Kaip viskas prasidėjo, arba pirmieji 2005-ųjų metų bibliotekos statybos istoriniai puslapiai (III d.)
„Na, dabar vaizdas žymiai geresnis“, – pastebėjo kolegė žvelgdama man per petį į vorą nutįsusių nuotraukų, kurios lyg kareiviai rikiavosi į eilę dulkėtame kompiuterio ekrane. Vandens lašas iš mažo laistytuvėlio, kuriuo ji ką tik laistė gėles, smagiai tekštelėjo ant stalo, palikdamas Australijos kontūrus primenančią dėmę. „Tai jau taip“, – sumurmėjau alkūne nusausindamas vandens klanelį ir pasirinkdamas nuotraukų peržiūroms patogesnį skaidrių demonstravimo režimą.
Ir išties, likusios nuotraukos nebuvo panašios į anksčiau regėtus vaizdus. Visų pirma, skyrėsi jų nuotaika. Jei ankstesni statybų vaizdai alsavo niūrumu ir tamsa, tai naujausiose nuotraukose vyravo šviesūs ir džiugūs tonai. Artėjo darbų pabaiga ir ore tvyrojo džiugi pabaigtuvių nuotaika. Aplink lyg išprotėję zujo elektrikai, tinkuotojai ir dažytojai. Dar vienas meistriškas potėpis ir pilkos sienos pasidengs raminančia gelsva spalva.
O tuo metu biblioteka tingiai snaudė paskendusi pro langus srūvančioje šviesoje, kurioje it snaigės tyliai suposi pavienės dulkės. Ji tyliai laukė naujųjų įnamių, kurių klegesys ir šurmulys lygiai po dviejų mėnesių užpildys nuošaliausias kertes. Besibaigianti 2005-ųjų vasara skaičiavo paskutines dienas, o kalendoriaus lapelis už lango rodė rugpjūčio 28 dieną.
Mano kompiuteryje po šia data paženklintu failu slėpėsi 17 nuotraukų. Pirmose septyniose buvo užfiksuoti pastato išoriniai apdailos darbai. Vienoje jų matyti ne kartą statybose regėta situacija: du dirbantys ir du juos stebintys prievaizdai. Kitose – trinkeles klojantys darbininkai bei dvi dažytojos, gelsvai tepliojančios abonemento sieną. Viena jų užsikorusi ant pastolių dažo viršutinę pastato sieną, kita gi tvirtai laiko metalinę pastolių konstrukciją, kad ši be laiko nesubyrėtų. Lauko fotosesiją fotografas baigia masyviu kanalizacijos dangčiu, iš pažiūros primenančiu milžino pamestą monetą.
Toliau seka bibliotekos viduje užfiksuoti vaizdai. Prieš akis išnyra abonemento gale įsikursiantis Vaikų literatūros skyrius, kuriame tik įsikėlus glausis Metodikos skyrius ir buhalterija. Toliau seka pats įdomiausias ir paslaptingiausias virtualios kelionės elementas. Pagaliau į dienos šviesą išlenda nežinomas fotografas, kuris šioje nuotraukoje labiau panašus į mistinį vaiduoklį, nei į žmogų. Mat fotoaparato blykstė atsispindi stumdomų durų stikle, todėl atrodo, jog fotografas randasi kompiuterinėje mokymų klasėje, o ne prieš ją. Priminsiu, jog anksčiau mokymo klasėje buvo prisiglaudusi skaitykla, kurią vėliau uzurpavo kaip iš gausybės rago pasipylę kompiuteriai, kuriais viešąsias bibliotekas savo laiku iš finansinio fondo gausiai „vaišino“ pirmasis „Bibliotekos pažangai“ projektas.
Kitoje nuotraukoje regime kuklų kambarėlį, kuriame glausis Bibliografinis-informacinis skyrius. Jo turtingu informaciniu fondu ateityje naudosis ne vienas krašto istorija besidomintis pilietis. Tačiau man asmeniškai pats puikiausias, jaukiausias ir šviesiausias yra sekančioje nuotraukoje užfiksuotas vaizdelis. Šiame sustingusiame kadre trūksta tik stalo, kompiuterio ir kėdės bei joje 11-tus metus snūduriuojančios masyvios figūros, savo iškiliu stotu užpildančios skaityklos erdvę.
