Knygos recenzija: Jodi Picoult – „Atpildas“

1982 m. garsus amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas parašė puikią apysaką „Gabus mokinys“/„Apt pupil“, kurioje papasakojo keistos manijos apsėsto trylikamečio berniuko Todo Baudeno istoriją. Tame pasakojime gerai besimokantis ir puikiai su tėvais sutariantis vaikinas turėjo vieną neįprastą pomėgį: jį nepaprastai domino Antrojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovyklose fašistų daryti nusikaltimai. Ypač belaisvių kankinimo ir bandymų su jais būdai. Ir kai greta apsigyvenusiame kaimyne jis atpažįsta besislapstantį nuo teisingumo nacių nusikaltėlį, jo slapta ir liguista svajonė pagaliau virsta tikrove. Šantažuodamas senį Todas diena dienon verčia jį atskleisti vis žiauresnes ir šiurpesnes kalinių kankinimo detales, net nenujausdamas, kad palaipsniui jį užvaldantis blogis greitai jį patį įtrauks į pražūtingų ir tragiškų įvykių sūkurį.

Praslinkus daugiau nei trims dešimtmečiams toje pačioje užatlantės pusėje Stepheno Kingo tėvynainė Jodi Picoult parašė ne ką mažiau sukrečiantį romaną „Pasakotoja(as)“/„The Storyteller“ (liet.„Atpildas“), kuriame panašioms moralinėms transformacijoms atskleisti buvo pasirinktas atvirkštinis variantas. Rašytojos sukurtame dvasiniame apsivalymo akte buvęs nacių karo nusikaltėlis pats ir niekieno neverčiamas pasakoja savo šiurpią istoriją žydei merginai, tikėdamasis jos atleidimo ir… mirties, už daugiau nei prieš septyniasdešimt metų jos tautiečiams padarytas skriaudas. Nors pats žodis „skriauda“ nė per nago juodymą neatspindėjo to, ką niekuo dėtiems žmonėms tekdavo iškęsti koncentracijos stovyklose, kuriose tikėjimas, meilė ir viltis kasdien išvirsdavo gelsvais sieros dūmų tumulais pro krematoriumų kaminus, ir pilkšvų pelenų lietumi nusėdavo pajuodusią žemę.

Įprastai rašanti šeimyninių santykių ir neišgydomų ligų temomis, šį kartą Jodi Picoult ėmėsi gerai visiems žinomoms, bet dėl to nemažiau skaudžios, Holokausto temos. „Anos Frank dienoraštis“, „Šindlerio sąrašas“ – tai kūriniai, kurių dėka mes kiek plačiau susipažinome su šia baisia tiek žydų tautai, tiek ir likusiai žmonijos daliai tragedija. Tad šis talentingai ir jaudinančiai parašytas kūrinys dar kartą primins mums skaudų ir negyjantį Antrojo pasaulinio karo metų istorijos puslapį, kuomet dalis žmonijos visiškai išprotėjo, įtikėję esą civilizuotesni, doresni ir vertesni už kitus.

„Gelbstinčios rankos“

Pagrindinė romano siužetinė ašis sukasi apie talentingą savamokslę kepėją Seidžę Zinger, naktimis kepančią duoną, o dienomis lankančią terapijos grupę „Gelbstinčios rankos“, kur paprastai renkasi žmonės, kenčiantys dėl įvairių praradimų. „Nes praradimas, kai kas daugiau nei vien mirtis“. Tai amžinas skausmas, nemalštantis nei dieną, nei naktį, o Seidžės priminimas – skruoste įrėžtas sidabriškas, grublėtas randas, savotiškas „žemėlapis, rodantis vietą, nuo kurios jos gyvenimas pasuko klystkeliais.“ Klystkeliai – tai kaltė dėl žuvusios motinos, įtempti santykiai su seserimis bei nevykęs romanas su vedusiu vyru. Jie verčia Seidžę užsidaryti savame išgyvenimų rate, vengti viešumos ir rinktis naktinį gyvenimo būdą.

