ĮŽANGA
Makniūnai tapo "Dzūkijos" kolūkio gyvenviete. Jauni ir naujai atvykę čia gyventi nežino, kas buvo Makniūnai. Norėdamas, kad čionai gyvenantieji žmonės žinotų, kas buvo Makniūnai, parengiau šį darbą.
Makniūnai yra įdomioje priešistorinių laikų vietovėje. Čia turėjo sustoti paskutinis ledynas, kur nuo jo liko daugybė akmenų, kuriuos jis nešė "pavogęs" iš Skandinavijos ir Suomijos plotų ir pailsęs juos čia paliko. Daugiausia jų paliko Vangelonių, Druskininkų, Taručionių, Veismūnų, Savilionių, Raitininkų ir kitų kaimų laukuose. Ir, matyt, "pavargęs" toliau Raitininkų nedanešė jų. Tik kur-ne-kur dar vieną kitą akmenį nusviedė. Ledynas sustojo, matyt, ant Makniūnų laukų, kur miške prie Makniūnkos ežerėlio yra jo plūstančių vandenų žymės. Taigi, šiose apylinkėse ir palipo ledynas atneštus akmenis, o Vangelonyse - ir Dzūkijos Puntuką.
Tais laikais, kai paskutinysis ledynas tirpo, Nemunas tekėjo į pietus, link Vyslos. Ir ledynui tolstant - traukiantis atgal - dabartinis slėnis nuo Gailinto ežero pro Balas, dabar juo tekantis upeliukas į Makniūnką ir toliau, buvo priešistorinio Nemuno pradžia, jis pro čia tekėjo pietų link. Makniūnai yra įdomioje vietoje, tik per mažai garsintoje. Mažai kas tuo domėjosi ir praeityje, ir nūnai.
Makniūnuose yra ir piliakalnis. Jis randasi dešinėje pusėje upokšnio, tekančio į Makniūnkos ežerą iš Balų pievų ir Gailinto ežero. Šituo upeliu ir Lydekinkos ežerėlis savo vandenų kerteklių atiduoda. O ant Lykekinkos krantų, pasak padavimų, buvęs dvaras. Jo savininkė dėl nepavykusios meilės Lydekinkoje su karieta, ketvertu arklių pakinkyta, nusiskandino.
Makniūnų piliakalnis yra ant aukštumos, už poros kilometrų nuo Piliakalnio piliakalnio. Senovėje buvo apsuptas balų, o kietryčių pusėje - aukšta pakrantė. Piliakalnis labai apardytas, nes jame ilgą laiką dvaro darbininkai kasė duobes bulvėms laikyti.
Į šiaurę nuo šito piliakalnio, už upelio ir kelio, yra aukštuma, irgi bulvių duobėmis išardyta. Joje buvo rasta žmonių kaulų. Irgi galėjo būti piliakalnis. Nuo jos į rytus, kur dabar yra Makniūnų kapinynas, irgi galėjo būti piliakalnis, tiktai Muiželių išlygintas ruošiant sau čia kapus. Tai ar ne čia buvo toji vieta, kurios ieškoma, kur buvo netoli vienas kito trys piliakalniai.
O kada atsirado Makniūnai? Kada čionai pradėjo gyventi žmonės? Į tai šiame darbe neatsakau, nes nepavypo surasti įrodančių šaltinių. 1589 metų Merkinės valsčiaus rejestre dėl nekairntų mokesčių nėra paminėta Makniūnų, nors visi čia dabar esantieji kaimai minimi, kaip: Raitininkai, Savilionys, Bugonys, Apsingė, Vertelkos, Taručionys, Veismūnai, Michlovičiai ir Gelovinė. Šie kaimai tada sudarė Gelovinės vaitiją. O koks dabar kaimas, kuris vadinosi Michlovičiai? Neaišku. Yra ir kitų aplinkinių kaimų pavadinimai, bet jie buvo kitų vaitijų. Rejestre minimi Lydekininkai, Ilgininkai, Davainiškės, Mižonys ir kiti kaimai. Merkinės valsčius tada užėmė ir Užnemunę, kaip Krikštonis, Anciūškę, Kibyšius ir kitus sodžius. Taip pat Ratnyčią, Druskininkus, Kabelius ir kitus. O kodėl nėra Makniūnų, Nemunaičio? Gal tuomet jie priklausė kokiam kitam valsčiui? Dėl to ir nepaminėti virš minėtame rejestre.
1703 metais karalius Augustas II už nuopelnus ponui Marcinui Flioranui Karafijui Korbutai dovanojo Raitininkų ir Makniūnų kaimus, o taip pat Apsingės ir Majoriškių, su jų gyventojais. Makniūnų dvaras tada jau buvo. 1703 metų inventoriuje rašoma, kad tais metais Makniūnų dvaras turėjo 14 raguočių, 5 jaučius, 9 kiaules, 5 vietas, 8 žąsis ir 14 ančių. Arklių visai nebuvo. O javų tais metais Makniūnų dvaras turėjo: rugių 6 karčius, avižų 27 karčius, grikių 2 karčius ir žirnių du su puse karčio. Ten taip pat nurodyta baudžiauninkų prievolės ir duoklės.
