MUIŽELIAI
Kada Muiželiai įsigijo Makniūnų dvarą?
Pats paskutinis Makniūnų dvaro savininkas Karolis Muiželis yra sakęs, kad jo protėviai yra švedų kilmės. Muiželis XVIII amž. pabaigoje gyveno Rygoje ir buvo miškų pirklys. Už atsižymėjimus kovoje su T.Kosciuškos sukilimu ties Majovicais, Rusijos imperatorius Povilas I šį dvarą dovanojo generolui Ferzenui.
Taigi, pagal Karolio Muiželio pasakojimą, jo protėviai Makniūnų dvarą įsigijo taip: generolas Ferzenas, būdamas Rygoje, prasilošė ir atėjo kas miškų pirklį Muiželį, siūlydamas jam pirkti Makniūnų dvarą. Kadangi čia buvo daug miškų, tai jis ir susigundė jį pirkti. Ir taip Makniūnų dvaras 1796 metais atiteko Muiželiams. O Makniūnų dvaras buvo parduodamas ir perkamas nei pardavėjo, nei pirkėjo regėtas. Vienam prasilošus labai reikėjo pinigų, o antras susigundė miškais ir, matyt, nebrangiai nupirko. Iki tol, mirus Baryčauskui, šis dvaras buvo karališkasis. Esant Lietuvai Rusijos sudėtyje, caras dvarus dalijo atsižymėjusiems savo kariškiams. Taip ir Makniūnai teko generolui Ferzenui.
Makniūnų dvarą Muiželių dinastija valdė 144 metus (1796 - 1940). 1940 metais dvaras buvo nusavintas ir išdalintas dvaro darbininkams. O laikotarpis nuo 1796 m. iki 1863 m. buvo baudžiavinis. Raitininkų, Savilionių, Veismūnų ir Lydekininkų kaimų gyventojai per 200 metų liejo prakaitą šiame dvare.
1940 metais man teko dirbti Merkinės žemės dalijimo komisijoje. Nacionalizuojant Makniūnų dvarą, teko jį aprašyti, dalyvaujant savininkui Karoliui Muiželiui. Jis laikėsi ramiai ir tiek tepasakė, kad "tai yra revoliucija", o aš atsakiau: "Gerai, kad be kraujo praliejimo".
1941 metais, prasidėjus karui, Makniūnų dvaras vėl buvo grąžintas Muiželiams, bet 1944 metų liepos 15 d. jie šio dvaro vėl neteko, nes grįžo tarybinė santvarka.
Po nusavinimo, Karolis Muiželis kažkur apie Seirijus rado darbo ir tenai su jauniausia dukra gyveno, kol 1941 metais buvo specevakuotas, kur ir mirė.
Vėliau, jau apie 1950 m. K.Muiželio sesuo Julija, sūnūs Jonas, Vacekas su žmona ir duktė Nina išvyko į Lenkiją. Ten Karolio Muiželio vaikai (be mirusios jauniausios dukros), ir dabar gyvena.
Veterinarijos profesorius Karolis Muiželis
Muiželis Karolis Justinas, gimęs 1793 m. Rygoje, yra palaidotas Makniūnų kaimo kapinėse. Jis mirė 1843 m. ir palaidotas Muiželių šeimos rūsyje. Muiželių kapų paminklinėje lentoje, kuri yra marmurinė, tam kitų giminaičių, yra ir Karolio Justino, medicinos profesoriaus, įrašas.
Buvęs Mokslų akakemijos centrinės bibliotekos vyriausias bibliografas Alfonsas Bielinis 1958 m. išleido knygą "Medicinos daktarų disertacijos, apgintos arba pripažintos Vilniaus universitete 1793-1842 metais". Tarp jų, 153 nr. įrašytas Muyschel Cai Just. Dav... Livonus.
Apie arklių ligas K.Muiželislotynų kalba parašė disertaciją, kurią apgynė 1829 metais. Ji sudarė 72 du puslapius, spausdinta. K.Muiželis už tą disertaciją gavo medicinos magistro mokslo laipsnį ir buvo Vilniaus universiteto, medicinos fakulteto, veterinarijos skyriaus profesorius.
Studijuokamas K.Muiželis dalyvavo studentų visuomeninėje veikloje: priklausė nelegaliai anticarinei filaretų draugijai. Jos pirmininku buvo S.Morcovskis, nariai K.Muiželis, Ignas Zanas ir kt.
