Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos bažnyčia

Paimta iš knygos: Bronius Kviklys "Lietuvos bažnyčios" 6d.

      Pivašiūnų miestelis įsikuręs prie Ilgio ežero ir didžiulio (1077 ha) Pivašiūnų - Gineitiškių miško masyvo, 11 km į šiaurę nuo Daugų, 25 km į šiaurės rytus nuo Alytaus.
      Prie Pivašiūnų yra piliakalnis su 35 x 33 m ploto aikštele. Jo pašlaitėje randama senos gyvenvietės liekanų. Istoriškai Pivašiūnai žinomi nuo XVII a. Senovėje Pivašiūnų kaimas priklausė Trakų benediktinams.

Pivašiūnų bažnyčia, 1978 m.

Bažnyčios vidus, 1978 m.

      R. katalikų pirmąją medinę bažnyčią pastatė Medilo seniūnas Jonas Klodzkis. Ji stovėjusi ne dabartinės bžn. vietoje, o klonyje, netoli tos vietos, kur dabar yra medinė koplyčia, atvežta iš Vladislavavos dvaro. Reformacijos laikais Pivašiūnuose buvo ir reformatų bažnyčia, stovėjusi parapijos žemėje, kur yra kalva Liuterkalnis. Katalikų bažnyčią kelis kartus naikino gaisras. 1766 m. ją atstatė benediktinai, bet ji vėl sudegė 1825 m. gaisro metu. Po to, Trakų domininkono Celestino Sarakos rūpesčiu, pastatyta dabartinė bažnyčia, su mūrinėmis kolonomis, jau kitoje vietoje - ant kalnelio. Kodėl ji pastatyta už miestelio ir dar ant statokos kalvos? Einant j bažnyčią tekdavo lipti akmeniniais, žiemą labai slidžiais laiptais. Tautotyrininkas Daumantas Cibas spėlioja (ML l t., 398 psl.), kad šis kalnas senovėje galėjo būti lietuvių labai gerbiama šventvietė. Kai įvedus krikščionybę ir pakalnėje pastačius bažnyčią, žmonės vis nesiliovė rinktis ant kalno ir troško tik jame pasilaidoti, tai matyt buvo rasta naudingiau perkelti ten ir pačią bažnyčią. Gilus, iš amžių einantis tikėjimas netruko šią vietą išgarsinti kaip stebuklingą.
      To paties D. Čibo liudijimu, "Pivašiūnų maldininkai skiriasi nuo kitų vietovių maldininkų: kitur maldininkai, apgulę bažnyčią, meldžiasi arba bent šventoriuje tylomis laukia iškilmių pabaigos. Pivašiūnų bažnyčion netilpę maldininkai (daugiausia jaunimas) būriais suka ir suka ratu aplink bažnyčią plačiu šventoriaus kapų taku, šnekučiuoja, juokauja".

      Architektūra. 1825 m. statyta ir 1935 m. pagrindinai atnaujinta medinė bažnyčia yra klasicistinio stiliaus. Portikas sudėtas iš keturių mūrinių kolonų, lygių traukų antablemento ir trikampio frontono. Stogo šlaitai tik apie 30 laipsnių. Frontonas dekoruotas ovaliniu langeliu su spinduliais. Pagrindinės durys ir visi langai yra stačiakampiai. Šoninėse sienose matomi platoki piliastrai, kontrastuoją su gulsčių lentų apkalu. Dvišlaitis stogas neturi bokštelių, tik paprastą kryžių be ornamentų. Pastatas yra kryžminio plano, su trimis išilginėmis navomis ir zakristijomis transepte, kurio aukštis yra lygus su šoninėmis navomis.

Stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas didžiajame altoriuje

      Interjeras puošnus, navų kolonos lieknos, triumfo arka mažai išgaubta. Didžiojo altoriaus retablis yra klasicistinės kompozicijos, kaip portikas su keturiomis kolonomis ir su trikampiu frontonu. Dešinėje nuo altoriaus yra balkonas. Sakykla irgi dešinėje pusėje. Priešais bažnyčią, dešinėje, stovi aukšta trijų tarpsnių medinė varpinė, statyta 1935 m. Jos proporcijos savotiškos, nes tarpsnių palaipsnis siaurėjimas vos žymus, o smailus piramidinis stogas kelia ją aukštyn. Akustinės angos uždarytos gulsčiomis grotelėmis. Apačioje dar yra iškeltas balkonas - sakykla šventoriaus link. Prieš 1935 m. toje vietoje buvo kitokia, taip pat trijų tarpsnių varpinė. Jos tūris piramidiškai siaurėjo nuo apačios iki stogo. Bažnyčia yra ant kalnelio, j kurj pakylama akmeniniais laiptais. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora su triumfo arkos trijų angų vartais. Jie yra klasicistinio stiliaus, su frontonais, sudėtiniais antablementais ir puošniais frizais. Vartai baltai tinkuoti.
      Slėnyje, kur kadaise buvo senesnioji bažnyčia, yra sena medinė koplyčia, atkelta iš Vladislavavos dvaro. Ji tebestovėjo 1978 m. su eksponuotomis tašytų rąstų sienomis. Sienojai sukirsti lygiomis sąsparomis. Fasadas su 4 kolonų portiku, su mažu kvadratiniu bokšteliu ir puošniu ažūriniu kryžiumi. Kitas kryžius matomas ant trisienės absidos stogo. Keturi dideli stačiakampiai langai padalyti net po 60 stiklų. Naujas stogas skardinis. Kažkur Pivašiūnuose, gal prie senosios koplyčios ar kapinėse, yra buvusi maža dviejų tarpsnių varpinė su didelėmis arkinėmis angomis. Jo fotografija buvo išspausdinta Akiro-Biržio 1931 m. knygoje apie Alytaus apskritį.
      Bažnyčios didžiajame altoriuje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, kuris kasmet rugsėjo 8 d. sutraukia j Pivašiūnus tūkstančius maldininkų. Pagal padavimą, tas paveikslas senovėje buvęs atvežtas iš Turkijos ir padovanotas Pivašiūnų bažnyčiai. Per bažnyčios gaisrus jis nuostabiu būdu išlikęs nepaliestas. Paveikslas vaizduoja Mariją, ant dešinės rankos laikančią Kūdikėlį Jėzų, o kairėje skeptrą. Dievo Motinos ir Kūdikėlio drabužiai sidabriniai; paveikslas papuoštas sidabro vainiku. Aplink paveikslą būdavo prikabinėta daugiau kaip 100 sidabrinių ir auksinių votų - tai vis dovanos už stebuklingą pagijimą. Atrodo, kad apie 1930 m. kažkoks vagis, įsibrovęs j bažnyčią, mėgino paveikslą apvogti. Naktį, įlindęs pro zakristijos langą, susidėjo daug sidabro ir aukso brangenybių. Prieš išeidamas norėjo užtraukti paveikslo uždangalą, bet per klaidą patraukė bažnyčios varpelį. Jo garso išgąsdintas, palikęs grobį, pabėgo...

Senoji varpinė (Iš Akiro-Biržio "Alytaus apskritis")

Naujoji varpinė, 1978 m.

Šventoriaus vartai, 1978 m.

      Švč. Marijos gimimo dieną ne tik pati bažnyčia, bet ir kalnas, ant kurio ji stovi, būna pilnas žmonių. Daug maldininkų tuo metu Pivašiūnuose išbūna 3 dienas.
      XIX-XX a. sąvartoje parapija buvo lenkinama. "Naujienų" Nr. 12, 1901 m. apie tai buvo rašoma: "Ale lietuviai teip sulenkėję, užmigę, atšalę, kaip akmuo ir ledas. Priežasčia to yra apystova, kad čia nebuvo klebono lietuvio, bet vis toki, ką lietuvių nekentė. Didelis lietuvių nekentėjas buvęs ir XIX a. pabaigoje čia klebonavęs kun. Čudovskis."
      XX a. pr. Pivašiūnų bažnyčioje visos nelotyniškos pamaldos buvo atliekamos lenkų kalba, nors klebonais būdavo lietuviai. Reikalas ėmė keistis, kai 1911 m. gegužės mėn. viduryje j Pivašiūnus atsikėlė klebonu paskirtas kun. Alfonsas Petrulis. Pamaldų tvarka keitėsi lietuvių naudai. Iš pradžių tik kas trečias sekmadienis buvo sakomas lietuviškas pamokslas, o iš ryto lietuviai,-ės galėjo giedoti lietuviškai Šv. Rožančių. Lenkų agitatoriai tuojau paleido gandus, kad naujasis klebonas "jvesiąs Litvą ir panaikinsiąs Polščią", o vėliau "litvomanai išversią juos ruskon wiaron". (A. Smetona, "Viltis", Nr. 100, 1911). Kai kun. Petrulis pradėjo atstatinėti lietuvių kalbos teises bažnyčioje, 10 žmonių (daugiausia šlėktų), apskundė jj vyskupijos valdytojui. 2inoma, visi argumentai buvo pramanyti. Kun. Petrulis buvo šmeižiamas ir lenkiškoje spaudoje. Ten pat buvo .puolama ir kunigo sesuo, mokiusi jaunimą lietuviškų dainų ir žaidimų.