Įdomu tas, kad 1703 metų inventoriuje minimas Makniūnų kaimas. Jis buvo nuo dvaro atskirtas vartais. Bet kurioje vietoje, neaišku. Makniūnų kaime tada buvo 5 dūmai (gyvenamos trobos). Tarp jų- vienas Pieškis. Ar ne šitų Peškių giminė? Jie ir nūnai gyvena Makniūnuose. O kurioje dvaro pusėje buvo vartai ir kur galėjo būti Makniūnų kaimas? Reikia manyti, kad kaimas buvo prie duobių kalno, pagal kelią į Raitininkus. Inventoriuje pasakyta, kad pieva Pastaunykas už tilto nuo kaimo, tai kaimas ir turėjo būti apie šią kalvą, duobių kalnu vadinamą, palei kelią. Dirvožemis irgi roko, jog čia buvo daržai. Inventoriuje nurodyta, kad Raitininkų ir Makniūnų baudžiauninkų prievolės vienokos, tai reiškia, kad Makniūnų kaimas tais laikais buvo. O kada, dėl kokių priežasčių išnyko Makniūnų kaimas, nežinoma. Karai, o gal maras jį sunaikino tokiu trumpu laiku, per 35 metus! Jau 1738 metų inventoriuje Makniūnų kaimo nėra. Gal žmonės išmirė, nes gyventojų - ūkių Raitininkuose sumažėjo 3 ūkiais, Lydekininkuose 2 ūkiai, Savilionyse tik l ūkis ir Veismūnuose 6 ūkiai.
Taigi, 1717 metų maras daug žmonių sunaikino Makniūnų apylinkėje. O buvusį Makniūnų kaimą gal visai, kad 1737 metų inventoriuje jo nėra. Ir vėl man neaišku, kodėl Raitininkų sodžiaus seni žmonės nežinojo, kas Raitininkų laukuose buvo palaidotas, kur per įdubusią daubą gulėjo išvirtęs aukštas kryžius XIX amžiaus pabaigoje. Ar nebuvo visas sodžius nuo maro išmiręs, o naujai atsikėlę gyventojai nežinojo, kas ten palaidota?
Lenkijoje 1624 metais siautė maras. Galėjo pasiekti ir Dzūkiją. Nuo tada gal ir atsirado Raitininkuose toji palaidotų žmonių duobė. O tais laikais plito ir reformatų tikėjimas. Nuo maro išmirė daug kunigų, tai reformatų šventikai ėjo kas katalikus ligonius ir teikė jiems paskutinį patepimą. Reformatai Lenkijoje veiklą pradėjo 1622 m., Lietuvoje, gal irgi apie tą laikotarpį. (152).
"XIII - tame amžiuje maras pasiekė Lietuvą. Tarp XIII ir XVIII amžių laikotarpyje maras Lietuvoje buvo kelis kartus, o didžiausias 1717 metais. Maras liovėsi siautėjęs, kai ėmė auginti bulves, organizuoti grūdų atsargų sudarymą nederliaus atveju"(506).
Toksai sandėlis - magazinas buvo Raitininkuose, kur gyventojai supildavo grūdus "juodai dienai" - laikė atsargas.
"Užnemunėje maras siautė 1738 metais".
Todėl galėjo pasiekti Savilionis ir kitus aplinkinius kaimus. Gal dėl to Savilionyse ir buvo tik 3 gyventojų kiemai 1787 metais.
Kiaulių maras apie 1930 metus siautė Makniūnų dvare. Visos kiaulės buvo sugaudytos, dvaras izoliuotas nuo visų kaimų. O kiaules užkasė sode po obelimis: viena kiaulė vienai obeliai. Daugiau kiaulių maras šiose apylinkėse nepasirodė.
Maras, kol nebuvo sulaikytas, daug žmonių Makniūnų apylinkėse nuvarė į kapus. Sumažėjo žmonių. Bet jau 1773 metais gyventojų daugėja: Lydekininkuose atsiranka 3 ūkiai, Raitininkuose 11 ūkių, Veismūnuose 8 ūkiai, Savilionyse 5 ūkiai vietoje 1738 metais buvusio vieno ūkio.
1738 metų inventoriuje Makniūnų dvaras jau priklauso naujam savininkui Baryčiauskui. Šiame inventoriuje jau randama, kad Makniūnų dvarui priklauso Užnemunėje esantieji du kaimai: Šadžiūnų ir Smarliūnų. Bet jie baudžiavos eina gvolto prie rugiapjūtės, prie vasarojaus ir kada dvaras pareikalaus. Abu šie kaimai tada buvo nesumokėję činšo du tūkstančius tintų ir nepajėgė jų tiek sumokėti. Kokiu keliu atiteko Radžiūnai ir Smarliūnai Makniūnų dvarui, kaip jo baudžiauninkai, nepavyko išsiaiškinti. Tada Šadžiūnuose buvo 8 ūkiai, Smarliūnuose - 7 ūkiai.
Noriu paminėti, kiek 1773 metais žemės plotų valdė Merkinės bažnyčios klebonas. Jis valdė Kampus ir kairėje Nemuno pusėje Radžiūnus. O kur buvo bažnyčios valdų ribos? Tais laikais ir klebonų valdas dirbo jų baudžiauninkai. Kunigai laikė karčemas ir, nuodydami savo parapijiečius, lupo iš jų pinigus. O Merkinės klebonas su Muiželiais palaidė glaudžius ryšius, nors Muiželis buvo kito tikėjimo. Net išpažinties paslaptį išdavė dvarininkui apie kanapių pluošto vogimą.