Seidžė ir Vėberis

Terapinių užsiėmimų metu Seidžė susipažįsta su mielu miestelio bendruomenės numylėtiniu, 95-erių metų senuku Džozefu Vėberiu, kuris savo laiku treniravo vaikų beisbolo komandą ir aukštojoje mokykloje dėstė vokiečių kalbą. Džozefas išgyvena savo mylimos žmonos netektį, tad dabar jam vienatvės dienas praskaidrina tik miela taksė Eva ir šilti prisiminimai apie mirusią žmoną. Greitai dvi sužeistos ir vienišos sielos randa bendrą kalbą, o užsimezgusi nesavanaudiška draugystė tarsi balzamas malšina netekties žaizdas.

Tačiau vieną dieną Džozefas kreipiasi į Seidžę su pritrenkiančiu prašymu, prašydamas jį… nužudyti. Jis prisipažįsta esąs nacių karo nusikaltėlis, kurio sąžinę slegia tūkstančiai nekaltų žmonių mirčių. Pasirodo, Antrojo pasaulinio karo metais Džozefas priklausė SS Mirties batalionams, vykdžiusiems etninius valymus Lenkijoje, o „darbas“ Aušvico koncentracijos stovykloje, įtvirtino jo, kaip negailestingo reicho priešams budelio reputaciją. Ir nors Džozefas jau nugyveno gražų amželį, Dievas, rodos, jį visiškai pamiršo, pasmerkęs lyg amžinąjį žydą klajoti po išdegusią dykynę ir rankioti nelauktai pabudusios sąžinės trupinius.

„Dievas neveltui man davė tokį ilgą gyvenimą. Jis nori, kad pajusčiau, ką jautė jie. Jie meldėsi, kad liktų gyvi, bet šitai buvo ne jų valioj. Aš meldžiuosi, kad mirčiau, bet tai irgi ne mano valioj. Todėl ir noriu, kad man padėtumėt“, – prašo jis.

Seidžė – ne atsitiktinai pasirinkta daktaro Kevorkiano vaidmeniui. Ji žydė, labiausiai nekentėjusios nuo Holokausto tautos atstovė. Džozefo manymu – simbolinė bausmės ranka, turinti įvykdyti teisingumą. Tačiau prieš mirtį jis nori Seidžės atleidimo, už kadaise padarytas „klaidas“, nes mirusiųjų juk neatsiprašysi. Tačiau atleidimas, anot autorės, yra moralinis dalykas, o bausmė – įstatymo reikalas. Atleidžiant pamėgdžiojamas Dievas, tad pats žmogus turi gailėtis, kad jam būtų atleista.

Pavėluota atgaila

„Atgaila žmogui, padariusiam bloga, leidžia pasijusti geriau, bet tas, kuriam blogis buvo padarytas, to nejaučia. Negali susitaikyti vien su Dievu. Tu susitikai su žmonėmis. Juk nuodėmė ne visuotinė. Ji asmeninė. Jei kam nors padarei pikta, tėra vienintelis kelias klaidai ištaisyti – nueiti pas tą patį žmogų ir padaryti jam gera“.

„Tačiau jei negalite atleisti tam, kuris prašo, argi taip nesate geresnis už nacius?“, – klausia knygos autorė.

