Kalbininkas Jonas Palionis gimė 1924 m. birželio 20 d. Mišiškėse (prie Punios), Alytaus rajone. Jis 1941 m. baigė Prienų „Žiburio" gimnaziją, kurioje turėjo gerus lietuvių kalbos mokytojus, tarp jų ir žymųjį lituanistą Stasį Barzduką. Taigi gimtosios kalbos meilę ir polinkį į kalbotyrą įsigijo dar gimnazijoje. Čia mokėsi kartu su būsimuoju žymiu kalbininku, Ročesterio universiteto (JAV) profesoriumi Antanu Klimu. Vokiečių okupacijos metais Palionis sėkmingai baigė Vilniuje dvimetį pedagoginį institutą ir pradėjo nelengvą mokytojo darbą. Institute jam dėstė žymūs lietuvių bendrinės kalbos istorijos specialistai Petras Jonikas (vėliau pasitraukė į Vakarus) ir Jonas Kruopas, kurių įtaka greičiausiai bus nulėmusi Jubiliato polinkį į bendrinės kalbos istorijos studijas. Paskatintas Kruopo, pokario metais Palionis nutarė studijuoti lituanistiką Vilniaus universitete. Buvo priimtas į trečiąjį kursą. Studijas baigė 1948 m. Po to 1948-1951 m. buvo doktorantūroje (tada vadinosi aspirantūra), o nuo 1951 m. pradėjo Universitete dėstyti, daugiausia lietuvių rašomosios (literatūrinės) kalbos istoriją. 1953-1959 m. buvo Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1957-1961 m. Istorijos ir filologijos fakulteto, o 1970-1973 m. - Filologijos fakulteto dekanas.
      1953 m. Palionis apgynė kandidatinę disertaciją „Lietuvių literatūrinės kalbos normalizacija XIX a. pabaigoje (1800-1901)". 1967 m. pasirodė jo pirmoji knyga „Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a.", kuri 1968 m. buvo apginta kaip (habilituoto) daktaro disertacija. Tai reikšmingas lituanistikos veikalas. Jame pirmą kartą lietuvių kalbotyros istorijoje buvo pateikta išsami senųjų lietuviškų raštų kalbos charakteristika. Antras lituanistikai svarbus Palionio veikalas „Lietuvių literatūrinės kalbos istorija" pasirodė 1979 m. Jo gerokai papildytas ir iš esmės perdirbtas variantas, pavadintas „Lietuvių rašomosios kalbos istorija", buvo išleistas 1995 m. Šios abi knygos, be savarankiškos mokslinės vertės, turi ir taikomąją vertę: eina kaip lituanistinių studijų aukštosiose mokyklose vadovai. Tokią funkciją turi ir Palionio knyga „Kalbos mokslo pradmenys" (1985), atsiradusi iš jo skaitytų kalbotyros įvado paskaitų. Tai pirmas išsamus kalbotyros vadovėlis, parašytas lietuvių kalba. Tuo tikslu Palionis išvertė ir 1973 m. išleido populiarią jugoslavų kalbininkės Milkos Ivič (Ivič) veikalą „Lingvistikos kryptys".
      Lietuvos ir užsienio lingvistinėje spaudoje Palionis paskelbė daug mokslinių straipsnių ir reikšmingų studijų. Kartu su Tamara Buchiene tyrė Danieliaus Kleino gramatikas, paskelbė studiją „Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos" (leidinyje „Pirmoji lietuvių kalbos gramatika", Vilnius, 1957). Su Jurgiu Lebedžiu aprašė Onos Matusevičiūtės 1962 m. rastą seniausią lietuviškų poterių tekstą (tęstiniame leidinyje „Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai", 1963, Nr. 3). Ištyrė „Gramatices Litvanice" ir „Contiones Litvanicae" rankraščius (Vilniaus universiteto Mokslo darbai, t. 5, Vilnius, 1955; „Kalbotyra", t. 23,1, 1971), kai kuriuos kitus senuosius tekstus. Su Julija Žukauskaite sudarė Jono Bretkūno „Rinktinius raštus", išleistus 1983 m.
      Palionis domėjosi ir lietuvių kalbos tyrimo istorija. Minėtina jo knygelė „Rusų kalbininkų indėlis į lituanistiką" (Kaunas, 1963), kurią vėliau su Algirdu Sabaliausku išplėtė į rytų slavų kalbininkų lituanistinės veiklos apžvalgą (išleido 1990 m.).
      Jonas Palionis daug nuveikė lietuvių kalbos kultūros srityje. Aktualiais praktiniais kalbos klausimais paskelbė daugybę straipsnių straipsnelių. Jo ir kitų mūsų kalbininkų rūpesčiu 1989 m. buvo atkurta Lietuvių kalbos draugija. Ilgametis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys. Su kalbos kultūros darbu glaudžiai susijęs Jono Jablonskio „Rinktinių raštų " dvitomio išleidimas (1957-1959). Parašė nemaža straipsnių apie Joną Jablonskį ir kitus lietuvių kalbos puoselėtojus bei jos tyrėjus.