Kodėl K.Muiželis universite rašėsi Livonus? Jeigu tais laikais daugelis Vilniaus universiteto studentų rašėsi ne pagal tautybę, bet pagal kilimo vietą, kaip gardinietis, trakietis ir t. t., tai K.Muiželis, kilimo iš Rygos, matyt, užsirašė livonietis. Tai Latvijos dalis, kuri ilgai buvo valdoma Livonijos (kryžiuočių) ordino.
Ką veikė profesorius K.Muiželis, uždarius Vilniaus universitetą, nežinoma. Gal gyveno Makniūnų dvare? Dvaro kumetis Aleksankras Sudničenka man pasakojo, kad jam Muiželiai davė skaityti lenkų kalba parašytą vieno ir Muiželių knygą apie Makniūnkos ežerą. Ten buvo, anot Sudničenkos, įvairios fantazijos, vizijos prie ežero svajojant. Tai ar nebus toji knyga K.Muiželio kūrinys? O kur toji knyga dingo, neaišku. Ir dabar sundu nustatyti, kuris iš Muiželių ją rašė.
Knygoje "Vilniaus universiteto istorija 1803-1940'' yra rašoma:
"... 1823 m. L.H.Bojanaus buvo įsteigta žemesnė veterinarijos mokykla, kurioje mokėsi kaimiečiai. Jiems dėstė daugiausia lenkų kalba. Mokykloje mokė L.H.Bojanaus mokiniai A.Adomavičius, K.Muiželis, K.Jurevičius ir kiti."
Tais laikais Muiželio pavardė buvo visaip iškraipoma ir todėl vienur vienaip, kitur kitaip rašoma, bet iškraipoma nedaug. Gi vietos gyventojai dažniausiai vadindavo Meizeliu. Lenkiškai jie savo pavardę rašė Mujrzel. Ir kapų paminklinėje lentoje rašoma ''Mujrzelovv".
Kur Karolis Justinas Muiželis po Vilniaus universiteto uždarymo dirbo, neaišku. Gal gyveno Makniūnų dvare ir rašė tą knygą, kurią A.Sudničenka skaitė? Paminklinėje lentoje įrašyta, kad Bendruose. Ar teisinga?
Varlių kurkimo neapkentė.
Seni žmonės juokėsi iš vieno Makniūnų dvare savo senatvę beleidžiančio pono. Gyventojai jį vadino Machrauzu. Kokią giminystę jis turėjo su Muiželiais, nežinoma,
Maskvos universiteto 1846 metų studentu sąrašuose Jonas Machrauzas yra matematikos fakulteto studentas. Kur baigęs mokslus jis dirbo ir gyveno, nepavyko išsiaiškinti. Jisai buvo Henriko Muiželio, gimusio 1802 m. Rygoje (mirė 1873 m. ) švogeris. Henrikas buvo vekęs Machrauzaitę. Tai švogerio dvare ir leido Jonas Machrauzas savo senatvę. O šis Henrikas Muiželis ir bus tasai, kuris bijojo savo baudžiauninkų ir kuris skaičiavo rykštes, kertamas nusikaltusiam baudžiauninkui. Apie XIX amž. pabaigą - XX amž. pradžią tasai "Machrauza" gyveno Makniūnų dvare. Jisai mėgo vakarais sėdėti pakajų gonkose, kurios buvo pietų pusėje. Čia pat buvo tvenkinėlis (kuris ir dabar yra). Jame vasaros vakarais pradėdavo kurktivarlės, o Machrauza jų kurkimo neapkentė. Jo prašymu, buvo iškastas griovys ir tvenkinys nusausintas, kad jame negyventų varlės. Tas griovys ir dabar žymus prieš Priesdienio sodybą, įvažiuojant ar įeinant nuo pagrindinio kelio į sodą - medžių alėją. Tą griovį melioratoriai užgriovė 1984 metais.
Įdomu, kad kartu su Jonu Machrauzu 1846 metais Maskvos universitete studijavo mediciną Leonarkas Karčevskis, vietos gyventojų vadinamas Karčiausku. 1846 metais jis buvo medicinos fakulteto studentas.
Makniūnų ir visos apylinkės senų žmonių gydytojas L.Karčiauskas buvo su pagarba minimas, kaip geras "žmonių daktaras", daug ką šiose apylinkėse išgydęs. Atrodo, kad Karčiauskas bus kilęs iš Vertelkos dvarelio. Apie 1916 metus jis dar gydė šio krašto gyventojus. Vertelkos dvarelyje per Pirmąjį pasaulinį karą gykytojas L.Karčiauskas gal ir gyveno.