Pradžioje Džozefo mirtiną prašymą ji palaiko kvailu pokštu, senatvinio marazmo padariniu, tačiau jo pateikti įrodymai bei biografijos detalės verčia ją suabejoti savo ankstesne nuomone. Paaiškėja, kad tikrasis Džozefo vardas – Raineris Hartmanas, tačiau giliai pasąmonėje įvykęs lūžis neleidžia jam sieti jo vykdytų žiaurių nusikaltimų su nekenčiamu Rainerio vardu. „Neatsiliepiu šaukiamas kitu vardu. Tas žmogus yra kitas – taip mėgstu sau aiškinti. Toks niekada nebuvau.“ Tačiau ne vardas apsprendžia žmogaus esybę, geras jis ar blogas, o poelgiai. Darbai, nuo kurių priklausys: mylės jį ar nekęs ateinančios kartos. „Geri ir blogi žmonės. Tarsi būtų labai lengva. Visi ir tokie ir anokie vienu metu“, – bando save teisinti Džozefas. O kaip įvykdyti kraupūs nusikalimai žmonijai? Ar jie irgi „tokie ir anokie vienu metu?“ „Aš tik vykdžiau įsakymus“, – atkakliai tvirtina Džozefas. „Ne aš sukūriau tą sistemą“.

Tad „ar gali kaltinti nacį, kuris gimė antisemitinėje šalyje, gavo antisemitišką išsilavinimą, o paskui suaugęs išskerdė 5000 žydų?“, – klausia Jodi Picoult. „Kartokit iš naujo tą patį veiksmą ir galiausiai pasijusite esą teisūs. Iš tikrųjų tada nelieka jokios kaltės“, – atsako Džozefas. Ir priduria: „Bet kurią akimirką mes galim padaryti tai ko niekas iš mūsų nesitiki“. Juk „žydai kaip piktžolės. Išrauni vieną, o toje vietoje jau dvi prisikėlė“, – ciniškai tvirtina jis. Tačiau kai kurios piktžolės grožiu nenusileidžia gėlėms.

Romanas romane

„Atpildas“ – tai romanas romane. Jame lygiagrečiai pirmu asmeniu pasakojamos keturios atskiros istorijos, kurios nepaisant skirtingo laikmečio ir temų, tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Tą puikiai nusako ir originalus knygos pavadinimas „Pasakotoja(as)“/„The Storyteller“, anglų kalboje turintis bendrinę giminę ir tiksliai atspindintis tiek vyriškąją, Džozefo ir Leo, tiek ir moteriškąją, Seidžės ir Minkos, pasakojimo pusę.

Knygos pradžioje patalpinta tamsi gotikinė jaunos lenkaitės Anios ir jos kepėjo tėvo istorija, besirutuliojanti kraupių žmogžudysčių fone. Joje aprašomi senuose lenkų padavimuose minimi vampyrus primenantys padarai upiórai, gyvenantys mirusiųjų kūnuose ir siurbiantys žmonių kraują. Išvaizda jie nesiskiria nuo gyvųjų, tačiau amžinas kraujo alkis juos verčia daryti baisius ir žiaurius dalykus. Skaitydami šią „pasakėlę iš rūsio” skaitytojai galbūt gūžčios pečiais, nesuprasdami: ką bendro ši siaubo istorija turi su visu pasakojimu? Patikėkite, turi.

Tai alegorinis dviejų brolių upiórų ir dviejų itin skirtingų nacių brolių elgsenos sugretinimas, ir vieno jų noras išsiaiškinti bei pažinti blogio šaknis. Kartu tai ir sudėtingas dviejų giminingų asmenų praeities ir dabarties, savo sąžinės ir veiksmų sąryšio aiškinimas. Ir jeigu vienas brolių buvo pabaisa, ar tada ir kitas turės toks būti?

Mirties vardas – Aušvicas

Ši siaubo istorija – tai Seidžės senelės Minkos Zinger sukurtas pasakojamas, gimęs prieškario Lodzėje ir įgavęs antrą kvėpavimą tęsiamas Aušvico koncentracijos stovykloje. Būtent jis padėjo jai ir šimtams kitų barako moterų palaikyti gyvastį sunkiausiais  kalinimo momentais. „Jei mano pasakojimas galėjo nuraminti  Dariją, jeigu jis guodė kitas, visas bloke, prisimindama jį pati nusiraminsiu“. Tačiau tai ne vienintelė priežastis, kodėl Minka ėmėsi kurti pasakojimą tokiomis nežmoniškomis sąlygomis.