Jau 1703 metų Makniūnų dvaro inventoriuje nurodoma, be baudžiavos, dar ir duoklė dvarui iš jo pavaldinių. Duoklė nuo šeimos buvo tokia vieniems metams. Iš Raitininkų kaimo gyventojų nuo dūmo (šeimos) kasmet dvarui duoti po 1 žąsį, po 2 vietas ir 12 kiaulinių. Kiekviena šeima turėjo suverpti po vieną matką siūlų iš savo linų. Po šniūrą džiovintų grybų natūralaus dydžio. Po gorčių riešutų. Numegzti po 3 sieksnius tinklo. Per talkas už valgį ir gėrimą kiek reikės atbūti. O iš Makniūnų gyventojų ar reikėjo ši duoklė imti, inventoriuje nenurodyta. Ar buvo toji duoklė vėliau nuimta, neminima inventoriuje. Bet pagal mano senelio pasakojimą, o jis ėjo baudžiavą dar 1856 metais, reikėjo tuos linus verkti ir kt. Ponia pati priimdavo suverptus siūlus. Tąjį matką traukdavo per tokį žiedą: jeigu perlįsdavo nustatytas kiekis siūlų posmų, priimdavo, nepralenda - atmesdavo, negeras siūlas, verk per nauja! Išeitų, kad tas žąsis, vištas, grybus ir kita dvare buvo imama iki baudžiavos panaikinimo.
1738 metų inventoriuje yra užuomina, kad iš Makniūnų valdų tais metais į rekrutus sugauta 12 asmenų ir skaitoma, kad dvaras gaus 12 gorčių, javų ir 12 zlotų. Išeina, kad dvarui už sugautą rekrutą valstybė davė po 1 zlotą ir 1 gorčių javų. Irgi pajamos! Kuo daugiau sugausi, tuo daugiau gausi! O Makniūnų dvaras dar ir apie 1850 metus gaudė rekrutus caro kariuomenei iš savo baudžiauninkų. Ką tais laikais dvaras gavo už pristatytą rekrutą? Mano senelio iškart į rekrutus sugavo visus tris brolius 1855 metais, o senelis liko, nes buvo tik 15 metų. Tai buvo bausmė mano proseneliams, kad suagitavo Raitininkų kaimą neiti baudžiavą ir sumušė dvaro ekonomą, kai tas atvyko į sodžių varyti darban. Dvaro savininkas Henrikas Muiželis taip atkeršijo mano proseneliui. Nei vienas iš jų nesugrįžo.
Pagalvinis arba nuo galvos mokestis Lenkijoje buvo imamas nuo senų laikų. Šį mokestį mokėjo svetimšaliai, kaip žydai, totoriai ir čigonai. Savi gyventojai, visi luomai, kartais mokėdavo Pagalvinį mokestį, kai dėl karų valstybei pritrūkdavo lėšų (pav., per karą su turkais, totoriais). Bet valstybė šio mokesčio rinkimą slėpdavo ir jokių dokumentų nelikę. Lietuva, nors ir buvo susijungusi su Lenkija, šio mokesčio įstatymo nepriėmė. Kartu su dūmo mokesčiais buvo imamas ir pagalvinis. Tiktai nuo 1673 metų iš gyventojų, gyvenančių miestuose ir be jokio užsiėmimo, buvo renkamas mokestis po l zlotą nuo galvos. Taip pat buvo imama įvairios sumos iš žydų ir totorių. O 1637 m. išleista Lenkijoje plati konstitucija, kur nurodytas šis mokestis. 1685 m. ir Lietuva priėmė pagalvinį mokestį (K. 52, 53).
Padūmės arba nuo dūmo mokestis Lenkijoje atsiranda dar 1200 metais. 1773 metais ši duoklė - mokestis buvo reformuotas: vienas Karūnoje, kitas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Dalinant miestus ir kaimus į klases ir nuo dūmo mokėjo po 16, 15, 14, 12, 10, 8, 6 ir 4 zlotus pagal miesto padėtį ir nuo dūmo (gyv. namo - aut.) padėties. Gi lietuviški miestai buvo padalinti pagal Magdeburgo teises ir nemagdeburginius. Pirmieji padalinti į 3 klases, nustatant mokestį nuo dūmo po 50, 30, 20, 12, 10, 7, 6, 5, 4 ir 2 zlotus, žiūrint statybos ir padėties.
Padūmio mokestį privalėjo mokėti tie, kurių virš stogo buvo kaminai. O kurios trobos neturėjo kaminų, bet buvo gyvenamos, irgi mokėjo dūmo mokestį. Lietuvoje kaimuose dūmo mokestis buvo 7 rūšių. Tai priklausė nuo kaimo padėties. Kaimuose nuo dūmo reikėjo mokėti po 10, 9, 8, 7, 6, 5 ir 4 zlotus.
Visoje Lenkijoje ir Lietuvoje nuo dūmo mokesčio buvo atleistos ligoninės, špitolės, kunigų namai, mokyklos, bravorai, kalvės, salyklos ir klytinės.
Lietuvoje nuo seno, beveik prieš 500 metų, buvo geriausiai sutvarkyti įstatymai, kokių tuometinė Lenkija neturėjo. "Lietuvos statuto" buvo net 3 redakcijos, o paskutinė 1598 m. Zigmanto III patvirtinta. Taip gerai sutvardytų įstatymų, kaip "Lietuvos Statutas", tuometinė Lenkija neturėjo.
Senasis "Lietuvos statutas" draudė būti liudininkais prieš savo poną jo tarnams ir jo baudžiauninkams. O kiti liudininkai galėjo būti tik krikščionių tikėjimo. Tik leista liudyti totoriams, esantiems karalių tarnyboje. Žydai galėjo liudyti tik savo tikėjimo bylose, t.y., žydų su žydais.