Fotografas nepašykštėjo laiko ir kyštelėjo nosį į du greta skaityklos esančius kambarėlius. Dvejose nuotraukose įamžinta mobili to meto „naujovė“ – slankiojantys metaliniai stelažai, kuriuose bus saugomi bibliotekos archyviniai dokumentai bei seni periodiniai leidiniai. Iš sekančios nuotraukos matyti, jog fotografas neapsiribojo vien tik bambos lygyje esančių vaizdų fiksavimu. Bent kartą jis užvertė galvą į viršų ir nufotografavo lubose įmontuotas dienos šviesos lempas. O dabar, mieli skaitytojai, patarčiau užsiimti nosis, nes dvejose paskutinėse nuotraukose nežinomas foto metraštininkas palietė itin intymią ir delikačią tualetų temą.
Pirmasis vaizdas verčia galvoti, jog kažkoks asmuo prispirtas ūmaus reikalo išvertė duris, tačiau pasinaudojęs tualetu, patingėjo jas grąžint į vietą. Iš antrosios nuotraukos matyti, jog statybininkai buvo gan dažni svečiai bibliotekininkams skirtame tualete. Ir tai normalu, nes juk nebėgsi kiekvieną kart į lauką, prispirtas rimto reikalo. Tik ant grindų pasklidusios įtartinai atrodančios rudos dėmės vertė abejoti, ar unitazai prieš jais pasinaudojant jau buvo prijungti prie kanalizacijos ar dar ne? Tad tiek tos delikačios temos, kur bibliotekininkai pėsti po arbatos vaikšto.
Teisybės ir tikslumo dėlei reiktų pasakyti, jog šalia rugpjūčio 28 d. aplanko glaudėsi dar vienas, gegužės 17 diena pažymėtas failas. Jame buvo tik penkios nuotraukos. Dušą su kabliu rankšluosčiui pasikabinti primenantis tualeto fragmentas, tinkavimo darbai kabančių elektros laidų fone bei anga su dangčiu lubose. Įdomiausios buvo dvi likusios nuotraukos. Vienoje jų, būsimoje bibliografų buveinėje, tarsi blogas lemties ženklas kabojo ilgas elektros laidas, į kurį žiūrint prisiminiau nemirtingas Pauliaus Širvio „Padavėjos“ eiles. Kas skaitė – supras, ką turiu omenyje.
Žymiai smagesnė buvo paskutinė, koncertinę sceną primenanti nuotrauka. Nutinkuotoje ir tuščioje mokymo klasėje prie lango stovėjo statybininkų palikti ir sintezatorių primenantys mažyčiai pastoliai. Atrodė, jog netrukus prasivers greta esančios durys ir pasirodęs muzikantas užtvindys tuščią erdvę pulsuojančiais elektroninės muzikos garsais. Tačiau tikrovėje, turbūt, išėjo kibiru nešinas „muzikantas“ ir palypėjęs ant „sintezatoriaus“ mentele palygino nutinkuotą sieną. Nenusiminkite. Muzika ir dainos dar skambės ateityje, o tuo metu bibliotekininkų laukė itin „miela“ ir varginanti dovanėlė: iš taško „A“ (Ligoninės gatvėje) į tašką „B“ (Naujojoje gatvėje) pertemti 150 tūkst. bibliotekos spaudinių.
Baigus nuotraukų peržiūrą, man iškilo viena itin svarbi ir aktuali – disko išsaugojimo problema. Kam patikėti šį neįkainojamą istorinį reliktą? Kas sugebės jį deramai saugoti ir perduoti ateinančioms kartoms? Sudariau galimų kandidatų sąrašą, tačiau visi jie neatitiko mano aukštai iškeltų kokybinių reikalavimų: patikimumas, atsakingumas ir sąžiningumas. Išskyrus vieną asmenį.
Garsi bibliografė-kraštotyrininkė, apdovanota paties Biručio garbės raštu, be abejonės buvo pats tinkamiausias žmogus šiai užduočiai atlikti. Ir nors garbės rašto kopiją bendradarbiams ji rodydavo tik kartą per mėnesį, man ji buvo padariusi išimtį ir leido juo gėrėtis kas savaitę. Tad daug nesvarstęs perdaviau jį rūpestingajai „birutietei“ ir pasiūliau jį paslėpti saugioje vietoje. Pasirinkęs šią darbuotoją neklydau. Po valandos ji grįžo iš Jaunimo parko su žemėtu kastuvu rankoje. Tikiuosi, kad „birutietė“ deramai atliko jai patikėtą užduotį ir viliuosi, jog istorinis diskas nenugrims į dar didesnę užmarštį, nei buvo iki šiol.
(Bus daugiau)
Arnoldas Šatrauskas