„Pasakojimai visais laikais pergyvendavo savo kūrėjus. Jie sklinda iš vieno žmogaus lūpų, jį sukūrusio, pas kitą, jį išklausantį, kad būtų perduotas toliau“. Todėl Minka tikisi, kad  praslinkus tragiškam laikmečiui, liks nors koks prisiminimas ir apie pasakojimą sukūrusį žmogų. Užrašiusį jį apverstose, nužudytų žydų nuotraukų pusėse. Ir galbūt tuomet Minka nebus tik dar viena kalinė, dar vienas išdegintas ir visų užmirštas numeris, begaliniame mirties sąraše.

Tačiau be stovyklos kalinių yra dar vienas klausytojas atidžiai sekantis pasakojimo giją. Žmogus iš priešingos barikadų pusės, gyvai besidomintis tamsiąja istorijos puse.

Minkos „pasaka“

Tad Minka tarsi „Tūkstančio ir vienos nakties“ veikėja Šacherezada seka savo niekada nesibaigiančią „pasaką“ ne mitiniam karaliui Šachrajarui, o XX a. nacių „karaliukui“, hauptšarfiureriui Francui Raineriui. Ir baigia ją pačioje įdomiausioje vietoje. Iki kitos dienos. Nes tai – jos gyvybės garantas. Paskutinis vilties koziris, slepiamas dryžuotoje ir išdilusioje rankovėje.

„Nė nepajusdavau, kad kol skaitydavau hauptšarfiureriui, stovykla tarsi išnykdavo. Jis klausydavosi be galo atidžiai, priversdamas mane pamiršti, kad išoriniame pasaulyje kaliniai kenčia sargybinių smurtą, kad žmonės nuodijami dujomis, o kiti jų kūnus iš dušo kambarių rietuvėmis, kaip medieną, tempia į krematoriumą. Skaitydama savo pačios kūrinį įsigyvendavau į pasakojimą ir galėdavau atsidurti bet kur: vėl Lodzėje, savo miegamajame; koridoriuje šalia pono Bauerio klasės keverzoti savo užrašuose į galvą atėjusias mintis; kavinėje kartu su Darija gerti karštą šokoladą ar susiraityti ant palangės minkštasuolio tėvo kepykloje. Nebuvau tokia kvaila, kad prisigalvočiau, neva esu lygi karininkui, tačiau tomis akimirkomis bent jaučiausi, tarsi mano vidinis balsas vis dėlto šį tą reiškia“.

Tačiau kaip paaiškės vėliau, baisiausi pasakojimai gimsta tikrame gyvenime, o ne lakiausioje vaizduotėje.

Apie nacių atėjimą į valdžią

Sukrečianti Minkos istorija ir Džozefo pasakojimas – neabejotinai labiausiai įtraukiantys ir vykę šio romano „kąsneliai“. Joje autorė Džozefo lūpomis bando atskleisti nacių atėjimo į valdžią priežastis, staigų Hitlerio iškilimą, bei imperinės propagandos apnuodytų hitlerjugendo žaliūkų siautėjimus žydų kvartaluose. „Kaip naciai galėjo ateiti į valdžią? Kodėl Hitleris galėjo daryti ką panorėjęs?“, – perklausia Džozefas. Ir atsako. Nes ekonominės suirutės metais, žmonės „troško tikėti tuo, ką jiems sakė Hitleris, kad ateitis bus geresnė už dabartį. Vilties netekę žmonės dažnai darė tai, ko šiaip jau nedarytų“. Tačiau jo brolis Francas, augęs identiškoje aplinkoje, vis tik sugebėjo išsaugoti žmogiškumo likučius, kuriuos taip neatsakingai išbarstė jo brolis Raineris.