1768 metais buvo leista Lenkijoje statyti cerkves. Taip kad leistos mišrios vedybos. Dukros likdavo tokio tikėjimo, kokį išpažįsta motina, o sūnūs lieka to tikėjimo, iš kurio yra tėvas. 1768 metais katalikų tikėjimas Lenkijoje tapo valstybinis. Jau nuo 1775 metų Lenkijos karaliumi galėjo būti tik katalikų tikėjimo. O kadangi jie buvo ir Lietuvos valdovai, tai katalikų tikėjimas užvaldė vis daugiau Lietuvos sričių, gal tik pietinėje dalyje, tai yra, Merkinės, o gal ir Nemunaičio apylinkėse. Dar XX a. pradžioje kai kurie lietuviai dzūkai gerbė ąžuolus. O vienas Navasodų kaimietis, praplėsdamas kluoną, ąžuolo nenukirto, o paliko augti kluone ir jo vainikas matėsi virš stogo.
Liustracija, arba surašymas buvo ir šiose apylinkėse. Pagal liustraciją, pavyzdžiui, Raitininkų sodžius turėjo teisę ganyti galvijus Makniūnų dvaro miškuose iki Kuzamko ir Kuzamkėlio. Ir ta teise naudojosi iki Pirmojo pasaulinio karo. O revizoriai ir liustratoriai, išsiųsti iš Lenkijos į Baltarusiją, Žemaitiją ir Lietuvą, buvo mokyti ir užsitarnavę. Jie buvo Žečpospolitos rytinių sričių administracinės kultūros mokytojai ir žinovai. Tada atsirado lietuviškas posakis: "Pinigų - į Lietuvą, proto - į Lenkiją". Tų liustracijų susidarė ištisi tomai. Tai pilių, dvarų ir kt. smulkūs aprašymai.
"Pagal 1738 m. liustraciją, Merkinės seniūnijoje buvo pasėta Vilniaus statinių: rugių 20, kviečių 1, miežių 3, avižų 8, žirnių 0,5. Nemunaičio seniūnijoje: rugių 40, kviečių 6, miežių 9, avižų 35, žirnių 2 (57).
"1557 m. valakų reformos įstatymas numatė visas tris rentos formas: 2 lažo dienas per savaitę nuo valako (21,8 ha), činšo nuo 6 iki 24 grašių, duoklę avižomis ir šienu. XVII amž. pirmoje pusėje lažo (baudžiavos- aut. ) norma nusistovėjo 6 dienos per savaitę. Ji išliko XVII - XVIII amž. Tačiau retas valstietis XVII - XVIII amž. I-moje pusėje turėjo valaką žemės.
Dauguma jų dirbo pusę valako sodybinės žemės. Didžioji Lietuvos valstiečių dalis XVIII amž. lažą ėjo nuo kiemo. Nustatant lažą, nebuvo atsižvelgiama į valstiečių žemės kiekį. XVII amž. dar gana dažnai buvo lažo prievolė nuo žemės kiekio". (140).
1703, 1738 ir 1773 metų Makniūnų inventoriai visai nemini moterų, o 1787 metų jau mini. Iš jo matytikokios tada buvo baudžiauninkų šeimos. Bet ir 1787 metais ūkio savininko žmonos vardo nėra, nors visos šeimos yra, net ir vaikų lytis, amžius. Žmona atžymėta tik viena raide "ž" po ūkio šeimininko vardo ir pavardės. Iš 1787 metų inventoriaus, kaimų gyventojų sąramų gal vietos gyventojai atseks savo protėvius, kur jie gyveno, kokį turtą valdė ir t. t.
Makniūnų valdų 1787 metų "podawcezy" inventorius, kuris buvo surašytas po dvaro savininko Vincento Baryčiausko mirties, birželio 24 dieną tais metais, sudarytas Gardino apskrities iždo rotmistro Motiejaus Stžeminskio. Tuo inventoriumi, kai Makniūnų dvaras liko be įpėdinių, jis buvo paimtas valstybės žinion. Ir tuo pačiu inventoriumi dvaras pervestas iš Gardino apskrities į Alytaus apskritį. V.Baryčauskas Makniūnų dvarą valdė nuo 1738 iki 1787 metų. Išeitų, kad jis Makniūnų dvarą valdė 50 metų! O 1795 metais Makniūnų dvaro administratoriumi buvo Adomas Hoppe.
1787 metų Makniūnų inventoriuje yra nurodytajam priklausiusių sodžių valstiečių turtingumas. Jie suskirstyti į 5 grupes. Turtingi turėjo po 3 arklius ir 4 jaučius, vidutiniškai turtingi ir pasiturintys - po 2 arklius ir 2 jaučius, vidutiniokai - po 2 jaučius, o kurie darbinių gyvulių neturėjo, vadinami vargiais (biednais), Turtingumas priklausė nuo turimų darbinių gyvulių, kitas viskas nesvarbu.
1787 m. inventoriuje yra surašyta visų dvarui priklausančių kaimų žmonės, net ir vaikai, žemės plotas, turimų gyvulių ir bičių skaičius. Sąraše pirmiausia užrašomas ūkio savininko (ės) vardas ir pavardė. Žmona atžymima tik viena raide "ž", o vaikai, nežiūrint jų amžiaus, pirmiausia sūnūs, po to- dukros ir jų amžius. Iš tų sąrašų galima matyti, kokios buvo šeimos Makniūnų apylinkės kaimuose, kiek turėjo vaikų.
Toliau inventoriuje aprašomus turimus gyvulius, prievoles, žemės kiekį, mokesčius, šeimos narių skaičių reikia atsekti tik pagal skaitlinę. Kaip kaimai iš eilės surašyti, taip ir eina jų skaitlinė. Iš to žinoma, kokiame kaime šeimos gyveno, kokio jos buvo turtingumo.
Inventoriuje yra nurodyta, kad gerą žemę Makniūnuose reikia artitris kartus, o vidutinę - tik du kartus. Ir grūdą gaudavo antrą, trečią, retai didesnį. O valstiečiai sėdavo daug žirnių, grikių, daug augino pupų , net po bačką jų turėdavo. Bulvių tais laikais beveik nesodino.