Paskutinė Muiželių šeima.
Jonas Muiželis mirė palikęs daug skolų ir keturis vaikus: Karolį, Tadą, Julę ir Marijoną. Dvarą tėvas palipo sūnui Karoliui, kuris po tėvo mirties vedė ūkį ir atidavinėjo tėvo paliktas skolas. Žmonės tada šnekėjo, jog Karolis Muiželis Vokietijoje mokėsi agronomijos. Gal todėl jam ir buvo paliktasdvaras, o ne kitiems vaikams.
Per eilę metų K.Muiželis sutvarkė dvarą ir jo palivarkus. Išpardavė daug miško ir dalį žemės. Žemę pagerino durpėmis. Ir jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Makniūnų dvaras ir jo palivarkai susitvarkė, pakilo žemės ūkis, gyvulininkystė. Į palivarkus iš dvaro centro buvo įvestas telefonas.
Karolis Muiželis vedė Niną Stanevičiūtę ir sugyveno sūnų Vaceką. Pirmoji žmona greitai mirė ir palaidota Makniūnų kapinėse.
Dvaro darbininkai pasakojo ir juokėsi iš pirmos pono žmonos, kai ją Muiželis atsivedė į tvartą apžiūrėti dvaro karvių. Jauna ponia atsistojo ant karvės "pakeptos" šviežios "bandelės", paslydo ir krito ant šviežio karvių mėšlo. Taip, neapžiūrėjus karvių, teko grįžti į pakajus persirengti.
Pirmoji Karolio Muiželio žmona buvo gimusi 1886 metais (mirė 1912 m.).
Antrą žmoną paėmė iš Falkovskių, kuri mirė 1923 m. Ji tvarkė dvarą, kai čia siautė plėšikai, o K.Muiželis buvo pasislėpęs. Su ja turėjo dukrą Niną ir sūnų Joną. Antrojo pasaulinio karo metais jie buvo pradėję studijuoti Vilniaus universitete. Vėliau išvažiavo Lenkijon.
Baigiantis Pirmam pasauliniam karui, Makniūnų dvare iš kažkur atsirado jauna, graži mergina - lenkė. Ji patiko K.Muiželiui ir jis ją paėmė už žmoną. Su ja turėjo vieną mergaitę. Trečioji K.Muiželio žmona mirė 1941 m. Palaidota irgi Makniūnų kapinėse. Dvaras jau buvo nusavintas, tai jokio paminklo nepastatė.
Pats Karolis Muiželis su jauniausia dukra 1941 m. buvo specevakuotas. Tenai jis mirė, o dukrą jos broliai ir sesuo paėmė Lenkijon. Tenai ji mirė.
Papūtus naujiems vėjams, 1940 metų rudenį Vacekas Muiželis vedė savo kumečio, Vacio Sakalausko dukrą Julę Sakalauskaitę. Tada jis gavo žemės sklypą Makniūnų dvare. Dabar jis su žmona gyvena Lenkijoj.
Karolio Muiželio brolis Tadas buvo rastas miške nušautas. Buvo šnekėta, kad jis pats nusišovė už tai, kad tėvas vienam Karoliui aprašė dvarą.
Karolio Muiželio sesuo Julija buvo netekėjusi ir visą laiką gyveno Makniūnų dvare su broliu. Julija Muiželytė čia gyveno iki išvykimo Lenkijon, kur ir mirė. Antra Karolio Muiželio sesuo Marijona ištekėjo už gydytojo Ordilausko. Kiek pagyveno Makniūnų dvare, vėliau gyveno kažkur kitur. Ji taip pat išvyko Lenkijon.
MAKNIŪNŲ DVARAS 1889-1914 metais.
Po tėvo Jono Muiželio mirties ėmęs valdyti dvarą, Karolis Muiželis turėjo sunkumų. Tėvas buvo prasiskolinęs, net buvo skolinęs pinigų kas kai kuriuos apylinkės ūkininkus. Man pasakojo Čaplikas (Rukabrotke vadinamas), kad J.Muiželis buvo ir pas jo tėvą skolinęs pinigų. Jau nesitikėjo, kad skolą atgausiąs, nes skolininkas buvo miręs. Ir po daugelio metų, žiūri, atvažiavo skolininko sūnus Karalius -atvežė visą tėvo skolą, nors jokių raštų skolindamas Čaplikas ir nedarė. Davė "ant žodžio", kaip ir daugelis tada taip skolinosi. Skolą grąžino auksiniais pinigais. Matyt, sūnus rado tėvo užrašus, kiek ir kas ką buvo skolinęs.