      Habilituoto kalbos mokslų daktaro profesoriaus Jono Palionio knyga „XVII a. antrosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai" yra graži dovana ne tik kraštiečiams, bet ir visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Jos pasirodymo data sutapo su Punios miestelio 500 metų jubiliejumi. Knygą išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vilniuje.

      Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka nuoširdžiai linki profesoriui J.Palioniui ir toliau sėkmingai darbuotis gimtosios kalbos ir jos mokslo baruose.

Prof. Aldona Paulauskienė

     

      Aldona Paulauskienė gimė 1935 m. gegužės 18 dieną Pocelonių kaime, Alytaus r. darbščių dzūkų Platūkių šeimoje. Iš valstiečių tėvų Aldona perėmė didelį darbštumą, pareigingumą, dzūkišką nuoširdumą, tvarkos pomėgį. Visada veržėsi šviestis, lavintis, juoba, kad gimtojoje pirkioje būta ir laikraščių, ir poezijos knygelių, ir vaikų literatūros. Nors pokario metais šeimos materiali padėtis buvo labai sunki, veržte išsiveržė studijuoti į Vilnių. Būdama ne tik nepaprastai darbšti, bet ir turėdama stiprią talento jėgą, pasiekė mokslo viršūnių - tapo viena žymiausių ir produktyviausių lietuvių kalbotyros mokslininkių, 1998 m. įvertinta Lietuvos Respublikos mokslo premija.
      Mokslo viršūnių Profesorė siekė labai atkakliai. 1958 m. baigusi Vilniaus universitetą, A. Paulauskienė dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute, nuo 1959-1961 m. redagavo mokslinę techninę literatūrą Techninės-mokslinės informacijos ir propagandos institute, o 1961-1964 m. tęsė kalbotyros studijas to paties universiteto Lietuvių kalbos katedros aspirantūroje (vadovas prof. J. Pikčilingis). Nors aspirantūros metais reikėjo rūpintis padidėjusia šeima (1958 m. gimė sūnus Mantas), A. Paulauskienei tai nebuvo kliūtis laiku parašyti daktaro disertaciją "Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos veiksmažodžių veikslai", kurią sėkmingai apgynė 1965 m. Po to visą laiką dirbo VU Lietuvių kalbos katedroje. Čia atsiskleidė visi gerieji jaunos pedagogės bruožai - didelė mokslinė erudicija, taktas, mokėjimas bendrauti su studentais. Nuo 1972 m. A. Paulauskienė- VU Lietuvių kalbos katedros docentė. 1980 m. ji apgynė habilitacijos darbą "Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžių kategorijos". Nuo 1983 m. iki šiol VU Lietuvių kalbos katedros profesorė, 1991-1994 m. šios katedros vedėja. 1995-1996 m. Aldonai Paulauskienei buvo skirta aukščiausiojo laipsnio Valstybinė stipendija.
      Prof. A. Paulauskienės mokslinių tyrimų sritis - lietuvių kalbos morfologija. Čia aptarsime jos svarbiausius didelės apimties teorinius veikalus, kurie rodo susiformavusią moslininkės asmenybę, išsiskiriančią nestandartiniu požiūriu į tiriamąjį objektą.