Makniūnų inventoriuje kažymėta, kad dvarui priklauso Lydekininkai, Raitininkai, Veismūnai ir Savilionys dešinėje Nemuno pusėje, Šadžiūnai ir Smarliūnai - kairėje pusėje. Tais laikais dešinė Nemuno nusė priklausė Žečpospolitai, o kairė - Prūsijai. Inventoriaus sudarytojas M.Stžeminskis baigiamajame akte nusiskundžia, jog šio turto surašymas sudaro sunkumų, nes jis randasi skirtingose valstybėse. Skirtingi buvo ir pinigai, ir prievolės, ir baudžiava. Žečpospolita buvo trimis padalinimais (1772, 1793 ir 1795 metais) panaikinta. 1795 m. Lietuva, be Užnemunės, atiteko Rusijos imperijai, o 1815 m. Vienos kongreso nutarimu, ir Užnemunė buvo prijungta prie Rusijos. Todėl, kai M.Stžeminskis aprašinėjo Makniūnų valdas 1787 metais, jos buvo skirtingose šalyse.
1794 metais Lietuvoje ir Lenkijoje prasidėjo Tado Kosciuškos organizuotas sukilimas prieš carinę Rusiją. Nėra žinių, ar Makniūnų dvaras prisidėjo prie to sukilimo, ar ne. 1794 m. gegužės 18 d. Merkinėje jau buvo sukilimo komisija.
Išvijus rusus iš Vilniaus, balandžio 23 d. buvo pasirašytas Lietuvos liaudies sukilimo aktas. Pirmasis jį pasirašė Ant. Tyzenhauzas, po to ir kiti, kaip Mich.Bžostovskis, D.Narbutas. Gegužės 22 k. Lietuvos sukilimo komisijos nariais pasirašė: Stefanas Niezabitovskis, Samuelis Korsakas, Marcinas Počobutas, Vilniaus Akademijos rektorius, Jurgis Tiškevičius ir daugelis kitų, iš viso 18 asmenų. Ir visi žymūs Lietuvos didikai.
Merkinės dalyvavimas T.Kosciuškos sukilime yra tikras (241). O Jasinskis, šių apylinkių sukilimo veikėjas, gailėjosi, kad sukilėlių daliniai nespėjo iš Prienų ir Alytaus pasiimti, kaip jisai tvirtino, 30. 000 akmenų šieno, 15. 000 akmenų sukorių (džiovintos duonos), 1200 bačkų avižų, 4000 marškinių ir kitų dalykų. Sukilėliai tų daiktų pasiimti nespėjo, nes juos puolė caro kariuomenė.
Tame sukilime, pagal Treskovo apskaičiavimą, buvo 20 000 lietuvių karių. Rugpjūčio pradžioje prie Vilniaus pagal raportą T.Kosciuškai, Lietuvos korpuse buvo: reguliarios kariuomenės 6452 galvos, 40 armotų, sukilėlių 4000, bendrai apie 10. 500 galvų.
Tasai Lenkijos ir Lietuvos sukilimas prieš carą, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška, nepavyko. Ties Macejovicais T.Kosciuška kautynes pralaimėjo ir, sunkiai sužeistas, pakliuvo nelaisvėn. Generolui Ferzenui už tas kautynes rusų caras Povilas I dovanojo Makniūnų dvarą su 300 baudžiauninkų.
Pagal senų žmonių ir Muiželių pasakojimą, Makniūnų dvarą Muiželiai taip įsigijo. Muiželis gyveno Rygoje ir buvo miškų pirklys. Generolas Ferzenas, būdamas Rygoje, prasilošė ir atėjo pas miško pirklį Muiželį, siūlydamas pirkti dvarą, nes jam skubiai reikėjo pinigų. Muiželiui patiko Makniūnų dvaro miškai ir jis juos nupirko. Taip Ferzenas, net nematęs Makniūnų, juos pardavė, o Muiželis, irgi jų nematęs, nupirko. Taip 1796 m. Makniūnų valdos tapo Muiželių nuosavybe. Jie jas valdė iki 1940 metų įvykių.
Makniūnų dvaro ponas Henrikas Muiželis, kurio valdymo metu buvo žiauri baudžiava ir jis pats mėgo "grožėtis", kaip prie verandos baudėjai plakdavo žmones, pats skaičiuodavo rykščių kirčius. Net buvo savotiška plakimo "technika"! H.Muiželis laukuose prie dirbančių žmonių nesiartindavo, jų bijojo. Tik raitas iš tolo per žiūronus stebėdavo dirbančiuosius. Jam valdant ir pasibaigė baudžiava.
Henrikas Muiželis buvo paskutinio Makniūnų dvaro savininko Karolio Muiželio senelis. Išeitų, kad Muiželių dinastijos keturios kartos Makniūnų dvarą valdė 144 metus.
Išnykus Makniūnų sodžiui 1738 metais, 1936 m. vėl atsirado Makniūnų kaimas, kuris yra ir nūnai. O jo nebuvo beveik 200 metų. Žemė pradėjo grįžti valstiečiams, o 1940 metais visas Makniūnų žemės plotas atiteko valstiečiams.
Henrikui Muiželiui valdant Makniūnų dvarą, buvo paskutiniai baudžiavos laikai. Jis buvo neteisingas, žiaurus ir kerštingas. Apgavo Galintėnų sodžių ir atėmė iš jų visus dabartinės Galintankos laukus. Iš keršto vienos valstiečių šeimos visus sūnus atidavė į rekrutus, atiminėjo ūkius, nuo plakimo rykštėmis mirė žmonės, pats gėrėjosi plakimu, plakė ir moteris... O pats, berods, 1873 metais, lipdamas į vagoną, galą gavo - mirė.