Karolis Muiželis, paėmęs valdyti dvarą, rado tėvo daug skolų. Žemės ūkio kėlimas, statybos ir tėvų skolos vertė K.Muiželį pardavinėti miškus, nes reikėjo pinigų. Gal tada ir užsienis daugiau reikalavo miško medžiagos. Be kitų, tada buvo iškirstas miškas, kur atsirado Šafarnios palivarkas, miškų plotas, vadinamas Sorakalniu (dabar nuo Zigmo Stoškaus iki Navasodų kaimo), Pilkaraisčiu, Pauželė palei Raitininkų kaimo laukus.
Šafarnioje miškas buvo kertamas ir vietoje apdirbamas. Čia buvo pjaunamos lentos. Net dvylika rankinių pjūklų dirbo. Pjovė lentas, rąstus apipjaudinėjo, darė anglių kasykloms atramas, "čiurkėmis" vadinamas, ir kitą medžiagą ruošė. Paskum tuose iškirstuose plotuose iš kelmų virė smalą, darė terpentiną, degutą. Degė anglis, lenkė ratams "abakus" - lankus ratlankiams iš ąžuolo. Ruošė eglių žievę kailių išdirbimui. Šita pramone užsiiminėjo tiktai žydai. Viskas buvo daroma tose kertamų miškų vietose, kur tam buvo medžiagos. Ar dvarui žydai mokėjo už naudojamą medžiagą, nežinau.
Galimas daiktas, kad tasai laikotarpis buvo toks, kada miško medžiagai parduoti atsirado gera rinka. Ją daugiausia pirko Vokietija. O kadangi Makniūnų dvaras turėjo daug miškų, tai pradėjo atsigauti. Tada buvo išparduota daug miško. Kiek apskaičiuoju, tai Šafarnios vietoje - virš 100 ha ir nuo Z. Stoškaus iki Navasodų kaimo taip pat virš 100 ha. O kiek kituose miškuose? Juk jų plotai buvo dideli.
Taigi, miškai ir išgelbėjo Muiželius nuo bankroto. Dvaras atkuto, pakilo žemės ūkis, nes į žemės gerinimą, jos sausinimą buvo klojami pinigai už parduotus miškus. Tai dėka Karolio Muiželio apsukrumo ir sumanumo.
Dvaras pagražėjo. Buvo praplėstas sodas. Atsirado naujų pastatų. Į visus palivarkus buvo nutiestos ant stulpų telefono linijos, todėl kiekvienu metu galėjo susirišti su savo pavaldiniais, duoti jiems nurodymus, gauti iš jų žinias.
Ir visada taip būna: kai tik gerai einasi, tuoj atsiranda stabdis - negerumas. Tai jau sena gyvenimo taisyklė. Taip atsitiko ir Makniūnų dvarui. Prasidėjo pirmasis Pasaulinis karas. Ėjo 1914 metai. Rusų kariuomenė žygiavo į Rytprūsius, paskum traukėsi atgal. Užjojo kazokai Makniūnų dvaran. Aha, dvarininkas vokietis! O telefonai kam? Gal vokiečiams perduoda ką? Už pjūklo - ir telefono stulpai griuvo, vielos sutraukytos. Dar galėjo ir savininkas nukentėti, bet jis suprato, kad tokiais atvejais geriau pasidalinti. Taip Makniūnai pirmą kartą neteko savo telefonų.
Tada, pardavinėjant miškus, pildėsi Makniūnų dvaro biblioteka naujomis knygomis, tada čia buvo steigiama nelegali mokykla dvaro ir visos apylinkės vaikams mokyti... Buvo tai laiko tarpas, kada Makniūnų dvaras klestėjo visose srityse. Net ir nelegali 1905-1907 metų spauda čia rado savo kelius - nebuvo jai nepažįstamas šis dvaras. Buvo čia ir dvarininko šeimoje žmogus, kuris troško darbo žmogui gero. Tik reikia liepų alėjoje įsiklausyti į jų tylų šlamesį...