Pasakojimas apie du skirtingus kaip diena ir naktis brolius nusitęs ir į itin tikroviškai parašytą Minkos istoriją, kurioje patyrusi autorė sužiba visa savo talento jėga. Nerūpestinga Minkos jaunystė, svajonės tapti rašytoja, pirmoji meilė, Lodzės getas, „kur žmonės dingdavo kaip pirštų atspaudai nuo lango stiklo“ ir galutinė paskirties stotelė – Aušvicas, visa tai akimirksniu prabėgs prieš mūsų akis, kaip dar vienas jausmingas ir tragiškas pasakojimas, tik jau ne iš budelio, bet iš aukos pozicijų. Nes mirties stovykloje išlikdavo tik patys stipriausieji, dažnai apdovanoti ne tiek fizine jėga, kiek vidine stiprybe. Tie, kurie dar kažkuo vylėsi, kažko naiviai laukė ir tikėjosi. Nors visa aplinka, rodos, šaukte šaukė: tu tapai dar vienu abejingu, nustekentu gyvuliu, galvojančiu vien tik apie maistą.

Praradimai

„Mes pasigesdavom ne savo lovų, namų, netgi ne motinų. Vis kalbėdavom vien tik apie maistą“ , – prisimena Minka. Dažnai kaliniai galvodavo, kad „geriau jau mirti, nei gyventi pasaulyje, kuriame užkurtas toks pragaras“, tačiau net ir viliojanti pomirtinio gyvenimo iliuzija vertė klipatas kabintis į gyvenimą, nes „kai tu miršti – tu miršti. Ir viskas baigta“. O ir grįžus iš mirties stovyklų, nelaukdavo pyragais nukloti stalai. Daugelis kalinių kentėjo nuo potrauminio streso sutrikimų ir nebuvo linkę dalytis prisiminimais ne tik su aplinkiniais, bet ir su savo artimaisiais.

Tylėdami žmonės vylėsi neatgaivinti savo praeities, nes „gal net vienas vienintelis žodis būtų atvėręs Pandoros skrynią ir paleidęs blogį kaip nuodus skverbtis į pasaulį“. Jie bijojo vėl ką nors prarasti. Nes praradimai – tai vienintelis ir pastovus dalykas, lydėjęs juos per visus „stovyklavimo“ metus. Ir atmintis. Priminimas. Tatuiruotė. Melsvi, nelygūs skaitmenys vidinėje senelės Minkos dilbio pusėje, „kasdien primenantys jos pergalę. „Kas čia?“, – vaikystėje klausdavo Seidžė, žvelgdama į išblukusių skaičių liniją. „Mano telefono numeris“, – atsakydavo humoro nepraradusi senelė Minka, nes „kas buvo anksčiau… atsitiko kitam žmogui.“

Knygos pabaigoje mes susiduriame su dar vienu herojumi, Teisingumo departamento Žmogaus teisių ir ypatingųjų tyrimų skyriaus pareigūnu, idealistu ir uoliu nacių medžiotoju Leo Štainu. Būtent į jį Seidžė kreipiasi pagalbos, norėdama informuoti pareigūnus apie Džozefo padarytus nusikaltimus. Tačiau norint patraukti Džozefą baudžiamojon atsakomybėn reikalingi tvirti įrodymai, kuriuos it kokia Mata Hari apsiima gauti apsukruolė Seidžė. Nuo šios akimirkos kūrinys įgauna šnipų romanams būdingų bruožų, o knygos gale patalpinta siužetinė „bomba“ nustebins tuos skaitytojus, kurie neatidžiai skaitydami praleis vieną smulkią, bet itin reikšmingą finalinei scenai detalę.

Įkvėpimas ir tikėjimas

Jodi Picoult prisipažįsta, kad parašyti šią knygą ją įkvėpė kita knyga – Saimono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) „Saulėgrąžos“/„The Sunflower“. Anot jos, kai Vyzentalis kalėjo nacių koncentracijos stovykloje, kartą jį nuvedė pas mirštantį SS kareivį, pageidaujantį, kad paskutinę jo išpažintį išklausytų žydas ir jam atleistų.