1830-1831 metų sukilimas irgi prisidėjo prie greitesnio baudžiavos panaikinimo, nes caro valdžia, norėdama gauti didesnį liaudies pasitikėjimą, pradėjo labiau spausti ponus. O valstiečiams davė šiokių tokių palengvinimų, kad juos patrauktų savo pusėn, kol caras Aleksandras II 1861 m. vasario 19 d. (pagal naują kalendorių - kovo 4 d.) paskelbė manifestą dėl baudžiavos panaikinimo Rusijoje, o kartu Lietuvoje ir Lenkijoje.
Maždaug iki 1860 metų miškas buvo iki sodo, kur dabar yra Žukevičiaus, Grinkevičiaus, Miškinio ir kitų sodybos. Kai tą skynimą arė, buvo bado metai. Artojai, plėskami skynimą, radę grybą, jį žalią suvalgydavo. Tai pasakojo mano senelis, kuris tada tą skynimą arė ir žaliais grybais alkį malšino. Jei kurie ir turėjo pinigų, nebuvo kur pirkti javų.
Henrikas Muiželis palaikė prekybinius ryšius su Ryga. Iš Makniūnų Rygon vežė javus, o iš ten atgal -geležį, druską ir kitus reikmenis. Važiuodavo keliolika vežimų. Ratai buvo medinėmis ašimis, o tepalo ratams neturėjo. Ratai girgždėdavo, tai privažiavę mišką, rinko kazlėkus (grybus) ir juos kišo į stebules. Ratai ne taip labai čiepdavo. Kelionė į ten ir atgal truko tris savaites. Nakvodavo prie karčemų. Vedlys būdavo žmogus, žinantis kelią, o kiti - paaugliai. Ir mano seneliui teko taip važinėti Rygon ir kazlėkais ratų ašis "tepti".
Muiželiai buvo atsikėlę iš Rygos, tai su ja ir palaikė Prekybinius ryšius. O čia pat, prie Merkinės, Kaminciškių kaime prie Straujos upės, 1795 m. buvo kalami noragai ir kiti ūkio reikmenys (35). Tai kodėl Makniūnų dvaras geležį vežė net iš Rygos? Gal ten pigesnė buvo?
Tais laikais, o daug kas šiose apylinkėse dar ir apie 1920 metus, laukus arė jaučiais ir arklais, o ne plūgais. Apie tą laiką ir dvaras dar jaučiais ardavo. Senais laikais laukus arė vien jaučiais. "Pagrindinę žagrės (čia vadinta arklu) dalį sudarė du geležiniai noragai" (34). Visos kitos arklo dalys buvo medinės. Akėčios irgi buvo medinės, jų virbalai - iš kieto medžio. Arkliai buvo naudojami vežiojimui. Net ir mėžimo šakės buvo medinės, su dviem ragais, o ant jų - geležiniai noragėliai, kad geriau smigtų mėšlan.
"Lietuvoje žemė priklausė valstybei, dvarininkams ir dvasininkijai. Nedidelę jos dalį turėjo magdeburginiai miestai. Visų kategorijų valstiečiai neturėjo savos žemės. Jie naudojosi ja už nustatytas prievoles žemvaldžiams" (82). Tada ne tik žemė, bet ir visi valstiečiai, priklausantieji dvarui, buvo pono nuosavybė. Ponas galėjo savo baudžiauninką negyvai užplakti, keisti į šunis su kitais ponais, atiduoti į rekrutus ir net iš iš tekančios jaunosios reikalauti pirmos nakties. Panašiomis teisėmis paskutinėmis baudžiavos dienomis naudojosi ir Makniūnų dvaro ponas Henrikas Muiželis.
Rusijos caras Aleksandras II valstiečius išlaisvino iš ponų, kunigų ir kitų žemvaldžių jungo. Tuo valstiečiai džiaugėsi. Ir į caro kariuomenę patys pristatydavo reikiamą skaičių vyrų. Nereikėjo gaudyti rekrutų ir juos, kad nepabėgtų, su kaladėmis ant kojų laikyti rūsyje, ten, kur dabar sukraunami kolūkio runkeliai. Panaikinus baudžiavą, sunyko ir Makniūnų malūnas bei karčema. O tais laikais, kaip rašoma 1787 m. inventoriuje, veikė Makniūnų malūnas (jis stovėjo ties piliakalniu, arti upelio), karčema su užvažiuojamu kiemu, pastatais ir net savo salyklą. Karčema buvo netoli malūno, prie kelio ir "Duobių kalno". Makniūnų bravoras (dabar tame pastate kolūkio kiaulidė) veikė beveik iki 1890 metų.
Prie 1863 metų sukilimo jau prisidėjo ir Makniūnų dvaras. (Caro valdžiai numalšinus sukilimą, dvare slėpėsi likę sukilėliai. Dvaras juos maitino, rengė, kol aprimo laikai. O 1905- 1907 metais dvaras įsteigė slaptą mokyklą, nupirpo daug knygų, kad žmonės skaitytų, šviestųsi. Neramumų banga paveikė ir jaunąją Muiželių kartą, kaip Karolį, Juliją, Marytę. Jie pasidavė tų laikų įtakų bangai.
Neilgai buvo ramūs laikai. 1914 metais, baigiantis vasarai, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečių okupacija engė ne tik dvarą, bet ir visus valstiečius. Ir tokie karo meto laikai apie Makniūnus tęsėsi beveik iki 1923 metų.
