Klepočiai
Specdalys
Ištrauka iš knygos: Jurgis Kunčinas "Niekieno namai"
1944 metais į Klepočius atvyko specialus rusų naikintojų dalinys, buvo gruodis, sausas sniegas, Kūčios. Merkinėje skambėjo varpai. O gal ir neskambėjo. Viską juk galima įsivaizduoti, net pačius baisiuosius dalykus.
Kariškius juk aš prisimenu iš vėlesnio meto, praėjus geram dešimtmečiui, gerokai po to, kai jie Klepočiuose pleškino dzūkų trobas, varė iš tvartų gyvulius, pjovė juos, grobė šiltesnius rūbus, lakė naminę ir spjaudė pro švarples - ant aslos ir šventųjų paveikslų. Iš šalies žiūrint, jie tarsi tyčia stengėsi elgtis kuo bjauriau, bet ne - tokie ir buvo, nieko nevaidino. Kas yra specdalys, tegul pagalvoja kiekvienas sau: tai nebe paprasti, nuvargę kareiviai, besidalijantys machorką. Gal kokį plakatinį pavyzdėlį? Gerai: NKVD batalionai ir rusų pėstija. Arba SS ir stepių vėjo nugairintas Vermachtas. Užkimę artileristai, tempiantys iš pelkės savo pabūklą, ir kareiviai, su šunimis lydintys į mišką darbo koloną. Arba: suanglėjęs Guderiano tankistas ir lauko žandarmerijos feldfebelis su skardine lentele ant krūtinės. Tiek plakatų.
Mano matyti pirmieji rusų kariškiai irgi gerokai skinasi. Vieni su savo tanketėm malėsi po dar nevisiškai užžėlusių apkasų ir kitokio šlamšto pilnus miškus, dalijo vaikams "pagalvėles" ir po milinės skvernu įsinešdavo į dalinio kiną. Kiti su diskiniais PPŠ automatais tykodavo pamiškėse ir, turėdami aibes dyko laiko, pleškindavo į fanerinius "banditų" siluetus: tatatatata, papach! Kaip vaikai - kreida ir smala - pripiešdavo ant tų taikinių svastikų ir S raidžių su dviem vertikaliais brūkšneliais - taip jie kovojo ir su Trumenu. Būdavo tarp tokių ir lietuvių, jie tik keikdavosi rusiškai. Man jie visi atrodė be galo seni, dvokė prakaitu, kerzu, varveliu ir visada garsiai kvatodavo. Pasakys kuris žodį,- visi ir griaudžia. Gal taip patys save drąsino? Taip, tie iš pamiškės, kurie tykodavo miškinių ar bent mankštindavosi kovoti su jais. Juk visi taikiniai būdavo kiaurai išvarpyti, o mes prisirinkdavom pilnas kišenes dar šiltų, dvokiančių paraku gilzių. Iš jų maža naudos. Kur kas vertingesni kulipkų smaigaliai aplink taikinius. Iš jų (skardinėlėj ant laužiuko) galėjai prisilydyti švino, o kas bent sykį yra žuvavęs, tas žino, kam jo reikia.
Tris tokius kariškius, stipriai sumerkęs akis, ir dabar matau palei eglėtą gelžkelio pylimą: vienas, praskėtęs žolėje kojas, guli prie lengvojo kulkosvydžio. Kiti du (su diskiniais automatais) drybso iš šonų, o aš einu pro šalį žemuogių rinkti. Jie nepraleidžia manęs, girdi, tuojau pradėsią šaudyti. Vienas automatininkas, įtempęs raudoną gumelę, skaudžiai paleidžia ją į ištemptą, melsvomis galifė aptemptą kulkosvaidininko užpakalį. Dar girdžiu pirmojo keiksmus ir kitų dviejų gargaliavimą. Ne, juoką - jie juokėsi kaip visi žmonės.