„Moralinė aklavietė, kurioje atsidūrė Vyzentalis, ir tapo mano filosofinio ir etinio tyrimo, kas vyksta tarp genocido aukų ir budelių išeities tašku ir privertė mane susimąstyti, kas atsitiktų, jeigu po kelių dešimtmečių to paties padaryti būtų pakviesta to žydo kalinio vaikaitė“, – teigia knygos autorė.

Nors Jodi Picoult užaugo žydų šeimoje, apie Holokaustą joje nebuvo daug kalbama. „Tai ne ta tema, apie kurią norėtum diskutuoti prie pietų stalo“, – sako ji. Vienintelė knyga apie Holokaustą, kurią ji prisimena skaičiusi, buvo Elio Vyzelio „Naktis“ (Elie Wysiel‘s „Night“). „Bet ją skaičiau labai seniai, kai dar mokiausi aukštojoje mokykloje“. Įdomus autorės požiūris ir į religiją. Užaugusi religinių reformatorių šeimoje, kuri niekada nesilaikė griežtos žydų ortodoksų religinės linijos, savo laisvamaniškas pažiūras ji perkėlė ir savo herojėms Minkai bei Seidžei.

„Tikėjimas neperduodamas per DNR. Tu netiki vien dėl to, kad tiki tavo tėvai“, – savo požiūrį į tikėjimo tiesas aiškina ši. Minkos nuomonė apie Dievą dar kritiškesnė. Jos manymu, Dievas, turbūt, buvo kitoje vietoje, kai Aušvice buvo badu marinami ir deginami nekalti žmonės. „Kai kurios moterys melsdavosi. Nemačiau prasmės, nes jeigu Dievas būtų buvęs, nebūtų leidęs tam atsitikti. Kiti sakė, kad sąlygos tokios baisios, kad Dievas nusprendė čia nevykti.“ Vis tik manau, kad Dievas ten buvo. Tik žaisdamas su Mirtimi šachmatais, jis pralošinėjo vieną partiją po kitos.

„Žvelgiant atgal“

Be visų kitų talentų Jodi Picoult turi dar vieną rašytojams itin vertingą ir naudingą bruožą. Prieš rašydama naują romaną ji peržvelgia didelį kiekį jai reikalingos informacijos, o dėstomą temą išnagrinėja iki pat panagių, su jai būdingu maniakišku detalumu. Ne išimtis ir ši knyga. Ypatingai jai svarbūs buvo kalėjusių koncentracijos stovyklose prisiminimai. Būtent jie buvo tas lakmuso popierėlis, parodantis ar knygoje dėstomi faktai yra teisingi, ar ne. Viename interviu autorė prisipažįsta, kad jos herojė Minka Zinger neturi vieno konkretaus prototipo. Jos paveikslas – tai sudėtinė daugelio koncentracijos stovyklų siaubą išgyvenusių kalinių atminties galerija.

Bene daugiausia autorė rėmėsi Manios Selindžer memuarais „Žvelgiant atgal“ (Mania Salinger „Looking back“). Picoult teigia, kad savo gyvybingumu ir energija Mania jai primena jos pačios senelę, kuri mirė sulaukus šimto vienerių. Vos tik knyga buvo parašyta, Selindžer su užsidegimu perskaitė pirmąjį romano skyrių, tačiau pradėjusi skaityti apie Aušvico koncentracijos stovyklą, ji knygą atidėjo į šalį, pareiškusi, kad „tai per daug tikroviška“. Picoult tai pavadino „širdį draskančiu pagyrimu“.