Dėka 1907 metų neramumų visoje Rusijos imperijoje, atsirado ir Makniūnų dvare mokykla, kurioje buvo dėstoma lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Ją įsteigė K.Muiželis su seserimis savo lėšomis ir veltui mokė dvaro ir aplinkinių kaimų vaikus. Caro žandarai ją susekė ir uždarė, o Muiželius už nelegalią mokyklą nubaudė.
Apie 1907-1914 metus Makniūnų dvaras gyveno savo geriausius laikus. Jam savo darbo jėgos neužteko, todėl aplinkinių kaimų žmonės ėjo dvaran uždarbiauti. Vabalių kaimo gyventojas Juozas Jegelevičius, prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbęs Makniūnų dvare, rašo, kad "Vabalių kaimo valstiečiai dažniausiai padieniais ėjo į K.Muiželio Makniūnų dvarą. Muiželio dvaras buvo didelis, turėjo daug palivarkų ir ten visuomet reikėjo daug padienių darbininkų. Dvaro ekonomas prieš kokius nors darbus atjodavo kaimą pranešdamas, kad rytoj tegu visi ateina į darbą. Rytą darbininkų pilna dvare. susirenka ir laukia, kol užgirsta būgną. Būgnas - tarp dviejų stulpų pakabinta geležis ir plaktukas. Rytą skambina į darbą, dvyliktą valandą - kietums, po kietų vėl skambina į darbą, o vakare, kai saulė leidžiasi, būgnas darbininkus paleidžia namo. Vakare, kai užgirsta būgną, darbininkai meta darbą, sueina į vieną vietą ir laukia atjojant ekonomo. Jis atneša talonus su kainom ir dalina juos: vyrams po penkiasdešimt, moterims- po keturiasdešimt, o vaikams- po auksiną. Po tiek mokėjo tik vasaros darbymečio metu. Visi grįžta namo patenkinti, kad ir tiek uždirbo. Taip uždarbiauti kiekvieną dieną eidavo atliekami šeimoje darbininkai. Sulaukę sekmadienio, eidavo pas poną pinigų už savaitės darbą. Visi sustodavo prie lango ir laukdavo, kol ponas atidarys langą, paims iš darbininko talonus ir pagal juos apmokės". (143).
1915 metais, per Pirmąjį pasaulinį karą, nei Makniūnų dvaras, nei aplinkiniai kaimai nepakliuvo į karo veiksmus, todėl ir sodžiai, ir dvaras liko nelabai nukentėję ir nesudegę. Savininkas buvo kažkur pasitraukęs, tai dvarą valdė kariškiai vokiečiai. J.Jegelevičius prisimena ir vokiečių okupacijos laikus Makniūnų dvare: "Makniūnų dvare ekonomu buvo Černeckas. Jis buvo labai žiaurus, blogai elgėsi su darbininkais. Jeigu kas kiek pasipriešindavo jam, tai ir gaudavo mušti. Kai Vaclas Jegelevičius iš Vabalių kaimo tik pasakė, kad jei veltui dirba, tai nors pietus duotų, tai jį užpjudė šunimi ir dar gavo lazda". (146).
Černeckas Makniūnų dvare buvo ekonomu dar ir 1931 metais. Po Černecko, kuris išsikėlė iš Makniūnų dvaro, K. Muiželis ekonomo kareigas panaikino ir pats viskuo rūpinosi.
Dvaro savininkas Karolis Muiželis, 1923- 1940 metais valdydamas Makniūnų dvaro centrą, nesikišo į jokias organizacijas, net ir radijo nepirko, rūpinosi vien savo reikalais. Net knygų iš savo bibliotekos pats niekam nedavė, tuo rūpinosi jo žmona. Neprenumeravo jokios spaudos. Tai dėl to, kad jo neįtartų, jog prisideda prie to ar ano. Tais laikais šiose apylinkėse neapkentė lenkų, dėl to K.Muiželis toks atsargus buvo, nors pats ir ne lenkas buvo. Šio dvaro pašonėje, Rinkavos dvare (kur dabar girininkija) buvo nužudytas jo savininkas Dekinevičius. Tarp 1920-1922 metų taip buvo ir su kitų dvarų savininkais.
Iki 1923 metų iš Rusijos sugrįžo visi mobilizuoti vyrai. Jie parsivežė naujienų apie Spalio revoliuciją ir jas skleidė tarp gyventoju, jog žemė teks tiems, kas ją dirba. K.Muiželis irgi tatai žinojo ir skubiai pardavinėjo savo dvaro palivarkus. O 1925 metais buvo nusavinti ir išdalinti Piliakalnio ir Novoplentos palivarkai. 1926 metais buvo išdalintas ir Makniūnų dvaro centras.
Gal 13 metų be karų gyveno šių apylinkių gyventojai. O 1939 metais girdėjosi Lenkijos - Vokietijos karo garsai. Rugsėjo 17 dieną - Lietuvoje visuotinė mobilizacija. Lenkija krinta. Kai vėlai naktį pašauktas karinėn tarnybon užėjau Makniūnų dieninėn (ten buvo nurodyta susirinkti), radau Muiželienę dieninės raktinėje prie radijo aparato klūpančią ir verkiančią. Ji verkė kritusios Lenkijos. Po to susirgo ir už metų mirė. O spalio 10 dieną visi džiūgavo - Vilnius ir jo kraštas grįžo Lietuvai. Jį grąžino Tarybų Sąjunga.