Tokie tat kareiviai 1944 metų gruodžio mėnesį supleškino Klepočių kaimą. Rusus vedė lietuviai, visi rūkė cigaretes, machorką ir iš gertuvių, pasibaigus spirito daviniui, lupo prisiplėštą naminę. Jie degino trobesius, šaudė bėgančius vyrus, daužė juos buožėm, o lavonus mėtė į liepsnas. Visai neatrodė žvėrys, nors buvo tikrai pikti. Liudininkai patvirtino - būta ir moterų, netgi itin žiaurių moterų. Vera Furman, štai vienos pavardė. Ji buvo trumpais kailinukais ir nešiojosi vokišką valterį. Dvelkė kvepalais, tabaku ir ta pačia namine. Gėda sakyt - itin tyčiojosi iš nuogų vyrų. Tos moterys matė sudegintus Rusijos kaimus, dvokiančius degėsius ir žmonių kaulus. Dabar jos pačios dvelkė mirtim. Čia juk irgi buvo fašistai - šiaudgaliais apkibę, raugu, gyvuliais, dūmais atsiduodantys kaimiečiai. Bet fašistai, nes ėjo prieš šventą reikalą. Dabar atėjo jų eilė!
Oras buvo skaidrus, Klepočių pašvaistė pakilo viršum Nemuno slėnio ir toli buvo matyt. Tolimų kaimų gyventojai, išbėgę iš namų, stovėjo ant aukštumėlių ir žiūrėjo, kaip dega Klepočiai. Bet kiekvienas - ne, beveik kiekvienas - galvojo apie save. Rytoj gal ir čia? Ten toli matyt - erdvios panoramos, neaukštos banguojančios kalvos, tyrai ir girios - pati tikroji Dzūkija. Šarūno žemė.
Kurgi buvo Šarūnas, turėjęs dvylika eilių dantų? Iš dausų žvelgė Šarūnas į liepsnas ir net dvylika eilių dantų turėdamas ničnieko negalėjo padaryti! Neatsiliepė iš dausų ir senos Merkinės gynėjai, ir dar likę gyvi keli šauliai, užkasę vokišką kulkosvaidį. Tylėjo ir lietuvių partizanai girių bunkeriuose. Klepočiai supleškėjo ir visa Dzūkija išgirdo - šitaip bus visiems, kas tik dairysis į mišką! Jau sakyta: ne visi baudėjai buvo rusai, mongolai, samojedai ir kazachai. Ne tik jie pleškino jotvingių ir Margirio ainius. Buvo leitenantai, viršilos, kovotojai ("borcy") avietiniais NKVD antpečiais. Bet buvo ir lietuvių vedliai, atvedę baudėjus. Tarsi patys būtų neradę! Dvidešimtojo amžiaus vidury Lietuvos vieškeliai jau buvo pravažiuojami. Bet, matyt, vedlio profesija amžina kaip ir budelio. Vedliai minimi dar kryžiuočių vėgeberichtuose. Jų turbūt rasi visų tautų istorijos palėpėse. Išskyrus nebent estų, karelų ir suomių, bent aš taip manau. Tai amatas. Bet juk ir baudėjai - nejau visi iki vieno? o negalėjo pasakyti kaip Osvencimo komendantas Robero Merlio knygoje "Mirtis mano amatas": mirtis mano amatas. Bet amatininkai buvo neprasti.
Teberūkstant sienojams, surišę nuogas rankas viela (jos apdairiai nepamiršta pasiimti, tai gal vis dėlto amatas?), jaunesnius ir sveikesnius vyrus enkavedistai išsivarė į Merkinę - seną, pilną karčemų, krautuvių, bažnyčių, mūrinių namų su rūsiais, miestą. Į rūsius varė vyrus, į rūsius. Varė per šaltį pėsčius, pusnuogius - vyrai tą kelią puikiausiai žinojo. Atlaidų ir turgų kelias. Kelias per lauką, girelę, mišką, kelias pro užšalusį ežerą. Gražus kelias - smagus linguoti ir parlinguoti. Betgi ar dabar? Galima tik spėlioti, ar leido jiems bent sykį stabtelėti, atsidusti, įspraudė į dantis nebaigtą rūkyti papirosą. Vargu. Visi vyrai ėjo greitai, sargybiniai vos spėjo, - visi troško kuo greičiau atsidurti Merkinėje - šauniam turgų mieste -ten gal pames bent ant šiaudų kūlio? Smėlėti "skiepai" juk taip baisiai neįšąla? Jei nenušovė kaime, mąstė kai kurie, tai gal velnias netrauks, gal ir... Nu ne, paleist tai jau rusas nepaleis! Nesurištom rankom gal kuris būtų ir bėgęs, sprukęs kaip zuikis, bet kad visų buvo surištos ir dar užveržtos. Maždaug taip, kaip telefono stulpo atrama, su replėm.