Ir išties, Minkos pasakojimas yra pati stipriausia ir įtaigiausia šios knygos dalis, ženkliai nusverianti kiek paprastesnę Seidžės istorijos pusę. Nors Seidžės duonos, bandelių ar pyragėlių kepimo subtilybių aprašymai taip pat verti didžiulio pagyrimo, nes visa tai pavaizduota su tokia meile ir išmone, kad skaitant gali tiesiog uoste užuosti nuostabius kepinių aromatus ar pajusti įstabų jų įdarų skonį.

Duoklė ir atgaila

Puikus, jausmingas ir tikroviškai parašytas romanas apie meilę ir mirtį, išdavystę ir atleidimą. Tai tarsi pačios Jodi Picoult duoklė savo tėvynainiams žydams, perėjusiems devynis pragaro ratus ir nepaisant gyvuliško elgesio su jais, išlikusiems žmonėmis. Tai ir savotiška auka mirusiems bei perspėjimas gyviesiems, nepasimokiusiems iš praeities klaidų, kurie vis dar bando atkurti „istorinį teisingumą“ bei nepagrįstai puoselėja tuščias revanšizmo idėjas. Juk jei žmonija gerai išmanytų istorijos pamokas, tai gal tada nebūtų tokių kvailų ir neatsakingų pareiškimų, kaip: „Holokausto nebuvo. Jį susigalvojo patys žydai.“ Tačiau jei nebuvo Holokausto, tai kur dingo šeši milijonai žydų? Kur jie „pasislėpė”? Ir svarbiausia: kas juos taip gerai „paslėpė”, kad jų iki šiol neįmanoma rasti?

Tai knyga apie atgailą, kuri gali suteikti žudikui ramybę ir amžiną kaltės jausmą, persmelktą krematoriumo dūmais. Tai istorija apie žmones, apsimetančius aklais, kad tik niekas netrikdytų jų ramaus ir sotaus gyvenimo. Kartu tai ir įtraukiantis pasakojimas apie istorines tiesos paieškas, kurios dažnai būna painios ir klaidžios. Kaip ir mūsų gyvenimas. Kaip pati istorija. Nes kiekvienas PASAKOTOJAS dažniausiai ją linkęs interpretuoti savaip…

Arnoldas Šatrauskas

„Kokia prasmė stengtis perteikti popieriuje jausmus, jeigu jie per sudėtingi, pernelyg svarbūs, pernelyg kilnūs, kad jiems pakaktų abėcėlės? Jei pati būtum praėjusi tą pragarą, suprastum, kad nėra žodžių, kurie nors apytikriai galėtų jį pavaizduoti. O jeigu to nepatyrei, niekada nesuprasi“…

Įprastai rašanti šeimyninių santykių ir neišgydomų ligų temomis, šį kartą amerikiečių rašytoja Jodi Picoult ėmėsi gerai visiems žinomoms, bet dėl to nemažiau skaudžios Holokausto temos.

1982 m. garsus amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas parašė puikią apysaką „Gabus mokinys“/„Apt pupil“, kurioje skaitytojams papasakojo apie berniuko šantažuojamą nacių karo nusikaltėlį, priverstą pastarajam  pasakoti žiaurias kalinių kankinimo detales. Jodi Picoult pasirinko atvirkštinį variantą. Jos sukurtame dvasiniame apsivalymo akte buvęs nacių karo nusikaltėlis pats ir niekieno neverčiamas pasakoja savo šiurpią istoriją žydei merginai, tikėdamasis jos atleidimo ir… mirties.

„Atpildas“ – tai romanas romane. Jame lygiagrečiai pirmu asmeniu pasakojamos keturios atskiros istorijos, kurios nepaisant skirtingo laikmečio ir temų, tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Tą puikiai nusako ir originalus knygos pavadinimas „Pasakotoja(as)“/„The Storyteller“, anglų kalboje turintis bendrinę giminę ir puikiai atspindintis knygos herojų vyriškąją ir moterišką pasakojimo liniją.