1.       Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. - Vilnius : Mokslas, 1979. 213 p. Tai iš tiesų originalus ir didelis darbas, leidžiantis į gra matinę kalbos sistemą pažvelgti plačiau, nes gramatinių kategorijų formaliai siais rodikliais laikoma ne tik morfema, bet ir žodžių junginys ar net visas teks tas. Čia išnagrinėtos tranzityvumo, veikslo, rūšies, asmens, nuosakos ir laiko gramatinės kategorijos. Platesnis gramatinės kategorijos supratimas leido auto rei į vieną sistemą sujungti gana skirtingo pobūdžio kategorijas (pvz., veikslą ir laiką), tai pačiai formų sistemai priskirti vientisines ir sudurtines formas. Šiuo laikinė teorinė mintis rodo (ypač teksto lingvistika), kad iš pat pradžių buvo eita teisingu keliu.
2.       Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos. - Vilnius : Moks las, 1989. 203 p. Taip pat ištiso dešimtmečio kruopštaus darbo rezultatas. Iš esmės teorinės nuostatos nepasikeitusios. Šioje monografijoje aprašoma links nis, skaičius, giminė.
         Linksnio teorija kuriama taip pat remiantis plačia gramatinės kategorijos sąvoka ir opozicijų principu. Į linksnio kategorijos sferą įtraukiamos ir prie-linksninės konstrukcijos kaip reiškiančios konkretesnius ir sudėtingesnius žodžių ryšius. Čia nustatoma, kas turėtų priklausyti morfologijai ir kas sintaksei. Pagaliau parodyta, jog tam tikrais atvejais morfologijos ir sintaksės skyrimas tegali būti labai dirbtinis, tinkamas tik praktinio pobūdžio darbams.
         Skaičiaus kategorijai skirtame skyriuje yra taip pat daug originalių išvadų. Iš jų pažymėtina dviskaitos nykimo priežasčių nustatymas. Autorė sieja dviskaitos nykimą su gramatinio mąstymo abstraktėjimu. Ne visi daugiskaitinę formą turintys daiktavardžiai gali būti laikomi nekaitomi skaičiais. Jeigu jie reiškia skaičiuojamus daiktus, tai kaitymą skaičiais rodo specialūs dauginiai skaitvardžiai (dveji kailiniai) arba tekstas.
         Giminės kategorija taip pat ištirta ir aprašyta kūrybiškai. Pirmiausia išaiškinta savarankiškųjų ir derinamųjų žodžių gramatinė giminės esmė. Savarankiškųjų žodžių (daiktavardžių) giminė yra klasifikacinio pobūdžio. Čia autorė parodo, kaip įvairiose kalbose gramatinę formą turinčios daiktavardžių klasės integruojasi į vyriškosios ir moteriškosios giminės priešpriešą. Giminės centre asmuo. Asmenų pavadinimų giminė motyvuota tikrovės-lyties skirtumo, o negyvų daiktų ir absrakcijų pavadinimų giminė nemotyvuota, bet priderinta prie centro. Todėl ir siūloma praktinio pobūdžio darbuose (vadovėliuose) daiktavardžio giminę pradėti aiškinti ne nuo daiktų pavadinimų (kaip paprastai daroma), bet nuo asmenų pavadinimų.
         Ypač kruopščiai išstudijuota derinamųjų žodžių (būdvardžių ir dalyvių) vadinamoji bevardė giminė. Prof. A. Paulauskienė, remdamasi kalbos faktais ir lietuvių kalbos gramatikų istorija, įrodė, kad vis dėlto kiek giminių turi daiktavardis, tiek giminių turi turėti ir derinamieji žodžiai. Vadinamąją bevardę giminę ji laiko būdvardžio ir būdvardinę reikšmę turinčio dalyvio periferijos reiškiniu, šiuo metu atitrūkusiu nuo giminės paradigmos, t. y. forma, nesudarančia su vyriškąja ir moteriškąja gimine jokių opozicijų: niekada "bevardė" giminė neina derinamuoju pažyminiu. Ji tik reiškia beasmenę būseną ir todėl galėtų būti vadinama nederinamąja būsenos forma.
3.       Lietuvių kalbos morfologija : paskaitos studentams. - Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1994. 430p. Tai ne vadovėlis, o teorinės gramatikos paskaitos. Jau monografijose apie gramatines veiksmažodžių ir vardažodžių kategorijas buvo daug kas išstudijuota ir pergalvota. Šis paskaitų ciklas pasižymi didele teorine ir praktine verte. Pirmiausia jis moko studentus teoriškai mąstyti, vertinti mokslo argumentus "už" ir "prieš". Antra - tekste nurodyta nemaža literatūros ir įvairių nuomonių. Šioje knygoje labai sumaniai remiamasi bendrosios gramatikos teorijos laimėjimais studijuojant konkrečios kalbos medžiagą, o antra vertus, remiantis konkrečia medžiaga kuriama ir bendroji gramatikos teorija. Ši knyga - dviejų pirmųjų knygų teorinės minties apibendrinimas ir tolesnė tąsa.
         Toks visapusiškas gramatinės kalbos struktūros tyrimas sudaro pagrindą iš esmės naujai peržiūrėti gramatikos mokslo objektą, nustatyti atskirų gramatinės struktūros grandžių sąveiką ir specifines ypatybes.