Koks dailus, koks tolimas ir koks išmintas tasai kelias į Merkinę iš šiaurės vakarų pusės! Vieškelis - tikras, vingiuotas, su kalniukais - klasikinis lietuviškas viešinkelis. Su tikrai palinkusiom liepom ir patrešusiais kryžiais. Nebetoli Merkinės - jau girdėtum ne tik varpus, bet ir arklių žvengimą - tas kelias smunka į daubą, tilteliu perdunda mažytį, bet sravų Nemuno intakėlį ir staigiai kyla į kalną, jau į Merkinės miesto kalną - priemiesčio kalną. Vyrai slidinėja ant lauko akmenim grįsto grindinio - jau tuomet tokio būta. Viskas lyg ir arti, betgi čia labai atoki vieta, labai niūri ir paslaptinga. Tai čia užpuolė kareivių "palūtarkę", o ir neužpulta ji vos užkosėdavo į tokią statumą. Rimtas kalniukas, rimtas. Čia ir "studebekeriui" ne juokai.
Štai į šitą kalną dabar ir varė vyrus.
Ir nieko neatsitiko. Nė vienas nebėgo. Nė vienas nepasipriešino. Visi šnopuodami lipo - kailiniuoti kareiviai ir pusnuogiai, surišti vyrai. Nejau nenujautė? Nejau galėjo patikėti, kad liks gyvi? Vyručiai, mūručiai! Dzūkai jūs! Juk patys savo akim matėt, kas darėsi Klepočiuose šventą Kūčių naktį!
Svarstyk dabartės kaip tik nori. Kol gyvas, tol tiki. Sveiki, dar visi jauni vyrai - kol gyvas, tol... Gal paims į rusų kariuomenę ir fsio? Gal dar kas. Gal pasitaikys daug geresnė proga pabėgti. Svarstyk dabartės kaip nori. Dvasios pristigo? Bandoj vis drąsiau. Juk kaip avis varė. Tik piemuo ne su botagu, o su automatu. Ir viela sumazgytos rankos. Gal nuvarys, įmes į "skiepą" ir viskas? Gal gal, labai gali būt. Visko dar gali būt.
Gal vėjas iš Merkinės karčemų atpūtė prarūgusio alaus ir kopūstų kvapą? Tokių šiltų, rūgščių kopūstų, kad net seilės burnoj tvenkiasi. Argi taip negalėjo būti? Juk sargyba tuojau sujudo - "Živej, sūka, podtenisj! Nu - ka, blia!" Bet vyrai ir taip juk kopė, slydinėdami ant tų "kačių kaktų". Ne tiek daug jų čia ir buvo, ne tiek jau ir daug. Užtat Klepočiuose beveik nė vieno nebeliko! Ir nėr čia ko tiem vyram draskyt akis - nebėgo, neatėmė automatų, neiššaudė sargybos! Neskandavo: Lie - tu - va! Nedainavo rūsčių karo dainų ir nepludo savo budelių. Tikėjosi mat dar kaip nors išsikapstyti.
Buvo žiema. Šalta žiema, Kalėdos. Po ledais gurgėjo visi upeliukai ir pats Nemunas - upę slėnyje jie dar išvydo Vakarų pusėje ir įpiečiau, virš jos kilo šaltas garas. Paskui jau tikrai sugrūdo buožėm į rūsį - Vieš - pa - tie! Lojo Merkinės suneš, buvo pavakarė ir žmonės pro langus juos matė. Negi jiems ką prikiši - ledinės jūs širdys! Ne, niekam nieko nepasakysi, o juk tai buvo geresni žmonės nei mes šiandien, gal ne? Daugiau kentėję ir labiau pasikliovę Dievu <...>