Praėjo 1941-1945 metų karas. Makniūnai ir aplinkiniai kaimai augino duoną, kuri buvo labai reikalinga karo nuniokotam kraštui. Praslinko žiaurūs 1944-1951 metai. Žmonės atsigavo, kolektyviškai tvardė žemės ūkį. Tai buvo sunkus laikotarpis šio krašto žmonėms. Žemdirbys tą naštą pakėlė ir sulaukė gerų laikų. O koks sunkus tas kelias buvo, jaunoji karta nė neįsivaizduoja. Kad tą suprastum, reikia pačiam tai pergyventi. Buvo sujungti trys kolūkiai: Raitininkų, Savilionių ir "Tarybinis artojas" (Galintėnai) 1955 metais. Kolūkis pavadintas "Tarybinis artojas", vėliau - "Dzūkija". Jo kontora ir susirinkimų būstinė buvo namas, kuriame nūnai gyvena St.Grybausko šeima. 1957 metais prie šio namo pristatytas kitas, didesnis namas - tai kolūkio salė. Kiek vėliau, 1964 metais, buvo pastatytas naujas namas (dabar T.Prieskienio namas), kur įsikūrė kolūkio kontora ir apylinkės taryba. O vėliau, dėka Aleksandro Drobnio, kuris kilęs iš Pilkaraisčio vienkiemio (dabar Lydekininkų kaimas), Makniūnuose buvo pastatyta dabartiniai kultūros namai ir dabartinė mokykla.
Pirmasis į dabartinę Makniūnų gyvenvietę atsikėlė kolūkietis Julius Dvareckas, po jo - Viktoras Stražnickas ir Petras Kilmanas. Šie pirmieji "Dzūkijos" naujakuriai čia surentė savas trobas 1956 metais. Jie davė pradžią dabartinei Makniūnų gyvenvietei.
Pirmasis kolūkio pirmininkas Jonas Pliauga buvo Raitininkų kolūkio organizatorius. Šis kolūkis buvo nedidelis, tik trys kaimai, kaip ir visi aplinkiniai kolūkiai. Iki dabartinio kolūkio pirmininko Juozo Dzekunsko šiam ūkiui vadovavo: J.Pliauga, J.Gražulis, Griškevičienė, A.Banevičius, J.Radvilavičius, V.Čebatorius, Vl.Žemaitis, Vyt.Kizas, A.Olišauskas, J.Aliukonis. Šie visi vadovai neilgai išbuvo ūkyje, vis keitėsi, dėl to šis ūkis vis laikėsi prie silpnesnių. Tik pirminikaujant vytautui Kizui, o jis vadovavo ūkiui ilgiausiai (daugiau kaip 10 metų), ūkis buvo atsigavęs. Tada buvo Makniūnuose pastatyta grūdų sandėlis, kultūros namai, mokykla. A.Olišauskas pastatė dirbtuves, praplėtė karvių fermą Savilionyse, patvarkė parką, tvenkinėlius sode. Vadovaujant J.Dzekunskui, buvo apšviesta Makniūnų gyvenvietė, išasfaltuotos gatvės, pastatyta trąšų sandėlis, naujos dirbtuvės, garažas, pirtis. Ir taip, nuo Juliaus Dvarecko pastatyto pirmo namo, Makniūnų gyvenvietė išaugo, išgražėjo. Prie liepų ošimo sename parke prisijungia naujo parko medžiai. Tik gaila, kad dvaro centyras ir beveik pusė parko sunaikinta. Blogos pokario metų vadovų galvos be reikalo išardė tiek dvaro pastatų, kurie kolūkiui būtų buvę labai reikalingi. Ir dvaro centras, jei būtų išlikęs, dabar tarnautų kolūkiečių gerovei.
* * *
Šiame darbe medžiaga apie Makniūnus liečia tik laikotarpį nuo 1703 m. ankstesnės medžiagos neieškojau, gal kas kitas tuo pasirūpins. Aš norėjau suteikti žinių nuo tų laikų, kai Raitininkai buvo pajungti Makniūnų dvaro baudžiavon. Anksčiau Raitininkai baudžiavą ėjo Merkinėje. Išskyrus Makniūnus ir jo palivarkus, kiti šiame darbe aprašomi kaimai jau buvo minimi 1589 m.
Manau, kad skaitytojas iš 1703, 1738, 1773 ir 1787 metų inventorių susidarys vaizdą apie Makniūnų dvarą ir jam priklausiusius sodžius, kokios buvo baudžiauninkų prievolės ir duoklės dvarui bei valstybei. 1787 m. inventoriuje gyventojai surašyti kaimais, tai sekančiose lentelėse pagal jų eilę (skaitlinę) galima sužinoti, kokius jie turėjo gyvulius, paukščius, ar turėjo bičių, kokie mokesčiai ir prievolės dvarui.
Senovės Lietuvoje baudžiavos nebuvo. Ją įvedė dabar laikomas šventuoju Lietuvos patronu Kazimieras, Lietuvos ir Lenkijos valdovas. O panaikino baudžiavą Rusijos caras Aleksandras II 1861 metais. Baudžiavos laikais baudžiauninkai, kaip koks daiktas, buvo pono nuosavybė. Jis galėjo su jais daryti ką norėjo: užmušti, plakti, mainyti į šunis ar su kitų ponų baudžiauninkais, atimti jo turtą ir t.t. Ir taip Lietuvos valstietis baudžiavos jungą nešė virš 300 metų. Buvo ir valstybinių kaimų, kaip Galintėnai, kur gyvenimo sąlygos buvo lengvesnės. Buvo ir parapijų baudžiauninkai, kurie dvasininkams veltui dirbo. Ir ponai, ir dvasininkai laikė karčemas, jose nuodydami mūsų tautą, iš gyventojų čiulpdami paskutinį turtą.
Rengiant šį darbą man talkininkavo Julius Būtėnas ir Albina Venskevičienė, o tvarkant medžiagą - Genovaitė Daukšienė. Didelis dėkui Jiems už talką.
Vladas Ulčinskas