Paimta iš knygos: Robertas Gedvydas Skrinskas "Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas"


6. PIVAŠIŪNAI

      VIETA. Alytaus rajonas, 11 km į šiaurę nuo Daugų, prie kelio į Butrimonis. 1986 m. — 273 gyventojai.

      PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Alytaus dekanatas.

      BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1639 m. kaimas užrašytas Senųjų Trakų benedikti­nų vienuolynui. 1648 m. jie čia pasistatė pirmąja bažnyčią. Pagal kitus šaltinius, tą bažnyčią pastatė seniūnas Jonas Klodčka. Ji stovėjo ne dabartinės bažnyčios vieto­je, bet klony, netoli senos medinės koplytėlės, atvežtos iš Vladislavavos dvaro. Po koplyčia palaidoti Odinčių šeimos nariai.
      Reformacijos metais buvo pastatyta reformatų bažnyčia, ilgainiui sunykusi. Ji stovėjo dabar vadinamame Liuterkalnyje.
      Po pirmojo gaisro benediktinai 1766 m. pastatė naują bažnyčią Marijos į Dan­gų Ėmimo titulu. Pagal KKŽ bažnyčia pastatyta 1745 m.
      Bažnyčia kelis kartus degė. 1825 m. benediktinų abatas kun. Celestinas Sara ­kas pastatė naują medinę bažnyčią.
      1857 m. senoje bažnyčios vietoje pastatyta koplyčia.
      Pivašiūnų apylinkėse iš senų laikų buvo daug smulkios bajorijos. Po paskuti­nio Lietuvos — Lenkijos padalijimo 1795 m. bajorai savo vėliavas sunešė Pivašiū­nų bažnyčion ir ten jas pakabino. Rusai nesikišo į šį reikalą, ir vėliavos sau ramiai kabojo ilgus metus. Jos buvo ten dar 1922 m. žiemą. Vietos klebonas, matyt, gerai nesuprasdamas jų istorinės reikšmės, liepė jas nukabinti ir sunaikinti.

      PAVEIKSLO ISTORIJA. Bažnyčios dokumentai gaisrų metu žuvo. Padavi­mas sako, kad tą paveikslą iš Turkijos parvežė kažkoks ponas ar vaivada ir dovano­jo Pivašiūnų bažnyčiai. Kada tai įvyko, žinių nėra.

      Paveikslas per bažnyčios gaisrus nuostabiai išlikęs nepaliestas. Apie 1930 m. nežinomas vagis bandė paveikslą pavogti. Naktį įlindęs pro zakris­tijos langą į bažnyčios vidų, susidėjo daug sidabro ir aukso brangenybių ir prieš išeida­mas norėjo užtraukti stebuklingojo paveikslo uždan­gą, bet per klaidą patraukė bažnyčios varpelį. Jo gar­so išgąsdintas vagis palikęs grobį pabėgo.

      APRAŠYMAS. Paveikslas yra labai gražiai išdailinto didžiojo altoriaus centre. Papuoštas me­niškais sidabriniais vainikais ir aptaisu. Jame yra data 1750. Ant fono aplink Mariją ir Jėzų — 12 žvaigždžių. Po paveikslu didelis sidabrinis pusmė­nulis. Atidengta tik veidai ir rankos. Marija iki pu­sės, ant dešinės rankos laiko pasisodinusi Jėzų, kai­rėj rankoj — skeptrą. Galvą palenkusi link Jėzaus, žvelgia tiesiai. Jėzus kairėj rankoj laiko Žemės ru­tulį, o dešine laimina. Pasikreipęs į Mariją, bet žiūri tiesiai. Už jų galvų saulė su spinduliais. Pieštas ant drobės aliejiniais dažais 1,4x1,95 m.