      Prof. A. Paulauskienės našiai dirbama bent keliose kalbotyros mokslo srityse: gramatikos, socialinės lingvistikos, dialektologijos, kalbos kultūros.
      Lituanistikai ir baltistikai labai aktualus su bendraautoriais parašytas dialektologijos darbas - Druskininkų tarmės žodynas (1988), už kurį Profesorei J. Balčikonio šimtųjų gimimo metinių proga buvo skirta J. Balčikonio premija.
      Viena pirmųjų kregždžių Lietuvoje buvo Profesorės su L. Valeika anglų kalba parašytas ir išleistas išsamus lietuvių kalbos vadovėlis užsieniečiams Modern Lithuanian (1994).
      Profesorė A. Paulauskienė yra K. Būgos, J. Jablonskio, J. Balčikonio tradicijų tęsėja. Daug dėmesio kalbininkė skiria kalbos praktikai, kalbos normi-nimui. Jai ypač aktualu yra aprašyti ir moksliškai įvertinti nukrypimus nuo bendrinės kalbos normos, parodyti, kada ir kaip tie nukrypimai taisytini, kokios priežastys lemia vienokį ar kitokį žodžių ar gramatinių formų vartojimą. Pažymėtinos knygos Gramatikos normos ir dabartinė vartosena (1986) ir Žodyno normos ir dabartinė vartosena (1998), parašytos su D. Tarvydaite ir dideliais tiražais išleistos "Šviesos" leidyklos. A. Paulauskienė yra visų Kalbos praktikos patarimų laidų bendraautorė. Daug skaičiusi paskaitų ir parengusi Mūsų kalbos laidų per televiziją ir radiją, rašiusi daug populiarių straipsnių (net apie sausainių kepimą ir kalbos kultūrą, apie kalbą ir politiką, apie kalbą kaip žmogaus esmę). Sukaupusi pakankamai empirinės medžiagos, jau turi parašytą populiarų vadovėlį nelituanistams Lietuvių kalbos kultūra, kuris dabar rengiamas spaudai. Kaip visada, kolegos tikisi gero ir originalaus vadovėlio.
      Prof. A. Paulauskienės svajonė -parašyti didelės apimties veikalą - Gramatikos mokslo istorija. Tiriamojo darbo kryptingumas, nuoseklumas ir planingumas subrandino Profesorę šiam kapitaliniam darbui. Dar nėra buvę, kad begalinio darbštumo, visada žvali ir kupina kūrybinių sumanymų Aldona Paulauskienė neįgyvendintų savo svajonių. Profesorė pakankamai savikritiška ir drauge nestandartiškai mąstanti, nestokojanti oraus pasitikėjimo asmenybė. Todėl tikimės, kad ši, kaip pati Profesorė sako, beveik nereali svajonė bus įgyvendinta.