Pivašiūnų apylinkės dvasininkai vyskupo vizitacijos metu, apie 1937 m. Sėdi (iš k.): Kun. K. Paulavičius (Alytus), kan. M. Cijūnaitis (Žasliai), vysk. J. Kukta, klebonas kun. A. Deksnys, prel A. Vaičiulis (Jieznas), kun. A. Racevičius (Punia); viršuje (iš k.): kunigai - J. Kaušyla, P. Laskauskas, J. Kazlauskas, St. Smolinskas, Z. Komaras, Ign. Urbanavičius, L. Dieninis

      Kun. A. Petrulis klebonu išbuvo ligi 1917 m. Jis čia daug padarė, ugdydamas religinį ir tautinį lietuvių susipratimą. 1911 m. įsteigė ūkio rateli, vartotojų bendrovę. Buvo įkurti "Ryto" ir Blaivybės draugijų skyriai. Kun. Petrulis buvo išrinktas ir Valstybės tarybos nariu.
      Šis dvasininkas labai daug nuveikė, ugdydamas tautinj ir religinj parapijiečių susipratimą. 1915.VII.15 buvo išrinktas parapijos komitetas, kuriam vadovavo klebonas A. Petrulis, o sekretorium buvo vargoninkas J. Stelionis. Nepriklausomybės metais jis virto savivaldybiniu organu su milicijos, švietimo, ūkio, teismo ir kitais skyriais. 1919 m., bolševikams artėjant prie Pivašiūnų, vietos komunistai buvo jsteigę revkomą.