      VAINIKAVIMO ISTORIJA. Žmonės šiam paveikslui reiškė pagarbą jau seniai.
      Tuometinis Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius per iškilmingas pa­maldas grįžimo iš tremties proga 1982.VIII.8 kreipėsi per pamokslą į vyskupijos kunigus, kviesdamas Pivašiūnus paversti Kaišiadorių vyskupijos Šiluva.
      Lietuvos vyskupams lankantis Vatikane su ad limina apostolorum vizitu 1988 m. balandžio mėnesį, buvo paprašyta leidimo Pivašiūnų Dievo Motiną apvainikuoti aukso vainiku. Leidimas maloniai buvo suteiktas ir leista per Žolinę paveikslą vai­nikuoti. Rugpjūčio 15 d. 1988 m. išpuolė pirmadienis, todėl vainikavimui buvo pa­skirta rugpjūčio 14-oji, sekmadienis. Atlaidai truko per oktavą.

      VAINIKAVIMO EIGA. Iškilmės truko nuo rugpjūčio 13 iki 20 d. 10.30 val. — Votyva, 12.30 — Rožinis, 13.00 — Suma, 19.00 — Vakarinė. Buvo paskelbta, kad kiekvieno mėnesio 15 dieną bus pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei.
      Atvykau 14 d., sekmadienį, Marijos Ėmimo į Dangų dienos vigilijoje į Piva­šiūnus apie 10 val. Tuo metu kardinolas Vincentas Sladkevičius šventoriuje teikė Sutvirtinimo sakramentą.
      10.30 šv. Mišias atnašavo ir pamokslą pasakė kun. V.Aliulis: „Vainikavimas reiškia, kad Vatikanas, popiežius įvertino liaudies pamaldumą. Šis paveikslas Lie­tuvoje apvainikuotas".
      Po šv. Mišių sekė Švč. Mergelės Marijos litanija. Po to pamokslas. Kalbėjo Lazdijų dekanas Vincas Jalinskas: „Viską išgyvensim, visas žaizdas užgydysim, viską atstatysim, kaip praeity atstatėm, užgydėm, jei bus ne kraujo, o pieno puta, jei neplauks Nemunu supjaustyti sąnariai ir kraujas mūsų kūdikiu".
      Vėliau sekė Sutvirtinimas, jis vyko šventoriuje.
      Po to bažnyčios klebonas Vytautas Kazimieras Sudavičius paima vainikus (jie prisegti prie balta medžiaga apmušto futliaro) ir iškilmingai, žmonėms giedant „Die­vas mūsų prieglauda ir stiprybė", išneša iš bažnyčios prie altoriaus, įrengto švento­riuje prie Marijos statulos. 12.40 val. Iš varpinės vienas kunigas sako pamokslą: „Gera, kad uždėsime vainiką, bet geriau nupinti dvasinį vainiką iš gerų darbų, do­rybių..."
      Iškilmėse, kurioms vadovauja kardinolas, dalyvauja visi Lietuvos vyskupai: Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Liudvikas Povilonis, Juozapas Preikšas, Vladas Michelevičius, Romualdas Krikščiūnas, apie 30 kunigų, keletas klierikų ir 20 000 žmonių.
      Po pamokslo dar kartą vainikus pašventina šv. vandeniu ir smilkymu kardino­las. Užgiedama „Marija, Marija, skaisčiausia lelija", pritariant dūdų orkestrui, ple­vėsuojant bažnytinėms, tautinėms ir Vatikano vėliavoms vainikus procesijoje ap­link bažnyčią neša kardinolas.
      Vainikai 13.10 val. padedami ant altoriaus prie paveikslo. Kardinolas pasmil­ko dar kartą. Choras užgieda „Gloria in excelsis".
      Prie mikrofono eigą komentuoja kun. V.Aliulis.
      Vysk. Michelevičius skaito I skaitinį iš Apreiškimo Jonui apie slibiną ir mote­rį, kuri pagimdė kūdikį, berniuką.
      Po to giedama „Magnificat".