knygų pardavimų portalo Amazon.com reitinge romanas „Gegutės šauksmas“ užėmė 5076 vietą, tačiau paaiškėjus, kad knygos autorė yra Joanna Rowling, jis pakilo iki pirmosios pozicijos.

Per tris mėnesius buvo parduota tik 1 500 nežinomo autoriaus Roberto Galbraitho romano egzempliorių (britų knygynų duomenimis – vos 449), tačiau paaiškėjus jog knygą parašė Joanna K. Rowling, pardavimai per dieną išaugo daugiau nei 150 000 %.

Pasak Rowling, romano publikavimas prisidengus slapyvardžiu jai leido išvengti skaitytojų spaudimo ir suteikė retą progą išgirsti knygos, ant kurios nėra jos vardo, kritiką.

Žurnalui „Sunday Times“ ji pareiškė nesitikėjusi, jog jos autorystė bus taip greitai atskleista, tačiau iš pateiktų faktų matyti, jog daugelio skaitytojų pasirinkimui didelę įtaką daro žinomas autoriaus vardas, o ne kūrinio vidus.

Penkių dalių romanas, nepretenduojantis į detektyvinio meistriškumo aukštumas, vietomis nuobodokas, vietomis ištęstas, perkrautas herojais ir gatvių aprašymais – toks pirmasis Joannos K. Rowling bandymas realizuoti save jai visiškai naujame, detektyviniame žanre.

Joanna K. Rowling patikino, kad ji ir toliau žada tęsti privataus seklio Kormorano Straiko knygų seriją.

Kad tai ne tuščios kalbos rodo ir 2014 m. pasirodęs jos naujausias romanas „Šilkverpis“/„Silkworm“, kuriame privatus detektyvas Kormoranas Straikas kartu su savo sekretore Robina Elakot tiria paslaptingą rašytojo Oveno Kveino žmogžudystę. Jų pagalbos dingus vyrui paprašo rašytojo žmona Leonora Kvein. Tirdamas bylą seklys išsiaiškina, kad paskutiniame nebaigtame autoriaus romane „Šilkverpis“ buvo patalpinta daug žinomų asmenų kompromituojančios informacijos. Detektyvo Kormorano Straiko nuomone būtent tai ir galėjo būti Oveno Kveino nužudymo priežastimi. Juk niekas iš romane paminėtų asmenų nenorėtų, kad jų purvinos istorijos išplauktų į paviršių…