      Iš Pivašiūnų kunigų dar minėtinas dviem atvejais čia klebonavęs kun. Antanas Deksnys (gim. 1867.11.25). Apie jj ir jo brolj kun. dr. Ignas Urbonas pateikė tokių žinių:
      Kun. Antanas Deksnys - rokiškėnas. Deksnių šeimoje buvo 3 kunigai: du broliai - Juozapas ir Antanas ir jų brolio sūnus taip pat Antanas (būsimasis vyskupas). Vyresnysis Juozapas buvo muzikas, žinomas Kaišiadorių vyskupijoje bažnyčių bei klebonijų statytojas. O Antanas buvo kitos srities menininkas - turėjo gražų balsą (lyrinis tenoras). Apie abudu brolius kunigus buvo sakoma, kad jiedu abu virkdė: vienas virkdė smuike, o kitas savo gražiu balsu - žmones.
      Kunigas Antanas, 1892 m. baigęs Vilniaus kunigu seminariją, buvo 8 metus Vilniaus katedros vikaru ir solistu. Vėliau klebonu Semeliškėse ir Pivašiūnuose. Tuo metu Dusmenyse, kaimynystėje, pas savo tėvus gyveno jaunas vaikinas, taip pat gražiu tenoro balsu - Kipras Petrauskas. Kun. Deksnys užmezgė su juo ryšį ir gražiabalsį vaikiną dažnai kviesdavo pagiedoti bažnyčioje, ypač švenčių ir laidotuvių metu. Kai kada abudu giesmininkai sutartinai giedodavo laidotuvių metu bažnyčioje ar kapinėse. Žmonės verkdavo ne tiek gailėdamiesi mirusiojo, kiek gėrėdamiesi gražiais balsais.
      Bet kun. A. Deksnys apie 1907 m. priėmė Katalikų Bažnyčion viena pravoslavų šeimą. Vengdamas bausmės, pabėgo iš Lietuvos ir per Austriją, laivu iš Triesto uosto, atplaukė į Ameriką. Tai buvo 1909 m. Čia tuojau įsitraukė į lietuvių sielovados darbą; Uticoje, NY suorganizavo lietuvių parapiją, Kewanee miestelyje taip pat subūrė lietuvius į parapiją ir pastatė bažnyčią. 1918 m. perkeltas j Grand Rapids, Ml. Čia klebonaudamas 7 metus, pastatė gražią mūrinę bažnyčią, praplėtė parapijinę mokyklą. 1934 m. grižo į Lietuvą; trumpą laiką klebonavo Želvoje ir paprašė vyskupą paskirti jį klebonu j jo mylimus Pivašiūnus. 1937 m. buvo paskirtas. Čia jis norėjo baigti savo gyvenimą ir būti palaidotas ant kalnelio, prie bažnyčios. Jau rengėsi švęsti savo 75 m. amžiaus ir 50 m. kunigystės jubiliejus. Kipras Petrauskas buvo sutikęs tų iškilmių metu giedoti bažnyčioje. Pivašiūniečiai džiaugėsi galėsią išgirsti ant to paties kalno giedančių dviejų senelių dar gražius balsus... Tačiau iškilmės nebegalėjo įvykti, nes 1940.VI.15 Lietuvą okupavo sovietiniai rusai. Kun. A. Deksnys, kaip Amerikos pilietis, išvyko į JAV. Savo šalelės ir Pivašiūnų nebepamatė. Apsigyveno Šv. Kryžiaus parapijoje, Čikagoje, pas tuo metu ten vikaro pareigas ėjusį kun. dr. Antaną Deksnį, savo brolvaikį, vėliau persikėlusį klebonu į Lietuvių parapiją East St. Louis. Mirė 1949.VI.28, sulaukęs 82 m. amžiaus. Palaidotas Čikagos Lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse.

Pivašiūnų senoji koplyčia. Koplyčios galinis vaizdas. 1978 m.

Koplyčios šoninis vaizdas iš pietvakarių pusės. 1978 m.

      Nepriklausomo gyvenimo pradžioje kurį laiką Pivašiūnai buvo valsčiaus centras. 1923 m. miestelyje buvo 50 sodybų ir 249 gyventojai.
      Okupacijų metais Pivašiūnų apylinkės gerokai nukentėjo, nemaža žmonių nužudyta ir deportuota. Sovietinės okupacijos metu vietovė vadinama kaimu ir yra Alytaus rajono apylinkės bei kolchozo centras. 1959 m. - 367 gyventojai.
      Pivašiūnų parapija priklauso Alytaus dekanatui. 1940 m. ji turėjo 5600 parapijiečių. Tada jos administratorium buvo mūsų jau aprašytas kun. Antanas Deksnys, vikaru - kun. Jonas Kaušyla. Tačiau 1946 m. jis buvo suimtas, nubaustas ir ištremtas.
      Pokario metais bažnyčia buvo atnaujinta klebonų J. Kaušylos ir J. Žemaičio rūpesčiu, parapijiečių lėšomis. Vėliau klebonavo kun. Romas Stundžia, kun. Antanas Jurgilas. Vėlesniuose kunigų sąrašuose klebonu įrašytas kun. Antanas Černa (gim. 1937 m., kunigu pašvęstas 1965 m.). Pagal 1986 m. sąrašus, tada parapiją administravo kun. Vytautas Kazimieras Sudavičius (gim. 1943 m., kunigu pašvęstas 1974 m.).
      Pivašiūnų bažnyčioje yra išlikusių pažymėtinų religinio meno paveikslų: "Apreiškimas", "Švč. M. Marijos ir Šv. Juozapo susitikimas", "Jėzaus gimimas", "Švč. M. Marija", "Vyskupas Šv. Stanislovas prikelia mirusį", ,,Šv. Baltramiejus", "Šv. Jonas Krikštytojas", "Nuplaktas Kristus" (visi XIX a.). Pažymėtina gražaus darbo 14 stacijų paveikslų (XIX a. vid.).