Tai tarsi pačios Jodi Picul duoklė savo tėvynainiams žydams, perėjusiems devynis pragaro ratus ir nepaisant gyvuliško elgesio su jais išlikusiems žmonėmis. Tai ir savotiška auka mirusiems bei perspėjimas gyviesiems, nepasimokiusiems iš praeities klaidų, vis dar bandantiems atkurti „istorinį teisingumą“ bei nepagrįstai puoselėjantiems tuščias revanšizmo idėjas.

Pagrindinė romano „Atpildas” siužetinė ašis sukasi apie talentingą savamokslę kepėją Seidžę Zinger, naktimis kepančią duoną, o dienomis lankančią terapijos grupę, kur paprastai renkasi žmonės, kenčiantys dėl įvairių praradimų. Jie verčia Seidžę vengti viešumos ir užsidaryti savame išgyvenimų rate.

Jodi Picoult prisipažįsta, kad parašyti šią knygą ją įkvėpė kita knyga – Saimono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) „Saulėgrąžos“/„The Sunflower“. Anot jos, kai Vyzentalis kalėjo nacių koncentracijos stovykloje, kartą jį nuvedė pas mirštantį SS kareivį, pageidaujantį, kad paskutinę jo išpažintį išklausytų žydas ir jam atleistų.

„Moralinė aklavietė, kurioje atsidūrė Vyzentalis, ir tapo mano filosofinio ir etinio tyrimo, kas vyksta tarp genocido aukų ir budelių išeities tašku ir privertė mane susimąstyti, kas atsitiktų, jeigu po kelių dešimtmečių to paties padaryti būtų pakviesta to žydo kalinio vaikaitė“, – teigia knygos autorė.

Pati stipriausia, įtaigiausia ir labiausiai sukrečianti šios knygos dalis yra Minkos prisiminimai iš Aušvico.

Ciniškas užrašas „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“) pasitikdavo kiekvieną kalinį, įžengusį į koncentracijos stovyklą.

Vienintelė šių žmonių kaltė ta, kad jie buvo žydai.

Šios Aušvico kalinės akyse – užgesusi viltis ir susitaikymas su neišvengiama lemtimi.

Aušvico koncentracijos stovyklos kalinės. Tokiame barake kalėjo ir romano herojė Minka.

Išgyvenę Aušvicą. 1,5 mln. likusių mirė badu arba buvo sunaikinti.

Į šias krematoriumo krosnis pašaudavo ne duonos kepaliukus.

Aukštos įtampos elektros srovės linijos, juosusios Aušvico kalinių barakus.

Tokiais ešelonais būsimi kaliniai pasiekdavo mirties stovyklas.

Kurdama Minkos Zinger personažą rašytoja bene daugiausiai rėmėsi Manios Selindžer memuarais „Žvelgiant atgal“ (Mania Salinger „Looking back“).

Jodi Picoult teigia, kad savo gyvybingumu ir energija Mania jai primena jos pačios senelę, kuri mirė sulaukus šimto vienerių. Nuotr.: Jodi Picoult ir Mania Salinger (dešinėje).

Užsienio kritikai tvirtina, kad romanas „Atpildas” iki šiol pats brandžiausias Jodi Picolt kūrinys, savo tematika ir problemomis lenkiantis kitą garsią jos knygą  „Mano sesers globėjas”.

Puikus, jausmingas ir tikroviškai parašytas romanas apie meilę ir mirtį, išdavystę ir atleidimą. Apie atgailą, kuri gali suteikti žudikui ramybę ir amžiną kaltės jausmą, persmelktą krematoriumo dūmais. Tai istorija apie žmones, apsimetančius aklais, kad tik niekas netrikdytų jų ramaus ir sotaus gyvenimo. Kartu tai ir įtraukiantis pasakojimas apie istorines tiesos paieškas, kurios dažnai būna painios ir klaidžios. Kaip ir mūsų gyvenimas. Kaip pati istorija. Nes kiekvienas PASAKOTOJAS dažniausiai ją linkęs interpretuoti savaip…